Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žmogus ir gamta

Autorius: Pjeras

Prieš kelis šimtus metų, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Gamyklos ir automobiliai į atmosferą kiekvienais metais išmeta tūkstančius tonų dulkių ir teršalų. Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pakeitė planetos veidą. Nors ši pažanga ir teikia daug materialinių gėrybių, tačiau ji kelia ir naujas problemas : didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus gamtinei pusiausvyrai. Tačiau didžiausia pavojų kelia triukšmas, vibracija ir elektromagnetiniai laukai. Elektromagnetinius virpesius skleidžia visi komunikacijų įrenginiai. Triukšmas ir vibracija žaloja augalus, gyvūnus, kenkia žmonėms. Daug toksinių medžiagų pramonės įmonės paskleidžia viršutiniame žemės sluoksnyje. Su teršalais į dirvožemį pakliūva daugybė mikroorganizmų, bakterijų, druskų, baltymų, angliavandenių, fermentų ir kt. Trešiant dirvą cheminėmis trąšomis, ardoma jos biologinė struktūra, nesaikingai naudojant pesticidus kenkėjams ir piktžolėms naikinti, kaupiasi žalingi gyviesiems organizmams nitratai, sulfatai, chloridai, mažėja mikroorganizmų, skaidančių organines medžiagas, sutrikdoma dirvos biocheminė pusiausvyra. Kai gamta nebegali savaime visiškai apsivalyti, būtina norminti ir kontroliuoti teršalų kiekį. Seniausi miškai tokie, kaip Amazonės džiunglės išstovėję ilgus šimtmečius, dėl žmogaus poreikių dingsta nuo žemės paviršiaus taip, lyg jų net nebūtų buvę. Kasmet tonos chemikalų, teršalų, šiukšlių ir netgi naftos išpilama į vandens telkinius. Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Kaip viso to pasėkmė vis mažėja mūsų planetą saugantis ozono sluoksnis, žemei gresia globalinis atšilimas, žmonės miestuose kenčia nuo smogo, žūsta gyvūnai, klesti brakonieriavimas, kas metai vis daugiau floros ir faunos rūšių tenka įrašyti į Raudonąją knygą. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje.

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas, džiunglėse susidūręs su liūtu kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti žalinga. Šiandieniniame pasaulyje, pilname kasdieninės rutinos, materializmo, skubėjimo, nebelieka vietos gamtai ir jos neišpasakytam grožiui. Žmogus pasinėręs į savo problemas nebepastebi besileidžiančios saulės, auksine žara nudažančios dangų, ištirpusios delne sidabrinės snaigės, įvairiomis spalvomis rudens numargintų lapų, gėlių žieduose spindinčių ryto rasos lašelių. . .
Žemės duomenys
Žemės pusiaujo skersmuo yra 12 756 kilometrai, ašigalinis skersmuo 12 714 kilometrai. Pusiaujo ilgis 40 075 kilometrai.
Sausuma žemėje užima 29, 2% viso ploto, o vandenynai 70, 8%. Žemė sveria 6000 milijardų tonų. Apie savo ašį ji apsisuka per 24 h 56 min 4 s. Aplink Saulę apsisuka per 365 d 6 h 9 min 9 s. Žemės atstumas nuo saulės 150 milijonų kilometrų.

Žemė apvali

Žiūrint nuo žemės, horizontas atrodo tiesus ir lygus, todėl nesunku suprasti, kodėl senovėje dauguma žmonių manė, kad Žemė plokščia. Tik skrendant aukštai lėktuvu arba žiūrint į nuotraukas, darytas iš kosmoso, matyti, kad iš tiesų Žemė yra išlenkta. Bet prieš 2400 metų senovės graikai nustatė, kad ji apvali. Jie matydavo, kaip pamažu išnyksta laivai, nuplaukdami už horizonto. Keliautojai papasakodavo jiems, kad keliaujant į šiaurę arba į pietus, už horizonto krisdavo žvaigždės. Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr) pastebėjo, kad per Mėnulio užtemimą ant jo krintantis Žemės šešėlis yra apvalus.

Žemės vidus

Žemė – ne vien tik kietas rutulys; žemės drebėjimų ir sprogimų virpesiai atskleidė sudėtingą jos sandarą. Mes stovime ant plono uolėto lukšto, arba Žemės plutos. Vidutinis jos storis tik 40 kilometrų po žemynais ir mažiau nei 6 kilometrai po vandenynais. Po žemės pluta yra stora uolienų mantija, arba magma, kuri tokia karšta, kad teka kaip sirupas (tik labai lėtai). Metalinis (geležies ir nikelio) Žemės branduolys prasideda beveik 3000 kilometrų gylyje nuo paviršiaus. Išorinis branduolys toks karštas, kad yra visą laiką išsilydęs; vidinis branduolys, esantis pačiame Žemės centre, yra kietas, nes dėl didžiulio slėgio negali išsilydyti, nors temperatūra čia siekia 7000ºC.

Riba tarp Žemės plutos ir mantijos vadinama Mochorovičičiaus paviršiumi. Bet apatinė Žemės plutos pusė ir viršutinė mantija yra kai kuriais požiūriais tokios panašios, kad susilieja viena su kita. Štai kodėl mokslininkai vietoj jų kartais mini litosferą, besitęsiančią 100 kilometrų žemiau paviršiaus, ir astenosferą, einančią dar 200 kilometrų giliau.

Žemė – mūsų vieninteliai namai
Paprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus, gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda “plėšinių įsisavinimas”, besaikis pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų, kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas, vadovaujantis šūkiu “Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai pageidaujamus rezultatus.

Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip pastebėjo anglų mokslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs teoriją apie Gyvąją Žemę: “Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo.

Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą, galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus: ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia vilties. Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su gamta.

Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją ir gyvūniją.

Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos

Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley, “Miesto geologija”, 1877 m. ): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės, kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje, vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę celėse (. . . . . . ) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė, bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų bei visų kitų jų palikuonių. ”.

Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų mokslininkas A. Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui.

Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro kultūrinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis, iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų statusą.

Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami skysčiai (pvz. : nafta), mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Turint omenyje dabartinį geologinį ištirtumą, tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007 metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika. Svarbiau ir ekonomiškiau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.

Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių). Tačiau Lietuvoje, situacija dar nėra tokia bloga, kadangi čia nuolatos yra vandens perteklius, o kitose šalyse (pavyzdžiui: daugumoje Afrikos ir Azijos valstybių), jo trūksta, tiesa kartais vandens jose būna nemažai, bet jis būna netinkamas gėrimui, dėl didelio užterštumo, dažniausiai sukelto paties žmogaus.

Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai – geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius ekonominius nuostolius, pvz. , erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.

Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti. Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.

Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos vietovėse nemažai rūpesčių.

Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto (didžiulių duobių atsiradimas, po plonu žemės sluoksniu, kuris gali bet kada įgriūti) procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895 m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas, kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.

Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu, gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu, vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras sąlygų kompleksas yra optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams, toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.

Gamtos apsauga Lietuvoje

Nepaprastai turtingas ir įvairus yra mus supantis gyvasis ir negyvasis pasaulis. Stebėti jį ir džiaugtis juo reikia nepamirštant, kad tokį grožį turi pamatyti ir būsimosios kartos. Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Tačiau negalima pervertinti savo pergalių prieš gamtą. Už kiekvieną tokią pergalę ji mums keršija. Užteršti upeliai, ežerai, šuliniai, atmosfera, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovams. Tie dalykai parūpo daugeliui iš mūsų, kad ir kas būtume. Norime suprasti gamtosauginius terminus, juos įsiminti. Nuo to, ką apie ją žinosime, kaip prie jos prisidėsime, priklausys tolesnis mūsų gyvenamosios aplinkos likimas, jos ateitis. Pavyzdžiui, dabar madingas žodis “ekologija”. Bet ar visi žinome, ką jis reiškia? Ekologija – tai sudėtinga šiuolaikinio mokslo kryptis, tirianti augalų, gyvūnų bei žmonių ir jų gyvenamosios aplinkos santykius ir sąveiką.

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinių gamtosaugos būdų – tai tam tikrų teritorijų apsauga ribojant jose žmogaus ūkinę veiklą. Ir kokių tik nėra saugomų teritorijų! Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai.

Kokios tai teritorijos?

Pirma, konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotams šiuolaikinėje gamtosaugoje kol kas skiriama daugiausia dėmesio. Tai tarptautiniu mastu geriausiai sutvarkyta, specialiais teisiniais aktais pagrįsta gamtosaugos sritis. Čia kraštovaizdžio apsauga įgyja didžiausią svarbą, kas reikalauja itin griežtos tvarkos. Tai ypač saugomos teritorijos. Skirstomos:

a. Griežtos apsauginės tvarkos teritorijos, arba “rezervatai”, kuriuose saugoma kraštovaizdžio visuma, draudžiant juose bet kokią ūkinę veiklą;

b. Dalinės apsauginės tvarkos teritorijos, arba “daliniai rezervatai”, kuriuose saugomi tam tikri kraštovaizdžio komponentai, draudžiant ar ribojant jų naudojimą ūkinėje veikloje;

c. Pagal tradiciją prie konservacinių teritorijų paprastai priskiriami taip pat valstybiniai parkai, apimantys saugomus sudėtingo naudojimo plotus, kuriuose konservacinė kraštovaizdžio apsauga glaudžiai siejama su sveikatingumo ir poilsio (rekreacijos) objektų, ypač su pažintinio turizmo plėtojimu. Tai valstybiniai nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai.
Antra, prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotai – tai teritorijos, dažniausiai vadinami apsauginėmis zonomis (sritimis). Jie visada turi vietinę reikšmę, nes atitinka tam tikros apylinkės gamtosauginius poreikius. Skirstomi į:

1. paviršinių vandens telkinių ekologinę apsaugą;

2. laukų bei šlaitų apsaugą nuo irimo (erozijos);

3. gyvenviečių, gamybinių objektų, kurortinių vietovių bei vandenviečių sanitarinę apsaugą;

4. transporto magistralių apsaugą bei jų ekologinį apribojimą;

5. bendros ekologinės gamtovaizdžio pusiausvyros palaikymą;

6. antropogeninio poveikio konservaciniams plotams bei atskiriems saugomiems objektams švelninimą;

Trečia, rekuperacinės paskirties plotuose tvarkomasi taip, kad išsilaikytų, atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai. Šios teritorijos steigiamos miškininkystės, žuvininkystės, medžioklės, vandens ūkio, farmacijos ir kitų liaudies ūkio šakų ištekliams.

Mūsų gamtosaugoje prigijęs terminas “draustinis” reiškia kraštovaizdžio plotą, kuriame kas nors draudžiama. Aišku, kad taip pažodžiui jį suprantant visi saugomi plotai tampa draustiniais. Beje, populiariojoje spaudoje šis žodis dažnai ir vartojamas plačiąja prasme. Tačiau gamtosaugine prasme – tai teritorijos, kuriose nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių tikslams bei uždaviniams. Toks draustinių, kaip saugomų teritorijų tipo, supratimas gana imlus, nes apima didoką dalį visos saugojamų plotų įvairovės. Pirmiausia – didelę konservacinės paskirties saugomų plotų – rezervatų grupę su dalinės apsaugos tvarka, vartojant “rezervato” terminą. Nuo kitų saugomų plotų, pvz. apsauginių vietinės reikšmės zonų, jie skiriasi tuo, kad steigiami ir kontroliuojami valstybės. Įvairių rūšių draustiniai turi jų paskirtį atitinkančius pavadinimus, taisykles, apribojimus. Pavyzdžiui, geologiniuose draustiniuose draudžiama griauti, kasinėti ar užpilti atodangas ir karstines įgriuvas, sprogdinti ar rinkti riedulius, botaniniuose – kirsti, skinti ar kitaip naikinti augmeniją ir t. t. Draustiniai gali būti ir kompleksiniai, pvz. botaniniai-zoologiniai.

Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų augalų augimvietėms, būdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams, taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms, jų ištekliams bei ekologinėms sistemoms. Beje, šie draustiniai sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais. Pirmieji botaniniai draustiniai mūsų šalyje buvo įkurti 1960 metais, o spanguoliniai draustiniai atsirado tik 1974 metais. Apskritai tarp botaninių draustinių saugomų vertybių savitumu išsiskiria jų atmainų – miškų, pievų, vandens, pelkių bei mišrūs augalijos – draustiniai.
Botaniniai draustiniai Lietuvoje:

1. Babrungo (retos pievų bendrijos),

2. Bakanauskų (retieji vandens ir pelkių augalai),

3. Begėdžių (introdukuoti medynai),

4. Druskininkų (retieji pievų augalai),

5. Ilgučio (retieji vandens augalai),

6. Jūros (retieji pievų augalai),

7. Kražių Medžiokalnio (vertingos miško bendrijos),

8. Medininkų (retieji pievų augalai),

9. Merkinės (retieji miško ir pievų augalai),

10. Mituvos (retieji pievų augalai),

11. Naglio (būdingos pajūrio kopų augalų bendrijos),

12. Nevėžio (retieji pievų augalai),

13. Stirnių (retieji pievų augalai),

14. Šventininkų (retieji vandens augalai),

15. Tyrų (retieji pelkių augalai),

16. Trako (retieji miško augalai),

17. Vidzgirio (vertingos miškų bendrijos),

18. Vilko (retieji vandens augalai) ir kiti.

Kiti botaniniai draustiniai yra spanguolynai: Alojos, Baltelės, Beržaloto, Krakinio, Lygiaraisčio, Petriošiškio, Visagino, Vytėnų ir t. t. Kiti draustiniai, saugantys augmeniją ir gyvūniją, yra botaniniai-zoologiniai:

1. Baranavos (miško bei pelkių augalų bendrijos ir gyvūnija),

2. Girulių (pajūrio miško bendrijos ir gyvūnija),

3. Kanio raistas (miško bei pelkių bendrijos ir retoji gyvūnija),

4. Nemuno deltos (būdinga bei retoji deltos augmenija),

5. Žagarės (būdingos mišraus miško bendrijos ir gyvūnija),

6. Žaliosios girios (būdingos miško bendrijos ir gyvūnija) ir kiti.

Biologinės įvairovės požiūriu rezervatai yra bene geriausiai ir kompleksiškiausiai ištirtos teritorijos Lietuvoje. Juose griežtai saugomi tiek flora (augmenija), tiek ir fauna (gyvūnija). Tai:

1. Žuvinto rezervatas;

2. Čepkelių rezervatas;

3. Kamanų rezervatas;

4. Viešvilės rezervatas.

Lietuvos pasididžiavimas (turistų ir poilsiautojų mėgstami ir lankomi) yra šie nacionaliniai parkai:

1. Dzūkijos;

2. Kuršių nerijos;

3. Žemaitijos;

4. Aukštaitijos;

5. Trakų.
Aplinkos tarša
Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.
Teršalų migracija aplinkoje
Gamtoje vyksta du svarbūs procesai: medžiagų migracija ir kaupimasis. Todėl pasklidusios atmosferoje iš pramonės įmonių išmestos dulkės, nuodingos dujinės medžiagos, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet, oro srautų nešami, migruoja ir pasiekia labiausiai nutolusias Žemės vietas. Daug teršalų patenka iš atmosferos į dirvožemį dulkių, nuosėdų ir rūgščių kritulių pavidalu. Žemės ūkyje naudojami chemikalai, cirkuliuojant orui, gali užteršti atmosferą arba patekti į podirvio vandenis bei nutekėti į atvirus vandens telkinius. Šitaip migruodami teršalai tolygiau pasiskirsto, dėl to sumažėja jų koncentracija, lengviau atsistato ekosistemų pusiausvyra.

Teršalai gali migruoti vienos sferos ribose. Pavyzdžiui, į vandenį patekusi medžiaga gali judėti jame nepriklausomai nuo to, ar yra tirpale, ar absorbavosi ant suspenduotų dalelių. Į atmosfera patekusi medžiaga yra pernešama oro srautų. Jos judėjimo greitį sąlygoja atitinkami meteorologiniai reiškiniai. Panašiai vyksta ir biosferoje, kur medžiagos pasiskirstymas augmenijos ir gyvūnijos pasaulyje priklauso nuo pernešimo procesų mechanizmo organizmuose. Medžiagų migracija dirvoje skiriasi nuo kitų sferų tuo, kad dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, kurio judėjimą apsprendžia kitos jėgos.

Medžiagų migraciją vienoje sferoje nulemia tik pernašos proceso charakteristikos toje sferoje, medžiagos savybės įtakos neturi. Šios savybės tampa reikšmingos, čia lemia termodinaminiai ir kinetiniai medžiagų pokyčių parametrai. kai vyksta migracija tarp sferų

Gamtoje galioja kaupimo dėsnis. Jo esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu momentu būtų išsaugota gyvybė. Aplinkoje išsklaidyti teršalai, pradedant pirmąja mitybos grandimi (augalais), kaupiasi tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, augalų stiebuose ir lapuose dėl intensyvios medžiagų apykaitos yra daug mažiau teršalų negu šakniagumbiuose, kuriuose medžiagos tik kaupiasi. Gyvūnai migruojančius su vandeniu ir maisto produktais teršalus kaupia kartu su riebalų atsargomis. Taigi, esant nedideliam atmosferos, vandens ar dirvožemio užterštumui, gamta ir pati sugeba su juo susidoroti išsklaidydama, mineralizuodama ir pan.

Teršalas yra medžiaga, egzistuojanti didesne negu natūrali koncentracija, atsirandanti dažniausiai dėl žmonių ūkinės veiklos ir turinti neigiamą poveikį aplinkai.

Technogeninė tarša gali būti skirstoma į tris grupes: fizikinę, cheminę ir biologinę taršą. Fizikinę taršą sudaro: triukšmas, vibracijos, elektromagnetiniai laukai, jonizuojanti spinduliuotė, šiluminė spinduliuotė, UV ir matomos spektro srities spinduliuotė.

Cheminės taršos grupei priklauso ne tik įvairūs cheminiai elementai ir medžiagos, bet ir junginiai, susidarantys jiems sąveikaujant tarpusavyje ar veikiant įvairiems biosferos faktoriams. Tokia tarša ypač pavojinga, nes susidarantys junginiai kartais būna toksiškesni ir pavojingesni negu pradiniai į aplinką patenkantys teršalai.

Biologinei taršai priklauso užkrėtimai mikroorganizmais.

Aplinkos poveikis žmogaus sveikatai
Ligos dažnai kyla dėl aplinkos užterštumo. Tačiau liga retai turi vieną konkrečią priežastį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Dažniausiai ligos atsiradimui turi įtakos keletas faktorių, tarp jų fizinė ir biologinė aplinka ir gyvenimo būdas. Šie faktoriai savo ruožtu susiję su daugeliu kitų, tokių kaip vietiniai įpročiai bei tradicijos ir industrializacijos lygis. Primityvios bendruomenės, pragyvenančios iš savo ribotų vietinių resursų, daug dažniau kenčia nuo įvairių ligų negu civilizuotos miestuose gyvenančios visuomenės. Industrinė visuomenė jau beveik pamiršo tokias ligas kaip cholera, dizenterija ar šiltinė. Tačiau tokios visuomenės nariai daug dažniau kenčia nuo kvėpavimo takų ligų ir vėžio.

organizmas, paveiktas vieno toksino, gali tapti daug jautresnis kitų nuodingų medžiagų poveikiui.  tokios, kurios gali sukelti vėžį. Svarbus reiškinys yra kelių toksinių medžiagų bendras, arba sinergetinis, poveikis, kuris gali būti didesnis arba kitoks nei kiekvienos jų atskirai. Pavyzdžiui, sieros dioksidas (SO2) ir kietos dalelės yra oro taršos komponentai. Kiekvienas jų atskirai gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai, tačiau veikdami drauge, kai SO2 dujos absorbuotos ant kietų dalelių, patenka į plaučius giliau negu galėtų būti įkvėptos pavienės, todėl padaro daugiau žalos plaučiams. Kitas sinergetinio poveikio aspektas Nors nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp užterštos aplinkos ir ligos sunku, reikia įsidėmėti, kad tiek oras, kurio kvėpuojame, tiek vanduo, kurį geriame ar dirvožemis, kuriame auginame grūdus ir daržoves gali būti įvairių sveikatos problemų priežastimi. Teršiančios medžiagos yra daugiau ar mažiau toksiškos gyviems organizmams. Iš toksinių medžiagų išskiriamos kancerogeninės medžiagos širdį, kartu darydami neigiamą poveikį visam organizmui ir sukeldami įvairias ligas.  plaučius, kadmis  odą, anglies monoksidas Nors atskiros teršalų rūšys veikia žmogaus organizmą skirtingais būdais, daugelis jų turi bendrų būdingų bruožų. Beveik visos žmogaus kūno dalys yra veikiamos vienų ar kitų teršalų. Pavyzdžiui, švinas ir gyvsidabris veikia smegenis, arsenas

Didžiausia leistina tarša – tai iš atskiro ar kelių šaltinių per laiko vienetą išmestų kenksmingų medžiagų kiekis, kuris nagrinėjamoje vietovėje, įvertinus kitų taršos šaltinių poveikį, neviršija didžiausių leistinų koncentracijų. Didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) – tai tokia priemaišų koncentracija, kuri, veikdama periodiškai arba visą žmogaus gyvenimą, nedaro neigiamo poveikio ne tik žmogui, bet ir visai aplinkai.

Vieni cheminiai elementai ir junginiai yra mažiau kenksmingi aplinkai ir žmogui, kiti labiau, todėl ir jų DLK skiriasi. Cheminių medžiagų poveikis atskiriems individams priklauso nuo dozės. Nors didesnės koncentracijos yra pavojingos, žalingos ar net mirtinos, mažos koncentracijos gali būti naudingos ar net būtinos gyvybei palaikyti. Beveik visi elementai yra reikalingi žmogaus organizmui. Svarbiausia – tinkamos jų koncentracijos. Yra sudarytos lentelės, kuriose nurodyti elementų kiekiai (pvz. , mg/parą) – reikalingi, optimalūs, kenksmingi ir mirtini. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad fluoras reikalingas žmogaus dantims ir kaulams, tačiau per dideli jo kiekiai labai žalingi. Taigi maži medžiagų kiekiai dažnai būna ne tik nekenksmingi, bet yra reikalingi, tačiau tos pačios medžiagos dideli kiekiai gali būti labai žalingi. Reikšmės turi ir kokiu būdu teršalas patenka į organizmą. Apsinuodijimas švinu vieną kartą net ir didesne doze nėra toks pavojingas kaip ilgalaikis nuodijimasis nors ir daug mažesnėmis dozėmis.
Nuodingos medžiagos į organizmą gali patekti:

per virškinimo traktą;

įkvepiant per plaučius;

per odą;

tiesiogiai į kraujotaką per žaizdas.
Nuodingos medžiagos veikia biologines sistemas, sutrikdydamos biocheminių procesų funkcijas ir taip sukeldamos pražūtingus efektus. Nuodingų medžiagų poveikis priklauso nuo to, kokiu keliu jos patenka į organizmą, kaip pasiskirsto ir kaip pasišalina. Lengviau pašalinamos tos medžiagos, kurios gerai tirpsta vandenyje. Todėl daugelis šių medžiagų perdirbimo organizme fazių yra skirtos padidinti jų tirpumui vandenyje. Čia svarbiausias vaidmuo tenka fermentams. Jie oksidacijos, redukcijos ar hidrolizės reakcijų būdu paverčia nuodingas medžiagas junginiais, kuries geriau tirpsta vandenyje ir yra lengviau pašalinami iš organizmų.

Atmosfera ir jos tarša

Atmosfera – dujų sluoksnis, supantis Žemę, sudarytas iš dujų molekulių, kurios laikosi arti Žemės dėl pusiausvyros tarp Žemės traukos ir šiluminio molekulių judėjimo. Atmosferos sudėtis procentais (pagal tūrį): azotas – 78, 08; deguonis – 20, 95; argonas – 0, 934 ir CO2 – 0, 034. Taip pat pėdsakai CH4, O3, H2S, CO, SOx, NOx, angliavandenilių, aerozolių. Vandens garų žemutiniuose atmosferos sluoksniuose būna nuo 1 iki 4%.

Atmosfera yra dinamiška nuolat kintanti sistema. Veikiant saulės spinduliams didžiulėse atmosferos erdvėse vyksta sudėtingos cheminės reakcijos. Nuo paros meto, nuo konkrečioje vietoje esančių cheminių medžiagų priklauso, kokios vyksta reakcijos.

Visi atmosferos komponentai, išskyrus argoną ir kitas inertines dujas, biologinių vyksmų arba yra jų veikiami.

Azotas susidarė ir pasklido atmosferoje Žemės formavimosi laikotarpiu, vykstant reakcijoms iš Žemės plutos išsiskiriančiose dujose. Kadangi dujinis azotas nėra chemiškai aktyvus, organizmai jo beveik nepasisavina.

Pirminėje atmosferoje, vykstant vandens ir anglies dioksido molekulių fotodisociacijai, atskilo deguonis:
2CO + O2 2 CO2 + h

2 H2 + O2 2 H2O + h
Nuo pirmųjų organizmų atsiradimo Žemėje (maždaug prieš 3, 5 mlrd. metų) atmosfera buvo cheminių elementų šaltinis ir reakcijos produktų rezervuaras. Pirmieji fotosinetiniai augalai išskyrė į atmosferą fotosintezės reakcijų šalutinį produktą – deguonį:
C6H12O6 + O2 6 CO2 + H2O + h

Deguonis buvo gyvybiškai svarbus pirmiesiems eukariotams. Deguonies gausėjimas atmosferoje padėjo išsivystyti aukštesnėms gyvybės formoms, kurioms deguonis buvo būtina egzistavimo sąlyga – kvėpuodami deguonimi skaidome maisto produktus ir taip apsirūpiname energija.

Anglies dioksidas sudaro labai nedidelę atmosferos dalį; jis susidaro vykstant disimiliacijos procesams:
6CO2 + 6H2O + energija. C6H12O6 + 6O2
Daug didesni CO2 kiekiai yra susijungę į kalcio karbonatą kalkakmeniuose, dar daugiau jo yra bikarbonato (HCO3-) ir karbonato (CO32-) jonų pavidalu vandenyse.

Ozonas yra alotropinė deguonis atmaina, susidaranti aukštesniuose atmosferos sluoksniuose:
O + O; O2 + h

O3 + M;O2 + O + M
čia M – katalizuojančios dalelės.
Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo temperatūros svyravimų, gelbsti gyvybę nuo pražūtingų kosmoso spindulių. Atmosfera skirstoma sluoksniais. Apatinis sluoksnis, vadinamas troposfera, yra tankiausias, jo aukštis iki 16 km.

Atmosferos tarša pagal jos mastą skirstoma į visuotinę ir vietinę. Visuotinė tarša pasireiškia nežymiais visos atmosferos sudėties pokyčiais, kurie gali sukelti pasaulinio masto reiškinius. Pavyzdžiui, kuo daugiau anglies dioksido (CO2), tuo labiau trikdomas Žemės šiluminis balansas – šyla klimatas, o, sumažėjus ozono kiekiui, biosfera gali net žūti, nes jis sugeria pražūtingus gyvajam pasauliui ultravioletinius Saulės spindulius.

Atmosferos tarša veikia aplinką įvairiais būdais. Orą teršiančios medžiagos mažina matomumą; veikia augalus – pažeidžia lapus, spyglius ir vaisius, lėtina augimą, silpnina augalų atsparumą ligoms; neigiamai veikia dirvožemį ir vandenis ir, žinoma, žmonių sveikatą.

Oro tarša žmogų veikia įvairiai: gali sukelti vėžį, apsigimimus, akių ligas, kvėpavimo organų sutrikimus, padidėja jautrumas virusiniams susirgimams, dažniau sergama širdies ligomis. Užterštas miesto oras yra rimta sveikatos problema.

Oro tarša gadina dirvožemį ir vandenis. Kai juose susikaupia daug teršalų jie tampa toksiški. Kai kurie teršalai išplauna iš dirvos maistines medžiagas, miestuose ardo pastatus ir metalo konstrukcijas.

Orą teršiančios medžiagos gali būti įvairių agregatinių būvių – dujos, skysčiai ar kietos medžiagos.

Dujos yra medžiagos, kurios normaliomis sąlygomis (kambario temperatūroje, esant 1013 hPa slėgiui) yra dujų agregatinės būsenos, pvz. , anglies dioksidas (CO2), sieros dioksidas (SO2), azoto oksidai (NOx).

Garai yra dujos, kurios normaliomis sąlygomis kondensuojasi, pvz. , vandens garai. m. Migla, dūmai ir dulkės yra labai smulkios ore pakibusios medžiagų dalelės (aerozoliai). Jų skersmuo 0, 01-100

Migla susidaro iš įvairaus dydžio skysčio lašelių.

Dūmai yra smulkiausių kietų ar koloidinių dalelių ir skysčių lašelių mišinys.

m dydžio daleles. Dulkės susidaro skaidantis kietosioms medžiagoms į 10-100

Natūraliems oro teršalams priskiriamos alergiją sukeliančios augalų žiedadulkės, karšto klimato srityse dėl fotocheminės reakcijos sukeliantys smogą spygliuočių medžių terpenai bei vulkanų išskiriamos dulkės ir dujos.

Antropogeninės oro taršos šaltiniai yra pramonės gamybos procesai, energetikos pramonė, transportas, komunalinis ir namų ūkis. Degimo procesuose susidaro dujinės, skystos ir kietosios medžiagos, per kaminus patenkančios į atmosferą.

Nors natūrali oro teršalų emisija, išskyrus SO2 ir NO2 dujas, viršija žmonių veiklos sukeliamą, tačiau antropogeninis komponentas yra svarbiausia miestų teritorijų taršos problema. Oro teršalai skirstomi į dvi pagrindines grupes: pirminius ir antrinius teršalus. Pirminiai – išmetami iš taršos šaltinių tiesiai į orą: kietos dalelės, SO2, CO, NOx ir angliavandeniliai. Antriniai susidaro reaguojant pirminiams su natūraliais atmosferos komponentais. Pavyzdžiui, ozonas, kuris susidaro urbanizuotose teritorijose fotocheminių reakcijų metu reaguojant pirminiams teršalams su ore esančiomis dujomis.

Svarbiausi teršalai, dėl kurių kyla beveik visos oro taršos problemos, yra CO, kietos dalelės, angliavandeniliai, azoto ir sieros oksidai.

Kiekvienais metais bilijonai tonų teršiančių medžiagų patenka į atmosferą. Jei oro teršalai tolygiai pasiskirstytų ore, jų koncentracija būtų tik kelios dalelės milijonui (pagal svorį). Tačiau teršalai nepasiskirsto tolygiai, o išsiskiria ir kaupiasi atskirose teritorijose. Todėl didmiesčiuose dėl klimatinių sąlygų ir didelės pramoninių teršalų koncentracijos kyla rimtų taršos problemų.

Vandens (hidrosferos) tarša

Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Vanduo sudaro apie 70% gyvųjų organizmų svorio, tarnauja terpe svarbiems biologiniams procesams. Jis išnešioja ištirpusias druskas bei dujas, tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas, mažina aplinkos temperatūros svyravimus, ekosistemose yra energijos pernešimo ir naudojimo tarpininkas.

Pagrindinę vandens apytakos biosferoje dalį sudaro jo kaita, vykstanti dėl kritulių ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos.

Hidrosfera yra dinamiška sistema, kurioje palaikoma biocheminė pusiausvyra ir normaliai funkcionuojančioje vandens sistemoje yra didžiulės galimybės taršos asimiliavimui. Tačiau daugelyje vietų šios galimybės jau taip išnaudotos, kad vandenys yra labai užteršti. Užterštumas labai neigiamai veikia vandenų gyvus organizmus. Teršalai į hidrosferą patenka arba tiesiogiai per nutekamuosius vandenis, arba yra pernešami upių ar kitų gamtinių vandenų. Vienaip ar kitaip patekę į vandenį teršalai būna arba ištirpę arba suspenduotų dalelių pavidalu. Jų tolimesnis likimas priklauso nuo jų reakcingumo ir nuo aplinkos fizinio, cheminio ir biologinio aktyvumo. Ne visos į hidrosferą patekusios medžiagos yra jai pavojingos. Tam tikrame vandens tūryje visada yra tam tikri kiekiai įvairių medžiagų. Tik tada, kai kurios nors medžiagos kiekis tampa toks didelis, kad ima veikti visą sistemą, ji laikoma teršalu.

Paviršinių vandenų tarša atsiranda, kai per dideli kiekiai kenksmingų medžiagų patenka į vandenis, viršydami natūralų vandenų apsivalymo pajėgumą pašalinti kenksmingas medžiagas, praskiesti jas iki nekenksmingų koncentracijų arba paversti nekenksmingomis formomis.

Biogeninės medžiagos (azotas, fosforas, silicis). Šie elementai yra labai svarbūs gyvybės vystymuisi vandenyje.

Azoto vandenyje yra įvairiuose organiniuose ir neorganiniuose junginiuose. Neorganiniai azoto junginiai yra amonio, nitratų ir nitritų jonų pavidalo. Esant atitinkamoms sąlygoms jie lengvai transformuojasi vieni į kitus.

Vieni iš žalingiausių vandens teršalų yra sunkieji metalai. Svarbiausi jų – švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg). Šie metalai aktyviai reaguoja su gyvų organizmų fermentais, sutrikdo normalią jų veiklą.

Sunkiųjų metalų šaltiniai – tai pramonės gamybos ir energetinės įmonės, automobilių transportas, techninių statinių korozija, gamybos atliekų saugojimas. Sunkieji metalai į aplinką dažniausiai patenka su dulkėmis ir su jomis nusėda (sausoji depozicija).

Kaip mikroelementai, sunkieji metalai gyviesiems organizmams yra būtini, tačiau, priklausomai nuo rūšies ir kiekio gali turėti skirtingą toksinį poveikį. Iš nuodingų sunkiųjų metalų aplinkoje dažniausiai sutinkami švinas (Pb), kadmis (Cd)ir gyvsidabris (Hg).

Švinas miestuose kaupiasi daugiausia dėl tetraetilšvino naudojimo benzino gamyboje. Į organizmus švinas gali patekti tiesiogiai įkvėpus švino turinčių dulkių ar per nešvarias rankas. Į žmonių organizmus švinas taip pat gali patekti su maistu (pavyzdžiui, lapinėmis daržovėmis) arba per maisto grandines (su mėsa ar pienu). Nuolat gaunant švino galima susirgti chroniškomis ligomis.

Švinas patogeniškai veikia kraujo kūnelius, lygiuosius raumenis ir motorinę nervų sistemą, kenkia inkstams, dauginimosi organams, kraujotakos sistemai. Švinas slopina eritrocitų gamybos fermentus ir gali sukelti hipochrominę anemiją. Veikdamas kraujagyslių ir žarnų lygiuosius raumenis, švinas kenkia kraujagyslėms ir žarnynui. Sutraukdamas smegenų ir jų dangalų kraujagysles, sukelia psichikos sutrikimus. Ypač švinas pavojingas vaikams, nes gali pereiti per hematoencefalinį barjerą. Suaugusiųjų organizme šis barjeras trukdo į smegenis patekti pašalinėms medžiagoms, o vaikams jis būna dar ne visai išsivystęs.

Organiniai švino junginiai yra nuodingesni už neorganinius ir veikia išimtinai neurotoksiškai.

Kadmis yra cinko gamybos šalutinis produktas, taip pat naudojamas dažų gamyboje. Žmogaus organizme kaupiasi kepenyse ir inkstuose. Į organizmą daugiausia patenka su maistu ir cigarečių dūmais. Ilgai kvėpuojant dulkėmis su cd, pakenkiama tarp kraujagyslių ir plaučių alveolių esančioms membranoms, dėl to sutrinka kvėpavimas, gali atsirasti plaučių edema. Kadangi Cd kaupiasi inkstuose, gali sutrikti inkstų funkcijos. Be to Cd išstumia kalcį iš kaulinio audinio. Cd veikia kancerogeniškai, teratogeniškai ir mutageniškai.

Gyvsidabris laikomas nuodingiausiu sunkiuoju metalu. Visi Hg junginiai yra nuodingi, ypač nuodingi gyvsidabrio organiniai junginiai. Jis sukelia labai įvairias ligas, gali kauptis smegenyse, dėl to ypač pavojingas vaikams, nes sutrikdo psichką ir stabdo vystymąsi.

Kita vandens teršalų grupė – organinės kilmės teršalai. Tai įvairios plovimo priemonės, chemijos ir naftos pramonės įmonių gamybos atliekos, patenkančios į hidrosferą su nutekamaisiais vandenimis. Žemės ūkis teršia vandenis pesticidais, herbicidais, trąšomis.

Dirvožemio tarša
Dirvožemis – viršutinis, fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių.

Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmatomosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, naftos produktai. Sunkieji metalai: Hg, Pb, Cd, Zn, Cu, Co, Ni į dirvožemį patenka iš atmosferos vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (pvz. , išsiveržus ugnikalniams) ir dėl žmonių ūkinės veiklos. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos į dirvožemius patenka pesticidai. Daugelis jų ir jų tarpiniai skilimo produktai yra nuodingi ir pavojingi dirvožemyje gyvenantiems organizmams.

Dirvožemio mikroorganizmai sugeba daugumą teršalų suskaidyti iki elementarių cheminių junginių. Be to, dirvožemiai pasižymi ir antiseptinėmis savybėmis, t. y. neleidžia vystytis į dirvožemį patekusiems patogeniniams ligų sukėlėjams. Tačiau labai užterštuose dirvožemiuose šios savybės būna prislopintos, todėl dirvožemis gali tapti pavojingų infekcinių ligų židiniu.

Smogas
Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi. . Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė 20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis
Rūgštieji lietūs

Sieros oksidų kiekis ore yra svarbus rodiklis: kuo daugiau šių dujų yra ore, tuo rūgštesnis yra lietus. Švedijos ir pietų Norvegijos ežerai labiausiai kenčia nuo rūgščiųjų lietų. Daugelyje ežerų išnyko žuvys. Miškai yra pažeisti daugelyje Europos šalių, blogiausia padėtis yra taip vadinamame “juodajame trikampyje”. Tai Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos sienų susikirtimo riba. Čia miškai ne tik pažeisti, bet vietomis visiškai išdžiūvę. Nuo taršos čia nukentėjo ežerai ir žmonės. “Juodajame trikampyje” yra keletas anglimi kūrenamų stambių elektrinių ir lydymo fabrikų, kurie išmeta milžiniškus sieros oksido kiekius. Rūgštusis lietus yra rūgštis, o priešinga jai medžiaga vadinama šarmu. Kalkės yra šarmas. Kada jūs maišote rūgštį su šarmu, ji pasidaro ne tokia rūgšti. Lygiai taip pat atvėsta vanduo, kai mes įpilame į verdantį katilą šalto vandens. Tose vietose, kur uolienos ir dirva turi daug kalkių, reaguoja su rūgščiu lietumi, bet ilgainiui rūgštusis lietus “suvartoja” visas kalkes ir jos nebegali apsaugoti dirvos nuo rūgštėjimo. Dujos iš šalia esančio fabriko ir rūgštusis lietus, atkeliavęs iš toli, žaloja miškus. Jie įsiskverbia į lapus ir spyglius, juos ardo. Labiausiai nukenčia spygliuočiai, nes jie keičia spyglius tik kas 6-8 metai. Laikui bėgant, spygliai vis labiau ir labiau žalojami. Lapuočiai numeta pažeistus lapus kiekvieną rudenį ir pavasarį išleidžia naujus. Sužaloto medžio spygliai, net jei jų amžius nesiekia 6-8 metų, pageltonuoja. Galų gale jie nukrenta ir lieka tik jauni spygliai šakučių galuose. Rūgštusis lietus žaloja medžius ir per dirvą. Rūgštusis lietus sumažina maistinių medžiagų ir padidina nuodų kiekį dirvoje (švinas, aliuminis) dėl to medžiui trūksta maisto, o metalai nuodija jo šaknis.
Žemės drebėjimai

Žemės pluta – tai keletas didelių ištisinių uolienų plokščių. Jos juda labai lėtai, kartais viena pro kitą. Didžiausi žemės drebėjimai vyksta plokštėms susidūrus. Kada ne kada plokščių briaunos užkabina viena kitą ir negali judėti; susidaro įtampa. Staiga plokštės slysteli viena pro kitą, susverdi ir smarkiai kresteli Žemę. Kas 30
sekundžių Žemė kur nors pasaulyje truputį sudreba. Tokie žemės virpesiai yra jaučiami, nors žalos nedaro. Tačiau kas keli mėnesiai įvyksta smarkus žemės drebėjimas. Žemė dreba taip stipriai, kad suskeldėja keliai, atsiranda didžiulių plyšių, griūva pastatai ir tiltai, žūva daug žmonių. Tokius drebėjimus sukelia milžiniškų uolienų plokščių judesiai Žemės plutoje. Jie vyksta ties riba, kur tokios plokštės susiduria, pavyzdžiui, San Andrėjo lūžyje, kuris 435 kilometrus eina per centrinę Kalifornijos pusiaujo dalį.

Žemės drebėjimo stiprumas vertinamas Richterio skale nuo 1 iki 9 balų. Žemės drebėjimas, matuojamas 8 šios skalės balais, gali sulyginti miestą su žeme. Richterio skalė matuoja žemės judėjimą, o ne jo daromą žalą, nes tokia žala kiekvienoje vietoje kitokia.

Černobilis – branduolinis košmaras

Černobilio avarija – pati baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Sovietų vadovybė bandė nuslėpti šią katastrofą, o vėliau smarkiai sumažinti jos mastus. Pirmieji požymiai, kad įvyko kažkas baisaus, paaiškėjo 1986 metų balandžio 28 dieną 9 valandą ryto, kai Forsmorko (Švedija) atominės elektrinės specialistai, atkreipė dėmesį į pavojų žalius pavojaus ignalus monitoriuose. Prietaisai rodė neįtikėtinai didelį radiacinį užterštumą. Iš pradžių buvo manyta, kad įvyko avariją Forsmorko reaktoriuje. Tačiau tyrimai parodė, kad to negali būti. Bet prietaisai rodė, kad radiacinis fonas keturis kartus didesnis už leistiną. Geigerio-Miulerio skaitikliai parodė, kad visi šeši šimtai Švedijos elektrinės darbininkų yra gavę žymiai didesnę už leistiną jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Buvo skubiai paimti ir ištirti dirvos ir augmenijos aplink elektrinę pavyzdžiai. Juose rasta neįtikėtinai daug radioaktyvių medžiagų. Švedija, kaip ir daugelis kitų Europos šalių buvo užpulta klastingo, tylaus, nematomo, bespalvio, bekvapio žudiko. Beveik prieš parą iki aprašytų įvykių, Leonidas Teletnikovas, Černobilio atominės elektrinės priešgaisrinės apsaugos viršininkas ilsėjosi namie. Jis turėjo kelias laisvas dienas ir iš anksto džiaugėsi būsimu poilsiu. Tačiau balandžio 26 dieną apie pusę dviejų nakties suskambėjęs telefonas, abejingu budinčio balsu jį informavo, kad atominėje elektrinėje įvyko “incidentas”.
Potencialios aukos
Sugriuvęs ketvirtasis reaktorius iki šiol neša mirtis, ir ligas. Tūkstančiai žmonių, kurių vardų mes nežinome, mirė nuo piktybinių auglių, ar kraujo čiulpų pažeidimų, kuriuos iššaukė atominis sprogimas. Žmones ir gyvulius jonizuojančioji spinduliuotė veikė mutogeniškai, pasaulį išvydo įvairūs mutantai. Viso pasaulio televizijos rodė gimusį penkiakojį kumeliuką… Žemė pasidengė ilgai gyjančiomis žaizdomis. Žmonija pirmą kartą susimąstė – ar tokios nelaimės nenubraukia visos atominės energijos, net naudojamos taikiems tikslams, teikiamos naudos. Tuo metu kai Forsmarko mokslininkai aptiko padidėjusį radiacinį foną, stiprus vėjas išnešiojo radioaktyvias dulkes po visą Europą. Lengvas lietutis Bretanėje, pavertė ten besiganančių karvių pieną netinkamu naudoti, lietūs, praėję Velso apylinkėse, avieną pavertė nuodu. Radioaktyvūs lietūs neaplenkė ir Suomijos, Švedijos, Vakarų Vokietijos…Švedų mokslininkai informavo savo vyriausybę, kad radioaktyvumo šaltinis yra SSRS teritorijoje. Tačiau komunistinė SSRS vadovybė tylėjo. Ir tik kai jau tylėti tapo neįmanoma, Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobilio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių pažeistas. Imtasi priemonių incidentui pašalinti. Nukentėjusiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti. ” Po to diktorius jau skaitė apie žinias apie Taikos fondą. Paaiškinti kokia nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus niekas nesiėmė.

Vakarų valstybės pradėjo diplomatinį spaudimą reikalaudamos paaiškinimų. Tačiau tuo metu buvo per mažai žmonių, kurie suvokė tragedijos mastą. Ją puikiai suvokė katastrofos vietoje buvęs Teletkinas. “Vos įėjus pro vartus, aš supratau, kad tai nepaprasčiausias gaisras, -vėliau pasakos jis. – Buvo girdėti tik mašinų gausmas ir ugnies traškesys. Gaisrininkai žinojo, ką turi daryti ir puolė vykdyti savo pareigų. Radiacijos matavimo prietaisai rodė aukščiausią lygį. Sąmonėje dar šmėkštelėjo mintis apie šeimą, bet ji tuoj užgeso. Niekas iš mūsų net negalvojo apie apšvitinimą. Labiausia gąsdino tai, kad mes neatsilaikysime iki pastiprinimo atvykimo. Po valandos, nuo stogo, esančio šalia degančio reaktoriaus, teko pašalinti žmones, radiacinio apsinuodijimo simptomai pas juos buvo akivaizdūs. Kai aš paprašiau savo vyrų ištirti situaciją, penki iš jų puolė ant to stogo. Šiandien nė vieno iš jų nėra gyvųjų tarpe. ” Pas patį Teletkiną radiacinio poveikio rezultatai pasireiškė jam begesinant gaisrą. Po to, kaip ir tūkstančiai kitų, jis vyriškai kovojo su sunkia, skausminga liga. Deja, ta kova baigėsi pralaimėjimu…
O tuo metu, iki baltumo įkaitusi reaktoriaus šerdis, į atmosferą išmesdavo vis naujus milijonus kubinių metrų radioaktyvių dujų. Praėjus 48 valandoms po radioaktyvumo padidėjimo Forsmarke, ant JAV prezidento R. Reigano stalo jau gulėjo iš dirbtinio žemės palydovo gautos katastrofos nuotraukos. Jose matėsi tikras pragaras apie kurį nutylėjo sovietų funkcionieriai 30 kilometrų spinduliu nuo sprogimo vietos buvo vykdoma pilna evakuacija. Gyvenimas ir lankymasis toje zonoje buvo uždraustas. Gyvuliai, augalai, vanduo esantys toje zonoje, paskelbti kenksmingais.
Pragare
Atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma. Panašu, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.

Nors sovietų oficialūs asmenys visaip menkino katastrofos mastą, vis tik Bonoje buvo kreiptasi į atominės energetikos ministeriją, prašydami suteikti informaciją apie atominio reaktoriaus šerdies gaisro likvidavimą. Su analogišku prašymu buvo kreiptasi ir į Švedijos vyriausybę. Įžymus Kalifornijos gydytojas ekspertas Robertas Geilis buvo pakviestas, suteikti medicininę pagalbą. O iki atvykstant specialistams Maskvos funkcionieriai bandė lokalizuoti gaisrą, pasitelkę armiją ir civilius. Daugelis iš jų jau kapuose, o gyvieji kankinasi nuo gautų milžiniškų radiacijos dozių pasekmių.
Viskas dar ateityje…
Gaisras per savaitę buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą įsiveržė nesuskaičiuojamas radioaktyvių dujų kiekis, tarsi paklodė apklojęs Europą ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuolių. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais – lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai-mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vėžiu – visa tai bus dar ateityje. Reaktoriaus likučiai buvo palaidoti užpilant jį šimtais tūkstančių tonų betono. Tai truko šešias savaites. Kartu reaktoriuje palaidoti ir dirbusių prie katastrofos likvidavimo darbininkų drabužiai… Užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju. Po ilgų biurokratinių vilkinimų buvo paskelbti ir statistiniai duomenys. Jie tikrai nedžiugino, pavyzdžiui vien Minske sergančių leukemija po katastrofos padaugėjo dvigubai. Gili ekonominė krizė krečianti Baltarusiją ir Ukrainą, palieka mažai vilties, kad jie gaus tinkamą gydymą. Praradusi energetikų gyvenvietę Pripetę, Ukrainos valdžia pastatė energetikams naują miestelį Slavutač. Tai gražus miestelis, apsodintas augalais, žalias ir švarus. “Gyvenimas čia nuostabus, – sako jo gyventojai. – Deja, trumpas. ” Šie liūdni žodžiai visiškai atitinka tiesą. Baisiausi tai, kad kiti Černobilio reaktoriai dirba. Sunki Ukrainos ekonominė padėtis neleidžia atsisakyti pigios elektros energijos. O ir išlaidos jų uždarymui nepakeliamos Ukrainai. Pasaulis čia turėtų prisidėti, vardan žmonių išlikimo, vardan ateinančių kartų, vardan to, kad tokia katastrofa niekada nepasikartotų.

Naudota literatūra:
1. Balevičius K. Lietuvos gamtos paminklai, – V. : Mintis, 1979.

2. Gudavičius H. ir kiti. Lietuvos draustiniai, – K. : Šviesa, 1989.

3. Valstybiniai rezervatai ir draustiniai Lietuvos teritorijoje, – V. 1986

4. ”Chemija. Informacinė medžiaga”; 1989

5. “Žemė ir jos gėrybės”; 1993

6. www. info. kmu. lt ; www. am. lt ; www. speros . lt ; www. ekstra. puslapiai. lt ; www. freewebs. com

Rašykite komentarą

-->