Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete

Autorius: Aistė

Tam, kuris bent kiek atidžiau domėjosi Mažosios Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gali keistokai atrodyti tai, kad po garsiuoju 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu, reikalaujančiu “priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos”, nėra Vydūno parašo. Kadangi be Vydūno tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tuometinio Mažosios Lietuvos tautinio gyvenimo konteksto, gali susidaryti gana kontroversiškas požiūris dėl to parašo nebuvimo. Tą jį požiūrį dar labiau gali sustiprinti žinojimas palankios Vydūno pozicijos Vokietijos atžvilgiu karo metais. Beje, toji pozicija yra užkliuvusi kai kuriems Lietuvos visuomenės ar politikos veikėjams (pvz., kun. V.Bartuškai). Jau iki karo užsitarnauti Vydūno nuopelnai lietuvių tautai niekaip neleidžia tos palankios Vokietijai jo pozicijos tapatinti su nusistatymu prieš savo tautą bei jos nepriklausomybės siekius. Tačiau atidžiau pažvelgti į tokią poziciją sąlygojusias aplinkybes paties Vydūno įvaizdžio labui yra svarbu. Tą ir pabandysime padaryti.

Karas Vydūną užtiko, galima sakyti, pačiame kūrybinių jėgų brandume, labai daug nuveikus, pasiekus lietuviškumui garbės, o jam pačiam ir jo kūrybai – visos tautos pripažinimo. Ikikarinis laikotarpis buvo ir brendimo, ir intensyvaus kūrybinio darbo, išauginusio puikių vaisių, metas. Kaip visos lietuvių literatūros viršūnės tuo laikotarpiu iškilo draminės trilogijos “Probočių šešėliai” (1908) ir “Amžina ugnis” (1913), o “Mūsų uždavinys” (1911) buvo viena iš aukščiausių XX a. pradžios lietuviškosios filosofinės minties piramidžių. Beje, nuo tos piramidės buvo žvelgiama į laisvę atgausiančios tautos raidos perspektyvą. Aukšto meninio lygio Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuriai nuo 1895 m. vadovavo Vydūnas, rengtos šventės ir vakarai tapo beveik pavyzdiniais kultūriniais renginiais, garsėjusiais ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Prasidėjus karui, pasibaigė tas Vydūno veiklos etapas, kuriame didžiausias dėmesys buvo sutelktas į tautos vidinių galių budinimą ir stiprinimą, kuriame, kaip jis pats ne kartą pabrėžė, buvo ne su priešu kovojama, o tiesiog dirbama, kuriamos dvasinės vertybės ir teikiamos tėvynainiams, buvo stengiamasi akivaizdžiai parodyti lietuvių liaudies gyvybingumą ir kūrybingumą ir taip pagrįsti jos teisę išlikti bei pačiai spręsti savo likimą.

Karo metai – neilgas, bet skaudus ir sunkus Vydūno gyvenimo etapas, kurio esminiai bruožai – laukimas ir nežinia, abejonės ir viltys dėl ateities, dėl susiklostysiančios karo eigoje tarptautinės situacijos bei dėl savo tautos likimo. Tačiau rašytojas nepasidavė pesimizmui ir buvo pasiruošęs deramai sutikti tai, ką žmonijai ir tautai atsiųs likimas. Remdamasis savo jau susiformavusia rytų išmintimi grįsta filosofija, tą deramą pasiruošimą jis traktavo ne kaip aklą pasidavimą fatumui, o kaip savo pastangų suderinimą su visumos vyksmu, su dėsningai ir nenumaldomai besireiškiančiomis jos kūrybos galiomis. Tokiam susiderinusiajam likimas bus palankus ir jį iškelsiąs, nes likimas – tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos, dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo tiesėjas. Rašytojas ir mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji yra įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą, jog jai dar teksią atlikti savo misiją žmonijos dvasinėje evoliucijoje. “Tikiu (kad gal taip labai noriu to), jog lietuvių tautoj yra daug labo: daug sveikatos, kūno, dvasios

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->