Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pasaulio kalbininkai

Autorius: Mykolas

Mokslą per tūkstančius metų kūrė nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Tačiau kiekviena šaka turi savo didvyrius – saujelę asmenų, kurių vardai labiausiai susiję su šio mokslo istorija. Turi tokių didvyrių ir kalbotyra. Gal didvyrių vardas ir nelabai dera su šio mokslo pavadinimu. Juk kalbotyra – tai ne naujų kontinentų atradimas, ne mikrobų medžioklė, ne kova su nepagydomomis ligomis, ne kosmoso užkariavimas, kur kiekvienas žingsnis susijęs su didžiule rizika, kur kiekvienas atradimas gali sudrebinti pasaulį. Tačiau kuo, jei ne didvyriais, pavadinsime žmones, atidavusius gyvenimą pamėgtai mokslo sričiai, įtemptu darbu atskleidusius savo bendraamžiams ir būsimoms kartoms nors ir mažą mus supančios paslaptingos aplinkos dalelę (Algirdas Sabaliauskas).

Darbas atliktas naudojant aprašomąjį metodą.
Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913)

Vienas iš žymiausių XIX – XX amžiaus lingvistų, be abejonės, buvo šveicaras Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913). Dėl tvirtos individualybės, originalaus lingvistinio talento, aiškaus polinkio į teoriją ir milžiniškos įtakos savo mokiniams jis tapo ne tiktai reikšmingos mokyklos (vad. Ženevos mokyklos), bet ir ištisos epochos kalbos moksle kūrėju: jo idėjomis, kurias jis pirmasis viešai ir sugestyviai gynė, remiasi visa šiuolaikinė struktūrinė lingvistika.

Ferdinandas de Sosiūras gimė Šveicarijoje, Ženevoje. Jo gimtoji kalba buvo prancūzų. Studijavo Sosiūras Ženevoje, Leipcige ir Berlyne.

Sosiūras buvo kalbotyros profesorius Paryžiuje (1881 – 1889 ir 1890 – 1891 metais) ir Ženevoje (nuo 1891 m.). Ten jis dėstė sanskritą, germanų, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. Ir tiktai nuo 1984 metų ėmė domėtis bendrosios kalbotyros problemomis. Skelbė mažai savo darbų. Be pirmojo ir svarbiausio jo darbo „Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“, Sosiūras tepaskelbė iš viso tik apie 20 straipsnių, liečiančių indoeuropiečių kalbas (apie baltų, germanų, graikų kalbas, frigų įrašus). Išliko dar keletas jo trumpų pastabų ir straipsnių etimologijos klausimais, o taip pat ir atskirų apžvalgų.

Lingvistinį išsilavinimą Sosiūras gavo iš žymiausių jaunagramatikių mokyklos atstovų (Brugmano, Osthofo, Leskyno). Be to, buvo gerai susipažinęs su natūralisto Šleicherio ir lingvistinės geografijos atstovo Žiljerono pažiūromis. Taip pat jis labai vertino ir amerikiečių lingvistą V. D. Vitnejų (W. D. Whitney), ypač šio veikalą „The Life and Growth of Language“. Taipogi žavėjosi ir Kazanės mokykla. Savo mokiniams dažnai kalbėdavo apie Bodueno de Kurtenė ir Kruševskio idėjų originalumą ir reikšmę, pabrėždamas, kad menkas jų darbų pažinimas esąs nuostolis Vakarų lingvistikai. Domėjosi Sosiūras taip pat ir kitų, nelingvistinių disciplinų, ypač sociologijos, plėtojimusi: didelį įspūdį jam darė Durkheimo teorija. Buvo galima tikėtis, kad Sosiūras, jaunagramatikių mokinys, savo mokslinės karjeros pradžioje seks savo mokytojų kalbine koncepcija ir metodologija. Tačiau taip vis dėlto neįvyko. Jau pirmas jo darbas moksliniu atžvilgiu buvo nepaprastai originalus: kalbos reiškiniai jame traktuojami kaip visuma, t.y. kaip sistema, o tai turėjo revoliucinio žygdarbio reikšmę lingvistinės metodologijos srityje. 1878 metai, kai pasirodė minėtoji jaunojo studento studija („Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“), tapo neužmirštama data kalbos mokslo istorijoje.

Sosiūras, dar būdamas studentas, turėjo nepaprastos drąsos leistis į be galo sudėtingus senojo indoeuropiečių vokalizmo tyrinėjimus. Ligi jo ilgųjų, indoeuropietiškų balsių santykis su trumpaisiais rodėsi neišsprendžiama problema. Tačiau Sosūras, remdamasis mintimi, kad kalboje viskas esą tarp savęs susiję ir kad egzistuojanti tam tikra pagrindinė struktūra, jungianti į visumą, tos sistemos gramatines formas, surado originalų tos lingvistinės mįslės sprendimą, kurį trumpai galima būtų išdėstyti šitaip.

Kaip yra įrodyta, indoeuropiečių kalbose buvo savitas alternacijos santykis. Sosiūras tvirtino, kad indoeuropiečių balsių sistema, be jau mums žinomų garsų, turėjusi dar vieną, vėliau išnykusį nežinomos kokybės garsą (Sosiūras jį žymėjo *A), kuris savo buvimu panašiuose kontekstuose nulemdavo panašią alternacijos eilę. To paslaptingojo *A išnykimas pagal indoeuropiečių fonetikos dėsnius, nulemdavęs atitinkamųjų trumpųjų balsių pailgėjimą arba atsiradimą vokalinio elemento ten, kur jo anksčiau nebūdavę.

Įtikinamas būdas, kuriuo Sosiūras išdėstė ir pagrindė savo teoriją, padarė jo amžininkams didžiulį įspūdį. Ne mažiau sujudino lingvistinę visuomenę ir tas faktas, kad, tyrinėjant hetitų kalbą, buvo atskleistas specifinio gerklinio garso buvimas kaip tik tose pozicijose, su kuriomis Sosiūras siejo paslaptingojo *A pasirodymą. Taip mokslas turėjo progos neginčijamai įsitikinti Sosiūro teorijos teisingumu.

Svarbiausios Sosiūro pažiūras į kalbą išdėstytos knygoje „Cours de linguistique générale“, paskelbtoje jo vardu 1916 m. Tačiau pats Sosiūras tos knygos neparašė. Ji buvo suredaguota po jo mirties iš užrašų mokinių, labai branginusių savo mokytojo atminimą ir jo idėjas. Kaip įrodė R. Godelis, knygoje yra pateikta viena Sosiūro pažiūrų versija, neatitinkanti absoliučiai tos, kurią jis skelbė savo universitetinėse paskaitose ir pokalbiuose su mokiniais. Pavyzdžiui, Sosiūras taip griežtai nereikalavo skirti individo šnekos („parole“) nuo kalbos, kuri yra viso kolektyvo nuosavybė ir kuri, būdama kiekvieno individo kalbinėje sąmonėje, reguliuoja konkrečią individualios šnekos struktūrą („langue“). Nors jis tikrai nurodė reikalą tiksliai teoriškai skirti tas dvi kalbos reiškinių sąvokas, tačiau taip pat gerai suprato ir tai, kad praktikoje toks tikslus atskyrimas neįmanomas. Antra vertus, knygoje yra blankiai išdėstytos kai kurios iš tų Sosiūro pažiūrų, kurioms jis skyrė gana daug dėmesio. Ypač menkai (Godelio vertinimu) išryškintas Sosiūro žavėjimasis matematikos taikymu kalbai: šnekėdamas apie organizuotą kalbos struktūrą, jis pabrėždavo (ir vėl pirmasis), kad adekvačiai parašyti tą struktūrą esą galima tiktai taikant analizėje matematikos formules. Minčių dėstymas knygoje yra nukentėjęs ir dėl to, kad, be būtinų paties autoriaus nurodymų nebuvo galima išvengti tam tikrų pasikartojimų, neaiškumų, o kartais ir prieštaringų tvirtinimų.

Tačiau, nežiūrint teksto nelygumų, ir kurių-ne-kurių (tokiomis sąlygomis neišvengiamų) nukrypimų nuo autentiškumo (tarp kita ko, liečiančių ne esminius dalykus, o atskiras detales, akcentavimo skirtybes), jo knyga „Cours de linguistique générale“ yra suvaidinusi pionierišką vaidmenį lingvistikoje ir suteikusi Sosiūrui didžiulę šlovę mąstytojo, pradėjusio naują epochą. Iš to, ką jinai skelbė (neatsižvelgiant į tai, kiek autentiškas joje buvo Sosiūro balsas), išaugo naujos lingvistų kartos, naujos teorijos, nauji veikalai. Dėl jos buvo diskutuojama, jai pritariama, nuo jos nutolstama mąstant. Toji knyga – tai visa Sosiūro lingvistinė teorija.

Kadangi pagrindinė sąvoka, kuria operuoja kalbos mokslas, yra “kalba”, Ferdinandas de Sosiūras pirmiausia ir iškėlė klausimą, kas yra kalba. Pamatinių sąvokų išaiškinimas, jų eksplikacija yra mokslo logikos reikalavimas. Pagrindinių kalbos mokslo sąvokų analizė leido Ferdinandui de Sosiūrui pradėti naujos mokslo šakos – struktūralistinės lingvistikos pamatus.

Sosiūrą visų pirma domino kalba, kaip mokslinio tyrimo objektas: kaip ją suprasti ir kaip ją traktuoti. Kad savo idėjas tuo klausimu galėtų ryškiau ir akivaizdžiau pailiustruoti, Sosiūras pasigavo išradingo palyginimo su šachmatų žaidimu.

Žaisti šachmatais naudojamos figūros, galinčios būti padarytos iš įvairios medžiagos. Medžiagos pasirinkimas esąs laisvas. Nelaisva tesanti tik toms figūroms suteikiama reikšmė. Taip pat ir kalboje: tai kad žodis vanduo laikomas daiktavardžiu, prielinksniu ar dar kuo kitu, pareiną nuo reikšmės, kuri siejama tam tikroje kalboje su garsų kompleksu vanduo. Reikšmė esanti sąlygota ne paties žodžio skambėjimo, bet tos padėties, kurią ji užimanti kaip kalbinis ženklas visoje kalbos sistemoje.

Šachmatų figūromis mes manipuliuojame pagal tam tikras taisykles, kurių reikia laikytis. Neleidžiama žaidimo eigoje keisti nustatytų figūrų reikšmę. Panašus dalykas dedasi ir kalboje. Konkreti kalbinio ženklo garsinės pusės sąsaja su reikšmine kiekvienoje kalboje įvairuojanti, o tai reiškią, kad ta sąsaja kalboje atsiradusi atsitiktinai, „savavališkai“. Bet kartą nustatyta, ta sąsaja negali būti nustatyta, ta sąsaja negalinti būti savavališkai keičiama, ji tampanti privaloma. Taigi šia prasme bet koks kalbinis ženklas iš vienos pusės yra savavališkas, o iš antros – privalomas.

Tokie kalbos reiškiniai kaip supletyvizmas (dviejų garsiniu atžvilgiu skirtingų formų susipynimas vienoje formų sistemoje) irgi galį būti sulyginti su šachmatų žaidimu. Sakysim, pametama viena figūra. Vietoj pamesto pėstininko esą galima panaudoti pirščiuką, kauliuką ar kokią kitą figūrėlę – svarbu tik atsiminti, kad tas naujas daiktas, nors ir skirtingo pavidalo, turįs pamestosios figūros reikšmę.

Kiekvienas ėjimas žaidime sudarąs naują situaciją šachmatų lentoje. Tačiau bet kokia nauja situacija tiksliai derinasi su žaidimo taisyklėmis. Laikui slenkant, kalboje vyksta visokių pakitimų. Bet tie kitimai esą realizuojami tiktai ribose, visados, atitinkančiose tuos pačius principus, pagal kuriuos susidarąs kalbinio ženklo fenomenas.

Kiekvienas šachmatų žaidėjo ėjimas pakeičiąs tik vienos figūros padėtį. Tačiau to ėjimo padariniai galį turėti pagrindinei žaidimo eigai antraeilę reikšmę, bet galį būti ir lemiantys. Taip esą ir kalboje: koks nors kalbos kitimas prasidedąs, progresuojąs ir baigiąsis; to galutinis rezultatas galįs būti arba tik kokios nors dalelės modifikacija, arba esminis pakitimas sistemoje.

Kiekvienas ėjimas sudaro naują padėtį šachmatų lentoje. O kiekviena nauja padėtis turi savo dėsnius. Ankstesnis išsidėstymas, įvykdžius ėjimą, jau neturįs reikšmės. Svarbu esą tik tai, kas yra dabar, ką reikia stebėti ir įvertinti. Iš esmės ne kitaip yra ir kalboje: pažvelgus į kalbos realybę vieno kokio momento raidos pjūvyje, visada matyti tarp savęs susijusių faktų visuma ta apžvelgta (aktuali) būklė iškylanti aikštėn nepareinamai nuo ankstesniųjų tos pačios kalbos padėčių, pastebimų raidos perspektyvoje.

Kiekviena šachmatų figūra turinti savo reikšmę, išeinančią iš žaidimo taisyklių, bet žaidime viena kitų atžvilgiu užimanti skirtingas pozicijas. Tos jų pozicijos suteikia joms naujų reikšmių (pvz., ne tas pats ar koks nors pėstininkas yra tokioje padėtyje, kad gali mušti priešininko figūrą, ar yra už kovos linijos). Panašiai ir konkreti kalbos vienetų reikšmė būna lemiama jų aktualiosios vartosenos (pvz., vienokia yra lietuvių o reikšmė tada, kai ji eina jungtuku, kitokia – kai jis žymi vienaskaitos kilmininką).

Didžiausią reikšmę moderniosios lingvistikos kūrimuisi turėjo Sosiūro teiginiai apie kalbą, kaip organizuotą sistemą, apie kalbos visuomeninę funkciją, apie reikalingumą teoriškai ir praktiškai skirti dvi kalbos tyrinėjimo kryptis. Plėtodamas savo pažiūras šioje srityje, Sosiūras, be kita ko, nurodė tokius dalykus.

Kalba esanti sistema ženklų, tarpusavyje susijusių taip, kad vieno ženklo reikšmė pareinanti nuo kitų buvimo. Kalbos sistema iš esmės remiasi opozicijomis t.y. kalbos ženklų tarpusavio priešprieša.

Kalbinis ženklas esąs kompleksinės prigimties. Tai garsinio reiškinio, kuriuo kas nors žymima (signifiant), junginys su reikšminiu, t.y. su žymimąja sąvoka (signifié). Iš svarstymų apie signifiant ir signifié santykį yra išaugusi nauja lingvistikos šaka semasiologija (mokslas apie kalbinį ženklą).

Žodžio vartojimo galimybė vadinama jo verte (valeur). Norint pažinti kalbinio ženklo prigimtį, esą būtina, be reikšmės, tirti ir jo vertę.

Žmonių šneka esanti linijinio tipo reiškinys ta prasme, kad visi ją sudarantys elementai laiko atžvilgiu ištariami vienas po kito: tie elementai sukcesyviai susilieją šnekos tėkmėje. Lingvistiniai tyrinėjimai privalą atsižvelgti į šį faktą, ypač turint galvoje: jo vertę paprastai modifikuojąs kontaktas su tiesiogine aplinka (priklausomai nuo konteksto).

Tokios psichologinės kategorijos, kaip analogija ir asociacija intensyviai veikiančios kalbos raidą. Esą reikalinga, kad lingvistika imtų domėtis tokių įtakų apimties ir formų problema.

Kalba (langue) esanti kolektyvo nuosavybė, o individas ją betarpiškai realizuoja šnekoje (parole). Šnekos realizacija iš esmės sutinkanti su tomis normomis, kurias „primetanti“ kalba. Bet antra vertus, pats šnekos aktas teikiąs galimybės egzistuojančioms kalbos normoms pakisti – individas duodąs pradžią kokiam nors kitimui, kuris paskui pamėgdžiojama plinta, kol pagaliau įsibrauna į standartinių kalbos ypatybių inventorių.

Kalbą esą galima tirti dviem aspektais: sinchroniškai ir diachroniškai. Sinchronija apimanti kalbos būklę tam tikru momentu, o diachronija – kokią nors kalbos evoliucijos fazę. Sinchroniškai tyrinėjant, kalba traktuojama kaip organizuota sistema, kuri gyvuojanti tam tikro kolektyvo kalbinėje sąmonėje. Diachroniškai tyrinėjant – žiūrima sukcesyvių kalbos reiškinių, kurie neslypį tų pačių šnekėtojų kalbinėje sąmonėje ir pakeičią vienas kitą, nesudarydami tarp savęs sistemos. Kalbos analizėje reikią griežtai skirti diachronijos ir sinchronijos reiškinius. Diachroninės ligvistikos objektas yra kalbos istorija, o sinchroninės – kalbos būklės aprašymas.

Naomas Chomskis (1928)

Užuominų apie generatyvinę gramatiką randame jau įžymaus Jeilo mokyklos atstovo Zelingo Hariso darbuose. Tačiau tik jo mokinys Naomas Chomskis galutinai suformulavo transformacionizmo teoriją ir pritaikė sintaksės tyrinėjimams naują metodą. Generatyvinę gramatiką, paremtą Chomskio sukurtu specialiu analizės metodu, daugelis vadina transformacine gramatika (Chomskis vartojo transformacijos terminą žymėti rinkiniui tų taisyklių, kurios veikia tik paskui, kai jau nustatytos „frazės giluminės struktūros“, iš kurių gaminami sakiniai). Vienu reikšmingiausių XX amžiaus lingvistikos įvykiu yra laikomas jo knygos „ Syntactic Structures“ (1957 m.) paskelbimas. Joje pagrįstas transformacionizmas, ir su juo supažindinti platieji lingvistų sluoksniai.

Chomskis taip pat pritarė laipsniškai analizei ir kalbos garsų atvaizdavimui simboliais. Bet laipsniškumo eilė Chomskio koncepcijoje

yra atvirkščia: pradedama nuo stambiausių kalbos vienetų ir einama prie mažiausių, t.y. pirmiausia nustatoma posakio pagrindinė struktūra (apibrėžiami tiesioginiai dėmenys), o tik paskui aprašomi pagrindiniai morfeminiai vienetai. Taigi Hariso analizė, kuri pradedama nuo mažesniųjų kalbos vienetų ir eina prie stambesniųjų, pradinės orientacijos atžvilgiu yra morfologinė, o Chomskio – sintaksinė. Jis tyrinėdamas kalbą, norėjo sužinoti, kas lemia gramatinius ir loginius santykius.

Mokslinį Chomskio horizontą apsprendė tiek klasikinio amerikiečių distribucionalizmo, tiek ir sintaksės logistinių koncepcijų puikus pažinimas. Žvelgdamas į kalbą iš tokio savo pažinimo aukštumų, jis ir ėmė mąstyti apie reikalą sukurti tam tikrą universalią gramatinių struktūrų teoriją, kuria paremtoje analizėje būtų plačiai naudojami simboliai. Jis buvo įsitikinęs, kad tik tokia metodologinė procedūra galinti užtikrinti mokslinio aprašymo tikslumą. Iš tokių samprotavimų ir gimė generatyvinė gramatika.

Chomskio teorija visų pirma remiasi pažiūra, kad teisingai savo tikslą suprantanti gramatika turėtų išaiškinti principus, kuriais sudaromi ir tam tikra reikšme vartojami sakiniai. Todėl ir kiti šios teorijos šalininkai daugiausia dėmesio skiria sinchronijos lygmenyje vykstantiems sakinių kūrimo bei jų suvokimo procesams.

Kiekvienos kalbos gramatika apibrėžiama kaip sistema taisyklių, kuriomis grindžiamas kalbos priemonių vartojimas. Chomskio nuomone, tos taisyklės esančios nuoseklaus pobūdžio (angl. ordered rules), t.y. jos negalinčios būti taikomos savavališkai, bet tik tam tikra nustatyta tvarka. Taigi Chomskio transformacinė gramatika yra nuoseklių taisyklių, išreikštų simboliais sistema.

Priešingai nei distribucionistams, aprašinėjusiems tai, kas buvo randama korpuse, Chomskiui rūpėjo taisyklės, kuriomis konstruojami „gramatiški“ sakiniai, t.y. tokie, kokius tam tikros kalbos atstovo kalbinis jausmas laiko taisyklingais.

Sakiniai, Chomskio nuomone, skiriąsi tarp savęs gramatinio taisyklingumo atžvilgiu: vieni esą visai gramatiški, o kiti – ne. Sakinių vertinimas gramatiškumo atžvilgiu priklausąs tam tikra kalba šnekančiųjų kompetencijai. Kadangi Chomskis ir jo pasekėjai kelia sau uždavinį nustatyti principus, kuriais būtų generuojami tiktai kalbančiųjų suvokti kaip gramatiškai taisyklingi sakiniai ir nebūtų atsižvelgiama į kalbančiųjų laikomus „negramatiškais“, tad natūralu, kad kalbinė intuicija ir kalbinis vertinimas sudaro jų tiesioginio domėjimosi objektą. Chomskis netgi sakėsi norįs sukurti tokią teoriją, kuri išaiškintų kalbinės intuicijos reiškimąsi. Taigi jis aiškiai pritaria su kalbine kompetencija susijusių reiškinių tyrinėjimui, sąmoningai palikdamas nuošalyje visa tai, kas betarpiškai liečia patį kalbinės raiškos (angl. performance) vyksmą.

Viena iš fundamentaliausių Chomskio teorijos distinkcijų – tai skyrimas dviejų abstrakčių kalbos lygmenų paviršutinės ir giluminės struktūros (angl. surface structure/ deep structure). Paviršutinė struktūra esanti tiesioginė abstrakcija santykių, iškylančių aikštėn vienos kurios nors kalbos realizuojamuose sakiniuose. Tuo tarpu giluminis lygmuo, būdamas abstraktesnis (ir šia prasme „gilus“), priešingai, apimąs tuos santykius, kurie neiškylą aikštėn, tiesiogiai stebint realizuojamą kalbos reiškinį, bet kuriuos reikią rekonstruoti tam tikrų teorijos nustatytų principų pagrindu. Kadangi Chomskis savo išeities pozicijomis laikė kalbinę kompetenciją, tad daugiausia dėmesio ir skyrė giluminių struktūrų problemoms. Todėl jo gramatika iš esmės yra „giluminio“ pobūdžio.
Augustas Šleicheris (1821 – 1868)

Vokiečių kalbininkas, vienas iš lyginamosios istorinės kalbotyros kūrėjų. Nuo 1857 metų Jėnos universiteto profesorius. Patobulino lyginamąjį istorinį metodą. Č. Darvino veikiamas kalboms taikė gyvųjų organizmų evoliucijos dėsnius, sukūrė natūralistinę kalbotyros kryptį, geneologinio medžio teoriją. Kalbos reiškiniams taikė G. V. F. Hėgelio dialektikos dėsnius. „Indoeuropiečių kalbų lyg. gramatikos kompendiume“ pateikė idealią kalbų sistemą, apibendrino lyginamosios istorinės kalbotyros laimėjimus. Parašė slavistikos raidai svarbų veikalą „Senovės slavų kalbos formų mokslas“. Mažojoje Lietuvoje rinko tautosaką, išmoko lietuvių kalbą. Išleido pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Parengė pirmąjį mokslinį Kristijono Donelaičio raštų leidimą.

Šleicheris buvo žymiausias savo meto indoeuropeistas. Bopas beveik netyčia atrado lyginamąjį – istorinį metodą, o Šleicheris šį metodą ištobulino ir konkrečiais tyrimais patvirtino jo veiksmingumą.

Šleicheris buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Šalia kalbotyros, galėtume teigti, turėjo dar vieną specialybę – jis buvo aistringas botanikas. Greta lingvistinės literatūros ant jo stalo stovėjo ir mikroskopas. Ypatingos įtakos Šleicheriui padarė Darvino mokslas. Jis tiek susižavėjo šiuo mokslu, kad nutarė jį taikyti kalbotyrai.

Č. Darvino veikiamas kalboms taikė gyvųjų organizmų evoliucijos dėsnius, sukūrė natūralistinę kalbotyros kryptį, genealoginio medžio teoriją. Jis buvo įsitikinęs, kad kalbos gyvenimas niekuo nesiskiria nuo augalų ar gyvūnų gyvenimo. Kalba, anot Šleicherio, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, gimsta, auga ir pasenusi miršta. Žiūrėdamas į kalbą kaip į gyvą organizmą, Šleicheris sukūrė garsiąją „kilmės medžio teoriją“. Kaip medis dalijasi į šakas, o šios vėl į dar smulkesnes šakeles, taip ir kalbos, kilusios iš vienos prokalbės, ilgainiui dauginasi, suskildamos į daugybę kalbų.

Čia Šleicheris klydo. Jis nesuprato, kad kalba yra visuomeninis reiškinys ir jai negalima taikyti gyvųjų organizmų dėsnių.

Indoeuropiečių prokalbė Šleicheriui buvo toks realus dalykas, kad jis nutarė šia prokalbe parašyti tekstą. Na ir parašė pasakėčią apie arklius ir avį. Mokant senovės indų kalbą – sanskritą, šios pasakėčios turinį nesunku suprasti, nes ji sukurta tuo lyginamosios kalbotyros laikotarpiu, kai senovės indų kalba buvo laikoma pačia seniausia indoeuropiečių kalba, vos ne visų šių kalbų motina.

Šleicheris palaikė labai artimus santykius su rusų mokslininkais. Iš tikrųjų Šleicheris kaip lietuvių, taip ir slavų kalbas įvedė į lyginamąją kalbotyrą. Per pora metų jis taip gerai pramoko rusų kalbos, kad, anot akademiko Izmailo Sreznevskio, „ne tiktai skaito rusiškas knygas, bet ir rašo ir skaito geriau negu daugelis vokiečių, Peterburge gyvenančių jau dešimtmečius“.

Šleicheris buvo labai atsidavęs mokslui. Net susirgęs plaučių uždegimu, jis atsikėlęs iš lovos, ryžosi paskutiniam savo eksperimentui: norėdamas greičiau atgauti jėgas ir sėsti prie darbo, apsiliejo lediniu vandeniu ir netrukus mirė.
Išvados

1. Ferdinandas de Sosiūras laikomas struktūrinės lingvistikos pradininku.
2. Išskyrė sinchroninį ir diachroninį kalbos tyrimo būdus.
3. Sosiūras domėjosi indoeuropiečių šeimos kalbomis.
4. Naomas Chomskis laikomas generatyvinės gramatikos pradininku.
5. Chomskio tiesioginio domėjimosi objektu buvo kalbinė intuicija ir kalbinis vertinimas.
6. Augustas Šleicheris buvo vienas iš lyginamosios istorinės kalbotyros kūrėjų.
7. Paveiktas Darvino teorijų, Šleicheris sukūrė kilmės medžio teoriją.

Naudota literatūra

1. http:\www.google.lt
2. http:\www.is.ltgfxsemiotikasaussure
3. Ivič Milka : „Lingvistikos kryptys“, Vilnius, 1973
4. Lietuvos tarybinė enciklopedija: II, IV, X tomai.
5. Sabaliauskas A.: “Žodžiai atgyja“, Vilnius, 2000

Rašykite komentarą

-->