Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Zigmundo Froido knygos “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” recenzija 2004m

Autorius: Irmantas

Zigmundo Froido knyga “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” skirta ne tik gydytojams psichoterapiautams, bet ir visiems skaitytojams. Austrų gydytojas Zigmundas Froidas, gyvenęs XIXa. pab. ir XXa. pradž. yra garsus psichiatras, psichologas ir filosofas. Jo – psichoanalizės pradininko – nuopelnai svarbūs visai žmonijai. Ypač vertinamas Z.Froido santykinis psichinės žmogaus veiklos padalijimas į sąmonę bei pasąmonę ir pastarosios, kaip inkstinktų reiškimosi sferos, akcentavimas. Jis rakto į žmogaus dvasinį gyvenimą ieškojo ne fiziologijoje ar sąmonėje, o pasąmonėje. Z.Froidas bandė nagrinėti pacientų vidinių konfliktų esmę, išaiškinti ją ir kartu įveikti ligos priežąstį, taigi – padėti žmogui. Trumpai tariant, knyga yra apie užmiršimą, kalbos klaidas, supainiojimus, prietarus ir apsirikimus.


Taigi, turiu prisipažinti, kad paėmusi į rankas Z.Froido knygą “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” ir perskaičiusi pavadinimą, truputi nusivyliau. Pamaniau, kad čia bus nesuprantama man kalba parašyta knyga su daug “protingų” išsireiškimų ir gylių minčių. Bet aš apsirikau. Vos įpusėjusi skaityti pirmąjį skyrių patebėjau, kad gana įdomu ir net pateiktuose pavyzdžiuose atradau atitikmenų ir savo gyvenime. Net ėmiau nebepastebėti kaip verčiu puslapį po puslapio. Nors knygą sudaro 12 skyrių, kurie nėra labai trumpi, ją perskaičiau labai greitai, nors knygų skaitymas nėra pats mėgstamiausias užsiėmimas.

Prieš pradėdama vardinti, kas man labiausiai įsiminė, norėčiau paminėti keletą minusų, kurie trukdė įsigilinti ir gerai suvokti tekstą. Pirma,

tai, kad dauguma pavyzdžių (Sigorelli, Gallhofe, Denkfehler) yra vokiečių kalbos žodžiai, todėl buvo sunku teisingai suprasti. Antra, autorius dažnai “šokinėja” nuo vienos temos prie kitos, tai ypač blaškė ir nukreipdavo mintis. Daugiau neigiamų dalykų nepastebėjau. Visi skyriai mažiau ar daugiau įsiminė.

Mane labai suintrigavo pirmasis skyrius “Tikrinių daiktavardžių užmiršimas”. Net neisivaizdavau, kad vardo užmiršimas rodo arba tam tikrą nusiteikimą jį pamiršti, arba prieš tai buvusį slopinimo procesą. Maniau, kad vardo užmiršimas, tai atminties spraga, kai neprisimeni ir viskas.

Tai pat labai sudomino šeštasis skyrius “Įspudžių ir ketinimų užmiršimas”. Žinau, kad užmiršimas – tai spontaniškas procesas, trunkantis tam tikrą laiką ir tai dažnai galima paaiškinti dėmesio nusilpimu. Bet Z.Froidas pakeitė mano nuomonę. Jis teigia, kad visus užmiršimo atvejus galima pagrįsti nenoro motyvu. Tai pat dėl objektyvios būtinybės ir neprisipažinto vidinio priešiškumo užmirštama padaryti ką nors kito labui. Svarbesni ketinimai užmirštami tada, kai jiems priešinasi neaiškūs motyvai. Taigi, perskaičiusi šį skyrių supratau, kodėl dažnai pamirštu tai, ko nenoriu daryti.

Ketvirtasis skyrius “Maskuojantis vaikystės prisiminimų pobūdis” privertė į savo vaikystės prisiminimus pažvegti kiek kitaip. Dažnai pagalvodavau, kodėl prisimenu tą, o ne kitą vaikystės laikotarpį, kodėl neprisimenu pirmosios dienos darželyje ir t.t. Visa tai man paaiškino Z.Froido frazė: “Žmogus dažniausiai išlaiko nereikšmingus ankstyvos vaikystės prisiminimus, o svarbūs, stiprūs ir jaudinantys to meto išgyvenimai suaugusiojo atmintyje nepalieka jokio pėdsako.

Beje, nelabai norėčiau sutikti su Z.Froido vienuoliktame skyriuje “Kombinuotos klaidos” išreikštomis mintimis, kad daikto nukišimas – užmiršimas – sudaužimas yra nuslopinto nenoro išraiška. Aš dažnai būnu tokia išsiblaškiusi ir skubu, kad beveik visada ko nors nerandu, pasiimu ne tą daiktą arba iš vis jo nepasiimu. Taigi, nemanau, kad kiekvieną mano tokį apsirikimą būtų galima paaškinti nenoro išraiška. Mano manymu, čia kaltas mano neapsižiūrėjimas ir išsiblaškymas.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->