Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Žemaitė

Autorius: Justinas

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė) gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jos tėvai žemės neturėjo, gan ilgai tarnavo viename iš grafo Pliaterio dvarų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine, atlygį už darbą gaudavo natūra. Bulves ir kitas daržoves sodinosi patys. Jaunystėje ir pati Julija patarnaudavo dvaruose. Bet kokiu atveju būti bežemiu bajoru buvo daug geriau, nei paprastu valstiečiu, kurie kiekvieną dieną turėjo eiti lažą. Tad ir Žemaitės šeimai to nereikėjo.

Anuomet dvaruose kalbėta lenkiškai, tad Žemaitės tėvui, kaip urėdui, teko būti tarpininku tarp lenkiškai kalbančių ponų ir lietuviškai kalbančių baudžiauninkų. Manoma jog tai lėmė Žemaitės dvikalbystę: nuo mažens ji mokėjo žemaitiškai ir lenkiškai. Tačiau Žemaitė mini, jog tėvas žemaitiškai kalbėti draudė, tuo tarpu lenkiškai pats išmokė skaityti ir rašyti. Iš keturių vaikų, tik sesuo Petronėlė turėjo apmokamą mokytoją. Kitus vaikus mokė pats tėvas. Ko gero taip buvo dėl šeimos finansinės padėties. Vėliau, tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Patarnaudama panelei dvare, Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu, už kurio netrukus ištekėjo. Po vedybų Žemaitė pradėjo lig tol nepažįstamą valstietišką gyvenimą. Žymantai tai vienur, tai kitur išsinuomodavo žemės ir ten ūkininkaudavo. Sekėsi nelabai gerai, nes abu prie tokių darbų nebuvo pratę. Gyvendama tradicinį kaimo gyvenimą Julija išsiskyrė neįprastu elgesiu. Kaimynai prisimena, kad vyras rūkė pypkę, o ji – papirosu; kitos moterys arklius iš laukų veste parvesdavo, o ji raita parjodavo; vaiku nešina į šokius nueidavo, paprašydavo kieno palaikyti vaikelį ir eidavo šokti. Norinčių ją pašokdinti netrūkdavo, mat šokdavo lengvai. J. Žymantienė buvusi aktyvi, mėgusi bendrauti, linksmintis.

Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė ilgėjosi skaitymo, bet knygų kaime sunku buvo gauti. Keletą kartų pavyko pasiskolinti kokią nors lenkišką knygą, apie lietuviškas knygas tuo metu ir galvoti negalėjo. Prūsijoje buvo pradėta leisti Aušra, apie tai sužinojusi Žemaitė, norėjo ją įsigyti, bet nežinojo kur gauti. Gimnazijoje besimokęs kaimynų sūnus Povilas Višinskis parvežė jai Aušros knygelę. Taip per Aušrą, per Višinskį Žemaitė susidūrė su naujai bręstančia lietuvių inteligentija. Višinskis Žemaitei siųsdavo knygų, skaitydavo tai, ką ji parašydavo ir atsiųsdavo savo pastabas. Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Jos debiutą literatūroje globojo ne vienas inteligentas: padėdavo jai perrašinėti tekstus, redaguodavo, aptardavo, siųsdavo knygas ir keletą rublių popieriui bei žibalui. Po kurio laiko Žemaitė paliko kaimą, gyveno Vilniuje, 1916 m. atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Gyvendama JAV, bendradarbiavo spaudoje. 1921 m. grįžusi į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidota Marijampolėje.

Žemaitės kūrybos kulminacija – 1896 – 1898 metai. Šiuo laikotarpiu, ūkininkaudama, ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus Marti; Topilys; Sutkai; Petras Kurmelis; Sučiuptas velnias, kuriuos sujungė į ciklą Laimė nutekėjimo. Per savo kūrybos laiką žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->