Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žydai

Autorius: Aurelija

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.

Dauguma žydų šių dienų pasaulyje yra arba aškenazių, arba sefardų palikuonys. Aškenaziai atkeliavo iš centrinės Europos, tiksliau iš Vokietijos (Ashkenaz reiškia „Vokietija“) ir Prancūzijos, o vėliau patraukė į Lenkiją ir Rusiją. Žydai aškenaziai pritaikė jidiš (viduramžių vokiečių) kaip savo kalbą. Kalba tapo tuo pagrindu, ant kurio išaugo spalvinga žydų kultūra, jų menas, muzika, literatūra.

Žydai sefardai (Sepharad reiškia „Ispanija“) vartojo ladino kalbą (liaudiškąją ispanų). Dar prieš inkvizicijai 1492 m. išvarant juos iš Ispanijos, sefardai turėjo glaudžių kontaktų su musulmonų pasauliu. Tai įgalino juos sukurti unikalią intelektualinę kultūrą. Šitoks kultūriniu pagrindu atsiradęs skirtingumas tarp aškenazių ir sefardų šiais laikais yra labai ryškus Izraelije, kur kiekviena grupė remia savo vyriausiąjį rabiną.

Žydų literatūra, muzika, kalba, religija
Žydų kalbos, žydų, gyvenančių Europoje, P. ir Š. Amerikos šalyse, P. Afrikoje kalbos. Lietuvoje XIV – XIX a. daugiausia buvo vartojama ↑ hebrajų kalbos, nuo XIX a. vartojama ↑ jidiš.

Nuo XVII a. pradžios žydai po truputi ėmė slinkti iš Lenkijos ir Otomanų imperijos į naujus Vakarų miestus. Pasaulis ėmė suvokti naudingą žydų komercinę veiklą., jų vardą imta sieti su tvirčiausiomis ekonominėmis sistemomis. XIX a. daugybę žydų emigravo į Ameriką.

Atviriems bet kokios religijos priešininkams judaizmas vis dar užkliūdavo, tačiau pasaulis žydams darėsi vis tolerantiškesnis. XIX a., nepaisant visų sunkumų, kuriuos teko įveikti, judėjai pagaliau iškovojo lygias teises.

Kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, atsirado reali emancipacijos galimybė. Judaizmas liko tiktai religija. Tuomet ir žydus, pavyzdžiui, Amerikoje ir Vokietijoje imta vertinti kaip lojalius tos valstybės piliečius, tiktai išpažįstančius kitokią religiją.

Dievas pasirinko žydų tautą tuomet, kai jų protėvis Abraomas iš Chaldėjos miesto Ūro patraukė į Kanaaną. Pagal Biblijos pasakojimą, Dievas pasirodęs Abraomui ir taręs: „ Išeik iš savo žemės… ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu… ir visos žemės tautos bus tavyje palaimintos“ .

Po keleto amžių, rašoma pasakojime apie izraelitų išėjimą iš Egipto, Dievas taip yra kalbėjęs Izraelio vaikams: „ Jūs būsite kunigų karalystė ir išrinktoji tauta“ .

Abi šios ištraukos leidžia suprasti, kad žydų tauta pašaukta gyventi ypatingoje sandaroje su Dievu , jog jai tenka ypatingas vaidmuo žmonijos istorijoje. Būti išrinktąją tauta – didžiulė privilegija, tačiau ir didelė atsakomybė. Jiems teko būti „kunigų karalyste“, tarnaujančia tik vienam tikrajam Dievui, jiems teko būti „šventąją tauta“, atspindinčia jų Dievo esmę asmeninėje, socialinėje bei nacionalinėje gyvenimo plotmėje.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->