Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žodynai ir jų tipai

Autorius: Aurelija

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai — žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas” + „rašau”). Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.

Seniausi žodynai
Patys seniausi žinomi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto griuvėsiuose. XIX a. viduryje anglų archeologas Ostinas Henris lejardas surado Ašurbanipallo bibliotekos liekanas – apie 25 tūkstančių įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių. Molinės dantiraščio lentelės pustrečio tūkstančio metų slėpė Šumerų kultūros ir mokslo laimėjimus. Iššifravus dantiraščio lenteles, daug sužinota apie šio rašto kūrėjų savitą kalbą, literatūrą, religiją ir mokslą, Tūkstantmetę šumerų kultūrą su jos kalba ir dantiraščiu perėmė užkariautojai asirai. Šumerai buvo asimiliuoti, o jų kalba ir toliau buvo kuriami literatūros ir mokslo veikalai. Molio lentelėse surašyti ir pirmieji šumerų ir akadų bei šumerų ir asirų kalbų žodynai. Dar šio amžiaus pradžioje, kasinėjant hetitų sostinę – Chatušo miestą Mažojoje Azijoje –rasta šumerų – akadų – hetitų kalbų žodynų liekanų. Deja, šie XIV- XII a. pr. M. e. dantiraščio paminklai yra blogai išsilaikę ir sunku ką išskaityti.

Senovės graikų ir arabų kalbų žodynai. Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo dėl kitų priežasčių. Senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Reikėjo aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos ( glosa graikų k. “ tarminis arba “pasenęs žodis”) Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo parengta per 30 įvairių rašytojų kalbos glosarijų. Antikinio pasaulio kultūros centre Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai, specialūs ( graikų kalbos tarmių, etimologiniai) žodynai. Šie žodynai ypač lotynų kalbos, buvo perrašinėjami ir viduramžiais, nes Vakarų Europoje ilgus amžius lotynų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba. Kaip puikūs žodynų rengėjai viduramžiais garsėjo ir arabai. Yra išlikusių žinių apie daugelį kruopščių šios srities darbininkų, ypač apie Firuzabadį (1329 – 1414), kuris buvo parašęs apie šimto tomų žodyną. Tokių žodynų prireikė dėl tais laikais didelio arabų kalbos tarminio susiskaldymo.

Antikinių kalbų žodynai Vakarų Europoje. Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas XV a. viduryje pradėjo spausdinti knygas. Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius. XVI – XVII a. čia garsėjo Renesanso laikų kilmingos Provanso giminės kultūros veikėjų ir kalbininkų Etjenų spaustuvė ir leidykla. 1501 m. ją įsteigė Henrikas Etjenas (1460 – 1520) . Savo leidiniais Etjenai supažindino visuomenę su antikos kultūros palikimu. Klasikinei filologijai ypač nusipelnė jo sūnus Robertas Etjenas ( 1503 – 1559) , užsimojęs parengti aiškinamuosius gausiai iliustruotus graikų ir lotynų kalbų žodynus. Jis parašė ir 1532 m. išleido dviejų didžiulių tomų visuotinį lotynų kalbos žodyną “ Dictionarium seu linguae latinae thesaurus” . Šis veikalas ( iš graikų k. thesauros “ lobis, atsarga”) buvo pakartotinai išleistas keliais tomais ir pasiekė 9000 p. Kitą jo pradėtą rengti graikų kalbos visuotinį žodyną “Thesaurus linguae Graecae” parašė ir 1575 m. išleido jo sūnus Henrikas Etjenas ( 1528 – 1598). Šitokiam veikalui parašyti ir išleisti reikėjo ne tik daugelio metų darbo, bet ir didelių lėšų. Leisdamas tėvo pradėtą veikalą, H. Etjenas visai bankrutavo ir mirė skurde. Tačiau jo sūnus Polis Etjenas vis tiek tęsė giminės tradiciją- ir toliau rūpinosi naujais žodynų leidimais.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->