Studijoms.lt

Referatai, konspektai

XVIII amžiaus literatūra

Autorius: Darius

XVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiškiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradžios romantizmo literatūrai.

XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Švietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. – эпоха Просвещение angl. – the Age of Enlightenment, vok. – die Epoche der Aufklärung, pranc. – siècle des lumières. Švietimo sąjūdžio trukmė buvo nevienoda įvairiuose kraštuose. Ten, kur Švietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), šis laikotarpis apėmė visa šimtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiškė antrojoje XVIII a. pusėje.

Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais.

Trečiajam luomui, sukilusiam prieš feodalizmą, vadovavo buržuazija, kuri istorijoje suvaidino pažangų vaidmenį. Kovodami prieš senąjį režimą, ji gynė ir trečiojo luomo sluoksnių interesus. Žinoma, revoliucija neįgyvendino paskelbtų laisvės, lygybės ir brolybės šūkių, tačiau ji turėjo didelės reikšmės ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių istorijai. Jos iškeltos piliečių lygybės idėjos prisidėjo prie tolesnės demokratinės minties raidos.

Švietimas ir mokslo raida. Didelę reikšmę Švietimo sąjūdžiui turėjo XVII a. pab. ir XVIII a. pr. mokslo atradimai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643-1727) padėjo pagrindus klasikinei fizikai, suformuodamas tris pagrindinius mechanikos dėsnius (inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveiksmio), visuotinės traukos dėsnį. Jis pagrindė absoliutaus judėjimo, absoliučios erdvės (erdvė – tai kūnų pripildyta trijų matmenų tuštuma, nepriklausoma nuo laiko ir materijos) ir absoliutaus laiko (laikas – tai gryna trukmė, nepriklausoma nuo materijos ir erdvės) sąvokas. Tokia laiko ir erdvės koncepcija atitiko to meto klasikinę mechaniką, klasikinę gravitacijos teoriją. Vėliau mokslas įrodė laiko ir erdvės priklausomumą nuo įvairių gamtos ir žmogaus sąmonės procesų bei vienas nuo kito. Niutonas padarė reikšmingų atradimų optikos ir matematikos srityse. Jis moksliškai tyrinėjo gamtą ir visatą. Gamta jam buvo tarsi didžiulė mašina, kurią galima paaiškinti fizikos ir matematikos dėsniais. Mechanika turėjo didžiulį poveikį kitoms mokslo šakoms, ypač sparčiai XVII a. besivystančiai biologijai. XVII a. pab. mechanikos išradimai suformavo mechanistinę gamtos, visuomenės ir žmogaus sampratą. Matematikos ir mechanikos dėsniai buvo bandomi perkelti į socialines disciplinas, filosofiją, jurisprudenciją, net literatūrą ir meną.

Niutonas manė, kad pasaulis yra objektyviai realus ir pažinus. Absoliučios ir nenuginčijamos tiesos gali būti atskleistos tyrinėjimo būdu. Niutonas norėjo suderinti mokslą ir religiją. Inercija ir trauka aiškindamas begalinį dangaus kūnų judėjimą elipsėmis, jis pripažino pirmapradį dievišką postūmį. Jo idėjos turėjo reikšmės deistinės pasaulėžiūros susiformavimui.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->