Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vydūnas

Autorius: Augustinas

Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.

Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.

Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms – jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės raj. ). Tikroji pavardė – Storosta, vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskis), paskui – mokslas Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose (Šilutės raj. ), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m. ), buvo išleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 – 1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m. dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902), o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos – biografija. 1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotųjų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->