Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žolinės

Autorius: Steponas

Svarbiausi lietuviu tautos verslai praeityje- žemdirbystė ir gyvulininkystė. Jų antspaudu paženklinta ir materialinė bei dvasinė lietuvių kultūra. Visąlaik kaimiečio mintys sukosi apie žemę, maitintoją. Jis rūpinosi javų derliumi, gyvulių prieaugliu- visu tuo, kas leisdavo šeimos gerovę.

Liaudies darbų kalendorius, be abejo, susijęs su gamtos sezonų kaita, su keturiais metų laikais. Į keturias metų grupes galima suskirstyti ir kalendorines šventes, dar vadinamomis agrarinėmis. Tačiau toks suskirstymas reliatyvus, nes sunku tiksliai nustatyti įvairių ūkio darbų pradžią ir pabaigą. Reikia bent mėginti išryškinti pavasario, vasaros, rudens ir žiemos švenčių bei jų papročių reikšmingiausius bruožus. Ir skirtingų laikotarpių šventėse esama panašių apeiginių veiksmų, mat jais žmogus siekė tų pačių tikslų.

Prieš nagrinėjant kalendorines šventes, jų papročius ir apeigas, pravartu išsiaiškinti kai kurias sąvokas. Ką reiškia “paprotys”, “tradicija”, “apeiga”, “ritualas”, “ceremonija”, “ceremonialas” (žiūrėkite skyrelyje “Žodynėlis”) ?

Lietuvių tautos kalendorinių švenčių papročiai, anot Marijos Gimbutienės, siekia ikiindoeuropietiškojo laikotarpio matristinę Senosios Europos kultūrą, susijusią su gyvybę teikiančia paslaptingąja žemės ir vandens stichija, savo ruožtu veikiama dangaus karalaičio mėnulio. Tas senasis tikėjimas Mėnulio įtaka augalijos ir žmogaus gyvenimui iki mūsų gyvenamo amžiaus. Kalendoriniuose papročiuose ryškus tikėjimas chtoninių dievybių(žemės augalijos) sugebėjimu mirštant vėl atgimti naujam gyvenimu.
Daugelis krikščioniškų kalendorinių švenčių turi ir liaudiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Šv. Mergelės Marijos į dangų paėmimo šventė(08 15) vadinama Žoline, Kopūstine. Tai rodo jų liaudišką pobūdį, kita vertus- bažnytinio ir liaudiškojo prado jungtį. Daugelyje apeigų senojo mitinio tikėjimo ir krikščionybės kulto elementai yra visiškai sumišę. Toks religijų sinkretizmas kalendorinių švenčių apeigose rodo mūsų protėvių pagarbą senovės atminimui. Apeigų sakrališkumo suvokimas išlaikė tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien branginame kaip per amžių sumaištis mus pasiekusią etinės kultūros vertybę. Ją pažinti, o pažinus ir pamilus toliau puoselėti yra kiekvieno lietuvio šventa pareiga.

Tai viena didžiausių Šv. Mergelės Marijos švenčių- jos paėmimo į dangų prisiminimas. “Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas” . Šitaip mylimasis Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašo savo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį- Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m. , tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo 5 amžiaus.

Europos tautų papročiai ir tikėjimai rodo, kad Mergelės Marijos į dangų priėmimo bažnytinė šventė priglobė nemažą to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių laiko darbų baigtimi, su vasaros ir rudens sandara. Tą patvirtintų ir lietuviškas švenčių pavadinimas- Žolinė, Dzūkijoje dar Kopūstinė. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis bažnyčion pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatėlę.

Senieji Žąslių apylinkių valstiečiai dar šio amžiaus pradžioje buvo įsitikinę, kad iš dirvos ugnis galima pašalinti tokiu magišku būdu. Reikia vieną usnį išsirovus drauge su kitais žolynais per žolinę pašventinti bažnyčioje, o parnešus vėl ton pačion vieton įsodinti.

Matyt, iš gilios senovės ėjo toks paprotys per žolinę giminėms susitikti paviešėti. Tverečėnai net sakydavę: “Kas neateina per Žolinę, tai bus neturtingas” . Vadinasi, būta pareigos bendruomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Galimas dalykas, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių sambūrių, arba Dagos šventės paprotį, apie kurį žinių yra palikę 16 amžiaus autoriai. Pavyzdžiui, Motiejus Stijkovskis “Kronikoje” (1582 m. ) teigia, kad rudenį “kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus” , rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Joms alui grūdai iš anksto suberiami. Šventė dieną ritualiniu būdu aukojimams ir puotai nuduriama gyvulių, jie čia pat verdami ir suvalgomi. Vaišėms reikalinga duona tai pat išsikepama rituališkai: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa. Ar tai ne tolimos praeities gyvulių augintojų indoeuropiečių, atsibasčiusių į Senosios matriarchalinės Europos žemdirbių sritis, buities liekana?

Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aišku, kad nedalyvaujantis kolektyvinėje padėkos aukoje žmogus turėjo jausti pats save pasmerkiąs nepalaimai, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas tradicines elgesio normas. Tad ir žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atspindi giminės solidarumas. Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnai laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydami dėl liaudiškojo jos vardo kilmės.

Šiomis rugpjūčio dienomis turime nepakartojamą progą, jei tik neaptingstame, po saulės laidos grožėtis kylančia Mėnulio pilnatimi, ryškiomis žvaigždėmis ir gausiausiai per visus metus krintančiomis meteorų strėlėmis. 0 palei pietryčių horizontą raudoną šviesą žeria Marsas. Šią išryškėjusią planetą galima pamatyti tik kas keturiolika metų.

Tokia šviesi ir taip arti Žemės (po poros savaičių šis nuotolis bus trumpiausias – 55 758 006 kilometrai) ši planeta buvo tik prieš 60 tūkstančių metų ir matė ją … neandertaliečiai.

Šiek tiek graudu, kad rugpjūčio dangus duoda ženklą vasaros pabaigai. Romantiška, kad mintis nukelia per šviesmečius, į beribes erdves. Kokie esame mažučiai Visatos taškeliai! Susitinkame ir išsiskiriame, ieškome ir prasilenkiame, krintame ir vėl sušvintame, – kaip žvaigždės.

Rugpjūčio viduryje švenčiame vieną didžiausių Šv. Mergelės Marijos švenčių – jos paėmimo dangun dieną. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, – taip apaštalas Jonas rašo apie regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Katalikų bažnyčioje liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Neseniai žmonės, klausinėti apie Žolinę, labiau žinojo, jog tai – religinė šventė. Tačiau Europos tautų papročiai rodo, jog ši šventė priglobė nemažai ikikrikščioniškųjų liaudiškų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra.

Išskirtinis šventės ženklas – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, šviežių vaisių, daržovių.

Iš gilios senovės atėjęs paprotys per Žolinę susitikti giminėms, paviešėti, aplankyti mirusiųjų kapus. Antraip žmogus būsiąs neturtingas, užsitrauksiąs nelaimę. Seniau būdavo rengiamos bendruomenės šventės. Nedalyvaujantis jose turėjo jaustis pats save pasmerkęs, nes Dievo palaima lydi tik tą, kuris sugyvena santarvėje su kitais, elgiasi pagal priimtas tradicines elgesio normas.

Po Žolinės į pabaigą eina didžiųjų atlaidų metas. Pabuvę juose – kas pasimelsti, kas pasižmonėti – ar išnaudojome progą praturtinti dvasią, ar savo širdį užpildę gėriu parnešėme jo į savo kasdieninę aplinką, ar toliau skundžiamės, kad ji dvelkia niūriu rudeniu. Ar patys panorome būti atlaidesni, dėmesingesni?

Rugpjūčio naktimis paskutines vasaros melodijas čirpina žiogai. Dienomis ant elektros laidų kaip suverti karoliukai sutūpusios atsisveikinimus čiauškia kregždės. Sparnus plazdena gandriukai, – į tolimą skrydį pakils be penkiolikos savo draugų. Juos pakirto kulkos, paleistos žmogaus, kuris, manyčiau, žiūri, bet nemato žvaigždžių spindesio, klauso, bet negirdi.
(žemaitės pasakojimas apie žolinę)

Žuolėnės atlaidū rīts ėšauša sauliets, tīkos, ramos ėr dėdėlē šėlts. Nevirpiejė ni vėns lapielis unt miediu, tiktā skraidė paukštelē, unt žuolīnieliu blizgiejė rasa. Netuolėi mūsa nomū eje kels. Bevākštiuodama pu kėima pamatiau dėdliausi dulkiu debėsi. Ka uns ėšsėsklaidė, dėdėlē puiki maža brėkelė so biero arklelio isoka i sosieda Bartkaus kėima. Atvažiava Bartkienės sesou so vīro ėr dom vākās: Augostio ėr Pranoko. Bartkā vėsa nedielė laukė anū. Mergātės šveitė so pelėnās medėnės grindis, čīstėjė longus, nosėraviejė kvietku darželius. Senuoji Bartkienė Kastelė papjuovė dėdliausi gaidi, sosoka kastėnė svėista, ėšvėrė katėla lapīnės ėš jaunū batviniu lapu, atskėrā dar ėr bolviu so nūlapuoms. Padarė giruos ėš dounas plutieliu. Aple tou vėskou mon papasakuojė atbiegusi mona draugė – Bartkaus Jenelė. Ana už muni dėdesnė dom metelēs, bet vedvė esau dėdliausės draugės, pasėdalėnau vėsuoms naujīnuoms. Mon tik pavasari bova šešė metelē, vuo Jenelė jau aštouniū ėr eit i muokīkla. Bartkaus didilie šeima – šešė vākā – vėsė paaugė, kėtė jau ė žanuotė. Jenelė – pati mažuojė. Vo aš eso vėntortė. Nomėi netorio so kou ni pažaistė, ni pasėrokoutė. Bartkā gīven dėdėlē artėi pri mūsa, tad aš, siediedama unt pamata, matau, kas dedas sosiedu kėimė. Tad ėr dabar pru solapuojusius kėima medius matau, kāp Bartkos Puovėls kel ėš vežėma mažūsius svetiū vākus. Augostė īr septīniū metieliu, vo Pranoks tik pėnkiū. Pu tuo vėsė soeit i truoba. Žėnau – dabar nusipraus pu keliuonės ėr eis i atlaidus.

Mona tievā pasėšierė kiaulės, kalakotus ėr tēp pat pradiejė ruoštėis. Pašaukė muni ėr lėipė apsėvėlktė naujūsius kartūnus. Pu kara krautovies nieka geresnė negaliejē gautė, tad mon medžega jopėlelē parvežė tuokė spekolentė ėš Rīguos. Ka jau tou kartūna gavuov, noejuov so mamo abėdvė pas kriaučka. – Jeigo išeit, siūk ėlguoms ronkuoviems – būs ėr žėimā, – saka mama.

Išejė. Pasiova ėlgus, už kieliu, ėr ėlguoms ronkuoviems. Padelka atlėnkė par vėsa sprindi. Kartūnā dėdėlē gražė: unt balta grunta so rauduonuoms kvietkeliems, kvep keistās kvapās.

Ka jau vėsė apsėdariem, išejuom i kėima. Batu ni vėns nesimuovė, vėsė i ronkas pasėjiemė. Darželie dar prisėskīniem vėsuokiū kvietkieliu ėr pasokuom i kieli. Greitā pri mūsa prisėjungė dėdliausis būrīs ėš Bartkaus kėima. Ka anėi vėsė pasėsveikėna so mona tievās, aš prisėgretėnau pri Augostės ėr Jenelės.

Bartkienės sesou Petrelė so sava šeimo kuožna meta par Žuolėnės atlaidus atvažiou. Jenelės sesou Zuoselė, katra jau īr paugusi pana, pamata muni so naujēsēs kartūnās ė lėip sostuotė:

– Rēk tau, Jagasė, tou jopėlelė sokeltė aukštiau, vuo je nē, anā nu tuos rasuos palėks vėsas padelkas šlapės ėr porvėnas.

Vėsė sostuo, ė Zuoselė praded muni pešiuotė, komšītė. Par nauji ožrėša dėržieli, sotompė. Pu tuo ė mon patē palėka laisviau, nebsėjautiau kap kuoki senė so ėlgo sėjuono. Tad einam tuoliau…

Mūsa kompanėjė dėdėlė, kuožnos so batās ėr kvietkuoms ronkuos. Taks eit takelio per pėivas.

Vo saulelė jau pakėlusi aukštā. Doungou – ni vėina debeselė. Pakelo galva. Tėn – begalėnė mielėnībė, ale tuoki, kad net akis raibst.

Pėivuos, tarp sokrautū atuola kupstieliu, varlėnie gondrā. Mon dėdėlē patink tėi drousė paukštē. Napajunto, kāp ožsėžiuopsuojusi i gondrus, pėivu žalė ramībė, geruokā atsėlėikto nu kompanėjės. Pamatiusi, ka pasėlėkau, greitiausē viel vėsus prisėgeno. Bet eitė so lig kėtās nekreipont diemesė i tou, kas dedas pakelie, negalio. Pamatiusi pri taka nolinkusius mielėnus skombalelius, nolaužo anū nedėdėlė šakelė. Mona puokštelė nedėdėlē betelp saujie, bet dar baltū duobilieliu, ėr dar kėtū lauka kvietkieliu nuorės nosėskuobtė.

Ta prīšpėitė – stebuklinga. Aplinkou – daugībė gondrū. Če anėi ont žemės, če pakėlst i dongaus aukštībė, lietā praded sklondītė ė vartaliuotėis mums vėrš galvū.

– Ruošas keliuonē, – saka vīrā. – Unt švėnta Baltramiejaus išskrend, tėik če ėr belėka…

Ėš pėivu pasoka i laukū kelieli, palėpam ont kalnelė. Ėš tėn prīš mūsa akis atsėver gražos kaima vaizds. Ėr če žmuonis skob i atlaidus. Vėns paskou kėta jungas i būrelius ėr trauk link bažnīčės. Ėr anū ronkuos kvietkas, javū varpas, žuolīnelē, batā…

Vo aplinkou – jau aptuštiejė laukā: rogē nopjautė, nuokst nolinkosės avėžas, žaliou bolvės. Aš nepajunto, kāp viel sostuojo, kap pradedo vės ėlgiau ožsėbūtė ta pri vėinuos, ta pri kėtuos gražesnės suodības. Vuo žmuoniū kelie vės daugiau ėr daugiau. Aš tū naujē prisijungusiu jau ni vėina nepažīsto. Anėi mon ne tėik ėr rūp. Mon rūp galva pru kuokė tuora ikėštė ėr paveizietė, kuokėi tėn žuolīnelē, gielīnelē aug. Rūp ėr kuoks šou kėima sauga, kāp katės ont medēs snaud.

– Jagasė, Jagasė, eitam, – šauk muni Jenelė.

– Vėns vargs so tou mūsa vāko, – pīkst mama, – vėskou anā rēk apveizietė, pačiopėnietė, negal eitė kap kėtė vākā…

Ėš laukū ėšeitam i vėiškeli. Tėn
matuos dar daugiau i prieki skobontiū žmuoniū. Pu vėina, pu do, pu kelis vės dar ta ėš vėinuos, ta ėš kėtuos posės prisėjung. Ėr anėi, kap ėr mes, basė eit par žvīrouta vėiškeli, pašalelēs ėšsėrikiavė. Ein tēp, ligo kuojės medėnės būtom ėr nieka nejostom. Vo mums, vākams, žvīrā baisiausē bada kuojės. Eitam tik pašalio, stuoruojemuos kuojelės statītė tik tėn, kor matuos ėš griuovė pašalė nulinkosės žuolelės, eitam atsargē užkompėnė nagus, bet vės tėik žvīrā padus raiža kap kuokėi peilē.

Pru šali pravažiou ėr vėns kėts vežėms. Katrėi žmuonis ėš dėdėlē tuolėi, važiou važioutė. Važioutė tonkē ėr tėi, koriū šeimuo īr dėdėlē senū žmuoniū, mažū vākū – anėi juk nenueis teik tuolėi piestė. Kelė jaunė vīrā pru mumis pravažiou ėr so dvėratēs. Paejė kėik vėiškelio ėr pakėlė i kalnieli pamatuom jau ė bažnīčės buokštus. Dar žingsnis kėts ė pradedam žvalgītėis, kor nosėvalītė kuojės – jau rēk mautėis batus.

Sosiedam ont pakelie soverstū akmėnū krūvieliu. Mama so specelē tam pajimto skorlelio novala mona kuojės ėr ont basū ožmaun batus. Kuojėniu nemaun, nes batā kėik mažė, aš vuos ne vuos i anus imauno basa. Batā stėprē spaud ėr tēp žvīru soraižītas ėr baisiausē nu tuo skausma kaistontės kuojės, bet mama mon lėip kėntietė.

– Šimet dar ištėksi. Kėta rudini, ka ėisi i muokīkla, nopėrksem naujus. Gal atsėras ė krautovies. Dabar juk nieka negal gautė – biedavuojės mama. Kol mon maun tus batus, siedo ont saulie ikaitosė akmėnėis. Šėlta, tad pradedo muistītėis.

– Pakėntiek, – saka muotrėškas, – bažnīčiuo īr viesē, bus tik pačimiero.

Mums besėtvarkont, besėvalont kuojės pradiejė skombietė bažnīčės varpā.

– Din, din, dilin, – ramos, gražos varpū skombiejėms ruoduos plauk laukās, pėivuoms, mėškās. Tuoki šėlta, ba viejė dėina, tad varpū garsos noeit tuolėi tuolėi. Tujau tor prasėdietė soma, ta žmuonis ėš vėsū pašaliū praded rinktėis i šventuorio.

– Bažnīčiuo žmuoniū daugībė. Vuos tik iejuom, muni tēp prispaudė, ka negalio ni pajodietė, ni kas daruos priekie pamatītė.Tik gėrdo, kāp gėid kuors, kāp bažnīčės aukštuoms lobuoms skomb konėga balsos. Mama mon dar neleid ni žvalgītėis. Lėip kalbietė puoterelius, nes aš ėš maldakningiu dar nemuoko skaitītė.

Kalbo puoterus, bet mona mintis klaidiuo kažkor kėtor. Džiaugous aukštā degontiuoms žvakiems, poikēs švėntūju paveikslās. Prīšās monės prasėspraud aukšta aukšta muotrėška so dar dėdlesnė balto koskelė so taškelēs.

Nu daugībės kvietku bažnīčė kvep vėsuokiausēs kvapās.

Stuovio sospausta ėr man daruos vės liūdniau ėr liūdniau. Savės pradedo gailietėis ė bjaurietėis, ka eso tuoki maža – nieka negalio matītė, kas dedas pri altuoriaus, kumet konėgs tėn laika pamaldas.

Vėsū žmuoniū ronkuos – kvietku bukietelē. Konėgs, eidams par bažnīčė, anus pakrapėj ėr pašvėntėn.

Pu kėik laika vėsė išeit unt švėntuoriaus ėr praded eitė aple bažnīčė. Išsispraudam lauk ėr mes so mamo.

Prīšakie eit konėgs, paskou anou baltā apsėdarė vīrā neš vielevas ėr krīžio. Nedėdėlės mergelės barsta konėgou pu kuoju kvietkelės. Aš pašnėbždo mamā, ka ėr aš nuorietiuo barstītė kvietkelės – baisē jau gražē tuos mergātės apriedītas. Mama paaiškėn, ka tebeso maža ėr netorio tuokiū baltū drabužieliu: – Ka paugsi dėdlesnė, toukart veiziesiav, – prižad ana.

Išejusi pu pamaldū iš bažnīčės pėrmiausē nosėmauno batus. Dabar pasėjunto kap unt sparnū. Ruoduos, ka ėr žvīrā nebėbada kuoju.

Rasa jau nodžiūvusi, saulė vėrš galvuos. Kepėn ba pruota.

Parejė nomėi tievā sorokou ognėis nekortė ėr pėitu nevėrtė – laukė dėdėlē karšta, ta vėdou negalies tvertėis. Pasėjemam dounelės ėr pėina, ožvalguom. Pašvintintus žuolīnelius mama užkėš už švėntūju paveikslelė. Ka pradies stėprē bildietė perkūns, mama pajims anus ėr pasmėlkīs nomelius, ka neispėrtom. Je kas sosėrgs, ėš tū žuolīnu arbetas ėšvėrs.

Pavalgė tievā nueit pameiguotė pakaitė. Mon lėip pasauguotė nu vanaga vėštas, prirautė kiauliems žuoliū. Aš, ka ėr maža, pakaitė nikumet nemėigto. Dar mon prigrasėn, ka neitiuo pri sosiedu – svetē atvažiavė nuor pasėrokoutė, pasėvaišintė, tad negal svetėmėms līstė, kėštė nuosės kor nerēk. Nepaduoro!

Prižado klausītė.

Apsėvelko nu saulės noblokosė, senē ėšaugta jopėlelė. Trumpa ana ė trumpuoms ronkuoviems. Išeito i lauka, atsėsiedo suodnė, užūksmie, tuokiuo vėituo, kor geriausē matuos Jenelės kėims. Žėnau, ka notaikiusi muomėnta, atbiegs ana so Augostė apveizietė mona kapū. Vo tėi kapā īr ont prūda aukšta kronta, katros apaugės stuorās alksnēs. Tėn aš laiduojo vėsus žousītius, vištītius, kalakotītius, katrėi ne ėš šiuo, ne ėš tuo jem ė padves ar anėms galvas nokond kuoks katėns. Mon tū paukštieliu īr dėdėlē gailo. Ka jau nomėršt, aš anėms ėškaso so mėntelė doubelė, sovīniuojo paukštieli i miediu lapelius ė palaiduojo šalėp kėtū tuokė pat lėkėma anū bruolieliu ė sesieliu. Tēp pat dara ė Jenelė. Anuos kapā īr už suodna, tėn, kor pasėbėng slīvīns ėr aug senas aukštas ėivas.

Vedvė ėš pliuoriu lapu pėnav ėlgiausius vainėkus. Pribaduov i žemė vėsuokiausiu kvietkieliu ėr eitav vėina pri kėtuos paveizietė, katruos poikesnė kapā.

Kuožna meta, kumet atvažiou Bartkienės sesou so šeimo, anuos, ka pavalga pėitus, atbieg kuokē posē valondelės apveizietė mona gīvenėma.

Tēp ė dabā. Matau, kāp pasėruoda dolkiu debesės ė, sosėkėbosės ronkuoms, dvė poseserės pasok i mona kėima.

Aš nieka nelaukusi vėskou apruodau. Ėš vakara bovau nosėpīnusi naujus vainėkus, pamerkusi unt kapieliu poikiū kvietku. Tvuorelė aplinkou kapelius bovau padėrbusi ėš šlapiū smėltiu – spaudiau anas kėik ėšgaliedama sava ronkeliems, ka tik gražiau būtom, tvėrtiau laikītom.

Jenelė, veiziedama, kap aš tvarkaus, papasakuojė, ka anuos mama so ciuosė dabar rokoujės alkierie. Ruoda anā vėsuokiausius audeklus, puortėgrapėjės. Vo švuogerē – Pranis ė Puovėls – išejė apveizietė laukū, daržū, vasaruojaus, arkliū. Par pėitus Puovėls, Jenelės tievs, bovės atnešės ėš šėina panta ėštraukės posbotelkė šnapšės. Valgont pėitus nogierė tik pu vėina čėrkelė. Daugiau ni katros nebnuoriejė. Jenelė joukas, pasakuo, ka muotrėškas rokavosės, ka tēp gerdamė anodo tuos botelkas ožteks kuokē dešimtē metu. Da ė Praneliou, ka ons paugs, būs lėkė…

Pasėrokoujo so mergātiems, ė anuos ėšlek nomėi – ka tik tievā nepamatītom, nepasėsgestom. Jenelė prižad, ka tik ėšvažious svetē, viel biški atbiegs. Vo aš, palėkusi vėina, prirauno suodnė žuoliū ėr atsėgolo pu vuobėlė paėlsietė.

Dongos mielėns mielėns ėr dėdėlē aukšts. Ta vėinor, ta kėtor matuos baltė kap vėlnelės debeselē.

Vėino muomėnto netuolėi tuos vėitas, kor ont vakara laiduos pasok saulelė, dongou pamatau ėšplaukusi mienuli. Nikumet dar nebovau matiusi tuokiū dīvu, ka saulelē švėitont būtom matuoms ė mienou.

Ėlgā valuojous pu suodna žuolīnus, žaido so buoruželiems, dīvėjous, kāp anuos tuokės mažas vuo tėik greitā ruopėnie.

Tēp besėvaluodama ėšgėrsto, kāp suprunkšt arklīs. Jenelės svetē, pavaišintė, pamīlietė, ėšbučioutė, pasok atgal i sava nomus. Diedė Pranis so Petrelė sied prīšakie. Galė ratu, isėrausė i šeina, palindė pu dėdėlio nomėi austo longieto dekio, pasėkavuojė nu kelė dolkiu, sied abodo vākā.

– Lig kėtū metu, lig kėtū metu! – važioudamė kaima smėltiu kelalio, dejou ratā.

Dėdėlē tuolėi anėms rēk šėndėin dar brazdietė – už pėnkiū kaimū gīven. So vėino arklelio greitā nepalieksi. Vo skobietė rēk – nomā lėka toštė. Rēk ėr karvelė pamėlžtė, ėr gīvuolelius pašertė. Vākā tēp pat nuor kuo greitiau nomėi – mažė, par dėina ėšvarga.

Jenelē, ėšleidos svetius, palėka ėlgo. Ana so tievās pas ciuocē važious ka nokas bolvės, par Prancėško. Tamė kaimė kuožnās metās būn Prancėškaus atlaidā. Tou patė pruogo ėr švuogerė varda dėina atšvėntėn. Tėn viel vėsė eit i bažnīčė, vuo parejė pagal ėšgalės pavėiš ėr ėš dūšės pasėrokou – dvė seseris ėr do šuogerē.

Būdama kėimė pamatau, kāp, ėšlindusi pru vuobėlū tarpa, mon so ronko muojou Jenelė. Sopronto, ka mon rēk nobiegtė posė kelė ėr anā posė. Vo ta posiaukelė īr vėsā netuolėi. Tėn, kor kelielis dara vingi, īr sokrautė apkerpiejė akmėnis. Vedvė tonkē tėn sosėbiegav, pasiedav, kumet tievā mėigt pakaiti, vuo vedviem īr pasakīta vėinā pri kėtuos neitė.

Vėns, do… ėr vedvė jau pri akmėnū.

– Veiziek, kou tau atnešiau, – ožėlsusi saka Jenelė. Ėšvīniuo ėš laikraštė kažkou dėdėlē kvepunti. Dėdoma tas ???kažkas“ so lig žvėrblė dvėm galveliems. Atkėš ė padoud mon.

Aš tou kveponti daikta prarīno nekousnuojusi. Tėksliau ons mon pats ėštėrpst bornuo, tad belėiki anou tik norītė. Tik pakvim mona pėrštā ėr lūpas. Matau, kāp i muni klausemā veizas Jenelė. Apsėlaižau.

– Žėnuok, tas bova torts. Atmink, ka par Žuolėnė pėrma karta gīvenėmė valgiev torta. Anou bova atvežusi ciuocė. Tėn īr gers pečios. Gava ciuocė nu sosiedu kelės saujelės gerū mėltu, ėškepė, papoušė so plakto svėisto, somaišīto so agounuoms. Napīk, ka tėik mažā teatnešiau. Tėik belėka – vėsė pu gabalieli, pu gabalieli ėr ėšsėdalėna. Aš tau nu savės notraukusi atnešiau, – skobiedama ėš sosėjaudėnėma, katrou sokielė, mosiet, sopratėms, kuoki svarbi dalīka ana mon atnešė, kap kuokius žirnius i sėina bierė draugė.

Negalio ni apsakītė, kap aš anā tou mėnota bovau diekinga. Dar kėik pasėrokavosės aple tus svetius, pasėleiduov karta i sava kėima.

Ėš kažkor papūtė lėngvos viejielis. Sojodiejė, solingava pri prūda alksniu galūnės. Ėš dėrvu pasėgėrda bliaunontiū avītiu balsā, sobaubė jautis, melžiejės pradiejė prašītėis karvelė.

Saulelė jau nebkaitėn. Ėš kamėnū praded rūktė dūmā. Kaima žmuonis žīgioujės, vėrd večerė.

– Jagasė, ēk valgītė kunkulīnės, – pašaukė mama. Žėnau, ka ta kunkulīnė ėr šiou, švėnta Žuolėnės dėina, būs ėš rogėniu mėltu, braižīs gerklė. Žėnau, bet eso dėdėlē ėšalkusi, tad skobo i truoba, atsėsiedo pri stala ėr sovalgau ciela torielkelė.

Nosėpluovusi prūdė kuojės, eidama matau: Jenelės seseris pasėkeisdamas pėrmīn, atgal lingou pėlna karštū ongliū pruosa. Ėšpruosavuos sėlkėnės soknelės, apsėmaus baltuoms žekeliems, batelēs, pasėpouš ėr ėšdruoš i gegožėnė. Tēp kuožnās metās par Žuolėnė… Soeis vėsa kaima vaikē ėr mergas – apīlinkiu jaunūmenė.

Praeit dar kėik laika er paopie pasėgėrst armuonėjė. Greitā pri anuos prisėded ėr dar vėina. Mozėkas keit vėina kėta.

Vo saulelė jau unt aukštū mėška galūniu. Laukė vės viesiau ėr viesiau. Teisingā sakė vīrā: Žuolėnė – jau ne lėipas mienou…

Vėrš pėivu pakėlst rūks. Mienou, dėina bovės tuoks ėšbalės, palėikt rīškos ė didilis. I mūsa kaima ateit vakars…

Dangun Ėmimo šventės proga Bažnyčioje skaitomas Aplankymo skaitinys. Evangelistui Lukui aprašant, kaip jauna Marija keliauja aplankyti Elžbietos, jau buvo praėję laiko nuo Dievo Motinos Ėmimo į dangų. Magnificat yra ankstyvosios Bažnyčios pasigėrėjimo himnas žvelgiant į tą, kurią žmonių kartos vadina palaiminta, nes ji įtikėjo Viešpaties žodžiu. Magnificat labiau tinka ne išganymo įvykių aušrai, kai Jonas ir Jėzus tebebuvo motinų įsčiose, o veikiau išganymo pilnatvei, kai Marija pasiekė pilnutinę šlovę po savo Sūnaus prisikėlimo. Šiandien dangaus šventųjų būryje Marija gieda Magnificat už visa tai, ką Visagalis nuveikė per du tūkstantmečius. Šiandien Marija pasirodo kaip tobulas žmonijos kūrinys ir Dievo ištikimybės liudininkė. Šiandien išsipildo Marijos pranašystė: „Štai nuo dabar mane palaiminta vadins visos kartos”.

Daugeliui katalikų Marijos Dangun Ėmimo šventė atrodo savaime suprantamas ir įprastas dalykas. 1950 m. Visų Šventųjų dieną popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė įpareigojančią tikėjimo tiesą, arba dogmą, apie tai, kad Nepalytėtoji Mergelė, Dievo Motina Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę. Kita vertus, Naujajame Testamente nėra konkrečios užuominos apie Marijos ėmimą į dangų.

Popiežiaus Pijaus XII paskelbtoji dogma nebuvo naujai išrastas dalykas. Nuo ankstyviausių krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog ši ypatinga šventoji, išrinkta būti Dievo motina, negalėjo paprasčiausiai sudūlėti žemėje. Pasibaigus krikščionių persekiojimo laikotarpiui Efezo Bažnyčios Susirinkimas 431 m. oficialiai apibrėžė Jėzaus motinos vaidmenį ir vertę Bažnyčioje. Jau tuomet Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama Dievo Motinos išaukštinimo šventė, kuri šeštojo šimtmečio pabaigoje imperatoriaus Mauricijaus paskelbta valstybine švente ir švęsta rugpjūčio 15-ąją. Tikintiesiems ši tikėjimo tiesa buvo visuomet aiški: joks kitas žmogus neišgyveno tokio Jėzaus artumo kaip Marija. Ji pirmiausia įtikėjo, jog „Dievui nėra negalimų dalykų” (Lk 1, 37). Tikintieji priėmė šią Biblijoje nepaliudytą tikėjimo tiesą, vaizduotėje papuošdami tuščią Jėzaus Motinos kapą baltomis rožėmis.

Teologai ir oficialios Bažnyčios ištarmės vėliau oficialiai įtvirtino šią tiesą. Čia ypač svarbus šventojo Pauliaus mokymas: drauge su senuoju Adomu mirštame mes visi. „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje bus visi atgaivinti” (1 Kor 15, 22). Apaštalui Pauliui apie 56-uosius metus rašant Laišką korintiečiams, Marija tikriausiai tebegyveno Jeruzalėje. Tai, kad Paulius jos nemini, – panašiai, beje, kaip ir Petras savo kalbose, užrašytose Apaštalų darbuose, – galima paaiškinti tuo, kad apaštalų katechezė buvo sutelkta pirmiausia į kertinį išganymo slėpinį, Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tik antrojoje krikščionių kartoje atsiranda Marijos kulto apraiškų. Apaštalas Paulius užsimindamas, jog Kristus „gimė iš moters” (Gal 4, 4), turėjo omenyje tai, kad Jėzus mirė ir prisikėlė dėl mūsų nuodėmių. Tačiau jei Jėzus prisikėlė su kūnu, tai visi įtikėjusieji dalyvauja šioje šlovėje. Argi ši šlovė pirmiausia neturėtų būti skirta jo Motinai? Ar toji, kuri buvo šalia Jėzaus mesijinėse Kanos vestuvėse ir Kalvarijoje, neturi būti pirmoji amžinajame Avinėlio vestuvių pokylyje? Jeruzalės Bažnyčios tradicija visuomet tai teigė, o visų kartų krikščionys tuo tikėjo.

Marijos dangun ėmimo sceną vaizduoja ir Patmo salos regėtojas. Apokaliptinėje dramoje suglausta kūrinijos istorija. Apokaliptinė Moteris yra Dievo tauta. Ji pasipuošusi žvaigždžių vainiku, nes yra Dievo numylėtoji. Ji gimdo varginama skausmų, nes Dievo tauta yra sudaryta iš nusidėjėlių, šiai tautai nuolat gresia priešininkas. Šlovingiausias šios tautos sūnus yra Mesijas. Motina ir kūdikis galiausiai nugali slibiną, tą patį žaltį, apgavusį pirmuosius žmones Edeno sode (Pr 3, 15). Apokalipsės moteris yra Ieva, kuriai Dievas apreiškė pergalę; tai yra žmonija; galiausiai žmonijoje yra ta privilegijuotoji Moteris, išpranašauta kaip Emanuelio motina (Iz 7, 14). Šventasis Jonas šioje moteryje įžvelgia Jėzaus motiną. Jonas pristato Jėzaus motiną jo viešojo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje (Jn 2, 1–12; 19, 26–27). Šiomis progomis Jėzus iškilmingai kreipiasi į ją „Moterie”. Paimtoji į dangų Marija yra Dievo tautos ikona, šlovingas atvaizdas Bažnyčios, kuri, panašiai kaip Marija, patyrė tikėjimo išbandymų, ėjo per dykumą, išgyveno Kryžiaus prieštarą. Bažnyčios taip pat laukia ėmimas į dangų.

Liturgijoje tikinčiųjų žvilgsnis kreipiamas ne tiek į asmeninį Marijos tikėjimą, dievišką atpildą nuolankiajai tarnaitei, o veikiau į tai, kas bendražmogiška, visuotina, kosmiška. Apaštalas Paulius kalba apie galutinę Kristaus karalystės pergalę ir kūrinijos perkeitimą. Apaštalas šį perkeitimą sieja tik su Kristumi ir Tėvu, neužsimindamas apie Mariją. Tai tiesiog neatšaukiama tvarka ir tikras santykis tarp Kristaus ir Marijos. Kristus yra „pirmutinis” ne eiliškumo prasme, bet kaip vienintelis ir su niekuo nepalyginamas savo žmogyste. Kristus yra „pirmutinis iš užmigusiųjų”. Šventasis Paulius pabrėžia eiliškumą tarp tų, kurie įkandin Kristaus bus prikelti. Tarp „jam priklausančiųjų” Mergelė ir Motina Marija yra pirmutinė. Būdama išlaisvinta nuo gimtosios nuodėmės ji jau tapo pirmutine išganytąja, o paėmimu į dangų Marija pirmutinė pasiekė išganymo pilnatvę.

Rašykite komentarą

-->