Studijoms.lt

VYDŪNAS, savo filosofija ir asmeniniu pavyzdžiu tiesęs kelius sveikai gyvensenai, suformulavęs sveikatos filosofiją, nagrinėjęs tautos dorą kaip būtiną sveikatos sąlygą, garsėjęs kaip vegetaras.

I. Pirmosios mintys sveikatai suprasti
„Visų žmonių yra pageidaujama vienu kartu sveikata – jaunumas – grožė. Dargi, kurioms tos būsenos yra pati jų amžiaus dalis. Taip glaudžiai yra jos trys sujungtos, kad sunku būtų atskirti vieną nuo kitos. Atrodo, tarsi jos būt trys spinduliai vienos žvaigždės. Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų.” – štai ką rašo Vydūnas apie sveikatos supratimą savo veikale „Sveikata Jaunumas Grožė“.

Yra ir tokių žmonių, kuriems svarbus vien grožis. Apie tokius žmones Vydūnas rašo, jog jie nežino, ko geidžia ir nesupranta kas yra tas grožis:

„ Nėra žmogui grožės be sveikatos. O jaunumas jau savaime yra sveikata ir grožė.“

Gal čia stabtelkime ir klauskime: Argi jau taip? Nors kiek pamąstę, turbūt numanysime ir patys, kad yra taip, kad nėra jaunumo be sveikatos ir grožės.

Taip kad sveikata pasidaro mūsų rūpesčių viduriu.

Mat numanoma, kad su sveikata jaunumas ir grožė žmogui savaime atitenka. Todėl sveikata ir yra laikoma pačiu žmogaus amžiaus lobiu.

Kad taip yra iš tikrųjų paaiškėja perskaičius ši Vydūno veikalą. Rašytojas tiki galėsiąs tai įrodyti. Bet skaitytojui reikės nieko nepraleidžiant, nuodugniai ir paeiliui apsvarstyti, kas yra pasakojama. O ir ne vien tai. Jis arba ji, skaitytojas, turės pasistengti pats viską suprasti, turės pasistengti atitinkamai gyventi ir tuo buti sveiku, jaunu ir gražiu.

II. Žmogaus amžius
Ypač žiūrint i žmogaus amžių, matyti, kiek reiškia žmogui sveikata. Sveikasis gali tikėtis ilgiau gyventi, negu ligotasis, nors kartais ir kitaip pasitaiko. Amžiui prasidedant sveikata yra tikriausias žmogaus lobis. Ir kaip nebus sveikatas tas, kuris yra jaunas‼ Sveikata yra pati jaunatvės esmė. Todėl ir jaučiasi jaunas, kuris yra sveikas. Senovės Romos mąstytojas Seneka sakė: Senectus ipsa morbus ( Senatvė pati yra liga). O liga yra būsena, kuri ruošia mirimui.

Bet kaip liga yra takas i mirtį, taip sveikata veda i gyvenimą.

Tačiau kaip pabrėžia pats rašytojas: „ Senėjančiam žmogui ne pati kūno gyvybė saugoja kūną, kaip ji tai daro jaunam. Tą darbą turi daryti žmogaus protas, jo išmintis ir pagaliau žmogus pats, žmogiškoji esmė.

Sveikas jaunas kūnas, pagal Vydūną, turi tris uždavinius, kuriuos jis ir geriausiai sprendžia.

Jis pats rūpinasi savo patvarumu.

Jutimo keliu jis pasaulį, aplinkos įspūdžius įteikia žmogui.

Jis dirba kaip priemonė žmogaus esmei pasireikšti.
Žmogus turi atsargiai vengti visa, kas gali kūną naikinti.

Senatvėje kūnas nebeįstengia gintis prieš visus virusus, naikintojus. Kūne nebėra to, kas jį stiprina, kas jam leido augti ir sveikam būti.

Jaunojo žmogaus kūnas kitoks. Jis nuolat auga, didėja, stiprėja ir sunkėja. Tačiau jis nuolat lengviau, geriau juda, lengvai kilnojasi iš vienos vietos į kitą, lengvai naudojamas visokiems darbams atlikti.

Kūnui senstant prarandama gyvybė.
III. Žymūs patarimai
Vydūnas veikale „ Sveikata Jaunumas Grožė ” vadovaujasi garsaus gydytojo dr. Stephan Smith patarimais. Vienas pagrindinių jo patarimų yra saikingumas. Per daug valgyti esą taip jau žalinga, kaip daug gerti. Dr. Stephan Smith valgo, kaip patsai pasakoja, tik du kartus per dieną. Jis tvirtina, kad ankstyva mirtis dažniausiai ateina iš didžio ėdimo. Jis skelbia 10 įsakymų, kuriuos reikia pildyti norint sveikam būti.
1. Valgyki tiek maža mėsos, kiek tik galima. Geriau, kad jos visai nevalgai.

2. gerki užtenkamai pieno.

3. Miegoki dieną po valgio 10-15 minučių.

4. Naktimis miegok 10 valandų.

5. Miegoki lauke, jei tik oras leidžia.

6. Nerūkyk.

7. Nevalgyk saldainių.

8. Nevartok alkoholio.

9. Venki minkštų sėdynių ir tinginiavimo. Nieko nedirbdamas bėgi kapinėsma.

10. Būki visame natūralus.
Nėra šie sakiniai jau aukštos išminties reiškiniai, kaip teigia pats Vydūnas. Kuris naktį miega 10 valandų, tam dieną miegot nebereikalinga. Ir neužtenka rūpintis vien kūnu. Bet tie įsakymai vis dėlto yra geri, kaip pripažįsta pats Vydūnas. Žmogaus gyvenime turi vyrauti protas bei išmintis, o ne geiduliai.

Norėdamas sveikas būti, žmogus turi būtinai gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra, kuris gyvena žmoniškai. Tada jis visą savo gyvenimą tvarko iš esmės, iš dvasios-sielos. O tai yra vyriausias sielos pagrindas.

IV. Gydymas
Išminties nevaldomos asmens jėgos žmogų nuveda į visokias ligas, ir jam tenka gydytis. O jeigu sunku yra išmintingai gyventi ir išlaikyti sveikatą, tai dar sunkiau bus susirgus pasveikti, mano veikalo „Sveikata Jaunumas Grožė“ autorius.

Vėlgi, jeigu žmogus pasistengtų protingai ir išmintingai gyventi, visų klaidų vis tiek neišvengs, nebūdamas tikras išminčius. O tada reiks gydytis. Gerai padarys jei susirgęs kreipsis i gydytoją. Gydytojas yra mokslo žmogus ir daug žino apie kūno gyvenimą, tikrai daug daugiau negu kitas paprastas žmogus.

Bet gydyti yra labai painus darbas. Reikia ne tik pašalinti ligą, bet taip žmogų pataisyti, kad jis pradėtų rūpintis savo sveikata, tai yra protingai ir išmintingai gyventi. Gydymo mokslas teikia žinių. Tų žinių turint, galima darbuotis, vadinas protauti, mąstyti.

Bet kaip reikia išminties norint žmoniškai gyventi, taip dar daugiau jos reikia norint susirgus išgyti. Teigia Vydūnas.

Sveikata visuomet saistosi su šviesa, su kvapu, su tyru oru ir su švarumu, niekuomet – su tamsa, dvokimu ir purvu.

Atsiminkime, kaip atrodo kas auga, klesta, ir kaip atrodo, kas kaipsta, nyksta, pūva, žūva. Ir tuojau suprasime, su kuo draugauja sveikata, su kuo – liga.

Toliau, Vydūnas teigia, savo veikale „Sveikata Jaunumas Grožė“ , kad nė vienas mokslas žmogų negali padaryti tikru gydytoju, nes ir geriausias mokslas nieko vertas, jei nėra išminties, kuri juo naudotųsi. Ir gydytojų mokslas turėtų pirmiausiai tirti sveikatos pagrindus ir sąlygas, ir jų uždavinys būtų – tokį mokslą skelbti žmonėms, o ne kaip dabar paprasta, tirti vien ligų ypatybes ir šalinti jas.
V. Sveikatos griovimas
Supratę, kad sveikata yra lygnešos būsena, žinome ir tai, kas yra liga. Bet apie ją kalbėdami, žmonės paprastai omenyje turi vien tikrai kūną. Jie vadina liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tie, kurie tiki, kad pagaliau prigimtis visa pataisysianti. Jie mat prigimtimi vadina galią, kuri kūną kuria.

Dažnai atsitinka taip, kad žmonės, gerai pasivalgę arba gerai prisigėrę, staiga miršta. Tada skrandis labai prikraunamas, kraujas ima ima daugiau spausti kraujagyslių sieneles, tada jos plyšta. Ir tuomet kūnas nebegali gyventi. Ir štai ką, anot Vydūno, reikėtu suprasti:

Sveikata yra griaunama, kai kūną kuriančiai galiai yra staiga užduotas per didelis arba neįprastas darbas.

Panašūs dalykai gali įvykti ne vien kūno, bet ir jausmų gyvatoje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus vėl tampa ligoniu. Bet kaip tiktai žmoguje sukeliama staiga visai keisti jausmai, jam visai svetimi geiduliai, ligi šiol nepatirtos aistros, jis nebebus tas pats žmogus, o bus geidulių arba aistrų sūkurys. Ir jo sveikata nyks.

Visai atitinkami dalykai vyksta ir protavimo gyvatoje. Ir čia veikia tikra kuriančios galios rūšis. Ir ji gali būti slopinama, jeigu jai užduodama, ką ji vykdyti neįstengia.
Vydūno palikimas – gražus mūsų kultūros istorijos puslapis
Vydūnas – vienas įstabiausių mūsų krašto žmonių, vienas reikšmingiausių kultūros veikėjų, vienas originaliausių mūsų tautos rašytojų bei mąstytojų. Jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šešios dešimtys knygų – dramų, filosofijos traktatų, istorijos veikalų, gimtajai kalbai skirtų darbų, dainų ir gaidų rinkinių. O kur dar jo paties prirašytų žurnalų komplektai! Kaip akivaizdūs jo ilgų metų praktinio kultūrinio darbo liudininkai prabyla ir gražiai išleistos Tilžės lietuvių giedotųjų draugijos švenčių ir koncertų programos.

Žiūrint į šį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau geriau įsiskaičius tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums, XXI a. pradžios žmonėms, civilizacijos tempų nuvargintiems, gerokai sudaiktėjusiems, dvasingumo stoką dažnai jaučiantiems, su kitais bei pačiais savimi konfliktuoti linkusiems, vidinės disharmonijos neretai kamuojamiems. Vydūno palikimas mums šviečia kaip taurus žmoniškumas ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiąs gaivinančią gėrio, grožio bei tiesos šilumą, nuo kurios dvelksmo darosi galingesnis ir veiklesnis mūsų pačių žmoniškumas.

Būtent šito visais savo darbais Vydūnas ir siekė. “O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs”, – rašė jis vienoje iš autobiografijų.

Žmogus Tėvynėn tenunein per širdį.

Tik viduje, kur paslėpta

tikra dirva Tėvynės.

Čia gal tiktai gyvybė prisikelti,

Čia reik sužadint ugnį šventąją.

Tu nori gauti sau Tėvynę,

bet reikia ją savy sutverti.

Vydūnas, “Probočių šešėliai” Vydūnas (tikroji pavardė – Vilhelmas Storostas) gimė 1868 m. kovo 22 d. netoli Šilutės, Jonaičių kaime. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo tarp miškų užsimetusiame Pilkalnio (dabar Dobrovolskas) apskrities Naujakiemio kaime, kur tėvas buvo gavęs mokytojo vietą. Vaikas savo akimis matė, kaip germanizuojami jo tėvynainiai, kaip iš lietuvybės persimesdami į vokietybę jie netenka daugelio patraukliųjų žmoniškumo savybių. Šie dalykai Vydūnui ir teikė pačius stipriausius impulsus siekti to, kad lietuviai ugdytųsi sugebėjimą atsispirti nuožmiai “geležinio” kanclerio O.Bismarko asimiliacijos politikai, ypač sustiprėjusiai po 1871 m. Vokietijos susivienijimo. Jaunasis Vilius Storostas pasiryžta visomis išgalėmis “kelti garbėn lietuviškumą” ir daryti viską, kad “lietuviai būtų visokios pagarbos verti”.

Įvairiapusė ir produktyvi buvo Vydūno – rašytojo, filosofo ir kultūros veikėjo – veikla. Tačiau ji pasižymėjo nuostabiu vientisumu bei ryškiu kryptingumu. Visos jos formos buvo pripildytos to paties turinio, tarnavo tam pačiam tikslui – tauraus žmoniškumo ugdymui, dvasinės kultūros puoselėjimui. Prieš savo tėvynainių nutautinimą jis kovojo kaip prieš tokį reiškinį, kuris pakerta žmoniškumą, smukdo dorovinę kultūrą, daro žmogų dvasiškai bevertį, o ir pačios tos kovos sėkmę Vydūnas suvokė kaip savo tautiečių nacionalinės savigarbos bei žmoniškumo vertės augimą. Savo humanizmo pobūdžiu ir jo pritaikymu Vydūnas buvo nepaprastai artimas didžiam indų tautos sūnui M.K.Gandžiui.

Laisvoje Lietuvoje tapo prieinami naujai išleisti jo filosofiniai ir dramos veikalai, galima skaityti knygas apie jį. Tad turėkime bent truputį ryžto prie jo sugrįžti ir paremti. Gal tapsime bent kiek tauresni ir dvasingesni, tuo pačiu ir laisvesni.