Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vydūno ir Jono Basanavičiaus ryšiai

Autorius: Rimantas

Vydūno ir Jono Basanavičiaus ryšius yra apibūdinęs žinomas rašytojas ir žurnalistas, vienas ryškiausių biografijos žanro atstovų lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis (1907–1994). Jo plunksnai priklauso monografijos apie Vaižgantą, V. Kudirką, A. Smetoną. Jis parašė ir monografiją “Vydūnas – žmogus ir kūrėjas”, tik ji dar neišleista.

Apie Vydūno ir J. Basanavičiaus ryšius A. Merkelis rašė 1938 m. kovo 19 d. “Lietuvos aide” paskelbtame straipsnyje “Vydūno santykiai su Basanavičiumi”. Šį straipsnį autorius po karo dar kartą publikavo JAV einančiame dienraštyje “Draugas”. Tame straipsnyje išdėstyta medžiaga pasinaudosime ir mes, tiktai papildysime tais faktais, kurie nepateko autoriaus akiratin ar buvo jam neprieinami.

Kaip pažymi A. Merkelis, netiesioginė Vydūno pažintis su J. Basanavičiumi prasidėjo nuo pažinties su pastarojo redaguota “Aušra”. Pirmieji jos numeriai buvo spausdinami A. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. Kaip tik tuo metu šioje spaustuvėje raidžių rinkėjo amato mokėsi metais jaunesnis Vydūno brolis Frydrichas. Jis Ragainėje spausdintus numerius parsinešė namo. Penkiolikmečiui Viliui Storostai – būsimajam Vydūnui – žurnalas ne tik padarė didelį įspūdį, bet ir nemaža dalimi lėmė apsisprendimą gyvenimą paskirti tautinei veiklai ir tapti rašytoju. Literatūrines ambicijas paskatino ten aptiktoji poetinė Georgo Sauerweino kūryba, ypač 1885 m. 12-ajame numeryje išspausdinta baladė “Macilenas ir Gražina”. Ją perskaitęs Vilius pajutęs, koks gražus poetinis lietuviškas žodis, ir pats panoręs kurti nebe vokiškas, kaip darė iki tol, o lietuviškas eiles. Ypač stiprų įspūdį turėjo daryti J. Basanavičiaus straipsniai, kuriuose, kaip A. Merkeliui yra sakęs pats Vydūnas, esą “matyti pastangos ryšį tarp gyvenančios lietuvių kartos ir senesnių lig tolimiausių kartų padaryti kuo sąmoningiausią”. Iš tėvo, apsilankydavusio “Birutės” draugijos susirinkimuose Lazdynuose, pasakojimų apie susitikimus su G. Sauerweinu, A. Višteliu Viliaus vaizduotėje kūrėsi ir didingas aušrininko J. Basanavičiaus portretas, nors pastarojo tuose susirinkimuose ir nebūta.

1898 m. birželio 20–28 d. J. Basanavičius, tada gyvenęs Varnoje (Bulgarija), pirmą kartą lankėsi Tilžėje, susitiko su žymesniais to meto lietuvių veikėjais – vokiečių poetu poliglotu G. Sauerweinu, Jonu Smalakiu (šie kaip tik tuo metu kandidatavo į Vokietijos Reichstagą), Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte ir “vėliau pagarsėjusiu literatūroje V. Storosta-Vydūnu”. Buvo iškylaujama Dingių girioje, vaikščiojama po Jokūbynės parką1. Vydūnui, tada jau pačiam pasireiškusiam kultūrinėje lietuvių veikloje (nuo 1895 m. jis dirigavo Tilžės lietuvių bažnyčios ir “Birutės” draugijos chorams), J. Basanavičius ypač patiko savo išvaizda, atrodė kaip koks kunigaikštis, kaip atgimstančios tautos žmogaus idealas.

Nuo pirmojo susitikimo abu lietuvybės veikėjai gražiai susibičiuliavo. Pažintis su J. Basanavičiumi reikšminga buvo ir Vydūno bičiulei M. Raišukytei, kurią aušrininkas skatinęs austi lietuviškas juostas, rūpindavęsis tų juostų eksponavimu tautodailės parodose (net ir tarptautinėse). Kaip rašo Vydūnas, už tas juostas “didžiose parodose Lietuvoje ji kas kartą sulaukė pagyrimą. Pirmąjį Vilniuje”. Dalyvavimas tokiose parodose (čia turimos galvoje Lietuvių dailės parodos) buvo J. Basanavičiaus nuopelnas. M. Raišukytė tapo bene didžiausia J. Basanavičiaus pagalbininke, kai šis, G. Sauerweinui mirus, pasiryžo surinkti ir išleisti jo lietuviškuosius raštus. Pirmiausia J. Basanavičius šiuo reikalu kreipėsi į birutininką J. Lapiną, bet šis greičiausiai dėl užimtumo atsisakė padėti ir patarė kreiptis į Vydūną ir M. Raišukytę. Grįždamas iš Bulgarijos Lietuvon, 1905 m. liepos 25–30 d. J. Basanavičius buvo apsistojęs Tilžėje. Tai buvo antroji J. Basanavičiaus viešnagė šiame mieste. “Autobiografijoje” jis rašo: “Pasimačiau su J. Lapinu, J. Vanagaičiu, V. Storosta, M. Zaunyte, V. Kalvaičiu, M. Raišukyte, pas kurią palikau d-ro Sauerweino rankraščius”. Tuos rankraščius (lietuviškus tekstus) jis buvo ką tik gavęs iš G. Sauerweino seserėno pastoriaus Georgo Bauerio, gyvenusio Eime kaime, esančiame Gronau apylinkėse, netoli G. Sauerweino gimtojo Bantelno5. M. Raišukytė atliko didelį J. Basanavičiaus pavedimą – lietuviškoje Mažosios Lietuvos periodikoje rado skelbtus ir neskelbtus G. Sauerweino poezijos kūrinius ir juos nurašė. Už tą triūsą “Medegos d-ro Jurgio Sauerweino biografijai” prakalboje J. Basanavičius jai “tarė didi ačiū”6. J. Basanavičius M. Raišukytei iš Varnos ir Vilniaus siųsdavo lietuviškų raštų, o ši jų pasiskaičiusi dar labiau rūpinosi Vydūno raštų tvarkymu.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->