Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vydūnas

Autorius: Livija

Kiekvienas žmogus, nesvarbu koks jis bebūtų, turi savo tėvynę – tai lyg didi paslaptis sielai ir nepaaiškinamas klausimas, kam žmogui ji reikalinga. Pasaulis be tėvynės yra bevertis, tai tarsi “lengvai ir greitai perskaitytas puslapis”. O norint suprasti tėvynės esmę, reikia pabūti tyloje, įsiklausyti į savo jausmus ir prigimtį. Tik tuomet bus galima atrasti atsakymą, kad “tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga palaima”. Tai kartais būna sudėtinga ir nesuvokiama. Tačiau tėvynė žmogui yra labai reikšminga, nes tik joje žmogus patiria gražiausias ir reikšmingiausias gyvenimo akimirkas. Tik joje pajunta neblėstančią ir amžiną motinos meilę, rūpestingą ir nuoširdų tėvo gerumą, išgirsta visą gyvenimą jį lydėsiančią gimtąją kalbą. Kūdikis savo tėvynėje išvysta taip daug naujo ir nepatirto: pirmąjį ir turbūt patį šilčiausią saulės spindulį, pirmąjį pavasarį ir jo teikiamą pakilią nuotaiką, pirmąjį lietingą ir niūrų rudenį, bet turbūt patį nuostabiausią iš visų kitų patirtų vėliau. Čia pirmą kartą jis savo silpna rankute gniaužia puraus sniego gniūžtę, pirmą kartą nuskina gaiviai kvepiančią pirmąją pavasarinę gėlę. Viskas jam nauja, nepatirta ir nuostabu, o tą laimę teikia tėvynė. Bet taip buvo tik kūdikystėje, paūgėjęs vaikas jau kitaip vertins pasaulį ir supras tėvynės sampratą. Tai buvo tik jo pirmoji patirtis. Kaip teigia Vydūnas” tik supratę, jog tėvynėje tesiskleidžia žmogaus gyvenimas ir pasiekia pilnatvę, priartėjam prie tėvynės paslapties. Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo jo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina.”. Tėvynė yra augimo ir tapsmo pradžia. Ji padeda žmogui suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningos būties, todėl ir privalu mylėti ir gerbti tėvynę, šį žodį tarti išdidžiai ir su pagarba.

Žmogus yra neatskiriama tėvynės dalis. Net būdamas svečioje šalyje, jis jos ilgisi ir negali pamiršti. Nes niekur nebus taip gerai ir nesijausi toks savas kaip savo gimtinėje. Tėvynė nuolat keičiasi, ją veikia ne tik gamtinės jėgos, bet ir žmogus savo mintimis ir rankomis. Tėvynės veidas nuolat kinta kaip ir pats žmogus, tačiau ji lieka tokia pat kiekvieno mūsų širdyse.

Dažnam žmogui iškyla klausimas, iš kur atsirado tėvynė? Tačiau į šį klausimą turi atsakyti pats žmogus, teisingą atsakymą turi jausti širdis. Vienam galbūt atrodo, kad tėvynę pagimdė jūra “debesimis ir lietum, rūku ir rasa, giliai po žeme gurgiančiais šaltiniais, upeliais ir upėmis jūra išsiliejus po visą šalį, įsiskverbus į visą, kas gyva tėvynės pasaulyje. Taip jūra palaiko tėvynės gyvybę”. Kitas galbūt mano, jog tėvynė – tai saulės palaiminta karalystė, tai dvasinė stiprybė, o ne materialinė vertybė.

Savoje tėvynėje net ir gamtos kalba tampa suprantamesnė. Miškas atrodo paslaptingas, lyg norįs ką papasakoti “kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsi tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja. Kartais jis gaudžia tarytum didelis choras, pasakoja ir dainuoja apie savo likimą, kai audra lanksto medžius laužo šakas, žaibas skaldo tvirčiausius medžius, trupina ąžuolus. Miškas išpasakoja visus džiaugsmus ir nelaimes, kurias patyrė tėvynė. Kartais įsiklausius į miško gaudesį girdėdavai, kad tėvynė ir pasaulis buvo pilni vien skausmo ir kančios. O kitą kartą pasiklausęs jusdavai džiugų tėvynės praeities alsavimą.

Norint suprasti tėvynę, reikia suvokti ir jos kultūrą, dainas bei kalbą. Į dainas yra sudėta visa tėvynės patirtis, kančia ir džiaugsmas. O kalba reikalinga ne tik bendravimui, žmogaus kalboje slypi jo esmė, kalbos skambėjimu jis išreiškia savo bei tėvynės vertę ir reikšmingumą. Tik kalba ir darbas parodo žmogaus sąmoningumą. Žmogaus kalba sklando iškilus virš gamtos ir šventina tėvynę. Kalbai puikumą suteikia žmogaus esmė, gyvybe pulsuojanti jo širdis. Kiekviena kalba turi tokių išraiškos priemonių, kokių nėra jokioje kitoje kalboje. Kalbos paskirtis – skelbti žmogiškumą “kiekvienam žmogui jo kalba nepakeičiama, kaip ir jo kūno dalis. Kalbos savitumas slypi kūne. Todėl kalba vadinama gimtąja kalba arba motinos. Ja kalbantys atsiveria gamtai ir visam pasauliui.”. Žmogaus kalba atskleidžia jo dvasią, žmoniškumo tėvynę. Kuo gyvesnė, sąmojingesnė ji yra, tuo darnesnis kalbos skambesys. Lietuvių kalba iš tiesų graži ir verta, kad ja būtų kalbama. Kiekvieno lietuvio gyvenimo užduotis: didžiuotis savo kilme ir ginti lietuvybės garbę.

Nesvarbu, kuriam pasaulio krašte bebūtum, tu privalai nepamiršti ir aukštinti tėvynę, jos vienintelę ir nepakartojamą kalbą, unikalias liaudies dainas, nuostabią ir artimą tavo širdžiai kultūrą bei papročius.

Rašykite komentarą

-->