Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žolinės

Autorius: Steponas

Svarbiausi lietuviu tautos verslai praeityje- žemdirbystė ir gyvulininkystė. Jų antspaudu paženklinta ir materialinė bei dvasinė lietuvių kultūra. Visąlaik kaimiečio mintys sukosi apie žemę, maitintoją. Jis rūpinosi javų derliumi, gyvulių prieaugliu- visu tuo, kas leisdavo šeimos gerovę.

Liaudies darbų kalendorius, be abejo, susijęs su gamtos sezonų kaita, su keturiais metų laikais. Į keturias metų grupes galima suskirstyti ir kalendorines šventes, dar vadinamomis agrarinėmis. Tačiau toks suskirstymas reliatyvus, nes sunku tiksliai nustatyti įvairių ūkio darbų pradžią ir pabaigą. Reikia bent mėginti išryškinti pavasario, vasaros, rudens ir žiemos švenčių bei jų papročių reikšmingiausius bruožus. Ir skirtingų laikotarpių šventėse esama panašių apeiginių veiksmų, mat jais žmogus siekė tų pačių tikslų.

Prieš nagrinėjant kalendorines šventes, jų papročius ir apeigas, pravartu išsiaiškinti kai kurias sąvokas. Ką reiškia “paprotys”, “tradicija”, “apeiga”, “ritualas”, “ceremonija”, “ceremonialas” (žiūrėkite skyrelyje “Žodynėlis”) ?

Lietuvių tautos kalendorinių švenčių papročiai, anot Marijos Gimbutienės, siekia ikiindoeuropietiškojo laikotarpio matristinę Senosios Europos kultūrą, susijusią su gyvybę teikiančia paslaptingąja žemės ir vandens stichija, savo ruožtu veikiama dangaus karalaičio mėnulio. Tas senasis tikėjimas Mėnulio įtaka augalijos ir žmogaus gyvenimui iki mūsų gyvenamo amžiaus. Kalendoriniuose papročiuose ryškus tikėjimas chtoninių dievybių(žemės augalijos) sugebėjimu mirštant vėl atgimti naujam gyvenimu.
Daugelis krikščioniškų kalendorinių švenčių turi ir liaudiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Šv. Mergelės Marijos į dangų paėmimo šventė(08 15) vadinama Žoline, Kopūstine. Tai rodo jų liaudišką pobūdį, kita vertus- bažnytinio ir liaudiškojo prado jungtį. Daugelyje apeigų senojo mitinio tikėjimo ir krikščionybės kulto elementai yra visiškai sumišę. Toks religijų sinkretizmas kalendorinių švenčių apeigose rodo mūsų protėvių pagarbą senovės atminimui. Apeigų sakrališkumo suvokimas išlaikė tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien branginame kaip per amžių sumaištis mus pasiekusią etinės kultūros vertybę. Ją pažinti, o pažinus ir pamilus toliau puoselėti yra kiekvieno lietuvio šventa pareiga.

Tai viena didžiausių Šv. Mergelės Marijos švenčių- jos paėmimo į dangų prisiminimas. “Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas” . Šitaip mylimasis Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašo savo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį- Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m. , tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo 5 amžiaus.

Europos tautų papročiai ir tikėjimai rodo, kad Mergelės Marijos į dangų priėmimo bažnytinė šventė priglobė nemažą to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių laiko darbų baigtimi, su vasaros ir rudens sandara. Tą patvirtintų ir lietuviškas švenčių pavadinimas- Žolinė, Dzūkijoje dar Kopūstinė. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis bažnyčion pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->