Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pasaulio kalbininkai

Autorius: Mykolas

Mokslą per tūkstančius metų kūrė nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Tačiau kiekviena šaka turi savo didvyrius – saujelę asmenų, kurių vardai labiausiai susiję su šio mokslo istorija. Turi tokių didvyrių ir kalbotyra. Gal didvyrių vardas ir nelabai dera su šio mokslo pavadinimu. Juk kalbotyra – tai ne naujų kontinentų atradimas, ne mikrobų medžioklė, ne kova su nepagydomomis ligomis, ne kosmoso užkariavimas, kur kiekvienas žingsnis susijęs su didžiule rizika, kur kiekvienas atradimas gali sudrebinti pasaulį. Tačiau kuo, jei ne didvyriais, pavadinsime žmones, atidavusius gyvenimą pamėgtai mokslo sričiai, įtemptu darbu atskleidusius savo bendraamžiams ir būsimoms kartoms nors ir mažą mus supančios paslaptingos aplinkos dalelę (Algirdas Sabaliauskas).

Darbas atliktas naudojant aprašomąjį metodą.
Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913)

Vienas iš žymiausių XIX – XX amžiaus lingvistų, be abejonės, buvo šveicaras Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913). Dėl tvirtos individualybės, originalaus lingvistinio talento, aiškaus polinkio į teoriją ir milžiniškos įtakos savo mokiniams jis tapo ne tiktai reikšmingos mokyklos (vad. Ženevos mokyklos), bet ir ištisos epochos kalbos moksle kūrėju: jo idėjomis, kurias jis pirmasis viešai ir sugestyviai gynė, remiasi visa šiuolaikinė struktūrinė lingvistika.

Ferdinandas de Sosiūras gimė Šveicarijoje, Ženevoje. Jo gimtoji kalba buvo prancūzų. Studijavo Sosiūras Ženevoje, Leipcige ir Berlyne.

Sosiūras buvo kalbotyros profesorius Paryžiuje (1881 – 1889 ir 1890 – 1891 metais) ir Ženevoje (nuo 1891 m.). Ten jis dėstė sanskritą, germanų, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. Ir tiktai nuo 1984 metų ėmė domėtis bendrosios kalbotyros problemomis. Skelbė mažai savo darbų. Be pirmojo ir svarbiausio jo darbo „Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“, Sosiūras tepaskelbė iš viso tik apie 20 straipsnių, liečiančių indoeuropiečių kalbas (apie baltų, germanų, graikų kalbas, frigų įrašus). Išliko dar keletas jo trumpų pastabų ir straipsnių etimologijos klausimais, o taip pat ir atskirų apžvalgų.

Lingvistinį išsilavinimą Sosiūras gavo iš žymiausių jaunagramatikių mokyklos atstovų (Brugmano, Osthofo, Leskyno). Be to, buvo gerai susipažinęs su natūralisto Šleicherio ir lingvistinės geografijos atstovo Žiljerono pažiūromis. Taip pat jis labai vertino ir amerikiečių lingvistą V. D. Vitnejų (W. D. Whitney), ypač šio veikalą „The Life and Growth of Language“. Taipogi žavėjosi ir Kazanės mokykla. Savo mokiniams dažnai kalbėdavo apie Bodueno de Kurtenė ir Kruševskio idėjų originalumą ir reikšmę, pabrėždamas, kad menkas jų darbų pažinimas esąs nuostolis Vakarų lingvistikai. Domėjosi Sosiūras taip pat ir kitų, nelingvistinių disciplinų, ypač sociologijos, plėtojimusi: didelį įspūdį jam darė Durkheimo teorija. Buvo galima tikėtis, kad Sosiūras, jaunagramatikių mokinys, savo mokslinės karjeros pradžioje seks savo mokytojų kalbine koncepcija ir metodologija. Tačiau taip vis dėlto neįvyko. Jau pirmas jo darbas moksliniu atžvilgiu buvo nepaprastai originalus: kalbos reiškiniai jame traktuojami kaip visuma, t.y. kaip sistema, o tai turėjo revoliucinio žygdarbio reikšmę lingvistinės metodologijos srityje. 1878 metai, kai pasirodė minėtoji jaunojo studento studija („Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“), tapo neužmirštama data kalbos mokslo istorijoje.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->