Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Visos pasaulio gėrybės reikalingos tik tiek, kiek jos tenkina mūsų poreikius

Autorius: Giedrė

Kauno m. “Saulės“ gimnazija

Kūrybinis darbas

“Visos pasaulio gėrybės reikalingos tik tiek, kiek jos tenkina mūsų poreikius“


Atliko: Raimonda Steikūnaitė 1h

Mokytoja: Dalia Juodenienė


2004

Kaunas

Danielis Defo (1660-1731) geriausiai žinomas kaip “Robinzono Kruzo” autorius, nors jo kūryba labai gausi ir įvairi. Jis parašė keletą romanų, daugybę publicistinių straipsnių, politinių ir ekonominių traktatų, instrukcijų ir vadovų, fantastinių kūrinių, poezijos ir kitokio pobūdžio veikalų. Įvairus ir turiningas buvo rašytojo gyvenimas.


Danielį Defo labiausiai išgarsino romanas “Robinzonas Kruzas”. Šį romaną jis parašė būdamas šešiasdešimties metų.

Defo romanas siejamas su tuomet labai paplitusia pasakojimo forma – dvasine autobiografija, kuri buvo rašoma pagal biblinio sūnaus palaidūno gyvenimo modelį. Iš pradžių pasakotojas turėjo parodyti nepaklusnumą tėvams ir artimiesiems, po to pavaizduoti savo paklydimus ir nesėkmes ir pagaliau atsivertimą. Dvasinės autobiografijos – tai didaktinės literatūros žanras, kuriame puritonišką moralę stengiamasi suderinti su praktiniu apskaičiavimu. „Robinzone Kruze” taip pat pasireiškia puritoniškos tendencijos, tačiau Defo romanas nėra didaktinė alegorija, kurios tikslas parodyti nepaklusnumo pasekmes ir atgailą.

Didaktinėmis tendencijomis „Robinzonas Kruzas” labiau priartėja prie XVIII a. auklėjamojo romano žanro. Defo vaizduoja, kaip lengvabūdiškas jaunuolis dėl gyvenimo aplinkybių tampa rimtas, darbštus, mąstantis žmogus, sugebantis spręsti ne tik praktinius gyvenimo klausimus, bet ir platesnes žmogaus veiklos problemas. Nuo atsitiktinumo vergo iki padėties šeimininko – tokia Robinzono evoliucija. Dėl šio romano auklėjamosios reikšmės jį labai vertino Ruso.

Defo romanui, vaizduojančiam žmogaus įsitvirtinimą pasaulyje, turėjo įtakos XVIII a. teorijos apie žmonijos raidą nuo pirmykštės ligi civilizuotos visuomenės. Tai matyti ir „Robinzone Kruze”. Nors Defo herojus užaugęs XVIII a. civilizacijos sąlygomis, jis atsiduria pirmykščio žmogaus būklėje, nuo kurios, prasidėjo žmonijos raida. Būdamas saloje, jis tarsi iš naujo pradeda žmonijos istoriją ir pereina svarbiausius jos ankstyvosios raidos etapus – medžioklės ir žvejybos, gyvulininkystės, žemdirbystės – kol tampa nepriklausomas nuo gamtos. Tik tuomet jis susitinka su kitais žmonėmis ir saloje sukuria bendruomenę.

Reikia

pasakyti, kad Defo herojus nėra visai toks pat kaip pirmykštis žmogus. Rašytojas nepalieka jo be civilizacijos teikiamų privalumų. Iš laivo, nuskendusio netoli salos, Robinzonas parsigabena įvairių daiktų ir įrankių, kurie jam padeda geriau ir greičiau įsikurti. Be to, jis jau turi civilizuoto žmogaus patirtį.

Savo herojaus nuotykius Defo pateikia kaip tikrą istoriją ir stengiasi pasiekti kuo didesnį įtikinamumą. Tam tikslui jis pasirenka pasakojimo pirmuoju asmeniu formą – memuarus. Memuarai paįvairinami ir įvykiams suteikiama dar daugiau autentiškumo, įvedant dienoraščio formą, kurį, pasak Robinzono, jis rašęs tol, kol užtekę iš laivo atsigabento rašalo. Defo pasakojimas pirmuoju asmeniu skiriasi nuo XX a. romanų, kuriuose pasakotojas apsiriboja vien tuo, ką pats patiria ir mato. Savo herojui autorius suteikia visažinio pasakotojo poziciją, todėl jis gali aprašyti ir tuos įvykius, kurių dalyvis ir liudininkas nebuvo. Tada į pagalbą jam ateina rašytojas.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->