Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vytautas Mačernis

Autorius: Darius

Vytautas Mačernis (1921 – 1944)

Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų.

V.Mačernis gimė 1921m. birželio 5d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. 1935m., baigęs Sedos progimnaziją, mokslus tęsė Telšių gimnazijoje. Čia bičiulio paskatintas parašė pirmuosius eilėraščius. Praėjus dar dvejiems metams Vytautas sukūrė pirmąją “Viziją”, kuri vėliau tapo garsiojo ciklo įžanga. Gimnazijoje visuomet būdavo susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Gal todėl neturėjo labai artimų draugų. Pagaliau ar reikia? Viename laiške V.Mačernis rašo: “Aš esu didelis svajotojas ir fantastas. Vizija- tai mano praeitis, dabartis ir ateitis. Be jų aš nieko ir nenoriu…”

1939m. V.Mačernis pradėjo studijuoti anglų kalbą Kauno universitete. 1940m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943m. Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V.Mačernis grįžo į tėviškę, saugodamasis nuo karinės prievolės ir tikėdamasis iš naujo atrasti savo vaikystės Žemę. Bet ir čia jam vis neužteko laiko: skaitė astronomijos ir fizikos veikalus, vertė į lietuvių kalbą O.Milašiaus kūrybą. Mačernis domėjosi Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio kūryba. Tiesiog specialiai studijavo šių rašytojų romanus, kitus jų veikalus. Rusiškai Vytautas šiek tiek pramoko 1940-1941 metais. Paskui jis tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių, anglų kalbas. Šalia rusų teksto jis, pavyzdžiui, skaitydavo Dostojevskio kūrinius, išverstus į vokiečių kalbą. Pramoko prancūzų, italų kalbų. Atkakliai mokėsi graikų ir lotynų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Buvo numatęs išmokti hebrajų kalbą… Gyvendamas tėviškėje, V.Mačernis mėgdavo su draugais susirašinėti. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus, kūrė eilėraščius ir laiškais siųsdavo draugams. Kai kuriems kolegoms jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais- net pluoštelį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo domimasi – ypač moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V.Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais gana plačiai pasklido po Lietuvą dar iki jo mirties.

Deja, 1944m. Spalio 7-ąją atsitiktinė sviedinio skeveldra atėmė jauno, talentingo poeto gyvybę. V.Mačernis palaidotas tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo taip pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.

Taigi tokia šio jauno, tik 23-ejus metus gyvenusio poeto biografija. Bet užvis daugiau pasako jis pats- savo kūryba ir laiškais. Iš V.Mačernio laiškų galima spręsti, kokia įdomi ir ryški buvo poeto asmenybė. Čia atsiskleidžia jo estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, ateities planai, kūrybiniai sumanymai, svajonės, dvasinė būsena.
gyvent gamtoj be galo gera. Kai į kapines patenki, tai tau ne kapinės, o gyvųjų žmonių karalystė, kai į piliakalnį nueini, jauti žemę verdant ir skaistų gyvenimą iš po žemės tvieskiantį. Prieš tavo vidujines akis gyvena pilnas, didelis, naujas gyvenimas, kuriame daug meilės, nevilties, džiaugsmo ir, svarbiausia, kovos. Ir kad šitą kovą Tu laimi, koks vakare saulės ilgesio šešėlis žemę puošia, koks gyvas kalnų vėjas į žemumas užklysta ir pievoje vakarui pasilieka. Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasią, nepriklausomybę, keliantis ir žodžiu stojantis”.…“Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas. Jaučiu, kad pilkėju ir visiems lygus, nepalyginamai žemesnis kasdien vis daraus. O taip ilgai juk negali tęstis. Vienumoj aš jaučiuosi lyg artistas scenoje.

Kompromiso ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.”…“10 sekundžių aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kita 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno viduryj.

Rašytojo vienintelis užmokestis – tai amžinybė. Visa kita niekai.”…“Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užverianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu.

“Kažkokia keista nuotaika. Ir ji manęs nepalieka visą laiką. Vakarais aš ilgai ilgai negaliu užmigti, ir aš pasidarau jautrus kaip styga, ir atrodo, aš galėčiau visa eilėraščiais išreikšti. Rytais mokaus lotynų. Bet rytais galvoji blaiviau ir šalčiau, tačiau ta pati nuotaika, nors atvėsusi, supa mane. Atrodai, lyg būtum guma, kažkas tempia ir tempia. Ir popiet aš išeinu ir einu, einu, einu… kažkokio ilgesio ir pilnybės blaškomas.”

.…“Aš norėčiau visiškai atsiplėšti nuo nešvarios žemės ir gyventi pasauly, sukurtam “iš grynosios išminties”, ir į viską žvelgti nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų,- su atlaidumu žemyn

” (Tomas Sakalauskas. “Regėjimų naktis”)…Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest
V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. V. Mačernio kūryba nėra gausi, telpanti į vieną knygą “Žmogaus apnuoginta širdis.” Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936m., paskutinįjį- 1944m. spalio mėn. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius, ir palaipsniui jo lyrika nuo jausminės išpažinties, smulkaus metaforiškumo slinko dramatizmo ir filosofiškumo link.

Reikšmingiausias V.Mačernio kūrinys yra ciklas “Vizijos”, (parašytas 1939-1942m.) Šis poetinis ciklas yra vienintelis, kurį autorius laikė visiškai išbaigtu kūriniu, pirmą kartą išleistas Romoje, 1947m. Parašęs “Vizijas”, V.Mačernis per dvejus likusius metus dar sukūrė 81 “Metų” ciklo sonetą ( turėjo būti 96, Mačernis nespėjo jo užbaigti). 14 “Songs of myself” ( “Dainos apie save”) giesmių. Parašė filosofinės poemos “Žmogaus apnuoginta širdis” pradžią, nemažai vertė.

Savo prozos kūriniuose V.Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę.

V.Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.

V.Mačernio kūrybinę veiklą papildo jo vertimai – ypač iš O.Milašiaus poezijos.

Vytautas Mačernis- sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje- tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtu buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Viltis grumiasi su rezignacija. Poetas lengvabūdiškai nebėga nuo gyvenimo prasmės ir mirties problemų. Visas jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu: kai nesitraukiama nuo problemos, o norima ją ligi galo suvokti. Tai iš dalies primena meninį Bethoveno didvyriškumą, kai metamas iššūkis likimui…

V. Mačernis klausė visų klausimų ir ieškojo visų atsakymų šioje žemėje. Pažinimo troškulys buvo jo laimė ir prakeikimas.

Rašykite komentarą

-->