Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žiniasklaida ir terorizmas

Autorius: Renata

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonomiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->