Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žinių visuomenė ir jos raida Lietuvoje

Autorius: Justinas

Įvadas

1. Žinių visuomenės sąvoka…………………………………………………………………………………….4

2. Žinių visuomenė………………………………………………………………………………………………4-5

2.1.Švietimas………………………………………………………………………………………………………6-7

2.2. Gyventojų kompetencija…………………………………………………………………………………7-8

2.3. Valstybės valdymas ir savivalda…………………………………………………………………………8

2.4. Kultūra…………………………………………………………………………………………………………….8

3. Saugi visuomenė………………………………………………………………………………………………..8

3.1. Aplinkos apsauga……………………………………………………………………………………………8-9

3.2. Sveikatos apsauga………………………………………………………………………………………….9-10

3.3. Socialinė apsauga…………………………………………………………………………………………10-11

3.4. Krašto apsauga………………………………………………………………………………………………….12

3.5. Viešasis saugumas………………………………………………………………………………………..12-13

3.6. Užsienio politika……………………………………………………………………………………………….13

4. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje………………………………………………………….13-17

5. Konkurencinga ekonomika……………………………………………………………………………….17-18

5.1. Pramonė ir verslas…………………………………………………………………………………………18-20

5.2. Energetika……………………………………………………………………………20-21

5.3. Transportas ir tranzitas………………………………………………………………21-22

5.4. Žinių ekonomika ir elektroninis verslas…………………………………………………………………22

5.5. Kaimo ir žemės ūkio plėtra………………………………………………………………………………….23

5.6. Turizmas……………………………………………………………………………………………………………24

5.7. Regionų plėtra……………………………………………………………………………………………………24

5.8. Finansų politika………………………………………………………………………………………………….24

6. Ateinanti visuomenė pagal ekonomistą

Peter Drucker…………………………………………..25-28

7. Išvados………………………………………………………………………………………………………………..29

8. Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………….30


ĮVADAS

Visuomenė sudaro kiekvienos valstybės pagrindą. Tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma. Visuomenės bendravimas tai keitimasis žiniomis, informacija. Žinia – pranešimas apie įvykius, reiškinius, reikalus, pasikeitimus; informacija, faktai ir duomenys grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis patikrinimo ir įrodymo priemonėmis.

Todėl visuomenės pažinimas ir vystymas, žinių visuomenės kūrimasis reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų. Žinių visuomenė – informacijos amžiuje gyvenanti visuomenė, sugebanti efektyviai disponuoti turima informacija, naudojanti naujausias informacines technologijas bei nuolat atnaujinanti savo žinias. Tai šiandien besikurianti ir ateities visuomenė.

Šios aplinkybės dar kartą parodo, jog nagrinėjama tema yra labai aktuali. Juk visiems svarbu, kas mūsų laukia ateityje. Kokia kryptimi šiandien bus pasukta žinių visuomenės raida, tokią visuomenę turėsime ateityje.

Darbą sudaro du pagrindiniai etapai. Pirmame etape apibrėžiama žinių visuomenės sąvoka, analizuojama žinių visuomenės – kaip vieno iš Lietuvos valstybės raidos prioritetų kūrimo pamatai.

Antrajame etape didžiausias dėmesys skiriamas kryptims, kurios turi didžiausią įtaką žinių visuomenės formavimui. Tai mokslas ir švietimas, gyventojų kompetencija, kultūra, valstybės valdymas ir savivalda. Kitas svarbus skyriaus akcentas – ateities visuomenė. Darbe yra pateikiama ekonomikos rašytojo ir visuomenės veikėjo Peter Drucker mintys apie ateities visuomenės kūrimosi tendencijas. Anot mokslininko, ateityje laukiama daug precedento neturinčių naujovių, o pagrindinė vystymosi kryptis bus visuomenės kaip žinių visuomenės vystymasis.

Darbas yra baigiamas pagrįstomis išvadomis, kuriose paminimi svarbiausi žinių visumenės svarbos akcentai.


1. Žinių visuomenės sąvoka

Žinių, žinojimo ir gebėjimų samprata formavosi nuo seniausių laikų. Pirmieji bandymai kurti ir panaudoti žinias stebimi dar pirmykštės bendruomenės gyvenime. Tai pasireiškė ženklų, simbolių bei primityvių technologijų naudojimu. Pirmykščiai žmonės iš kartos į kartą perdavinėjo naudingą informaciją apie papročius, empirinį išgyvenimo patyrimą bei tam tikras gamybos technologijas, nors ir paprastomis priemonėmis bei metodais. Jų sugebėjimas prisitaikyti prie gana nepalankių gyvenimo sąlygų priklausė nuo turimų ir produktyviai naudojamų žinių kiekio. Kasdienės, gyvenimiškos, praktinės žinios paprastai buvo išreiškiamos faktų suvokimu, konstatavimu ir apibūdinimu. Todėl kasdieniniame gyvenime pasireiškiančios žinios pastebimos ir įvardijamos kaip siekiančios tūkstančius metų.

Žinių, kaip veiksnio, sąlygojančio šiuolaikinio pasaulio pokyčius bei jų mokslinės interpretacijos pozicijų randama senovės filosofų Demokrito, Sokrato, Platono, Aristotelio darbuose.

Žinių visuomenė – tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai – tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai – turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių informacinių technologijų priemonėmis, kompiuterizuotais šalies ir pasaulio informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, gali priimti sprendimus, garantuoti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją.

2. Žinių visuomenė

LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA:

LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA

I L G A L A I K I A I V A L S T Y B Ė S R A I D O S P R I O R I T E T A I

ŽINIŲ VISUOMENĖ

SAUGI VISUOMENĖ

KONKURENCINGA EKONOMIKA


PRIORITETŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS

1.Mokslas ir švietimas

2.Gyventojų kompetencija

3.Valstybės valdymas ir savivalda

4.Kultūra

1.Aplinkos apsauga

2.Krašto apsauga

3.Viešasis saugumas

4.Socialinė apsauga

5.Sveikatos apsauga

6.Užsienio politika

7.Teisėkūra

1.Pramonė ir verslas

2.Energetika

3.Transportas ir tranzitas

4.Žinių ekonomika ir elektroninis verslas

5.Kaimo ir žemės ūkio plėtra

6.Finansų politika

7.Regionų plėtra

8.Turizmas

Žinių visuomenė pagrįstai yra suvokiama kaip nuolat besimokanti visuomenė. Švietimas – ne tik šios visuomenės kūrimo būdas, bet ir jos egzistavimo pagrindas: žinių visuomenė negali egzistuoti be išsilavinusių, savarankiškai žiniomis naudotis gebančių žmonių. Ji gali būti tik savivaldi, tik pilietinė. Žinių visuomenę ir demokratiją jungia esminis ryšys. Žinių visuomenė gali būti tik demokratinė. Šiuolaikinė demokratija gali būti stipri ir ilgalaikė tik remdamasi žinių visuomene, tik palaikoma ir ginama nuolat besimokančios visuomenės. Dažnai klaidingai galvojama, kad kompiuterių skaičius ir galimybės prisijungti prie interneto jau savaime užtikrina žinių visuomenės kūrimąsi ir demokratijos stiprėjimą. Tačiau taip nėra: informacijos gausa ir naujos technologijos jokiu būdu negarantuoja darnios žinių visuomenės ir demokratijos plėtros. Žinių visuomenės ir demokratijos kūrimas reikalauja sąmoningų ir kryptingų mūsų pastangų, reikalauja gerai apgalvotos švietimo ir socialinės politikos. Pats švietimas, kad atitiktų žinių visuomenės ir šiuolaikinės demokratijos poreikius, kad padėtų žmonėms atsakyti į naujus dabarties iššūkius, turi keistis iš esmės. Turi keistis pati švietimo sistema. Nes tik atsinaujinęs švietimas padės išsaugoti ir naujomis sąlygomis įtvirtinti fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes: asmens laisvę ir žmonių solidarumą. 2000 metų kovo mėn. Lisabonoje Europos Tarybos prieita išvada, kad: “sėkmingą perėjimą prie žiniomis pagrįsto ūkio ir visuomenės turi lydėti perėjimas prie mokymosi visą gyvenimą”, tinka visoms pasaulio šalims, pasukusioms žinių visuomenės kūrimo keliu. Būtent mokymasis visą gyvenimą turėtų tapti pagrindine atsinaujinusio švietimo sistema. Visiems prieinamas kokybiškas, pilietiškai orientuotas visą gyvenimą trunkantis švietimas galėtų būti tas idealus raktas žinių visuomenės ir stabilios demokratijos durims atrakinti. Žinių visuomenės plėtra nėra ir negali būti savitikslis dalykas. Mes turime kurti žinių visuomenę Lietuvoje kaip savo laisvės ir gerovės, savo demokratijos pamatą.

2.1. Švietimas

Vienas iš esminių žinių visuomenės elementų – švietimas. 2005 metų spalio mėn. 24d. “Panorama” (LRT) pranešė apie Švietimo ir Mokslo Ministerijos atliktą tyrimą, kurio išvados parodė, jog bendrojo

lavinimo mokyklų krūviai yra per dideli. Reportaže taip pat buvo apžvelgta mokymosi proceso situacija bei teigta, kad Lietuvos švietimo sistema yra paveldėta iš tarybinių laikų, kur mokymasis buvo paremtas „kalimu mintinai“. Dabar susimąstyta, kad reikalinga nauja švietimo proceso sistema.

Šiandien viskas labai paprasta: mokyklose skatinama viską išmokti mintinai, to rezultate, universitetai nesuvokia, kodėl atėję iš mokyklų moksleiviai nesugeba persilaužti savarankiškam mokymuisi. Visko tikimasi iš dėstytojų, o pastarieji savo konspektus yra paruošę prieš pusamžį, kurie visai neatitinka keliamų reikalavimų. Taigi, taip daugėja bedarbių ir emigrantų. Pagrindiniai švietimo rodikliai matomi 1 lentelėje.

PAGRINDINIAI ŠVIETIMO RODIKLIAI


Rodiklis Metai Lietuva ES-25 vidurkis

Mokymosi visą gyvenimą lygis (švietimo ir profesinio mokymo veikloje dalyvavusių 25 – 64 m. gyventojų dalis proc.) 2004

2003

(4,5) 6,5

4,5 9,9

9,2

Baigusių pagrindinę mokyklą jaunų žmonių (15-24 m.) skaičius ir besimokančių profesinėse mokyklose, proc.

Vyrai

Moterys 2003

.


31,7

20,5


57,5

53,9

Metinės išlaidos valstybės ir privačioms mokymo įstaigoms (vienam mokiniui / studentui nuo BVP vienam gyventojui) n- ISCED 2-4 2002 18,5 26,2

1 lentelė

Mokykla turi išmokyti rasti, apdoroti ir panaudoti informaciją, skatinti kūribiškumą ir padėti rasti dominančią interesų sferą, kurią vystyti pagal norus būtų galima aukštesniojo/aukštojo mokslo lygmenyje.

Bet švietimas – tai tik žinių perdavimo mechanizmas. Pedagogai ir mokslininkai įgyja žinias savo veikloje, kurias vėliau perduoda būsimoms kartoms.

Lietuvos mokslo finansavimas kelia abejonių ir nėra tinkamai organizuotas. Tačiau turime kokybiškus kelius ir tiltus, prioritetiškai remiame žemės ūkį ir ne itin perspektyvias ekonomikos sferas, kurioms finansavimo, galime teigti užtenka. Taigi ilguoju laikotarpiu šalies gebėjimas gaminti žinių produktus silpnėja. Ir kitą modelio elementą galima būtų įžvelgti – tai žinių panaudojimą. Verslo ir akademijos bendradarbiavimo stoka nuolatos linksniuojama specializuotuose konferencijose. Taip pat nėra skatinamos efektyvios inovacijos.

Priežasčių žinoma – milijonai, tačiau kaip visada – pradžioje reikia aiškaus ir visiems suvokiamo strateginio tikslo.

Visus švietimo pokyčius galima įžvelgti 1 paveikslėje


1 pav. Švietimo pokyčiai

2.2. Gyventojų kompetencija


Žinių visuomenė yra pirmas iš trijų Lietuvos valstybės prioritetų, šalia Saugios visuomenės ir Konkurencingos ekonomikos, kurie įtvirtinti Valstybės ilgalaikės perspektyvos tikslus apibrėžiančiame dokumente – Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje. Šis tikslas atitinka Europos Sąjungos siekius, kurie įtvirtinti Europos Tarybos 2000 metais priimtoje Lisabonos strategijoje, kuria vadovaujantis rengiami veiksmų planai. Žinių visuomenėje išskirtinę reikšmę įgyja žmonių žinios ir kompetencija. Todėl, plėtojant žinių visuomenę, yra ypač svarbu sudaryti sąlygas gyventojams mokytis, įgyti kvalifikaciją, kaupti informacinių technologijų panaudojimo patirtį, pasiekti įvairius informacijos šaltinius, tam panaudojant informacines technologijas ir telekomunikacijas.

Lietuvoje tarp namų ūkių, neturinčių interneto ryšio, daugiau negu trečdalis teigia nesijungiantys prie tinklo dėl pernelyg brangios reikalingos įrangos, ketvirtadalis – dėl brangaus ryšio (dideli tarifai, abonementinis mokestis). Svarbus ir suinteresuotumas: reikšmingas interneto plėtrą stabdantis veiksnys yra žmonių požiūris, kad internetas namuose jiems nėra labai reikalingas; tai rodo, kad teikiamos paslaugos, mokymosi, verslo, darbo

galimybės ir jų kokybė dar netenkina didelės gyventojų dalies lūkesčių arba jiems trūksta kompetencijos tomis galimybėmis pasinaudoti. Šalia interneto prieigos kūrimo, labai svarbi sritis yra gyventojų mokymai naudotis informacinėmis technologijomis. 2003 metais sukurti ir internete patalpinti Nemokami nuotolinio mokymosi kursai, skirti šalies gyventojų mokymui ir savarankiškam mokymuisi. Siekiant ugdyti Lietuvos gyventojų gebėjimus naudotis informacinėmis technologijomis, sudarant sąlygas visiems gyventojams siekti visuotinio kompiuterinio raštingumo, atitinkančio jų išsilavinimą ir profesinę veiklą, Lietuvos Respublikos patvirtinta gyventojų kompiuterinio raštingumo programa. Taip pat Švietimo ir mokslo ministro patvirtintas visuotinis kompiuterinio raštingumo standartas, kuriuo nustatyti vienodi reikalavimai ir rekomendacijos gyventojų kvalifikacijai, įteisinti kompiuterinio raštingumo patvirtinimo principai.

2.3. Valstybės valdymas ir savivalda


Šiai krypčiai priklauso naujų informacinių ir telekomunikacinių technologijų pritaikymas teikiant viešojo administravimo paslaugas gyventojams ir verslui.

2.4. Kultūra

Išsaugoti ir aktualizuoti paveldėtas baltiškas, Šiaurės Europos regiono bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, ES ir pasaulio kultūrų kontekste.


3. Saugi visuomenė

Tai prioritetas, apimantis aplinkos apsaugą, krašto apsaugą, viešąjį saugumą, socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą ir užsienio politiką.

3.1. Aplinkos apsauga

Aplinkosauga, kaip viena iš trijų ekonomikos ir socialinės plėtros lygiaverčių komponenčių, sudaro darnaus vystimosi koncepcijos pagrindą. Lietuva kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių yra pasirinkusi darnaus vystimosi kelią. Pagrindinės šio kelio nuostatos buvo suformuotos 1992 m. Rio de Ženeire Jungtinių Tautų surengtoje pasaulio viršūnių konferencijoje priimtoje Deklaracijoje. Darnus vystimasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystimosi ideologija ir suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes siekti visuomenės gerovės dabartyje ir būsimosioms kartoms. Tokia ilgalaike visuomenės vystimosi ideologija Lietuvoje turėtų būti remiamasi tiek rengiant visų ūkio šakų vystymo strategijas ir programas, tiek priimant bei įgyvendinant konkrečius sprendimus. Įgyvendinant šiuos principus Lietuva iki 2020 metų pagal pagrindinius ekonominius, socialinius, gyventojų sveikatos ir taupaus gamtos išteklių naudojimo rodiklius turėtų pasiekti Europos Sąjungos valstybių vidurkį, o pagal aplinkos būklę – visiškai atitikti ES standartus, neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų. Nacionalinė darnaus vystimosi strategija numato, kad šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet vidutiniškai didės 6 proc., o gamtos išteklių naudojimas – bent dvigubai lėčiau negu gamybos ir paslaugų sukurtas BVP. Dėl to labai svarbu į šį procesą įtraukti kuo platesnius verslo ir visuomenės sluoksnius, itin daug dėmesio ir pastangų skiriant naujiems geriausiai prieinamiems gamybos būdams diegti, žinių ekonomikai ir žinių visuomenei kurti integruojant švietimą ir mokymą į visas ekonominio vystymo sritis. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui, skiriama ypač daug dėmesio. Siekiant nustatyti išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčius, daugiausia dėmesio numatoma skirti ekologinio efektyvumo rodikliams – energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudoms BVP vienetui, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisijai BVP vienetui, sutartiniam energijos sąnaudų vienetui ir panašiai.

Barjerai esantys tarp sektorių – vienas iš didžiausių darnaus vystimosi kliūčių, todėl reikia stengtis kuo glaudžiau sieti skirtingų sektorių tikslus ir uždavinius: jeigu žemės ūkio sektoriuje numatyta išplėsti energetikos reikmėms skirtų rapsų ir javų pasėlius tiek, kad biodyzelinas ir bioetanolis patenkintų apie 15 proc. degalų poreikio, pramonės sektoriuje numatyta skatinti atitinkamų biokuro gamybos pajėgumų didinimą, transporto sektoriuje – degalus realizuojančių degalinių tinklo plėtrą, finansų sektoriuje – sukurti ekonomines galimybes didinti biokuro konkurencingumą; jeigu atliekų tvarkymo sektoriuje numatyta didinti antrinių žaliavų, įskaitant pakuotę, perdirbimą, pramonės sektoriuje numatyta skatinti vietines antrines žaliavas naudojančių įmonių plėtrą.

3.2. Sveikatos apsauga

Sveikata – žmonijos egzistavimo ir vystymosi sąlyga, lemianti šalies ekonominės sistemos raidos stabilumą, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijas.

Svarbiausias sveikatos apsaugos sistemos siekis – sveikas žmogus, sveika šeima ir darni valstybė. Pagrindinis Sveikatos apsaugos ministerijos uždavinys – rūpintis Lietuvos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu ir stiprinimu.

Įgyvendindami pagrindinį uždavinį ne tik tobuliname ligų diagnostiką ir gydymą, bet ir sprendžiame ligų profilaktikos, sveikos gyvenamosios, darbo aplinkos bei sveikos gyvensenos klausimus. Ypatingą dėmesį skiriame vaikų ir jaunimo sveikatai išsaugoti ir gerinti, visuomenės sveikatinimo politikai, ligų prevencijai. Galima pasidžiaugti, kad sumažėjo nėščiųjų, gimdyvių ir kūdikių sergamumas bei mirtingumas. Mokyklų sveikatos kabinetuose dirbantys medikai ne tik teikia kvalifikuotas sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir siekia, kad sveika gyvensena vaikams taptų įpročiu ir būtinybe. Didėja finansavimas vaikų odontologinei priežiūrai, plečiamos vaikų reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos.

Europoje bei pasaulyje seniai žinomi ir vertinami Lietuvos širdies chirurgų pasiekimai. Sėkmingi jų rezultatai teikia vilties patiems sunkiausiems širdies ligomis sergantiems asmenims. Galime didžiuotis Lietuvos kardiologų, ortopedų, odontologų, veido žandikaulių chirurgų ir kitų specialistų pasiektais ir pasaulyje pripažintais rezultatais.

Tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų tobulinimas: daugiau paslaugų teikiama ambulatoriškai, plėtojamos dienos stacionarų, dienos chirurgijos, slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos, bendrosios praktikos gydytojo institucija, privati praktika, modernizuojamos kaimo ambulatorijos.

Siekiama, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų kokybiškos, saugios, efektyvios, prieinamos, patenkintų visų Lietuvos gyventojų poreikius ir lūkesčius. Efektyviai naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšas, pertvarkomos sveikatos priežiūros įstaigos, atnaujinama medicinos įranga, diegiami pasaulinius standartus atitinkantys gydymo bei diagnostikos metodai. Visa tai suteikia galimybę pacientus ištirti greitai ir

kokybiškai, savalaikiai išaiškinti ligas ir parinkti optimaliausius jų gydymo būdus bei siekti, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje būtų lygiavertė sveikatos priežiūrai kitose ES šalyse.

Saugias ir kokybiškas sveikatos paslaugas teikia tinkamai tam pasirengę specialistai, kurių kvalifikacija atitinka Lietuvos ir ES reikalavimus. Nuolat vyksta sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimas, ypatingas dėmesys skiriamas slaugos specialistų rengimui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Siekiame, kad medikų darbas būtų įvertintas pagal jų atsakomybę, išsilavinimą ir svarbą visuomenėje. Didinamas medikų darbo užmokestis, diegiamas papildomas apmokėjimas už darbo rezultatus.

Sveikata – visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kurią sudaro ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, tad saugokime ją bendromis pastangomis.

3.3. Socialinė apsauga

Socialinė apsauga – tai įvairialypė sritis. Išskirtinos trys pagrindinės strateginės šią sritį apimančios kryptys, kuriomis yra dirbama, siekiant kiekvieno žmogaus socialinės gerovės.

Visiško užimtumo ir teisingų darbo santykių užtikrinimas, tinkamų darbo sąlygų sudarymas. Šiai krypčiai priklauso siekis pritraukti kuo daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes, efektyviau investuoti į žmoniškuosius išteklius.

Nuosekliai dirbant šia kryptimi Lietuvoje veikia teisinė bei administracinė sistema, kuri sudaro palankias sąlygas gyventojų užimtumui, darbo rinkos funkcionavimui, žmonių išteklių plėtrai bei darbo rinkos profesiniam mokymui, tarptautinius reikalavimus atitinkantiems darbo ir darbo apmokėjimo santykiams, darbuotojų saugai ir sveikatai, socialinei partnerystei, lygioms moterų ir vyrų galimybėms.

Socialinio draudimo sistemos plėtra. Šiai krypčiai priklauso priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui didinti, vykdoma pensijų sistemos reforma (kaupiamosios pensijų sistemos įvedimas šalia perskirstomosios pensijų sistemos).

Lietuvoje kaip ir daugelyje pasaulio šalių yra įteisintos šios socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.

Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamųjų įmokų – išmokų būdu ir remiasi universalumo, kartų solidarumo bei tęstinumo principais.

Šią sistemą papildo privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas privačiuose kaupiamuosiuose pensijų fonduose. 2005 metais pensijų kaupime dalyvauja jau apie 60 proc. privalomuoju socialiniu draudimu apdraustųjų šalies dirbančiųjų.

Skurdo bei socialinės atskirties įveikimas ir socialinės paramos plėtra. Šiai krypčiai priklauso siekis įveikti skurdą, socialinės rizikos grupėms priklausančių asmenų socialinę atskirtį, vykdyti efektyvią socialinę paramą, tikrinant pajamas ir turtą, užtikrinti vaikų ir jaunimo teisių apsaugą, didinti socialinę paramą šeimai.

Įgyvendinant socialinės paramos sistemą, rengiamos bei realizuojamos specialios priemonės, kurios nukreipiamos įvairioms tikslinėms grupėms – nepasiturintiems žmonėms, šeimoms, vaikams, jaunimui, nukentėjusiems asmenims, neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms, įvairioms socialinės rizikos grupėms.

Socialinės paramos sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: piniginė parama ir socialinės paslaugos. Piniginė parama teikiama vaikus auginančioms ir globojančioms šeimoms, o taip pat mažas pajamas turinčioms šeimoms.

Socialinių paslaugų sistemos pagrindinis tikslas – teikti socialinę pagalbą

įvairiomis nepiniginėmis formomis socialinėms grupėms, kurios pačios nepajėgia savarankiškai savimi pasirūpinti bei ugdyti tokių asmenų sugebėjimą integruotis į visuomenę. Plečiama socialinių paslaugų rinka ir kokybė, didinamas socialinių paslaugų prieinamumas.


3.4. Krašto apsauga

Lietuvos gynybos politikos tikslas – užtikrinti valstybės saugumą, gynybą ir prisidėti prie tarptautinio saugumo ir stabilumo stiprinimo. Stipri, profesionaliai parengta ir patriotiškas nuostatas puoselėjanti Lietuvos kariuomenė yra viena svarbiausių Lietuvos saugumo atramų. Atsižvelgdama į tai, Lietuva kuria pajėgas, kurios gebėtų greitai reaguoti į grėsmes šiandien ir ateityje, būtų gerai parengtos ir apginkluotos, mobilios ir gebančios kartu su sąjungininkių pajėgomis užtikrinti šalies gynybą bei prisidėti prie įvairaus tipo operacijų už Lietuvos ribų.

Įgyvendindama šalies Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, Lietuvos kariuomenė gina valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus ir piliečio teises bei laisves. 2004 metais Lietuva įsiliejo į Euroatlantinę saugumo bendriją. Tai reiškė kolektyvinės gynybos garantijų atsiradimą ir iš esmės pakeitė Lietuvos gynybos planavimą. Nuo šiol reikalavimai pajėgoms nustatomi atsižvelgiant į tai, kad kariuomenei nebereikės vienai užtikrinti mūsų valstybės teritorijos apsaugos. Iškilusios karinės grėsmės atveju Lietuvos kariuomenę parems kitos NATO šalys. Todėl ir Lietuvos kariuomenė plėtojama taip, kad stiprintų viso Aljanso kolektyvinę gynybą ir prisidėtų prie Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos greito reagavimo pajėgumų stiprinimo. Kariuomenė aprūpinama modernia NATO standartus atitinkančia ginkluote ir technika, organizuojami individualūs ir kolektyviniai karių mokymai, plėtojama gynybos infrastruktūra. Laipsniškai pereinama prie profesiniu pasirengimu grindžiamos kariuomenės – mažinamas šaukiamųjų į privalomąją karo tarnybą skaičius.

Lietuvos kariuomenei tenka svarbus vaidmuo stiprinant santykius su strateginėmis partnerėmis, skatinant regioninį bendradarbiavimą ir plėtojant draugiškus santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuvos kariai, vykdydami tarptautinius įsipareigojimus, siekdami taikos, stabilumo ir saugumo, šiuo metu dalyvauja tarptautinėse operacijose. Be to, Lietuva aktyviai dalyvauja NATO krizių valdymo sistemos kūrimo darbuose, prisideda prie daugiašalių NATO bei ES krizių valdymo pratybų planavimo ir vykdymo.

3.5. Viešasis saugumas

Trumpai, viešąjį saugumą galima būtų apibūdinti kaip asmens ir visuomenės teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir gaisrų, technologinių avarijų ar gaivalinių nelaimių. Viešasis saugumas yra labai svarbi sąlyga saugiam žmonių gyvenimui ir bendros gerovės augimui. Todėl užtikrinti viešąjį saugumą – vienas svarbiausių valstybės uždavinių, kuris apima:

– nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir kontrolę;

– viešosios tvarkos užtikrinimą;

– valstybės sienos apsaugą ir nelegalios migracijos kontrolę;

– ekstremalių situacijų valdymą, užtikrinant reikiamą skubią pagalbą žmogui gaisro, avarijos ar kitos nelaimės atveju;

– Lietuvos Respublikos vadovybės ir oficialių svečių apsaugą.

3.6. Užsienio politika

Siekiant efektyvios užsienio politikos, keliami šie reikalavimai:

1. Įsitvirtinti ir aktyviai veikti Europos Sąjungoje bei NATO, panaudojant narystės šiose organizacijose privalumus Lietuvos ir tarptautinės bendruomenės labui;

2. Stiprinti Baltijos regiono bendradarbiavimą, plėtoti draugiškus ryšius su ES kaimyninėmis šalimis ir kitais regionais;

3. Skatinti Lietuvos ekonomikos spartesnę integraciją į Europos ir pasaulio rinkas;

4. Prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų užtikrinant demokratiją, žmogaus teises, taiką ir stabilumą.

4. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje

1989 m. Lietuvoje sukurtas ir pagamintas pirmasis asmeninis kompiuteris.

1991 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Lietuvos informatikos tarybą ir pavesti jai vykdyti valstybinės informacijos politikos eksperto funkcijas.

1991 m. spalio 3 d. Įsteigta Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija. Įkurta bendrovė “Omnitel”; Įrengtas pirmasis Lietuvoje X.25 palydovinio ryšio kanalas tarp Oslo Universiteto ir Matematikos informatikos instituto Vilniuje. Veiklą pradėjo LITNET – Lietuvos mokslo, studijų ir kitų pelno nesiekiančių organizacijų asociacija; LITNET – Lietuvos Mokslo ir Studijų kompiuterių tinklas teisėtai vadinamas Interneto pradininku Lietuvoje. Pradėtas informacijos visuomenės plėtros projektas “Lietuva 2000”.

1992 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pradėti nacionalinės informacinės infrastruktūros sukūrimo ilgalaikį projektą “Lietuva 2000”.

1994 m. Lietuvoje pradėtos teikti komercinės bevielio interneto paslaugos.

1995 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojo Ryšių ir informatikos ministeriją parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės administracinės informacinės sistemos (VADIS) projekto techninio-ekonominio pagrindimo medžiagą, techninę užduotį ir realizavimo darbų planą.

1995 m. spalio 24 d. Pradėjo veikti “Bitės GSM” tinklas, mobliliojo ryšio tinklas dengė Vilnių ir Kauną.

1995 m. rugsėjo mėn. Įkurta informacinių technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacija “Infobalt”.

1996 m. Prasidėjo Lietuvos švietimo įstaigų kompiuterizavimas. IBM korporacija šiems darbams paskolino 7mln. USD.

1997 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pavesti Ryšių ir informatikos ministerijai parengti Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programą, suderintą su atitinkamomis Europos Sąjungos nuostatomis.

1998 m. vasario 1 d. įvedami nauji ryšio paslaugų tarifai, “Lietuvos telekomas” apmokestina vietinius telefono pokalbius; Panaikinta Ryšių ir informatikos ministerija; Švietimo įstaigų kompiuterizavimui Vyriausybė skiria 1,6mln. litų;

1998 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė sudaryti nuolatinę informacinės visuomenės komisiją.

1999 m. Švietimo įstaigų kompiuterizavimui lėšų neskiriama visai;

1999 m. spalio 22 d. Vilniuje, spalio mėnesį įvyksta pirmoji tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija “Informacinė visuomenės 1999”.

1999 m. spalio 23 d. Pagrindinės parlamentinės partijos ir pasirašo memorandumą “Dėl informacinės visuomenės sukūrimo Lietuvoje”.

2000 m. vasario mėn. Bendrovė “Omnitel” įdiegia GPRS technologiją. Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybę, kurioje galima naudotis GPRS paslaugomis;

2000 m. liepos 11 d. Priimtas Elektroninio parašo įstatymas.

2000 m. lapkričio 6 d. E-Vyriausybės darbo grupė pristatė Ministrui Pirmininkui Vyriausybės ir kitų vykdomosios valdžios institucijų tinklapių ir e-Vyriausybės koncepcijas.

2000 m.

gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimas nutarė sudaryti nuolatinę Seimo Informacinė visuomenės plėtros komisiją.

2000 m. rugsėjo 22 d. įsteigta UAB “Rinkis pats” – pirmoji Lietuvoje elektroninė bendrovė;

2001 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba nusprendė sudaryti darbo grupę Nacionalinei informacinės visuomenės plėtros strategijai kurti.

2001 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Informacinės visuomenės plėtros departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

2001 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė sudaryti tarpžinybinę Informacinės visuomenės plėtros komisiją.

2001 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepciją.

2001 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą dėl Lietuvos žinių visuomenės tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento sudarymo.

2001 m. kovo 14 d. Darbo grupė E-Valdžios koncepcijai patikslinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikė patikslintą e-Valdžios koncepciją.

2001 m. balandžio 20 d. Įvyko Informacinės visuomenės plėtros komisijos sudarytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdis.

2001 m. balandžio 26 d. Seimo narys Andrius Kubilius pateikė Seimui rezoliuciją dėl žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje prioritetinių darbų.

2001 m. gegužės 24 d. Seimas priėmė rezoliuciją “Dėl žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje prioritetinių darbų”.

2001 m. birželio 25 d. LR Vyriausybė pritarė Elektroninio verslo koncepcijai.

2001 m. liepos 5 d. LR Vyriausybė patvirtino Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatus.

2001 m. gruodžio 5 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1463 “Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos rengimo koncepcijos”.

2002 m. balandžio 23 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 568 “Dėl elektroninio parašo priežiūros institucijos”, kuriuo pavedė Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie LR Vyriausybės vykdyti Elektroninio parašo priežiūros institucijos funkcijas.

2002 m. gegužės mėn. Privataus verslo iniciatyva aljansas „Langas į ateitį“ pradėjo vykdyti unikalų Lietuvoje verslo paramos informacinės visuomenės plėtrai projektą.

2002 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu Nr. IX-1187 “Dėl Valstybės ilgalaikės raidos strategijos “patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategiją.

2002 m. gruodžio mėn. Įgyvendintas žvalgomasis „Skaitmeninės bendruomenės“ projektas.

2002 m. gruodžio 31 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 2115 “Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo”.

2003 m. sausio mėn. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengė ir kartu su Vidaus reikalų ministerija pateikė pasiūlymą „Viešosios interneto prieigos taškų steigimas kaimiškose vietovėse“, kuris buvo atrinktas bei pradėtas finansuoti. Numatyta įdiegti 300 viešų interneto prieigos taškų visoje Lietuvoje, ypač atkreipiant dėmesį į tas vietoves, kuriose yra menkai išvystyta telekomunikacijų infrastruktūra.

2003 m. sausio mėn. Magistralėje Vilnius-Kaunas ties Grigiškėmis pastatytas pirmasis Lietuvoje ir unikalus pasaulyje kelio ženklas “Internetas”. Stačiakampiame kelio ženkle “Internetas” mėlyname fone bus vaizduojamas simbolis “@”.

2003 m. vasario mėn. Laimėta pirmoji Lietuvoje byla prieš interneto teršėjus.

2003 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 290 “Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo”.

2003

m. balandžio 19 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 480 “Dėl bendrųjų reikalavimų valstybės institucijų interneto svetainėms patvirtinimo”.

2003 m. birželio 23 d. Lietuva prisijungė prie Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų.

2003 m. liepos 19 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 911 “Dėl Inovacijų versle programos”.

2003 m. rugpjūčio 27-29 dienomis Vilniuje įvyko pirmasis Pasaulio informacinių technologijų forumas (WITFOR), kuriame buvo priima Vilniaus deklaracija.

2003 m. gruodžio mėn. pristatyti Valdžios elektroniniai vartai. Sukurta taikomoji programinė įranga bei įsigyta techninė įranga, parengtas nuorodų į paslaugas katalogas ir jo tvarkymo priemonės, sistemos administravimo priemonės ir dokumentai, užregistruoti oficialūs interneto vardai (www.govonline.lt, www.evaldzia.lt, www.epaslaugos.lt) .

2003 m. gruodžio 5 d. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės įgyvendino “Naujojo knygnešio” konkursą. Konkurso tikslas – parodyti gyventojams veikiančias informacinės visuomenės iniciatyvas, kuriomis jiems tereikia pradėti naudotis.

2003 m. gruodžio 15 d. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės ir Centrinė projektų vertinimo agentūra, siekdamos užtikrinti pakankamą projektų, finansuotinų iš ES Struktūrinių fondų skaičių, pradėjo preliminarių paraiškų vertinimo konkursą. Preliminarių paraiškų vertinimo konkurso paskirtis – išsiaiškinti kiek yra galimų projektų informacinės visuomenės srityje ir įvertinti pareiškėjo preliminaraus projektinio pasiūlymo atitikimą BPD priemonės „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“ specifiniams kriterijams.

2004 m. sausio 28 d. Vidaus reikalų ministerija ir verslo paramos informacinės visuomenės plėtrai aljansas “Langas į ateitį” Lietuvoje pernai įsteigė dar 100 nemokamų interneto centrų.

2004 m. kovo 22 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pradėjo eksploatuoti informacinės sistemos Gyventojų pajamų deklaravimo modulį, kuris leidžia gyventojams internete pateikti visų formų gyventojų metinės pajamų deklaracijas ir jos priedus, metinės gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir jos priedus, taip pat prašymą pervesti iki 2 procentų pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą.

2004 m. gegužės 1 d. Įsigaliojo Elektroninių ryšių įstatymas.

2004 m. birželio 16 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio papildymo Įstatymas.

2004 m. liepos 15 d. LR Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Valstybės registrų įstatymas.

2004 m. rugpjūčio 23 d. Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LR Vyriausybės direktoriaus įsakymu Nr. T-101 “Dėl Asmeninio kompiuterio vienetą sudarančių elementų sąrašo patvirtinimo” patvirtintas kompiuterio vienetą sudarančių elementų sąrašas.

2004 m. rugsėjo 15 d. Pasibaigė pirmasis paraiškų teikimo etapas pagal Lietuvos 2004-2006 m. Bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonę „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“.

2004 m. spalio 12 d. Ryšių reguliavimo tarnyba prisijungė prie tarptautinio kovos su elektroninio pašto šiukšlėmis tinklo.

2004 m. lapkričio 12 d. Valstybės įmonė “Infostruktūra”, koordinuojanti šalies informacinės infrastruktūros kūrimą ir plėtojimą, paskelbė pradedanti registruoti interneto vardus su galūne gov.lt.

2004 m. gruodžio 9 d. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės paskelbė, kad šalyje yra 1 mln. interneto vartotojų.


5. Konkurencinga ekonomika


Turėdama kvalifikuotą ir mobilią darbo jėgą bei tinkamai ją naudodama, šalis gali tikėtis sparčios ekonominės pažangos, tuo pačiu žmonių gerovės kilimo. „Tinkamai naudoti” reiškia investuoti į veiksnius, kurie ekonomikos teorijos ir pasaulinės praktikos požiūriu lemia ekonomikos augimą. Iki šiol Lietuvos ekonomika augo plėtodama ir modernizuodama tradicines ūkio šakas, sukuriančias santykinai nedidelę vertę. Tolesnė mažavertė plėtra vargiai įmanoma. Todėl konkurencingos ekonomikos prioritetas faktiškai reiškia žinių ekonomikos plėtrą. Atitinkamai nusistato prioritetinės kryptys, strategijos prioritetų projekte jų išskirtos septynios.

Galbūt svarbiausia prioritetinė kryptis yra investicijos į taikomuosius mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, technologijų perdavimą ir inovacijas versle.

Ši problema yra Lietuvos pažangos Achilo kulnas. Ji objektyviai sudėtinga ir lėtai sprendžiama, todėl jos nemėgsta valstybė politikų asmenyje: sunku ką nuveikti, o politinės naudos maža. Kas kita trečiasis prioritetas, kur dalijamas pyragas, apie jį kitą kartą. Silpnos inovacinės veiklos priežastis nėra vien mokslinių tyrimų nepakankamumas. Pasaulyje yra daugybė technologinių naujovių, kurias būtų galima įsisavinti. Reikia tik sukurti naujovių absorbavimo sistemą, kuri ženkliai suaktyvintų visą inovacijų procesą. Pabrėžtina, kad savi tyrimai ir ypač svetimų rezultatų įsisavinimas svarbu visoms įmonėms, ne tik aukštųjų technologijų. Prioritetinėje kryptyje dar atskirai paminimi tyrimai ir naujovių diegimas aplinkosauginių ir informacinių technologijų srityse. Pastarosioms numatoma dar atskira kryptis.

Visa minėtoji kryptis skirta skatinti inovacijų pasiūlą. Pasiūla neduotų naudos, jei nebūtų sukurta atitinkama paklausa, t.y. paskatos ir palankios sąlygos verslui diegti inovacijose. Todėl kita prioritetinė kryptis faktiškai skirta būtent tam, taip pat apskritai verslui plėtoti ir jo galimybėms pasinaudoti partneryste su mokslininkais. Joje, be kita ko, įrašyta itin svarbi ir pakankamai konkreti priemonė – kurti ir modernizuoti viešąją Lietuvos mokslo ir studijų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) infrastruktūrą, technologijų perdavimo, paramos inovacijų versle diegimui infrastruktūrą, siekiant sukurti tinkamas sąlygas MTTP veiklai ir rezultatų diegimui versle.

Į atskirą kryptį išskirtas “Geresnis priėjimas prie finansavimo šaltinių”, kuris yra viena iš sąlygų verslui gerinti, ir ko gero svarbiausias. Rizikos kapitalo nebuvimas Lietuvoje yra rimta kliūtis kurtis inovatyviam verslui. Rizikos kapitalo radimasis kartu su kitomis valstybės finansinės paramos priemonėmis turėtų padėti įsiūbuoti mažųjų intelektualių įmonių kūrimosi procesą, kuris šiais laikais turi lemiamą reikšmę ekonomikos augimui.

Trimis kryptimis numatyta remti infrastruktūros plėtrą. Nėra abejonių, kad reikia toliau plėtoti transporto infrastruktūrą, tačiau tikslinga būtų pirma spręsti aštriausias jos problemas, o ne mesti visus pinigus į grandiozinius projektus. Panašu, kad krypties formuluotėje į tai atsižvelgiama. Taip pat būtina pasirūpinti, kad elektros ir gamtinių dujų tiekimas vartotojams būtų patikimas ir efektyvus. Tam Lietuva turėtų turėti technines

prisijungti prie ES elektros ir gamtinių dujų rinkų. Rytų pusė darosi gąsdinamai nepatikima, ypač uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Planuojama taip pat paremti pramoninių zonų infrastruktūros kūrimą, kad jos taptų patrauklesnės plyno lauko investicijoms. Numatomos investicijos į valstybinės reikšmės turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, taip pat kitas turizmo skatinimo sritis.

Paskutinioji kryptis vadinasi “Informacinė visuomenė visiems”. Jai priskiriami dvejopi tikslai: infrastruktūros plėtojimo ir jos naudojimo valstybės teikiamų viešųjų paslaugų (el. valdžios, el. sveikatos ir kt.) vystymui, atskirties nuo informacinės visuomenės mažinimui ir elektroninio verslo sprendimų skatinimui. Nors pastaraisiais metais informacinės visuomenės kūrimas pastebimai juda pirmyn, tačiau atsilikimas nuo ES tebėra didelis.

Konkurencingos ekonomikos prioritete paminėta, atrodo, viskas ko reikia, jei ne konkrečiai, tai bent apibendrintai. Ar prioritetas bus tinkamai realizuotas, žinoma, priklausys nuo to, kiek lėšų žinių ekonomikai liks nuo fizinės infrastruktūros.

5.1. Pramonė ir verslas

Pramonės ir verslo plėtros politikos tikslas yra pasiekti, kad kuo daugiau įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES rodikliams.

Vykstantis ES plėtros procesas yra susijęs ir su stiprėjančia konkurencija. Lietuvos kaip mažos, neturinčios gausių gamtos išteklių šalies nacionalinės ekonomikos plėtra bei socialinė gerovė labai priklauso nuo sugebėjimo gaminti ir pateikti rinkai konkurencingas prekes bei paslaugas, gebėjimas prisitaikyti prie nuolat vykstančių pokyčių.

Lietuvos ūkio struktūra palaipsniui tampa panaši į ES šalių ūkio struktūrą. Paslaugų sektoriuje 2004 m. sukurta 61,6 proc. bendrosios pridėtinės vertės, pramonės (išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės bei elektros, dujų ir vandens tiekimo) lyginamoji dalis sudarė 25,7 proc. Sėkmingus šalies ūkio plėtros rodiklius didele dalimi lėmė pramonės sektoriuje vykstantys pokyčiai.

Lietuvos pramonėje ženklią vietą užima vietines žaliavas perdirbančios maisto produktų ir gėrimų gamybos įmonės (visoje parduotoje išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės produkcijoje 2004 m. sudarė 18,9 proc.) bei medienos apdirbimo ir medienos gaminių, įskaitant baldus, gamyba (apie 11,0 proc.). Apie (30,0 proc.) tenka rafinuotų naftos produktų bei chemijos medžiagų ir produktų pramonės produkcijai. Senas tradicijas Lietuvoje turi tekstilės gaminių gamyba ir drabužių siuvimas, kurių lyginamasis svoris nors ir pradėjo mažėti, tačiau dar išlieka gana reikšmingas (10,6 proc.). Lygiagrečiai su minėtais tradiciniais Lietuvos pramonės sektoriais, pastaruoju metu vis didesnį svorį įgauna aukštos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba, elektros mašinų ir aparatūros, medicininės įrangos gamyba. Aukštų bei vidutiniškai aukštų technologijų pramonei priskirtinuose sektoriuose yra sukuriama per 18 proc. visos šalies pramonėje sukuriamos pridėtinės vertės.

Šalies pramonės įmonės eksportuoja per 60 proc. visos parduotos produkcijos. Tokie sektoriai, kaip tekstilės gamybos, drabužių siuvimo pramonė, radijo, televizijos ir ryšių įrangos pramonė, chemijos pramonė eksportuoja per 80 proc. savo produkcijos. Vidaus rinkoje didesnę pagamintos produkcijos dalį realizuoja maisto pramonės (apie 70 proc.), statybinių medžiagų pramonės (per 80 proc.), guminių ir plastikinių gaminių pramonės (apie 60 proc.) įmonės.

Pagrindinės Lietuvos eksporto prekės yra naftos produktai (2004 m. sudarė 31,0 proc. visų Lietuviškos

kilmės prekių eksporto), tekstilės gaminiai (13,1 proc.), medienos gaminiai, įskaitant baldus (12,9 proc.), elektros mašinos, radijo ir televizijos įranga bei aparatūra, matavimo prietaisai (12,6 proc.), orlaiviai, laivai, valtys, jų remontas (9,0 proc.). Šių sektorių, produkcijos eksporto apimtys turi tendenciją didėti. Pagrindinė Lietuvoje pagamintos eksportuojamos produkcijos dalis realizuojama Vakarų rinkose. Eksporto apimtis į Europos Sąjungos valstybes sudarė per 79 proc. visos eksportuotos produkcijos.

Vienas pagrindinių ekonomikos augimo veiksnių yra smulkusis ir vidutinis verslas, kuris daro esminę įtaką bendrai šalies ūkio plėtrai ir naujų darbo vietų kūrimui. Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas apibrėžia, jog smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) subjektai yra vidutinės ir mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

SVV subjektų dalis visame šalies bendrajame vidaus produkte (BVP) pastaraisiais metais nuolat auga. 2004 m. pradžioje mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) sudarė 99,4 proc. visų šalyje veikiančių įmonių (iš kurių mikroįmonės sudarė 76,1 proc., mažos – 17,9 proc., vidutinės – 5,4 proc.), o jų sukurta BVP dalis siekė 68,2 proc. viso šalies BVP. Darbuotojų skaičius veikiančiose mažose ir vidutinėse įmonėse 2004 m. pradžioje sudarė 69,6 proc. visų darbuotojų (12,8 proc. darbuotojų dirbo mikroįmonėse, 24 proc. – mažose, 32,8 proc. – vidutinėse įmonėse). Pagal veiklos rūšis veikiančių MVĮ pasiskirstymas 2004 m. pradžioje buvo: prekybos sektoriuje – 30,5 proc., pramonės sektoriuje – 12,6 proc., statybos sektoriuje – 4,3 proc., kitose veiklose – 52,6 proc.

Ūkio ministerija, siekdama skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi ir plėtrą bei užtikrinti kokybiškų paslaugų verslui prieinamumą visuose Lietuvos regionuose, yra sukūrusi paslaugų verslui įstaigų tinklą, kurį šiuo metu sudaro 42 verslo informaciniai centrai, 7 verslo inkubatoriai, 6 mokslo ir technologijų parkai, Lietuvos inovacijų centras ir jo filialai, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra. Be to, siekiant pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo sąlygas, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) teikia valstybės garantijas už SVV subjektų imamas paskolas ir kompensuoja dalį už paskolas mokamų palūkanų.

5.2. Energetika

Energetika – energetikos veiklą apimanti ūkio dalis.

Energetikos veikla – ekonominė veikla, kuri apima energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą, energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą.

Elektros energetikos sektorius – nacionalinio ūkio energetikos sektoriaus dalis, susijusi su elektros energijos gamyba, perdavimu, skirstymu ir tiekimu.Bendroji įrengta elektros energijos generavimo galia Lietuvos elektrinėse yra apie 5000 MW. Atominė elektrinė ir šiluminės elektrinės sudaro didžiąją generavimo pajėgumų dalį. Pagrindinis elektros energijos gamintojas šalyje yra Ignalinos AE, kuri pagamina apie 70 proc. visos elektros energijos. 2005 metais pagaminta 14,8 mlrd. kWh ir eksportuota 3 mlrd. kWh. Hidroelektrinėse buvo pagaminta daugiau kaip 450 mln. kWh elektros energijos.

Gamtinių dujų sektorius. Gamtinės dujos į Lietuvą importuojamos iš vieno šaltinio – Rusijos Federacijos. Tiekimo tinklas sujungtas su Latvijos ir Kaliningrado srities dujotiekių tinklu, tačiau jis nėra sujungtas su Vakarų Europos dujų tinklais, todėl negalimas alternatyvus gamtinių dujų tiekimas. Pagrindinė bendrovė, kurios veiklos sritis gamtinių dujų pirkimas (importas), perdavimas, paskirstymas ir pardavimas, yra AB „Lietuvos dujos“. Ši bendrovė eksploatuoja apie 8 tūkst. km magistralinių ir skirstomųjų dujotiekių tinklą visoje Lietuvoje, kompresorinę stotį, 60 dujų skirstymo stočių. 2005 m. Lietuvoje buvo suvartota daugiau kaip 3,1 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų, o „Lietuvos dujų“ pardavimai išaugo iki 1,5 mlrd. kub. metrų.

Naftos ir naftos produktų sektorius. Lietuvoje naftos perdirbimo ir transportavimo sektoriuje veikia dvi pagrindinės bendrovės – AB „Mažeikių nafta“ ir AB „Klaipėdos nafta“. AB „Mažeikių nafta“ priklausanti vienintelė Baltijos šalių regione naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose 2005 metais perdirbo 8,9 mln. tonų žaliavos.

Šalyje naftos gavyba užsiima keturios įmonės – AB „Geonafta“, UAB „Minijos nafta“, UAB „Genčių nafta“ ir UAB „Manifoldas“. 2005 m. Lietuvoje buvo išgauta 220 tūkst. tonų naftos.

Šilumos ūkio sektorius. Šilumos ūkis – energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Lietuvos miestuose dauguma daugiabučių gyvenamųjų namų šildomi centralizuotai tiekiama šiluma. 2005 m. centralizuotai tiekiamos šilumos sunaudojimas buvo apie 10,1 TWh. Kogeneracinės elektrinės pagamino apie 5 TWh šilumos. Šilumai gaminti vis daugiau naudojamas biokuras, kurio dalis kuro struktūroje sudarė 12 proc

5.3.Transportas ir tranzitas

Transporto sektoriaus svarba ekonominiam šalies augimui kasmet didėja. BVP dalis, sukurta transporto sektoriuje, nuolat auga ir 2004 metais siekė 9,6 proc. viso šalies BVP.

Lietuvos transporto sektorius pasižymi gerai išplėtota infrastruktūra: TEN-Tr. – trans-Europiniam transporto tinklui priklausantys 3 tarptautiniai (Vilniaus, Kauno ir Palangos) oro uostai, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, kelių ir geležinkelių transporto koridoriai yra svarbiausios Lietuvos transporto sistemos arterijos užtikrinančios šio sektoriaus augimą bei dideles tranzito plėtros galimybes.

Strateginiai Lietuvos transporto politikos tikslai yra šie:

1. Modernizuoti transporto infrastruktūros tinklą, kuris atitiktų ES techninius standartus ir transportavimo poreikius.

2. Skatinti tranzito per Lietuvą paslaugų plėtrą.

3. Užtikrinti priemonių, didinančių eismo saugą, įgyvendinimą ir mažinti neigiamą transporto poveikį aplinkai.

4. Aktyviai dalyvauti ES Tarybos darbo grupių, Europos Komisijos komitetų veikloje, formuojant ir įgyvendinant transporto ir ryšių politiką.

5. Tobulinti transporto ir ryšių sistemų institucinį valdymą.


Lietuvos transporto politikos prioritetai skiriami:

• Svarbiausių Lietuvos transporto magistralių ir mazgų, modernizavimui ir plėtrai, krašto kelių tinklo integravimui, užtikrinant tarpregionines jungtis su transeuropiniu kelių tinklu, ir vietinės reikšmės kelių tinklo plėtrai, suformuojant visą regionų plėtrai būtiną infrastruktūrą, papildant kelių tinklą trūkstamomis grandimis ir išvengiant nepakankamo pralaidumo

kelių, geležinkelių, uostų ir oro uostų infrastruktūros plėtrai, kad intermodaliniai operatoriai galėtų naudoti efektyvias transportavimo technologijas bei procesus ir kad būtų pasiekta įvairių transporto rūšių subalansuota plėtra, taip pat jų derama sąveika su kaimyninių valstybių (ypač ES šalių narių) transporto sistemomis;

• Tarptautinės reikšmės logistikos centrų įsteigimui, kurie galėtų būti inkorporuoti į Baltijos jūros regiono naujos kartos Logistikos centrų tinklą;

• Transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimui (multimodalinių transporto procesų plėtrai), siekiant užtikrinti transporto paslaugų (keleiviams ir kroviniams gabenti) naują kokybę;

• Didinti Klaipėdos jūrų uosto ir Būtingės terminalo konkurencingumą, atstatyti Šventosios jūrų uostą, taip pat didinti vidaus vandenų transporto potencialą Baltijos jūros regione, harmoningai plėtojant trumpųjų nuotolių laivybą ir Baltijos jūros greitkelius, vidaus vandenų, multimodalinį bei intermodalinį transportą, plėtoti linijas, jungiančias Klaipėdos jūrų ir vidaus vandenų uostus su kitais Europos uostais; skatinti jūrų ir vidaus vandenų transportą;

• Taikyti privataus ir visuomeninio kapitalo partnerystės (PPP) principus, finansuojant transporto infrastruktūros objektus;

• Informacinių technologijų ir intelektinių transporto sistemų (ITS) plėtotei;

• Ilgalaikėje Lietuvos transporto sistemos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytos priemonės šiems Lietuvos transporto politikos tikslams pasiekti ir prioritetams įgyvendinti.

5.4. Žinių ekonomika ir elektroninis verslas

Ekonomika, kurios dinamiką lemia investicijos ne į fizinį kapitalą, o į žinių kūrimą ir mokymą, yra žinių ekonomika. Žinios yra pagrindinis ekonomikos plėtros, darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės veiksnys. Produktyviosios žinios, kaip žinių ekonomikos pagrindas, yra kaupiamos ir nuolat atnaujinamos plėtojant mokslinius tyrimus ir praktinę veiklą. Šis ekonomikos išteklius yra unikalus, nes nėra išsemiamas kaip materialieji ištekliai. Šiandienos valstybėje gebėjimas orientuotis į žinių ekonomikos ir elektroninio verslo poreikius tampa sėkmingą šalies ūkio plėtrą apsprendžiančiu veiksniu, o valstybės užduotis – sukurti tam palankią aplinką taip sudarant sąlygas šalies ūkio plėtrai ir tarptautiniam konkurencingumui. Lisabonos strategijoje įtvirtintas tikslas – žinių visuomene Europos Sąjungoje sukurti iki 2010 m. Šiam tikslui pasiekti rengiami veiksmų planai. Veiksmų plane pažymima, kad informacinės visuomenės, grįstos žinių ekonomika, sukūrimas iki 2010 leistų Europai tapti ypač konkurencingu pasaulio regionu. Žinių ekonomikos dinamiką lemia investicijos į žinių kūrimą ir mokymą. Dėl to kalbant apie žinių ekonomikos kūrimą Lietuvoje ypač svarbu yra: inovacijų skatinimas – susijusios teisinės aplinkos tobulinimas, mokslo ir tyrimų skatinimas, palankių sąlygų investicijoms sudarymas, palankių sąlygų mokslo institucijų ir verslo bendradarbiavimui kūrimas, taip pat elektroninės komercijos plėtros skatinimas – teisinės aplinkos tobulinimas ir informacijos perdavimo internetu saugumo ir asmens privatumo internete užtikrinimas.

5.5. Kaimo ir žemės ūkio plėtra

Kad būtų užtikrintas ES bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimas, konkurencingo žemės ūkio ir maisto sektoriaus kūrimas ir tolygi kaimo ekonominė ir socialinė plėtra:

 stiprinami institucijų administraciniai gebėjimai;

 įgyvendinamos žemės ūkio veiklos subjektų pajamų palaikymo ir rinkos reguliavimo priemonės (tiesioginės išmokos pagal supaprastintą schemą, kvotų, intervencinių pirkimų ir privataus saugojimo sistemos,

importo (eksporto) mechanizmai, produktų pateikimo į rinką standartai ir kita);

 pradedamos diegti Kaimo plėtros plano (KPP) priemonės (ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos, mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais, žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku, agrarinė aplinkosauga, parama pusiau natūriniams ūkiams, parama įgyvendinantiesiems ES standartus), BPD priemonės (investicijos į žemės ūkio valdas, jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodaros gerinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra, miškų ūkio plėtra, žvejybos laivų modernizavimas ir akvakultūra);

 taikomos valstybės pagalbos priemonės (teikiama valstybės parama geros kokybės produktų gamybai plėtoti, kokybės įvertinimo sistemai kurti ir diegti, veisliniams gyvuliams, sertifikuotai augalų dauginamajai medžiagai įsigyti, žemdirbių mokymo ir konsultavimo paslaugoms gauti ir kita);

 baigiamos atkurti piliečių nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, rengiamasi tolesniam žemės tvarkymo darbų etapui, susijusiam su racionaliu žemėnaudos formavimu užtikrinant ekologinį kraštovaizdžio stabilumą ir reikiamos kaimo infrastruktūros plėtrą. Sprendžiamas žemės ūkio paskirties žemės pardavimo Lietuvos juridiniams asmenims ir užsienio piliečiams klausimas;

 skatinama konkurencingo maisto ūkio plėtra, jis restruktūrizuojamas, užtikrinamas saugaus maisto tiekimas į rinką, atliekama maisto kontrolė visoje grandinėje nuo lauko iki stalo;

Siekiant įgyvendinti žemės ūkio politikos strateginius tikslus ir būti lygiaverčiais partneriais ES rinkoje, ir toliau kasmet numatoma finansuoti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto valstybės pagalbos žemės ūkiui priemones, žemės reformos, melioracijos, rinkų plėtros, infrastruktūros, kokybės valdymo, mokslo ir švietimo, informacijos ir kitus poreikius. Bus užtikrintas struktūrinės paramos ir kaimo plėtros priemonių bendrasis finansavimas.

Baigus atkurti piliečių nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, tolesnis žemės tvarkymas Lietuvoje bus susijęs su žemės konsolidacija  žemės sklypų pertvarkymu, kai žemės savininkų pageidavimu keičiamos jų sklypų ribos ir vieta, siekiant sustambinti žemės sklypus, suformuoti racionalią ūkių žemėnaudą ir pagerinti jos struktūrą, sukurti reikiamą infrastruktūrą ir įgyvendinti kitus žemės ūkio ir kaimo plėtros, aplinkos politikos tikslus ir uždavinius. Tai bus atliekama pagal žemės konsolidacijos projektus, kuriuos numatoma finansuoti ES ir nacionalinio biudžeto lėšomis.

5.6. Turizmas

Sukurti racionalią turizmo išteklių planavimo ir valdymo sistemą, viešąją turizmo infrastruktūrą, skatinančią turizmo paslaugų verslo plėtrą, tobulinti šalies turizmo galimybių pristatymą vidaus ir tarptautinėse turizmo rinkose.

5.7. Regionų plėtra


Sukurti optimalią teritorinio valdymo sistemą. Teritorinio valdymo reformą vykdyti įvertinus gyventojų nuomonę, regioninės politikos formavimo kriterijus, atsižvelgiant į regionų ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus.

5.8. Finansų politika


Pagrindiniai finansų politikos tikslai siekiant Lietuvos realios konvergencijos su Europos sąjungos šalimis: užtikrinti makroekonominį šalies stabilumą; gerinti ekonomikos konkurencingumą; vykdyti reformas, užtikrinančias ilgalaikį valdžios sektoriaus finansų tvarumą; vykyti fiskalinę politiką, suderintą su socialinės politikos prioritetais. Finansų politikos siekiai: geresnis mokesčių administravimas ir racionalus mokesčių naštos paskirstymas; sukurtos palankios sąlygos verslui ir investicijoms; užtikrintas racionalus valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimas, sėkmingai baigtos struktūrinės reformos.


6. Ateinanti visuomenė pagal ekonomikos rašytoją Peter Drucker

Rytojus yra arčiau nei manote. Peter Drucker aiškina, kuo jis skirsis nuo šiandienos ir kaip jam ruoštis.

Naujoji ekonomika gali materializuotis, o gali ir ne, bet nekyla abejonių, kad ateinanti visuomenė jau greitai prisijungs prie mūsų. Išsivysčiusiame pasaulyje ir tikriausiai besivystančiose valstybėse ši naujoji visuomenė bus gerokai svarbesnė nei naujoji ekonomika (jei tokia bus). Ji smarkiai skirsis nuo XX a. pabaigos visuomenės bei nuo to, ko daugelis tikisi. Bus daug precedento neturinčių naujovių. Daug kas jau atsirado arba sparčiai formuojasi.

Išsivysčiusiose valstybėse dominuojantis ateinančios visuomenės veiksnys bus tai, į ką žmonės dar tik pradeda atkreipti dėmesį: sparčiai auganti senesnioji visuomenė ir nykstanti jaunesnioji karta. Visose šalyse politikai dar žada išsaugoti esamas pensijų sistemas, bet jie – ir jų rinkėjai – puikiai žino, kad po artimiausių 25 metų žmonės turės toliau dirbti net įkopę į aštuntą dešimtį, jei sveikata leis.

Bet dar daugelis dar nesuvokia, kad didėjantis senesnių – tarkim, kam per 50 – žmonių nedirbs toliau taip kaip tradiciniai visu etatu nuo devynių iki penkių dirbantys darbuotojai, bet dalyvaus darbo jėgoje įvairiais naujais būdais: kaip laikini darbuotojai, kaip ne visu etatu dirbantys, kaip konsultantai, kaip atliekantys specialias užduotis ir pan. Anksčiau vadinti personalo, dabar – žmogiškųjų išteklių skyriai vis dar remiasi prielaida, kad tie, kas dirba organizacijai, yra visu etatu dirbantys darbuotojai. Darbo įstatymai ir nuostatai yra grindžiami ta pačia prielaida. Tačiau po 20 ar 25 metų gal net pusė organizacijai dirbančių žmonių nebus jos samdomi darbuotojai, ir tikrai ne visu etatu dirbantys darbuotojai. Tai bus ypač pasakytina apie vyresnio amžiaus žmones. Nauji darbo su žmonėmis “per atstumą” būdai vis dažniau taps pagrindiniu samdančiųjų organizacijų, ir ne vien verslo įmonių, vadybos klausimu.

Mažėjantis jaunesnio amžiaus gyventojų skaičius lems netgi dar didesnį perversmą, jau vien dėl tos priežasties, kad nieko tokio nėra buvę nuo Romos imperijos žlugimo laikų. Absoliučiai visose išsivysčiusiose valstybėse, bet taip pat Kinijoje ir Brazilijoje, gimimų lygis dabar yra gerokai žemesnis už atkuriamąjį lygį – vienai reprodukcinio amžiaus moteriai tenkančių 2,2 gyvų naujagimių. Politine prasme tai reiškia, kad imigracija tampa svarbiu – ir visuomenę skaldančiu – klausimu visose turtingose valstybėse. Ji pakeičia visus tradicinius politinio vienijimosi principus. Ekonomine prasme mažėjantis jaunų žmonių skaičius iš esmės pakeis rinkas. Išsivysčiusiame pasaulyje šeimos darinio augimas buvo visų vidaus rinkų varomoji jėga, bet aišku, kad šeimų sudarymo tempas pastoviai mažės, nebent jį paspartintų plataus masto jaunimo imigracija. Vienarūšė masinė rinka, susiformavusi visose turtingose valstybėse po Antrojo pasaulinio karo, nuo pat pradžių buvo orientuota į jaunimą. Dabar ji taps orientuota į

vidutinio amžiaus žmones, arba netgi greičiau suskils į dvi dalis: į masinę rinką, orientuotą į vidutinio amžiaus grupę, ir daug mažesnę rinką, orientuotą į jaunimą. Ir kadangi jaunimo toliau mažės, vis svarbiau bus kurti naujas įdarbinimo formas, kurios leistų pritraukti ir išlaikyti augantį senesnių (ypač išsilavinusių) žmonių skaičių.

Žinios yra viskas

Ateinanti visuomenė bus žinių visuomenė. Žinios bus jos pagrindinis išteklius, ir žinių darbuotojai bus dominuojanti darbo jėgos grupė. Jos pagrindinės trys savybės bus šios:

• Ribų nebuvimas, nes žinios keliauja net lengviau nei pinigai.

• Kylantis mobilumas, nes kiekvienas galės lengvai įgyti formalųjį išsilavinimą.

• Galimybė patirti nesėkmę lygiai kaip ir sėkmę. Bet kas galės įgyti “gamybos priemones”, t.y. darbui reikalingas žinias, bet ne kiekvienas galės laimėti.

Šios trys savybės kartu pavers žinių visuomenę labai konkurencinga visuomene, skirtą panašioms organizacijoms ir individams. Informacijų technologijos, kurios tėra viena iš daugelio naujų kitos visuomenės savybių, jau dabar daro vieną ypač svarbų poveikį: jos leidžia žinioms sklisti beveik akimirksniu ir daro jas prieinamas kiekvienam. Dėl to lengvumo ir greičio, kuriuo keliauja informacija, kiekviena žinių visuomenės institucija – ne vien verslo įmonės, bet taip pat mokyklos, universitetai, ligoninės ir vis dažniau valstybinės įstaigos – turi gebėti konkuruoti pasauliniu mastu, nors daugelis organizacijų ir toliau išliks vietinės savo veiklos ir savo rinkų požiūriu. Taip yra todėl, kad Interneto pagalba bet kurioje vietoje esantys klientai bus informuoti apie tai, ką galima gauti bet kur pasaulyje ir už kokią kainą. Ši naujoji žinių ekonomika labai smarkiai priklausys nuo žinių darbuotojų. Dabartiniu metu šis terminas plačiai naudojamas apibūdinti žmones, turinčius daug teorinių žinių ir besimokančius: gydytojus, teisininkus, mokytojus, finansininkus, chemijos inžinierius. Bet labiausiai daugės “žinių technologų”: kompiuterių technikų, programinės įrangos kūrėjų, klinikinių laboratorijų analitikų, gamybos technologų, teisininkų padėjėjų. Šie žmonės yra ir fizinį darbą atliekantys, ir žinių darbuotojai – iš tikrųjų jie paprastai daugiau laiko dirba pasitelkę rankas nei smegenis. Bet jų fizinis darbas yra grindžiamas nemažu kiekiu teorinių žinių, kurias galima įgyti tik per formalaus išsilavinimą, ne gamybinę praktiką. Paprastai jie nėra daug geriau apmokami nei tradiciniai kvalifikuoti darbuotojai, bet save jie laiko “profesionalais”. Lygiai kaip nekvalifikuoti fizinį darbą pramonėje dirbę darbininkai buvo dominuojanti socialinė ir politinė jėga XX amžiuje, per artimiausius dešimtmečius žinių technologai greičiausiai taps dominuojančia socialine ir tikriausiai politine jėga.

Naujasis protekcionizmas

Struktūriškai ateinanti visuomenė irgi jau ima skirtis nuo tos visuomenės, kurioje daugelis iš mūsų dar tebegyvename. XX amžiuje sparčiai sunyko tas sektorius, kuris visuomenėje dominavo 10 000 metų – žemės ūkis. Žemės ūkio produkcijos apimtys dabar bent keturis ar penkis kartus viršija prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį lygį. Bet 1913 m. žemės ūkio produktai sudarė 70 procentų pasaulinės prekybos, tuo tarpu dabar jų dalis yra daugiausiai 17 procentų. XX amžiaus pradžioje labiausiai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkis buvo daugiausia BVP sukurianti ūkio šaka. Dabar turtingose šalyse jo indėlis sumažėjo tiek, kad prarado reikšmę. O žemės ūkyje užimti gyventojai tesudaro mažytę dalelę viso gyventojų skaičiaus.

Pramonė taip pat nukeliavo ilgą kelią ta pačia kryptimi. Nuo

Antrojo pasaulinio karo pramonės produkcijos apimtys išsivysčiusiame pasaulyje tikriausiai patrigubėjo, bet infliacijos pakoreguotos pramonės produktų kainos nuolat krito, tuo tarpu pagrindinių žinių produktų – sveikatos priežiūros ir švietimo – kaina išaugo trigubai, vėlgi infliacijos pakoreguota. Pramonės prekių santykinė perkamoji galia palyginti su žinių produktais dabar tesudaro penktadalį ar šeštadalį to, kas buvo prieš 50 metų. Amerikoje pramonėje dirbančių žmonių skaičius šeštajame dešimtmetyje sudarė 35 procentus visos darbo jėgos, o dabar nesiekia nė pusės buvusio lygio, bet tai nesukėlė rimtesnio socialinio žlugimo. Tačiau tikriausiai nereikėtų tikėtis panašaus lengvo perėjimo tokiose valstybėse kaip Japonija ar Vokietija, kur pramonėje dirbantys darbininkai vis dar sudaro 25 – 30 procentų visos darbo jėgos. Žemės ūkiui prarandant savo kaip gerovės kūrėjo ir pragyvenimo šaltinio svarbą, žemės ūkio protekcionizmas išplito iki tokio lygio, kurį būtų buvę sunku net įsivaizduoti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Panašiai pramonės smukimas sukels pramonės protekcionizmo sprogimą – nors žodžiais ir toliau bus deklaruojamas laisvos prekybos palaikymas. Šis protekcionizmas nebūtinai pasireikš tradicinių tarifų pavidalu – gal greičiau subsidijų, kvotų ir įvairiausių taisyklių pavidalu. Dar labiau tikėtina, kad susiformuos regioniniai blokai, kurie laisvai prekiaus viduje, bet bus labai protekcionistiškai nusiteikę išorės atžvilgiu. Europos Sąjunga, NAFTA ir Mercosur jau rodo tą kryptį.

Korporacijų ateitis

Statistiškai tarptautinės bendrovių vaidmuo pasaulio ekonomikoje nedaug kuo pasikeitė nuo 1913 metų. Bet jos pačios pasikeitė smarkiai. 1913 metais tarptautinės bendrovės buvo vietinės įmonės, turinčios dukterinių įmonių užsienyje. Kiekviena iš jų buvo atskira, atsakinga už politiškai apibrėžtą teritoriją ir labai savarankiška. Dabar tarptautinės bendrovės dažniausiai yra suburtos pasauliniu mastu, vienijamos vienos produkto ar paslaugos linijos. Bet kaip ir tarptautinės bendrovės 1913 metais, jas nesuirusias ir kontroliuojamas išlaiko nuosavybė. Tuo tarpu 2025 metais tarptautines bendroves greičiausiai nesuirusias ir kontroliuojamas išlaikys strategija. Žinoma, nuosavybė išliks. Bet aljansai, bendros įmonės, smulkiųjų paketų valdymas, techninių žinių (know-how) sutartys vis dažniau taps konfederacijos kūrimo pamatais. Tokiai organizacijai prireiks naujoviškos vadovybės.

Daugelyje valstybių, netgi nemažame skaičiuje stambių, sudėtingų kompanijų, vadovybė vis dar laikoma kasdieninę veiklą tvarkančių vadybininkų tąsa. Tačiau rytojaus vadovybė greičiausiai bus kitoks, atskiras organas – kuris gins bendrovę. Vienas iš svarbiausių darbų, kurį teks įveikti stambios rytojaus bendrovės, ypač tarptautinės, vadovybei – suderinti vienas kitam prieštaraujančius reikalavimus, kuriuos įmonei kelia poreikis užsitikrinti ir trumpalaikio, ir ilgalaikio laikotarpio rezultatų, taip pat skirtingos korporacijos interesų grupės: vartotojai, akcininkai (ypač instituciniai investuotojai ir pensijų fondai), žinių darbuotojai ir bendruomenė.


Išvados

Išanalizavę žinių visuomenės įvairius raidos aspektus galime teigti, jog dižiausią reikšmę turi:

1. Žinių visuomenės, kaip ateities visuomenės vystymosi svarba. Mūsų karta turi sugebėti daug greičiau priimti informaciją, įvairias naujoves, nei prieš tai gyvenusios kartos. Ateities kartoms ši savybė bus dar aktualesnė, kadangi nuolat tobulėja informacinės technologijos bei didėja informacijos įsisavinimo poreikis.

2. Žinių visuomenė – ilgalaikis valstybės raidos prioritetas. Žinių visuomenė kartu ir saugi bei ekonomiškai konkurencinga visuomenė.

3. Žinių visuomenės vystymasis – tai daugelypis procesas, kurį lemia kultūra ir švietimas bei mokslo laimėjimai, valstybės valdymo ir savivaldos mechanizmas, gyventojų kompetencija. Žinių visuomenė neatsiejamai susijusi su visomis svarbiausiomis šalies ūkio, pramonės šakomis, sveikatos bei krašto apsauga, energetika ir kt.

4. Ekonomikos rašytojo Peter Drucker‘io spėjimai, mintys, vizija į ateinančių laikų žinių visuomenę yra begalo svarbi dabar mums ir ateinančioms kartoms.


Naudota literatūra:

1. Žurnalas „Veidas“ 2005 m. liepos 21 d. Nr. 29

2. Kardelis K., Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas, 2002 m.

3. Kriščiūnas K., Daugėlienė R., Žiniomis grįstos ekonomikos link: žinių raiška ir skvarba, KTU, 2006 m.

4. Leonavičius J., Sociologijos žodynas, Vilnius, 1993 m.

5. Murneikienė G., Pirvonaitė D., Urbonas J., Žuranlistikos enciklopedija, Vilnius, 1997 m.

6. Friedrich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, Vilnius, 2002 m.

7. http://distance.ktu.lt/livun/91203.html

8. http://www.ivpk.lt/main.php?cat=60

9. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=289

10. http://www.cmgroup.lt/blog/index.php?op=ViewArticle&articleId=35&blogId=1

11. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=295

12. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=291

13. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=483

14. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=487

15. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=290

16. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=297


KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS KATEDRA

Žinių visuomenė ir jos raida Lietuvoje

Makroekonomikos 1 kursinis darbas

Darbą atliko: VEV-5/1 gr.studentės:

Vilma Kulinkevičiūtė,

Jolanta Rukštelytė,

Renalda Tamošiūnaitė,

Renata Kačkutė

Priėmė: doc. Jadvyga Čiburienė


Kaunas, 2006

TURINYS


Įvadas ……………3

1. Žinių visuomenės sąvoka…………………………………………………………………………………….4

2. Žinių

…………………………………………….4-5

2.1.Švietimas………………………………………………………………………………………………………6-7

2.2. Gyventojų kompetencija…………………………………………………………………………………7-8

2.3. Valstybės valdymas ir savivalda…………………………………………………………………………8

2.4. Kultūra…………………………………………………………………………………………………………….8

3. Saugi visuomenė………………………………………………………………………………………………..8

3.1. Aplinkos apsauga……………………………………………………………………………………………8-9

3.2. Sveikatos apsauga………………………………………………………………………………………….9-10

3.3. Socialinė apsauga…………………………………………………………………………………………10-11

3.4. Krašto apsauga………………………………………………………………………………………………….12

3.5. Viešasis saugumas………………………………………………………………………………………..12-13

3.6. Užsienio politika……………………………………………………………………………………………….13

4. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje………………………………………………………….13-17

5. Konkurencinga ekonomika……………………………………………………………………………….17-18

5.1. Pramonė ir verslas…………………………………………………………………………………………18-20

5.2. Energetika……………………………………………………………………………20-21

5.3. Transportas ir tranzitas………………………………………………………………21-22

5.4. Žinių ekonomika ir elektroninis verslas…………………………………………………………………22

5.5. Kaimo ir žemės ūkio plėtra………………………………………………………………………………….23

5.6. Turizmas……………………………………………………………………………………………………………24

5.7. Regionų plėtra……………………………………………………………………………………………………24

5.8. Finansų politika………………………………………………………………………………………………….24

6. Ateinanti visuomenė pagal ekonomistą Peter Drucker…………………………………………..25-28

7. Išvados………………………………………………………………………………………………………………..29

8. Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………….30


ĮVADAS

Visuomenė sudaro kiekvienos valstybės pagrindą. Tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma. Visuomenės bendravimas tai keitimasis žiniomis, informacija. Žinia – pranešimas apie įvykius, reiškinius, reikalus, pasikeitimus; informacija, faktai ir duomenys grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis patikrinimo ir įrodymo priemonėmis.

Todėl visuomenės pažinimas ir vystymas, žinių visuomenės kūrimasis reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų. Žinių visuomenė – informacijos amžiuje gyvenanti visuomenė, sugebanti efektyviai disponuoti turima informacija,

naudojanti naujausias informacines technologijas bei nuolat atnaujinanti savo žinias. Tai šiandien besikurianti ir ateities visuomenė.

Šios aplinkybės dar kartą parodo, jog nagrinėjama tema yra labai aktuali. Juk visiems svarbu, kas mūsų laukia ateityje. Kokia kryptimi šiandien bus pasukta žinių visuomenės raida, tokią visuomenę turėsime ateityje.

Darbą sudaro du pagrindiniai etapai. Pirmame etape apibrėžiama žinių visuomenės sąvoka, analizuojama žinių visuomenės – kaip vieno iš Lietuvos valstybės raidos prioritetų kūrimo pamatai.

Antrajame etape didžiausias dėmesys skiriamas kryptims, kurios turi didžiausią įtaką žinių visuomenės formavimui. Tai mokslas ir švietimas, gyventojų kompetencija, kultūra, valstybės valdymas ir savivalda. Kitas svarbus skyriaus akcentas – ateities visuomenė. Darbe yra pateikiama ekonomikos rašytojo ir visuomenės veikėjo Peter Drucker mintys apie ateities visuomenės kūrimosi tendencijas. Anot mokslininko, ateityje laukiama daug precedento neturinčių naujovių, o pagrindinė vystymosi kryptis bus visuomenės kaip žinių visuomenės vystymasis.

Darbas yra baigiamas pagrįstomis išvadomis, kuriose paminimi svarbiausi žinių visumenės svarbos akcentai.


1. Žinių visuomenės sąvoka

Žinių, žinojimo ir gebėjimų samprata formavosi nuo seniausių laikų. Pirmieji bandymai kurti ir panaudoti žinias stebimi dar pirmykštės bendruomenės gyvenime. Tai pasireiškė ženklų, simbolių bei primityvių technologijų naudojimu. Pirmykščiai žmonės iš kartos į kartą perdavinėjo naudingą informaciją apie papročius, empirinį išgyvenimo patyrimą bei tam tikras gamybos technologijas, nors ir paprastomis priemonėmis bei metodais. Jų sugebėjimas prisitaikyti prie gana nepalankių gyvenimo sąlygų priklausė nuo turimų ir produktyviai naudojamų žinių kiekio. Kasdienės, gyvenimiškos, praktinės žinios paprastai buvo išreiškiamos faktų suvokimu, konstatavimu ir apibūdinimu. Todėl kasdieniniame gyvenime pasireiškiančios žinios pastebimos ir įvardijamos kaip siekiančios tūkstančius metų.

Žinių, kaip veiksnio, sąlygojančio šiuolaikinio pasaulio pokyčius bei jų mokslinės interpretacijos pozicijų randama senovės filosofų Demokrito, Sokrato, Platono, Aristotelio darbuose.

Žinių visuomenė – tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai – tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai – turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių informacinių technologijų priemonėmis, kompiuterizuotais šalies ir pasaulio informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, gali priimti sprendimus, garantuoti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją.

2. Žinių visuomenė

LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA:

LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA

I L G A L A I K I A I V A L S T Y B Ė S R A I D O S P R I O R I T E T A I

ŽINIŲ VISUOMENĖ

SAUGI VISUOMENĖ

KONKURENCINGA EKONOMIKA


PRIORITETŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS

1.Mokslas ir švietimas

2.Gyventojų kompetencija

3.Valstybės valdymas ir savivalda

4.Kultūra

1.Aplinkos apsauga

2.Krašto apsauga

3.Viešasis saugumas

4.Socialinė apsauga

5.Sveikatos apsauga

6.Užsienio politika

7.Teisėkūra

1.Pramonė ir verslas

2.Energetika

3.Transportas ir tranzitas

4.Žinių ekonomika ir elektroninis verslas

5.Kaimo ir žemės ūkio plėtra

6.Finansų politika

7.Regionų plėtra

8.Turizmas

Žinių visuomenė pagrįstai yra suvokiama kaip nuolat besimokanti visuomenė. Švietimas – ne tik šios visuomenės kūrimo būdas, bet ir jos egzistavimo pagrindas: žinių visuomenė negali egzistuoti be išsilavinusių, savarankiškai žiniomis naudotis gebančių žmonių. Ji gali būti tik savivaldi, tik pilietinė. Žinių visuomenę ir demokratiją jungia esminis ryšys. Žinių visuomenė gali būti tik demokratinė. Šiuolaikinė demokratija gali būti stipri ir ilgalaikė tik remdamasi žinių visuomene, tik palaikoma ir ginama nuolat besimokančios visuomenės. Dažnai klaidingai galvojama, kad kompiuterių skaičius ir galimybės prisijungti prie interneto jau savaime užtikrina žinių visuomenės kūrimąsi ir demokratijos stiprėjimą. Tačiau taip nėra: informacijos gausa ir naujos technologijos jokiu būdu negarantuoja darnios žinių visuomenės ir demokratijos plėtros. Žinių visuomenės ir demokratijos kūrimas reikalauja sąmoningų ir kryptingų mūsų pastangų, reikalauja gerai apgalvotos švietimo ir socialinės politikos. Pats švietimas, kad atitiktų žinių visuomenės ir šiuolaikinės demokratijos poreikius, kad padėtų žmonėms atsakyti į naujus dabarties iššūkius, turi keistis iš esmės. Turi keistis pati švietimo sistema. Nes tik atsinaujinęs švietimas padės išsaugoti ir naujomis sąlygomis įtvirtinti fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes: asmens laisvę ir žmonių solidarumą. 2000 metų kovo mėn. Lisabonoje Europos Tarybos prieita išvada, kad: “sėkmingą perėjimą prie žiniomis pagrįsto ūkio ir visuomenės turi lydėti perėjimas prie mokymosi visą gyvenimą”, tinka visoms pasaulio šalims, pasukusioms žinių visuomenės kūrimo keliu. Būtent mokymasis visą gyvenimą turėtų tapti pagrindine atsinaujinusio švietimo sistema. Visiems prieinamas kokybiškas, pilietiškai orientuotas visą gyvenimą trunkantis švietimas galėtų būti tas idealus raktas žinių visuomenės ir stabilios demokratijos durims atrakinti. Žinių visuomenės plėtra nėra ir negali būti savitikslis dalykas. Mes turime kurti žinių visuomenę Lietuvoje kaip savo laisvės ir gerovės, savo demokratijos pamatą.

2.1. Švietimas

Vienas iš esminių žinių visuomenės elementų – švietimas. 2005 metų spalio mėn. 24d. “Panorama” (LRT) pranešė apie Švietimo ir Mokslo Ministerijos atliktą tyrimą, kurio išvados parodė, jog bendrojo lavinimo mokyklų krūviai yra per dideli. Reportaže taip pat buvo apžvelgta mokymosi proceso situacija bei teigta, kad Lietuvos švietimo sistema yra paveldėta iš tarybinių laikų, kur mokymasis buvo paremtas „kalimu mintinai“. Dabar susimąstyta, kad reikalinga nauja švietimo proceso sistema.

Šiandien viskas labai paprasta: mokyklose skatinama viską išmokti mintinai, to rezultate, universitetai nesuvokia, kodėl atėję iš mokyklų moksleiviai nesugeba persilaužti savarankiškam mokymuisi. Visko tikimasi iš dėstytojų, o pastarieji savo konspektus yra paruošę prieš pusamžį, kurie visai neatitinka keliamų reikalavimų. Taigi, taip daugėja bedarbių ir emigrantų. Pagrindiniai švietimo rodikliai matomi 1 lentelėje.

PAGRINDINIAI ŠVIETIMO RODIKLIAI


Rodiklis Metai Lietuva ES-25 vidurkis

Mokymosi visą gyvenimą lygis (švietimo ir profesinio mokymo veikloje dalyvavusių 25 – 64 m. gyventojų dalis proc.) 2004

2003

(4,5) 6,5

4,5 9,9

9,2

Baigusių pagrindinę

mokyklą jaunų žmonių (15-24 m.) skaičius ir besimokančių profesinėse mokyklose, proc.

Vyrai

Moterys 2003

.


31,7

20,5


57,5

53,9

Metinės išlaidos valstybės ir privačioms mokymo įstaigoms (vienam mokiniui / studentui nuo BVP vienam gyventojui) n- ISCED 2-4 2002 18,5 26,2

1 lentelė

Mokykla turi išmokyti rasti, apdoroti ir panaudoti informaciją, skatinti kūribiškumą ir padėti rasti dominančią interesų sferą, kurią vystyti pagal norus būtų galima aukštesniojo/aukštojo mokslo lygmenyje.

Bet švietimas – tai tik žinių perdavimo mechanizmas. Pedagogai ir mokslininkai įgyja žinias savo veikloje, kurias vėliau perduoda būsimoms kartoms.

Lietuvos mokslo finansavimas kelia abejonių ir nėra tinkamai organizuotas. Tačiau turime kokybiškus kelius ir tiltus, prioritetiškai remiame žemės ūkį ir ne itin perspektyvias ekonomikos sferas, kurioms finansavimo, galime teigti užtenka. Taigi ilguoju laikotarpiu šalies gebėjimas gaminti žinių produktus silpnėja. Ir kitą modelio elementą galima būtų įžvelgti – tai žinių panaudojimą. Verslo ir akademijos bendradarbiavimo stoka nuolatos linksniuojama specializuotuose konferencijose. Taip pat nėra skatinamos efektyvios inovacijos.

Priežasčių žinoma – milijonai, tačiau kaip visada – pradžioje reikia aiškaus ir visiems suvokiamo strateginio tikslo.

Visus švietimo pokyčius galima įžvelgti 1 paveikslėje


1 pav. Švietimo pokyčiai

2.2. Gyventojų kompetencija


Žinių visuomenė yra pirmas iš trijų Lietuvos valstybės prioritetų, šalia Saugios visuomenės ir Konkurencingos ekonomikos, kurie įtvirtinti Valstybės ilgalaikės perspektyvos tikslus apibrėžiančiame dokumente – Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje. Šis tikslas atitinka Europos Sąjungos siekius, kurie įtvirtinti Europos Tarybos 2000 metais priimtoje Lisabonos strategijoje, kuria vadovaujantis rengiami veiksmų planai. Žinių visuomenėje išskirtinę reikšmę įgyja žmonių žinios ir kompetencija. Todėl, plėtojant žinių visuomenę, yra ypač svarbu sudaryti sąlygas gyventojams mokytis, įgyti kvalifikaciją, kaupti informacinių technologijų panaudojimo patirtį, pasiekti įvairius informacijos šaltinius, tam panaudojant informacines technologijas ir telekomunikacijas.

Lietuvoje tarp namų ūkių, neturinčių interneto ryšio, daugiau negu trečdalis teigia nesijungiantys prie tinklo dėl pernelyg brangios reikalingos įrangos, ketvirtadalis – dėl brangaus ryšio (dideli tarifai, abonementinis mokestis). Svarbus ir suinteresuotumas: reikšmingas interneto plėtrą stabdantis veiksnys yra žmonių požiūris, kad internetas namuose jiems nėra labai reikalingas; tai rodo, kad teikiamos paslaugos, mokymosi, verslo, darbo galimybės ir jų kokybė dar netenkina didelės gyventojų dalies lūkesčių arba jiems trūksta kompetencijos tomis galimybėmis pasinaudoti. Šalia interneto prieigos kūrimo, labai svarbi sritis yra gyventojų mokymai naudotis informacinėmis technologijomis. 2003 metais sukurti ir internete patalpinti Nemokami nuotolinio mokymosi kursai, skirti šalies gyventojų mokymui ir savarankiškam mokymuisi. Siekiant ugdyti Lietuvos gyventojų gebėjimus naudotis informacinėmis technologijomis, sudarant sąlygas visiems gyventojams siekti visuotinio kompiuterinio raštingumo, atitinkančio jų išsilavinimą ir profesinę veiklą, Lietuvos Respublikos patvirtinta gyventojų kompiuterinio raštingumo programa. Taip pat Švietimo ir mokslo ministro patvirtintas visuotinis kompiuterinio raštingumo standartas, kuriuo nustatyti vienodi reikalavimai ir rekomendacijos gyventojų kvalifikacijai, įteisinti kompiuterinio raštingumo patvirtinimo principai.

2.3. Valstybės valdymas ir savivalda


Šiai

krypčiai priklauso naujų informacinių ir telekomunikacinių technologijų pritaikymas teikiant viešojo administravimo paslaugas gyventojams ir verslui.

2.4. Kultūra

Išsaugoti ir aktualizuoti paveldėtas baltiškas, Šiaurės Europos regiono bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, ES ir pasaulio kultūrų kontekste.


3. Saugi visuomenė

Tai prioritetas, apimantis aplinkos apsaugą, krašto apsaugą, viešąjį saugumą, socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą ir užsienio politiką.

3.1. Aplinkos apsauga

Aplinkosauga, kaip viena iš trijų ekonomikos ir socialinės plėtros lygiaverčių komponenčių, sudaro darnaus vystimosi koncepcijos pagrindą. Lietuva kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių yra pasirinkusi darnaus vystimosi kelią. Pagrindinės šio kelio nuostatos buvo suformuotos 1992 m. Rio de Ženeire Jungtinių Tautų surengtoje pasaulio viršūnių konferencijoje priimtoje Deklaracijoje. Darnus vystimasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystimosi ideologija ir suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes siekti visuomenės gerovės dabartyje ir būsimosioms kartoms. Tokia ilgalaike visuomenės vystimosi ideologija Lietuvoje turėtų būti remiamasi tiek rengiant visų ūkio šakų vystymo strategijas ir programas, tiek priimant bei įgyvendinant konkrečius sprendimus. Įgyvendinant šiuos principus Lietuva iki 2020 metų pagal pagrindinius ekonominius, socialinius, gyventojų sveikatos ir taupaus gamtos išteklių naudojimo rodiklius turėtų pasiekti Europos Sąjungos valstybių vidurkį, o pagal aplinkos būklę – visiškai atitikti ES standartus, neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų. Nacionalinė darnaus vystimosi strategija numato, kad šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet vidutiniškai didės 6 proc., o gamtos išteklių naudojimas – bent dvigubai lėčiau negu gamybos ir paslaugų sukurtas BVP. Dėl to labai svarbu į šį procesą įtraukti kuo platesnius verslo ir visuomenės sluoksnius, itin daug dėmesio ir pastangų skiriant naujiems geriausiai prieinamiems gamybos būdams diegti, žinių ekonomikai ir žinių visuomenei kurti integruojant švietimą ir mokymą į visas ekonominio vystymo sritis. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui, skiriama ypač daug dėmesio. Siekiant nustatyti išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčius, daugiausia dėmesio numatoma skirti ekologinio efektyvumo rodikliams – energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudoms BVP vienetui, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisijai BVP vienetui, sutartiniam energijos sąnaudų vienetui ir panašiai.

Barjerai esantys tarp sektorių – vienas iš didžiausių darnaus vystimosi kliūčių, todėl reikia stengtis kuo glaudžiau sieti skirtingų sektorių tikslus ir uždavinius: jeigu žemės ūkio sektoriuje numatyta išplėsti energetikos reikmėms skirtų rapsų ir javų pasėlius tiek, kad biodyzelinas ir bioetanolis patenkintų apie 15 proc. degalų poreikio, pramonės sektoriuje numatyta skatinti atitinkamų biokuro gamybos pajėgumų didinimą, transporto sektoriuje – degalus realizuojančių degalinių tinklo plėtrą, finansų sektoriuje – sukurti ekonomines galimybes didinti biokuro konkurencingumą; jeigu atliekų tvarkymo sektoriuje numatyta didinti antrinių žaliavų, įskaitant pakuotę, perdirbimą, pramonės sektoriuje numatyta skatinti vietines antrines žaliavas naudojančių įmonių plėtrą.

3.2. Sveikatos apsauga

Sveikata – žmonijos egzistavimo ir vystymosi sąlyga, lemianti šalies ekonominės sistemos raidos stabilumą, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijas.

Svarbiausias sveikatos apsaugos sistemos siekis – sveikas žmogus, sveika šeima ir darni valstybė. Pagrindinis Sveikatos apsaugos ministerijos uždavinys – rūpintis Lietuvos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu ir stiprinimu.

Įgyvendindami pagrindinį uždavinį ne tik tobuliname ligų diagnostiką ir gydymą, bet ir sprendžiame ligų profilaktikos, sveikos gyvenamosios, darbo aplinkos bei sveikos gyvensenos klausimus. Ypatingą dėmesį skiriame vaikų ir jaunimo sveikatai išsaugoti ir gerinti, visuomenės sveikatinimo politikai, ligų prevencijai. Galima pasidžiaugti, kad sumažėjo nėščiųjų, gimdyvių ir kūdikių sergamumas bei mirtingumas. Mokyklų sveikatos kabinetuose dirbantys medikai ne tik teikia kvalifikuotas sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir siekia, kad sveika gyvensena vaikams taptų įpročiu ir būtinybe. Didėja finansavimas vaikų odontologinei priežiūrai, plečiamos vaikų reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos.

Europoje bei pasaulyje seniai žinomi ir vertinami Lietuvos širdies chirurgų pasiekimai. Sėkmingi jų rezultatai teikia vilties patiems sunkiausiems širdies ligomis sergantiems asmenims. Galime didžiuotis Lietuvos kardiologų, ortopedų, odontologų, veido žandikaulių chirurgų ir kitų specialistų pasiektais ir pasaulyje pripažintais rezultatais.

Tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų tobulinimas: daugiau paslaugų teikiama ambulatoriškai, plėtojamos dienos stacionarų, dienos chirurgijos, slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos, bendrosios praktikos gydytojo institucija, privati praktika, modernizuojamos kaimo ambulatorijos.

Siekiama, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų kokybiškos, saugios, efektyvios, prieinamos, patenkintų visų Lietuvos gyventojų poreikius ir lūkesčius. Efektyviai naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšas, pertvarkomos sveikatos priežiūros įstaigos, atnaujinama medicinos įranga, diegiami pasaulinius standartus atitinkantys gydymo bei diagnostikos metodai. Visa tai suteikia galimybę pacientus ištirti greitai ir kokybiškai, savalaikiai išaiškinti ligas ir parinkti optimaliausius jų gydymo būdus bei siekti, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje būtų lygiavertė sveikatos priežiūrai kitose ES šalyse.

Saugias ir kokybiškas sveikatos paslaugas teikia tinkamai tam pasirengę specialistai, kurių kvalifikacija atitinka Lietuvos ir ES reikalavimus. Nuolat vyksta sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimas, ypatingas dėmesys skiriamas slaugos specialistų rengimui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Siekiame, kad medikų darbas būtų įvertintas pagal jų atsakomybę, išsilavinimą ir svarbą visuomenėje. Didinamas medikų darbo užmokestis, diegiamas papildomas apmokėjimas už darbo rezultatus.

Sveikata – visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kurią sudaro ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, tad saugokime ją bendromis pastangomis.

3.3. Socialinė apsauga

Socialinė

gydytojus, teisininkus, mokytojus, finansininkus, chemijos inžinierius. Bet labiausiai daugės “žinių technologų”: kompiuterių technikų, programinės įrangos kūrėjų, klinikinių laboratorijų analitikų, gamybos technologų, teisininkų padėjėjų. Šie žmonės yra ir fizinį darbą atliekantys, ir žinių darbuotojai – iš tikrųjų jie paprastai daugiau laiko dirba pasitelkę rankas nei smegenis. Bet jų fizinis darbas yra grindžiamas nemažu kiekiu teorinių žinių, kurias galima įgyti tik per formalaus išsilavinimą, ne gamybinę praktiką. Paprastai jie nėra daug geriau apmokami nei tradiciniai kvalifikuoti darbuotojai, bet save jie laiko “profesionalais”. Lygiai kaip nekvalifikuoti fizinį darbą pramonėje dirbę darbininkai buvo dominuojanti socialinė ir politinė jėga XX amžiuje, per artimiausius dešimtmečius žinių technologai greičiausiai taps dominuojančia socialine ir tikriausiai politine jėga.

Naujasis protekcionizmas

Struktūriškai ateinanti visuomenė irgi jau ima skirtis nuo tos visuomenės, kurioje daugelis iš mūsų dar tebegyvename. XX amžiuje sparčiai sunyko tas sektorius, kuris visuomenėje dominavo 10 000 metų – žemės ūkis. Žemės ūkio produkcijos apimtys dabar bent keturis ar penkis kartus viršija prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį lygį. Bet 1913 m. žemės ūkio produktai sudarė 70 procentų pasaulinės prekybos, tuo tarpu dabar jų dalis yra daugiausiai 17 procentų. XX amžiaus pradžioje labiausiai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkis buvo daugiausia BVP sukurianti ūkio šaka. Dabar turtingose šalyse jo indėlis sumažėjo tiek, kad prarado reikšmę. O žemės ūkyje užimti gyventojai tesudaro mažytę dalelę viso gyventojų skaičiaus.

Pramonė taip pat nukeliavo ilgą kelią ta pačia kryptimi. Nuo Antrojo pasaulinio karo pramonės produkcijos apimtys išsivysčiusiame pasaulyje tikriausiai patrigubėjo, bet infliacijos pakoreguotos pramonės produktų kainos nuolat krito, tuo tarpu pagrindinių žinių produktų – sveikatos priežiūros ir švietimo – kaina išaugo trigubai, vėlgi infliacijos pakoreguota. Pramonės prekių santykinė perkamoji galia palyginti su žinių produktais dabar tesudaro penktadalį ar šeštadalį to, kas buvo prieš 50 metų. Amerikoje pramonėje dirbančių žmonių skaičius šeštajame dešimtmetyje sudarė 35 procentus visos darbo jėgos, o dabar nesiekia nė pusės buvusio lygio, bet tai nesukėlė rimtesnio socialinio žlugimo. Tačiau tikriausiai nereikėtų tikėtis panašaus lengvo perėjimo tokiose valstybėse kaip

Japonija ar Vokietija, kur pramonėje dirbantys darbininkai vis dar sudaro 25 – 30 procentų visos darbo jėgos. Žemės ūkiui prarandant savo kaip gerovės kūrėjo ir pragyvenimo šaltinio svarbą, žemės ūkio protekcionizmas išplito iki tokio lygio, kurį būtų buvę sunku net įsivaizduoti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Panašiai pramonės smukimas sukels pramonės protekcionizmo sprogimą – nors žodžiais ir toliau bus deklaruojamas laisvos prekybos palaikymas. Šis protekcionizmas nebūtinai pasireikš tradicinių tarifų pavidalu – gal greičiau subsidijų, kvotų ir įvairiausių taisyklių pavidalu. Dar labiau tikėtina, kad susiformuos regioniniai blokai, kurie laisvai prekiaus viduje, bet bus labai protekcionistiškai nusiteikę išorės atžvilgiu. Europos Sąjunga, NAFTA ir Mercosur jau rodo tą kryptį.

Korporacijų ateitis

Statistiškai tarptautinės bendrovių vaidmuo pasaulio ekonomikoje nedaug kuo pasikeitė nuo 1913 metų. Bet jos pačios pasikeitė smarkiai. 1913 metais tarptautinės bendrovės buvo vietinės įmonės, turinčios dukterinių įmonių užsienyje. Kiekviena iš jų buvo atskira, atsakinga už politiškai apibrėžtą teritoriją ir labai savarankiška. Dabar tarptautinės bendrovės dažniausiai yra suburtos pasauliniu mastu, vienijamos vienos produkto ar paslaugos linijos. Bet kaip ir tarptautinės bendrovės 1913 metais, jas nesuirusias ir kontroliuojamas išlaiko nuosavybė. Tuo tarpu 2025 metais tarptautines bendroves greičiausiai nesuirusias ir kontroliuojamas išlaikys strategija. Žinoma, nuosavybė išliks. Bet aljansai, bendros įmonės, smulkiųjų paketų valdymas, techninių žinių (know-how) sutartys vis dažniau taps konfederacijos kūrimo pamatais. Tokiai organizacijai prireiks naujoviškos vadovybės.

Daugelyje valstybių, netgi nemažame skaičiuje stambių, sudėtingų kompanijų, vadovybė vis dar laikoma kasdieninę veiklą tvarkančių vadybininkų tąsa. Tačiau rytojaus vadovybė greičiausiai bus kitoks, atskiras organas – kuris gins bendrovę. Vienas iš svarbiausių darbų, kurį teks įveikti stambios rytojaus bendrovės, ypač tarptautinės, vadovybei – suderinti vienas kitam prieštaraujančius reikalavimus, kuriuos įmonei kelia poreikis užsitikrinti ir trumpalaikio, ir ilgalaikio laikotarpio rezultatų, taip pat skirtingos korporacijos interesų grupės: vartotojai, akcininkai (ypač instituciniai investuotojai ir pensijų fondai), žinių darbuotojai ir bendruomenė.


Išvados

Išanalizavę žinių visuomenės įvairius raidos aspektus galime teigti, jog dižiausią reikšmę turi:

1. Žinių visuomenės, kaip ateities visuomenės vystymosi svarba. Mūsų karta turi sugebėti daug greičiau priimti informaciją, įvairias naujoves, nei prieš tai gyvenusios kartos. Ateities kartoms ši savybė bus dar aktualesnė, kadangi nuolat tobulėja informacinės technologijos bei didėja informacijos įsisavinimo poreikis.

2. Žinių visuomenė – ilgalaikis valstybės raidos prioritetas. Žinių visuomenė kartu ir saugi bei ekonomiškai konkurencinga visuomenė.

3. Žinių visuomenės vystymasis – tai daugelypis procesas, kurį lemia kultūra ir švietimas bei mokslo laimėjimai, valstybės valdymo ir savivaldos mechanizmas, gyventojų kompetencija. Žinių visuomenė neatsiejamai susijusi su visomis svarbiausiomis šalies ūkio, pramonės šakomis, sveikatos bei krašto apsauga, energetika ir kt.

4. Ekonomikos rašytojo Peter Drucker‘io spėjimai, mintys, vizija į ateinančių laikų žinių visuomenę yra begalo svarbi dabar mums ir ateinančioms kartoms.


Naudota literatūra:

1. Žurnalas „Veidas“ 2005 m. liepos 21 d. Nr. 29

2. Kardelis K., Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas, 2002 m.

3. Kriščiūnas K., Daugėlienė R., Žiniomis grįstos ekonomikos link: žinių raiška ir skvarba, KTU, 2006 m.

4. Leonavičius J., Sociologijos žodynas, Vilnius, 1993 m.

5. Murneikienė G., Pirvonaitė D., Urbonas J., Žuranlistikos enciklopedija, Vilnius, 1997 m.

6. Friedrich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, Vilnius, 2002 m.

7. http://distance.ktu.lt/livun/91203.html

8. http://www.ivpk.lt/main.php?cat=60

9. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=289

10. http://www.cmgroup.lt/blog/index.php?op=ViewArticle&articleId=35&blogId=1

11. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=295

12. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=291

13. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=483

14. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=487

15. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=290

16. http://www.ukmin.lt/ukstrat/pub/index.pu?direction_id=297

Rašykite komentarą

-->