Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Visa tiesa apie Europos Sąjungą

Autorius: Rita

TURINYS
Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas 2

Europos Sąjungos struktūra 3

Europos Sąjungos institucijų lentelė 4

Europos sąjungos institucijos:

• Europos viršūnių taryba 6

• Taryba 7

• Komisija 9

• Europos Parlamentas 13

• Teisingumo teismas 19

• Audito rūmai 20

• Ombudsmenas 21

• Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 22

• Regionų komitetas 23

• Europos investicijų bankas 24

• Europos centrinis bankas 25

• Pirmos instancijos teismas 27

• Bendrųjų reikalų taryba 28

Naudoti šaltiniai 29

Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas

Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijos- Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus- ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Be šių institucijų ES veikia papildomos institucijos.

Šios institucijos priima sprendimus, remiantis kuriais sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka.

ES struktūra

Europos viršūnių taryba ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas, turintis aukščiausią politinės ES vadovybės statusą Sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires Faktiniai valstybių lyderiai, Komisijos pirmininkas ir vienas jo pavaduotojas; svečio teisėmis – Europos Parlamento pirmininkas Du kartus per metus ES pirmininkaujančioje šalyje baigiantis jos pirmininkavimo kadencijai Rue de la Loi 175, B-1048 Brussels

Taryba Pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Kiekvienos valstybės-narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai. Susitikimai vyksta kartą per mėnesį (Bendrųjų reikalų taryba, Ekonomikos ir finansų taryba), kas tris mėnesius ar rečiau – visos kitos tarybos Briuselis, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Europos Centras Liuksemburge Rue de la Loi 175, B-1048 Brussels

Komisija Pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą. Inicijuoja ES politiką ir atstovauja bendriems ES interesams;

prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą;

įgyvendina ES politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas. 20 Komisijos narių, kurie vadovauja 25 generaliniams direktoratams ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. 5 metai Briuselis

Liuksemburgas (Eurostat ir “Oficialusis leidinys”) Rue de la Loi 200, B-1049 Brussels

Parlamentas Pagrindinė ES institucija, susidedanti iš 626 tiesiogiai ES valstybių piliečių išrinktų atstovų,

kurių pagrindinis tikslas- Sąjungoje atstovauti ES piliečių interesus Remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis dalyvauja įstatymų leidimo srityje; tvirtina ir kontroliuoja biudžetą; kontroliuoja vykdomąją valdžią 626 nariai, renkami tiesioginiais visuotinais rinkimais visų 15 valstybių narių piliečių 5 metai Liuksemburgas (Sekretoriatas)

Strasbūras (kasmėnesiniai plenarinių sesijų posėdžiai)

Briuselis (papildomi plenariniai posėdžiai, parlamento komitetų posėdžiai) General Secretariat of the European Parliament, L-2929 Luxembourg

Teisingumo Teismas Pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES teisės aktus ir sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi Užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims. 15 teisėjų, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu, bei 9 generaliniai advokatai 6 metai, kas treji metai pusė teisėjų skiriama iš naujo. Liuksemburgas L-2925 Luxembourg

Audito Rūmai Pagrindinė ES institucija, prižiūrinti ES lėšų panaudojimą Kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas; konsultuoti- rengiant naują ES biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant ES politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus. 15 narių 6 metai Liuksemburgas 12, Rue Alcide De Gasperi, L-1615 Luxembourg

Europos centrinis bankas ES institucija, atsakinga už ES bendros pinigų politikos vykdymą Palaikyti bendro ES piniginio vieneto euro stabilumą; vykdyti ES pinigų politiką, garantuoja kainų stabilumą. Valdytojų taryba (visi nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir valdybos nariai), valdyba (Banko pirmininkas, jo pavaduotojas ir keturi nariai) ir bendroji taryba (pirmininkas, jo pavaduotojas ir ES nacionalinių centrinių bankų valdybų pirmininkai).

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ES konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti svarbiausioms interesų grupėms ir teikianti konsultacijas kitoms ES institucijoms ES lygmeniu atstovauti svarbiausioms interesų grupėms (darbdaviams, profesinėms sąjungoms ir pan.) ir teikti konsultacijas pagrindinėms sprendimus priimančioms institucijoms 222 nariai, atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių 4 metai Briuselis Rue Ravenstein 2. B-1000 Brussels

Europos investicijų bankas Autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikius kapitalo investavimo projektus siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą, sanglaudą ir integraciją Rūpinasi subalansuotu ES plėtojimu ir integracija; finansuoja investicijų projektus; teikia kreditus mažiau išsivysčiusiems regionams plėtoti Valdytojų taryba (sudaro po 1 ES valstybės narės atstovą)

Direktorių taryba (banko pirmininkas, 7 pirmininko pavaduotojai ir ES valstybių atstovai) 5 metai (direktorių taryba) Liuksemburgas 100 Boulevard Konrad Adenauer, L-2950 Luxembourg

Pirmosios instancijos teismas ES institucija, įkurta siekiant sumažinti darbo apimtį Teisingumo Teismui Nagrinėja ginčus tarp Komisijos ir asmenų bei verslo įmonių, taip pat ginčus su Komisija pagal 1952 metais įsigaliojusią Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį ir administraciniai nesutarimai tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų.

Regionų komitetas Konsultacinė ES institucija, turinti užtikrinti regioninės ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui Atsako už informacijos, konsultacijos ir rekomendacijos teikimą kitoms ES institucijoms (švietimo ir jaunimo reikalai, kultūra, sveikatos apsauga, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda klausimais), išsakant vietos ir regionų valdžios nuomonę dėl ES siūlymų, tiek informuojant savo piliečius apie Europos integracijos procesus 222 nariai, atstovaujantys ES valstybių narių vietos ir regionų valdžių institucijoms

Vadovauja – 36 narių prezidiumas 4 metai Briuselis Rue Belliard 79, B-1040 Bruxelles

Ombudsmenas Europos Parlamento skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis – nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų Priima ES piliečių arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose arba įstaigose, veda tyrimus Europos Parlamento skiriamas pareigūnas.
Europos viršūnių taryba (angl. European Council, pranc. Conseil européen, vok. Europäischer Rat) – Europos Sąjungos valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos viršūnių tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzijai ir Suomijai atstovauja valstybių vadovai, t. y. prezidentai, kitoms šalims – vyriausybių vadovai, taip pat dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų, o kaip svečias neretai ir Europos Parlamento pirmininkas.

Europos viršūnių tarybos susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974 m., nes įkurti tokią politinę instituciją Europos Bendrijų steigimo sutartyse nebuvo numatyta. Tačiau tais atvejais, kai pagrindinė Bendrijoje sprendimus priimanti institucija, Taryba (atsižvelgiant į sudėtį dažnai dar vadinama Ministrų Taryba), neįstengdavo priimti svarbių sprendimų, ginčus išspręsdavo EB valstybių “viršūnės”, t. y. valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Iki 1974 m. pabaigos, t. y. per beveik dvidešimt Bendrijos egzistavimo metų, buvo įvykę tik septyni tokie susitikimai, tad 1974 m. gruodžio mėn. buvo nuspręsta juos rengti reguliariai tris kartus per metus, o patį susirinkimą pavadinti Europos viršūnių taryba*. Nors Europos viršūnių taryba de facto pradėjo veikti nuo 1974 m., bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte. 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis jai suteikė aukščiausios politinės Europos Sąjungos vadovybės statusą. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki dviejų per metus, tačiau susitarta, jei iškiltų reikalas, rengti neeilinius susitikimus.

Paprastai reguliarūs Europos viršūnių tarybos susitikimai rengiami kas pusmetį ES pirmininkaujančioje šalyje baigiantis jos pirmininkavimo kadencijai (t. y. birželio ir gruodžio mėn.) ir trunka dvi dienas. Neeiliniai susitikimai rengiami pagal atskirą susitarimą. Europos viršūnių taryba sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus,

nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. Europos viršūnių taryba visus sprendimus priima bendru sutarimu, todėl į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai, dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba jos labai artimos kompromisui. Nepavykus sutarti kokiu nors klausimu, jis paprastai atidedamas, o kitoms institucijoms nurodoma ieškoti visoms valstybėms priimtino sprendimo. Susitikimuose kartu su valstybių ar vyriausybių vadovais dažniausiai dalyvauja užsienio reikalų ministrai.

Nuo 1994 m. į Europos viršūnių tarybos susitikimus (o tiksliau – antrąją jų dieną) kviečiami ir asocijuotųjų valstybių kandidačių politiniai lyderiai, kuriems paprastai surengiamas trumpas susitikimas (darbiniai pietūs) su Europos viršūnių taryba.

* Lietuviškas termino vertimas nėra pažodinis, kadangi Europos Tarybos vardu yra pavadinta kita beveik visas Europos valstybes jungianti tarptautinė organizacija. Darinys “Europinė Taryba” yra nevartotinas kaip nelogiškas, nes tuomet ir terminą “Europos Sąjunga” (angl. European Union, pranc. Union européenne, vok. Europäische Union) reikėtų keisti į “Europinę Sąjunga”, terminą “Europos Parlamentas” (angl. European Parliament, pranc. Parlement européen, vok. Europäisches Parlament) – į “Europinį Parlamentą” ir t. t. Terminas “Europos viršūnių taryba” taip pat turi trūkumų, nes kyla problemų dėl teisingo jo vertimo iš lietuvių kalbos į kitas kalbas. Be to, perkeltinė žodžio “viršūnės” reikšmė daro problemišką viso termino vartojimą oficialiuose teisiniuose dokumentuose. Tačiau šiuos trūkumus kompensuoja tai, kad net pažodinis atgalinis termino vertimas iš lietuvių kalbos neiškreipia paties reiškinio esmės. Tuo tarpu oficialiuose tekstuose, kuriuose painiavos tikimybė yra menka ir kurių nėra labai daug, vis dėlto tikslingiausia vartoti terminą “Europos Taryba”. – Sudarytojo (Gedimino Vitkaus) pastaba.

Europos taryba

Taryba (angl. Council of Europe, pranc. Conseil de l’Europe, vok. Europarat) – Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.

Tarybos struktūra

Tarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai- žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti.

Bendrųjų reikalų, ekonomikos ir finansų reikalų, žemės ūkio ministrai renkasi kartą per mėnesį, likusių sričių ministrai – du-keturis kartus per metus priklausomai nuo svarstytinų klausimų svarbos.

Taryba renkasi Briuselyje, Tarybos pastate, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Europos Centras Liuksemburge.

Kiekviena valstybės narė turi Briuselyje savo nuolatinę Misiją su joje dirbančiais diplomatais ir nacionalinių ministerijų atstovais. Valstybių-narių delegacijų vadovai kartą per savaitę susitinka Nuolatinių atstovų komitete, žinomame COREPER vardu. Komitetą sudaro dvi dalys- vieną sudaro nuolatiniai atstovai, kitą- nuolatinių atstovai pavaduotojai. COREPER yra atsakingas už pasiruošimą ministrų susitikimui, t.y. ruošia sprendimus, kurie turi būti priimti ministerijų lygiu. Žemės ūkio ministrų susitikimui ruošiasi atskiras Specialus žemės ūkio komitetas.

Sprendimų priėmimas

Priklausomai nuo svarstomos politinės srities, Taryba priima sprendimus trejopai: vienbalsiai, paprasta dauguma ir kvalifikuota dauguma. Vieningas sprendimas priimamas svarstant dalį klausimų, susijusių su ES pirmuoju ramsčiu (pvz., mokesčių, pramonės, kultūros, regionų ir struktūrinių fondų klausimai), beveik visus klausimus, susijusius su antruoju ramsčiu (bendroji užsienio ir saugumo politika) ir visus klausimus, susijusius su trečiuoju ramsčiu (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse).

Kvalifikuotos daugumos balsavimas taikomas daugumai pirmajam ramsčiui priimamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, gamtosaugos, žvejybos, vartotojų teisių ir pan.).

Paprastos daugumos balsavimas taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius Tarybos posėdžių klausimus.

Kvalifikuotos daugumos balsavimas numato skirtingą balsų skaičių valstybėms narėms. Balsų skaičius proporcingai priklauso nuo valstybės nario dydžio. Balsų pasiskirstymas:

• Didžioji Britanija 10

• Italija 10

• Prancūzija 10

• Vokietija 10

• Ispanija 8

• Belgija 5

• Graikija 5

• Olandija 5

• Portugalija 5

• Austrija 4

• Švedija 4

• Airija 3

• Danija 3

• Suomija 3

• Liuksemburgas 2

Bendra balsų suma- 87.

Kvalifikuota balsų dauguma turi vieną ypatybę. Priimta kvalifikuota balsų daugumą laikyti 62 balsus. Tiek balsų surinkti reikia, jeigu teisės aktą siūlo Komisija. Visais kitais atvejais sprendimas laikomas priimtu tik tuomet, kai 62 balsų daugumą surenka ne mažiau kaip 10 valstybių.

Pirmininkavimas

Remiantis rotacijos principu Tarybai pirmininkauja ta valstybė narė, kuri tuo metu pirmininkauja Europos viršūnių tarybai bei Europos Sąjungai. Kas pusė metų (pradedant nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d.) keičiasi pirmininkaujanti šalis. Tarybos posėdžiams pirmininkauja atitinkamos srities ministras.

Pirmininkavimas:

Metai Pirmas pusmetis Antras pusmetis

1999 Vokietija Suomija

2000 Portugalija Prancūzija

2001 Švedija Belgija

2002 Ispanija Danija

2003 Graikija

Komisija

Komisija (angl. European Commission, pranc. Commission européenne, vok. Europäische Kommission)- vykdančioji Europos Sąjungos institucija. “Komisijos” terminas atsirado pasirašius 1992 metais Mastrichto sutartį. Iki tol buvo vartojamas “Europos Bendrijų Komisija” terminas, oficialiai atsiradęs 1967 m. liepos 1 d., įsigaliojus sutarčiai, kuri apjungė visų trijų Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos) administracijas.

Komisijos funkcijos

Komisija atlieka tris pagrindines funkcijas: inicijuoja siūlymus teisės aktų leidimo srityje; prižiūri ES sutarčių vykdymą; įgyvendina Europos Sąjungos politiką.

1. Įstatymo inicijavimo funkcija

Komisija inicijuoja Europos Sąjungos politiką ir atstovauja bendriems Europos Sąjungos interesams.

Įstatymų leidybos srityje Komisijai tenka įstatymo inicijavimo vaidmuo; svarbiausius sprendimus įstatymų leidybos srityje priima Taryba, kuri bendradarbiavimo ir konsultacijų procedūrų su Europos Parlamentu būdu priima sprendimus.

Dėl Romos sutartyje numatytos teisės inicijuoti įstatymus, Komisija turi teisę siūlyti naujus teisės aktus. Siūlymą apsprendžia Komisijos supratimas to, kas yra tuo metu reikalingiausia Sąjungai ir jos piliečiams. Siūlymai liečia tokias svarbias Europos Sąjungai sritis kaip prekyba, industrija, socialinė politika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, regioninis vystymas ir pan.

Komisija konsultuojasi su vyriausybių, industrijos, prekybos sąjungų, įvairių interesų grupių atstovais. Šios konsultacijos nemaža dalimi nusprendžia, kokį pasiūlymą Europos Sąjungos Tarybai pateiks Komisija.

Priimant pasiūlymus Komisija laikosi subsidiarumo principo (sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi) tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog šį teisės aktą galės efektyviau įgyvendinti Europos Sąjunga, o ne valstybės narės.

Komisijai pateikus siūlymą Tarybai bei Europos Parlamentui prasideda konsultacijos bei bendras darbas. Komisijai pritarus Taryba gali daryti korektyvas siūlyme remiantis kvalifikuotos balsų daugumos balsavimu (jeigu Komisija nesutinka, tuomet reikia vienbalsio Tarybos narių balsavimo). Europos Parlamento nuomonė siūlymo atveju yra svarbi, todėl Komisija turi į ją atsižvelgti.

2. ES sutarčių vykdymo priežiūra

Komisija prižiūri Europos Sąjungos sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą.

Kadangi Komisija nepriklauso nuo valstybių narių, o atstovauja bendriems ES interesams, ji dažnai laikoma Europos Sąjungos sinonimu. Pagrindinis jos rūpestis yra apginti Europos Sąjungos piliečių interesus.

Komisijos pagrindinis uždavinys yra užtikrinti nustatytų Europos Sąjungos tikslų pasiekimą. Vadovaujamasi gilesnės Europos Sąjungos integracijos principu. Vienas esminių šio principo dalių yra užtikrinti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Komisija taip pat turi užtikrinti lygiateisišką ir sąžiningą integracijos laimėjimų paskirstymą tarp visų valstybių narių ir regionų, biznio atstovų ir vartotojų ar tarp įvairių gyventojų sluoksnių.

Komisija gali imtis teisinių priemonių prieš tas valstybes nares ar biznio atstovus, kurie pažeidžia Europos Sąjungos teisę, gali perduoti bylą Teisingumo Teismui.

Komisija, matydama pažeidimus konkurencijos srityje, turi teisę vetuoti nacionalinių vyriausybių skiriamas subsidijas industrijos atstovams, gali skirti pinigines baudas viešojo ir privataus sektoriaus atstovams.

3. Europos Sąjungos politikos įgyvendinimo funkcija

Komisija įgyvendina Sąjungos politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas

Viena iš Komisijos vykdomosios valdžios funkcijų yra Europos Sąjungos biudžeto įgyvendinimo vykdymas bei Struktūrinių Fondų priežiūra, kurių pagrindinis tikslas yra mažinti ekonominius skirtumus tarp ekonomiškai pažengusių ir skurdesnių Sąjungos regionų.

Pagal 1957 m. Romos sutartį, kai kuriose politikos srityse (tokiose kaip: konkurencija, žemės ūkis, prekyba) Komisija turi teisę priimti sprendimus nepateikusi siūlymų Tarybai.

Komisija veda prekybos ir bendradarbiavimo derybas su užsienio valdybėmis bei asocijuotomis ES valstybėmis. Daugiau nei 100 pasaulio valstybių sudarė sutartis su Europos Sąjunga.

Europos Komisijos galios

Komisijos galių riba yra aiškiai apibrėžta. Įstatymų leidybos teisė priklauso Tarybai bei Europos Parlamentui.

Komisija turi teisę inicijuoti įstatymus, tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES politikos ir principų srityje. Ši teisė priklauso Tarybai bei (daugeliu atvejų) Europos Parlamentui.

Komisijos vaidmuo Europos Sąjungos integracijos srityje yra žymus. Dėl jai suteiktos teisės inicijuoti įstatymus, teikti

pasiūlymus politikos bei principų srityje Komisija buvo tuo pagrindiniu veikėju, kuris inicijuodavo esminius pokyčius Europos Sąjungos reformų srityje. Žymus jos indėlis yra sėkmingas vieningos rinkos sukūrimas 1993 metų pradžioje. Taip pat žymus jos indėlis yra sukuriant vieningą ekonominę ir pinigų sąjungą, stiprinant ekonominį ir socialinį Europos Sąjungos regionų vystymą.

Gilėjant Europos Sąjungos integracijai Komisija įgaudavo vis daugiau galių.

1986 metų Suvestinis Europos aktas, 1992 metų Mastrichto sutartis ir 1997 metų Amsterdamo sutartis praplėtė Europos Sąjungos ir Komisijos galias naujose politikos srityse. Šios sritys yra: aplinkos apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, vartotojų reikalai, transeuropiniai tinklai, moksliniai tyrimai (R&D politika), kultūra, ekonominė ir pinigų sąjunga.

Komisija turi didelių įgaliojimų skiriant lėšas vystymo programoms trečiose pasaulio šalyse, PHARE ir TACIS programų rėmuose remiant centrinės ir vidurio Europos šalis bei buvusias Tarybų Sąjungos šalis.

Administracinė struktūra

Komisiją sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoratams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras vyriausybėje). Komisarai yra atsakingi Komisijos pirmininkui.

Komisiją sudaro 20 Komisijos narių, kuriuos skiria valstybės narės. Nepaisant narių delegavimo Komisijos nariai yra nepriklausomi nuo savo vyriausybių, įvairių įtakos grupių.

Komisijos ir jos komisarų kadencijos laikas yra 5 metai. Iki 1995 sausio mėnesio kadencijos laikas buvo ketveri metai. Kadencijos laikas pratęstas norint sulyginti Komisijos mandato trukmę su Europos Parlamento kadencija. Iš tiesų komisarų kadencija prasideda šešiais mėnesiais vėliau nei Parlamento narių. Taip padaryta todėl, kad Parlamentas galėtų atiduoti savo balsą Komisijos paskyrimui jai dar nepradėjus dirbti, tokiu būdu ją demokratiškai įteisinant.

Paprastai Komisija susitinka kartą per savaitę, tačiau kartais, priklausomai nuo situacijos, gali būti šaukiamos ir specialios sesijos. Susitikimų metu kiekvienas komisaras pristato savo srities klausimą. Sprendimas priimamas balsų dauguma (kai tai yra būtina). Priimtas sprendimas tampa Komisijos politika. Tuomet sprendimą remia visi Komisijos nariai.

Be įprastų generalinių direktoratų darbuotojų kiekvienas Komisijos narys turi savo asmeninį privatų kabinetą. Šio kabineto darbuotojai, kurių yra šeši, atlieka tilto tarp Komisijos nario ir generalinių direktoratų vaidmenį. Be to, jie nuolat informuoja bei konsultuoja Komisijos narį.

Komisijos darbą koordinuoja Generalinis Sekretoriatas.

Komisijos pirmininką bendru sutarimu renka Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės. Naujo Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritari Europos Parlamentas. Likusius 19 Komisijos narių skiria valstybių narių vyriausybės. Komisijos pirmininko vieta laikoma viena svarbiausių pozicijų ES, todėl dėl pirmininko paskyrimo neretai vyksta smarkūs ginčai, o pati procedūra gali gerokai užtrukti. Kiekviena ES valstybė narė turi teisę vetuoti Komisijos pirmininko kandidatūrą.

Komisijos nariais paprastai tampa visų ES valstybių narių atstovai. ES valstybių narių deleguojamų Komisijos narių skaičius:

Prancūzija 2

Vokietija 2

Italija 2

Ispanija 2

Jungtinė Karalystė 2

Belgija 1

Danija 1

Graikija 1

Airija 1

Nyderlandai 1

Liuksemburgas 1

Portugalija 1

Austrija 1

Suomija 1

Švedija 1

Dabartinės Komisijos sudėtis

(1999- )

Generalinis direktoratas Šalis

Romano Prodi Komisijos pirmininkas Italija

Neil Kinnock Pirmininko pavaduotojas, Administracinė reforma D. Britanija

Loyola de Palacio Pirmininko pavaduotoja, ryšiai su Europos Parlamentu,

Transportas ir Energetika Ispanija

Franz Fischler Žemės ūkis, Žuvininkystė Austrija

Erkki Liikanen Pramonė ir informacinė visuomenė Suomija

Frederik (Frits) Bolkestain Vidaus rinkos kontrolė Nyderlandai

Philippe Busquin Moksliniai tyrimai Belgija

Pedro Solbes Mira Ekonominė ir pinigų politika Ispanija

Poul Nielsen Vystymas ir Humanitarinė pagalba Danija

Gunter Verheugen ES plėtra Vokietija

Chris Patten Išoriniai ryšiai D. Britanija

Pascal Lammy Prekyba Prancūzija

David Byrne Sveikata ir vartotojų apsauga Airija

Michel Barnier Regioninė politika Prancūzija

Viviane Reding Švietimas ir Kultūra Liuksemburgas

Michaele Schreyer Biudžetas Vokietija

Margot Wallstrom Aplinkos apsauga Švedija

Antonio Vitorio Teisingumas ir Vidaus reikalai Portugalija

Anna Diamantopoulou Užimtumas ir Socialiniai reikalai Graikija

Mario Monti Konkurencija Italija

Lemiamą vaidmenį suformavus Komisijos sudėtį taria Europos Parlamentas. Parlamentas apklausia atskirai kiekvieną Komisijos narį, išklauso Komisijos pirmininko programą, vėliau balsuoja už arba prieš Komisijos paskyrimą. Naujoji Komisija prisiekia Europos Parlamentui, o atskiri jos nariai- Teisingumo Teisme. Patvirtinus Komisiją Europos Parlamentas neturi teisės atšaukti vieną ar kelis jos narius. Tačiau Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą in corpore. Tokiu atveju Komisija privalo atsistatydinti. 1999 metų pradžioje kilus skandalui dėl kai kurių Komisijos narių neteisingo paskirstymo pinigų, tarnybinės padėties piktnaudžiavimo, Europos Parlamentas pareiškė nepasitikėjimą Komisijai, kuri buvo priversta atsistatydinti.

Komisijos narius atstatydinti gali Teisingumo Teismas. Be to, Teismas, Tarybos arba pačios Komisijos reikalavimu, gali laikinai sustabdyti Komisijos nario įgaliojimus.

Komisija yra didžiausia Europos Sąjungos institucija. Jos darbuotojų skaičius siekia 15 000. Europos Sąjunga turi priėmusi 11 oficialių kalbų, todėl penktoji visų darbuotojų dalis dirba vertimo srityje.

Komisijos santykiai su kitomis ES institucijomis

Komisija palaiko glaudžius santykius su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Komisijos pirmininkas dalyvauja Europos viršūnių tarybos susitikimuose, o kaip Europos Sąjungos atstovas- galingiausių pasaulio valstybių (G 7) kasmetiniuose ekonominiuose susitikimuose.

Komisija atsiskaito Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą balsavimo būdu. Komisija dalyvauja visose Europos Parlamento sesijose, Parlamento nariams pareikalavus- privalo paaiškinti ir apginti įgyvendinamą politiką. Tai atliekama rašytiniu arba žodiniu būdu.

Biudžeto įgyvendinimo srityje Komisija bendradarbiauja su Audito Rūmais, kurie prižiūri, kaip tvarkomi Europos Sąjungos finansiniai reikalai, bei Europos Parlamentu, kuriam priklauso lemiamas žodis tvirtinant biudžetą.

Europos Parlamentas

Europos Parlamentas (angl. European Parliament, pranc. Parlament européen, vok. Europäisches Parlament) yra viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas yra atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesus. 626 vietų visų 15 valstybių narių piliečių išrenkamas Parlamentas atlieka demokratinę visos Europos Sąjungos veiklos kontrolę.

Europos Parlamento įgaliojimai ir kompetencijos

Europos Parlamentas atlieka tris svarbias funkcijas:

1. įstatymų leidžiamosios valdžios funkciją;

2. biudžeto valdžios tvirtinimo funkciją;

3. vykdomosios valdžios kontrolės funkciją.

1. Įstatymų leidžiamoji valdžia

Europos Parlamentas skirtingai nuo nacionalinių parlamentų turi ribotas galias įstatymų leidimo srityje. Sutinkamai su 1957 m. Romos sutartyje numatytais nuostatais, Komisija teikia siūlymus, o Taryba, pasitarusi su Europos Parlamentu, priima sprendimus.

Europos Parlamentas savo įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis, priklausomai nuo to, koks klausimas svarstomas:

1. Paprastas pasitarimas (vienas svarstymas).

Parlamentas teikia savo nuomonę prieš Tarybai priimant įstatymo projektą. Paprasto pasitarimo procedūra taikoma, pavyzdžiui, nustatant žemės ūkio produktų kainas.

2. Bendradarbiavimo procedūra (du svarstymai)

Jei Taryba priėmė bendrą sprendimą neatsižvelgdama į Parlamento nuomonę, pareikštą per pirmąjį svarstymą, antrojo svarstymo metu Parlamentas gali atmesti pasiūlymą. Taryba gali atmesti Parlamento poziciją tik vienbalsiai balsavus visiems Tarybos nariams. Todėl siekiant išvengti projekto grąžinimo, Taryba turi taikyti derinimo su Parlamentu procedūrą. Bendradarbiavimo procedūra taikoma daugeliu atvejų, tarp jų ir Europos regioninės plėtros fondo, mokslo tyrimų, aplinkos apsaugos, bendradarbiavimo bei plėtros srityse.

3. Bendro sprendimo priėmimo procedūra (trys svarstymai)

Jeigu Taryba neatsižvelgia į Parlamento nuomonę ir Parlamentas atmeta pasiūlymą per antrąjį svarstymą, sprendimas negali būti priimamas. Siekiant surasti kompromisą prieš pradedant trečiąjį svarstymą Parlamente, šaukiamas Sutaikymo komitetas, į kurį įeina Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos nariai. Jei susitarimas nepasiekiamas, Parlamentas gali galutinai atmesti pasiūlymą.

Bendro sprendimo procedūra taikoma laisvo darbo jėgos judėjimo, vidaus rinkos kūrimo, mokslo tyrimų bei technologijų vystymo, aplinkos apsaugos, vartotojų gynimo, švietimo, kultūros ir sveikatos srityse.

4. Pritariamoji nuomonė

Pritariamoji nuomonė yra būtina sąlyga sprendžiant naujų valstybių priėmimo klausimą, pasirašant asociacijos sutartis su trečiosiomis šalimis bei tarptautines sutartis; priimant vienodą Europos parlamento rinkimų procedūrą, nustatant Europos Sąjungos piliečių gyvenamosios vietos teises, nustatant struktūrinių bei sanglaudos fondų organizaciją ir tikslus, o taip pat apibrėžiant centrinio Europos Banko uždavinius ir įgaliojimus.

2. Biudžeto valdžia

Europos Parlamentas tvirtina ir kontroliuoja biudžetą.

Komisijos parengto išankstinio biudžeto projekto pagrindu Taryba sudaro projektą ir pateikia jį Europos Parlamentui pirmajam svarstymui. Europos Parlamento biudžeto komitetas ir atskiros specializuotos komisijos svarsto biudžeto projektą ir rengia keitimų siūlymus (dėl privalomų išlaidų- daugiausia žemės ūkio srityje ir dėl išlaidų, skirtų tarptautinių susitarimų su trečiosiomis šalimis vykdymui) ir papildymui (dėl visų kitų išlaidų).

3. Vykdomosios valdžios kontrolė

Vykdomosios valdžios kontrolė vykdoma per šias Europos Parlamento teises:

• skirti Komisijos pirmininką ir jo narius, tvirtinti Komisijos sudėtį, reikšti nepasitikėjimą ir net atstatydinti Komisiją.

• pirmininkavimo pradžioje išklausyti ir susipažinti su Tarybos pirmininko parengta savo šalies programa, o pirmininkavimo pabaigoje- ataskaitą už pasiektus rezultatus.

• pristatyti kiekvieno Europos viršūnių tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento poziciją pagrindiniais svarstytinais

(pristato Europos Parlamento Pirmininkas);

• gauti Europos viršūnių tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės ataskaitą apie prezidentavimą bei metinius pasiekimus;

• svarstyti užsienio politikos ir saugumo klausimus Parlamento užsienio reikalų, saugumo ir gynybos politikos komitete;

• kartu su Europos viršūnių tarybai pirmininkaujančia šalimi reguliariai aptarti bendrą užsienio ir saugumo politikos esmines problemas bei pagrindines kryptis.

• gauti iš Tarybos informaciją, susijusią su bendradarbiavimu teisingumo bei vidaus reikalų srityse, teikti Tarybai savo rekomendacijas, aptarti šiose srityse pasiektus rezultatus.

• Plėtoti bendradarbiavimą su Afrikos, Karibų bei Ramiojo vandenyno (ACP) šalimis.

Europos Parlamento galių augimas

Anksčiau Europos Parlamentas vaidino labiau patarėjo vaidmenį nei įstatymų leidėjo. Iki 1978 metų, kai buvo priimtas Suvestinis Europos aktas, Europos Parlamentas teturėjo teisę konsultuoti, o Taryba galėjo ignoruoti jo nuomonę. Europos Parlamentas galėjo atmesti biudžeto projektą arba kai kuriose srityse daryti jame pataisas.

Sukūrus Bendrąją Rinką bei padarius pakitimus Europos Bendrijos sutartyse, Europos Parlamento galios išsiplėtė. Išaugo bendradarbiavimo procedūros poreikis. Remiantis šia procedūra, Europos Parlamentui absoliučia balsų dauguma antru skaitymu atmetus pateiktą projektą, Taryba gali priimti nutarimą dėl minėto projekto tik vienbalsiu sprendimu.

1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos steigimo (Mastrichto) sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:

• Kartu su Taryba leisti kai kuriuos Bendrosios Rinkos įstatymus. Europos Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus;

• Europos Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse;

• Europos Parlamentas gali sudaryti laikinus tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę;

• Europos Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgaliotą priimti skundus dėl Europos Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Europos Parlamentui.

Organizacija ir funkcionavimas

Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta jo plenarinės sesijos. Dvi savaites per mėnesį parlamentiniai komitetai posėdžiauja Briuselyje, savaitė skiriama darbui politinėse frakcijose, ketvirtoji svaitė- plenarinėms sesijoms Strasbūre. Plenarinės parlamento sesijos vyksta ir Briuselyje. Centrinis parlamento sekretoriatas įsikūręs Liuksemburge.

Europos Parlamento posėdžiai vyksta vienuolika oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų.

Europos Parlamentui vadovauja Parlamento biuras, kurį sudaro pirmininkas ir 14 jo pavaduotojų. Nuo 1999 m. liepos 20 d. Europos Parlamentui vadovauja Nicole Fontaine. Į biurą įeina penki patariamąjį balsą turintys kvestoriai, kuriems pavesta tvarkyti visus tiesiogiai su deputatais susijusius administracinius ir finansinius klausimus. Biuro nariai renkami dviem su puse metų.

Parlamento pirmininkas ir politinių frakcijų pirmininkai susitinka pirmininkų konferencijoje, kurios kompetencijai priklauso parlamento darbo organizavimo klausimai ir sesijų dienotvarkės rengimas.

Europos Parlamento komitetai

Europos Parlamentas turi 20 nuolatinių komitetų, kuruojančių atskiras sritis:

• užsienio reikalų, saugumo bei gynybos politikos komitetas;

• žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas;

• biudžeto komitetas;

• ekonomikos, monetarinės ir pramonės politikos komitetas;

• mokslo tyrimo, technologijų vystymo bei energetikos komitetas;

• ekonominių ryšių su užsieniu komitetas;

• piliečių užimtumo bei socialinių reikalų komitetas;

• regioninės politikos komitetas;

• transporto ir turizmo komitetas;

• aplinkos apsaugos, sveikatos ir vartotojų

gynimo komitetas;

• kultūros, jaunimo, švietimo bei žiniasklaidos komitetas;

• plėtros ir bendradarbiavimo komitetas;

• viešosios laisvės ir vidaus reikalų komitetas;

• institucijų komitetas;

• biudžeto kontrolės komitetas;

• žvejybos komitetas;

• reglamentų, įgaliojimų bei imuniteto kontrolės komitetas;

• moterų teisių komitetas;

• peticijų komitetas.

Europos Parlamentas gali sudaryti pakomitečius, laikinas komisijas specifinėms problemoms spręsti arba tyrimo komisijas.

Ryšiams su Asociacijos sutartį pasirašiusiomis valstybėmis palaiko Jungtiniai parlamentiniai komitetai, o su kitų valstybių parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis- tarpparlamentinės delegacijos.

Europos Parlamento nariai

Europos Parlamento nariai nuo 1979 metų renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais penkerių metų laikotarpiui. EP sudaro 626 nariai. Deleguojamų parlamentarų skaičius nuo kiekvienos valstybės-narės paskirstytas remiantis proporciniu principu, t.y. atsižvelgiant į valstybės-narės gyventojų skaičių:

Belgija 25

Didžioji Britanija 86

Danija 16

Vokietija 99

Graikija 25

Ispanija 64

Prancūzija 87

Airija 15

Italija 87

Liuksemburgas 6

Olandija 31

Austrija 21

Portugalija 25

Suomija 16

Švedija 22

Europos Parlamento politinės frakcijos

Skirtingai nuo nacionalinių parlamentų Europos Parlamento nariai yra suskirstyti ne pagal valstybinę priklausomybę, bet į politines frakcijas. 1999 m. gegužės rinkimų Europos Parlamento frakcijos ir narių skaičius:

B D V GR IS PR AIR IT L O AU P S Š DB Viso

EPP 6 1 53 9 28 21 5 34 2 9 7 9 5 7 37 233

PES 5 3 33 9 24 22 1 17 2 6 7 12 3 6 30 180

ELDR 5 6 – – 3 – 1 7 1 8 – – 5 4 10 50

Greens/EFA 7 – 7 – 4 9 2 2 1 4 2 – 2 2 6 48

GUE/NGL – 1 6 7 4 11 – 6 – 1 – 2 1 3 – 42

UEN – 1 – – – 12 6 9 – – – 2 – – – 30

EDD – 4 – – – 6 – – – 3 – – – – 1 16

NI 2 – – – 1 6 – 12 – – – – – – 1 27

Viso 25 19 99 25 64 87 15 87 6 31 21 25 16 22 87 626

Europos liaudies partija/Europos Demokratai (EPP)

Europos socialistų partijos frakcija (PES)

Europos liberalų, demokratų ir reformatorių partijos frakcija (ELDR)

Žalieji/Europos Laisvės Aljansas (Greens/EFA)

Europos Konfederacinė unitarinė kairiųjų frakcija/Šiaurės žaliųjų kairė (GUE/NGL)

Sąjungos už Europą frakcija (UEN)

Demokratijos ir Įvairovės Europos partija (EDD)

NI- nepartiniai

Norint sudaryti politinę frakciją reikia:

– 23 parlamentarų dviem valstybėms-narėms

– 18 parlamentarų iš trijų valstybių-narių

– 14 parlamentarų iš keturių ir daugiau valstybių-narių

Europos liaudies partijos frakcija (PPE)

Didžiausia Europos Parlamento politinė frakcija. Sudaro- 233 nariai iš 15 valstybių narių. Sudėtis:

• 53 iš Vokietijos

• 37 iš Didžiosios Britanijos

• 34 iš Italijos

• 28 iš Ispanijos

• 21 iš Prancūzijos

• 9 iš Graikijos

• 9 iš Olandijos

• 9 iš Portugalijos

• 7 iš Austrijos

• 7 iš Švedijos

• 6 iš Belgijos

• 5 iš Suomijos

• 5 iš Airijos

• 2 iš Liuksemburgo

• 1 iš Danijos

Pirmininkas- Hans-Gert Poettering.

Pirmininkas turi 6 vicepirmininkus, atsakingus už santykius su kitomis ES institucijomis, tarptautinius ryšius ir ryšius su iždininku.

ELP programa- ES plėtra: ELP remia glaudžius Centrinės ir Rytų Europos šalių ir Europos Sąjungos santykius, pasisako už jų saugumo užtikrinimą ir vieningą Europą.

Europos socialistų partijos frakcija (PES)

Antra pagal dydį Europos Parlamento frakcija. Sudėtis- 180 narių iš 15 valstybių narių. Šeši Europos socialistų partijos frakcijos (PSE) nariai yra Europos Parlamento viceprezidentai, 6- Parlamento komiteto pirmininkai:

Biudžeto komitetas- Wynn

Ekonomikos ir Finansų reikalų komitetas- Randzio-Plath

Industrijos, Užsienio prekybos ryšių, Tyrimų ir Energetikos- Westendorp

Įdarbinimo ir Socialinių reikalų komitetas- Rocard

Konstitucinių reikalų- Napolitano

Moterų teisių ir Lygių galimybių- Theorin

Vadovas- Enrique Baron Crespo

ESP programa- ES plėtra: pasisako už ES plėtrą, laiko plėtrą vienu iš svarbiausio savo frakcijos prioritetų.

Europos liberalų, demokratų ir reformatorių partijos frakcija (ELDR)

Sudėtis- 50 narių iš 10 valstybių narių. Pirmininkas- Pat COX

ELDR programa- ES plėtra: ES plėtra suprantamas kaip moralinis imperatyvas, politinė būtinybė ir ekonominis šansas; demokratijos ir ilgalaikio stabilumo Europoje garantas. Akcentuojama ES institucinės reformos būtinybė prieš priimant naujas valstybes-nares.

Žalieji/Europos Laisvės Aljansas (Greens/EFA)

Sudėtis- 48 nariai iš 12 valstybių narių.

Vadovas- Juan BEHREND

ESP programa- ES plėtra: pasisako už ES plėtra; plėtra suprantama kaip šansas taikiai Europos ekonominei ir politinei integracijai. Tuo pačiu akcentuojama ES institucinės reformos būtinybė prieš priimant naujas valstybes-nares.

Europos Konfederacinė unitarinė kairiųjų frakcija/Šiaurės žaliųjų kairė (GUE/NGL)

Sudėtis- 42 nariai iš 10 valstybių narių. Nariai:

• 11- iš Prancūzijos;

• 7- iš Vokietijos;

• 4- iš Ispanijos;

• 6- iš Italijos;

• 6- iš Graikijos;

• 3- iš Švedijos;

• 2- iš Portugalijos;

• 1 iš Suomijos;

• 1 iš Danijos;

• 1 iš Olandijos

Prezidentas- Francis WURTZ

Teisingumo Teismas

Teisingumo Teismas (angl. Court of Justice, pranc. Cour de justice, vok. Gerichtshof)- Europos Sąjungos institucija, aiškinanti Europos bendrijų teisės aktus ir nagrinėjanti teisminius ginčus. Teisingumo Teismas įsteigtas 1952 metais, įsigaliojus Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarčiai.

Teisingumo Teismo funkcijos

Pagrindinis Teisingumo Teismas uždavinys- užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims.

Europos Sąjunga remiasi teisiškai privalomomis sutartimis, dėl kurių ji skiriasi nuo kitų tarptautinių organizacijų. Europos Bendrijų steigimo sutarčių straipsniai bei jų pagrindu leidžiami potvarkiai tampa valstybėse narėse nacionalinių teisės sistemų dalimis ir jie reikalauja aiškios interpretacijos tam, kad būtų įgyvendinti. Ši aplinkybė Teisingumo Teismui suteikia ypatingą svarbą.

Pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis Europos Sąjungos įstatymai turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus. Tai reiškia, kad tose srityse, kuriose galioja Sąjungos įstatymai, Europos Teismas Liuksemburge yra aukščiausia Europos Sąjungos teisminė instancija. Į Teismo jurisdikciją įeina tik tos bylos, kurios priskiriamos Europos teisei.

Teismas nagrinėja ginčus tarp valstybių narių, tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis, ir Sąjungos (ginčai, kylantys tarp Europos teisės subjektų). Teismas įvertina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia nacionaliniai teismai, tačiau pastarieji į jo jurisdikciją neįeina.

Teismo sprendimai yra galutiniai. Pagal 1992 metų Mastrichto sutartį, Teismas gali priteisti baudas toms valstybėms narėms, kurios nevykdo jo sprendimų.

Sudėtis ir organizacija

Teisingumo Teismą sudaro 15 teisėjų, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu, bei 9 generaliniai advokatai. Teisėjai ir generaliniai advokatai skiriami šešerių metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas treji metai pusė teisėjų skiriama iš naujo.

Teisingumo Teismui vadovauja pirmininkas, renkamas iš savų teisėjų tarpo. Pirmininkas vadovauja teismo posėdžiams. Dabartinis Teisingumo Teismo pirmininkas yra Gil Carlos Rodriguez Iglesias.

Paprastai bylas svarsto šešios kolegijos, kurias sudaro teismo pirmininkas ir du-keturi teisėjai. Retais atvejais, nagrinėjant svarbias bylas, į posėdį susirenka visi 15 teisėjų. Kolegijų pasiskirstymas ir nagrinėjami klausimai:

• Sutarčių įsipareigojimų nevykdymas

(Komisija prieš valstybes nares arba valstybė narė prieš valstybę narę.

• Veiksmai atnešantys žalą

(prieš ES institucijas ir tarnautojus)

• Įsipareigojimų nevykdymas

(prieš Parlamentą, Tarybą ir Komisiją)

• ES teisės interpretavimas arba tesėtumas

(nacionalinių teismų kreipimaisi)

• Skundai prieš Pirmos instancijos teismo sprendimus

Dėl nuolat didėjančio bylų skaičiaus (Teisingumo Teismas per visą savo veikimo laiką yra išnagrinėjęs apie 8,600 bylų) bei poreikio nagrinėti tik esmines bylas Teisingumo Teismui padėti buvo įsteigtas Pirmos instancijos teismas. Pirmos instancijos teismas įsteigtas 1989 metais, įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui. Šio teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos.

Būdamas nepriklausoma ir autonomiška institucija, Teisingumo Teismas turi savo administracinę infrastruktūrą, susidedančią iš gausaus vertėjų ir patarėjų būrio, kurie padeda išversti bylas į 11 oficialių ES kalbų.

Audito Rūmai

Audito Rūmai (angl. Court of Auditors, pranc. Cour des comptes, vok. Rechnungshof)- Europos Sąjungos institucija, atliekanti Europos Sąjungos finansų valdymo kontrolę.

Audito Rūmų pirmtake laikytina Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartimi (1957 m.) įsteigta Audito valdyba. Audito Rūmai įsteigti Briuselio sutartimi 1975 m. liepos 22 d. 1992 m. Mastrichto sutartis Rūmams suteikė pagrindinės Europos Sąjungos institucijos statusą.

Funkcijos

Pagrindinės Audito Rūmų funkcijos yra kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas. Taip pat Rūmai atlieka konsultanto funkcijas- rengiant naują ES biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant Europos Sąjungos politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus, atsižvelgiama į Rūmų tyrimų rezultatus, ataskaitas ir rekomendacijas.

Rūmai turi teisę atlikti visų ES institucijų finansinės veiklos kontrolę, spręsti apie lėšų panaudojimo teisėtumą, savo iniciatyva, bet kurios institucijos ir valstybės narės prašymu atlikti auditą. Kasmet Audito Rūmai parengia metinį pranešimą apie Europos Sąjungos finansinę veiklą.

1997 metų Amsterdamo sutartis numatė Audito Rūmams teisę kelti bylas Teisingumo Teisme ginant savo prerogatyvas bei teisę kontroliuoti Europos Sąjungos fondus, už kuriuos atsako kitos institucijos.

Audito Rūmų struktūra

1. Nariai

Audito Rūmai sudaryti ir funkcionuoja remiantis kolektyvinės atsakomybės principu. Pagal 1992 m. Europos Sąjungos sutartį (Mastrichto sutartis), Audito Rūmus sudaro 15 narių, kuriuos šešerių metų kadencijai skiria Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Kiekvienam Audito Rūmų nariui keliami trys reikalavimai: kvalifikacija, nepriklausomybė ir jokios kitos pašalinės veiklos. Kaip taisyklė, Audito Rūmų nariais tampa žmonės

su ilgalaike darbine patirtimi bei žiniomis.

Nariai privalo būti visiškai nepriklausomi nuo savo vyriausybių atlikdami savo pareigas. Be to, jie privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie nesiderina su jų atliekamomis pareigomis.

2. Pirmininkas

Audito Rūmų pirmininką trejų metų kadencijai renka Rūmų nariai. Pirmininko pareigos yra prižiūrėti Rūmų departamentų veiklą, atstovauti Rūmus santykiuose su kitomis Europos Sąjungos institucijomis. Pirmininkas kaip ir kiti auditoriai gali būti perrenkamas kitai kadencijai. Nuo 1999 sausio 18 d. Audito Rūmų pirmininkas yra Jan O. Karlsson.

Audito Rūmų vidaus organizacija

Audito rūmai turi visišką organizacinę nepriklausomybę bei atskiras procedūrų taisykles. Audito Rūmus sudaro atskiros Audito Grupės, aprėpiančios skirtingas veiklos sritis. Kiekvienas auditorius atsako už atitinkamą Europos Sąjungos veiklos srities finansinę kontrolę.

Rūmų veikla bei sprendimai remiasi kolektyvinės atsakomybės principu. Tai reiškia du dalykus: pirma, auditoriai yra atsakingi Rūmams už savo kuruojamus sektorius, antra, Rūmai sprendžia, kaip įgyvendinti auditorių pateiktas pastabas, pasiūlymus bei atsako už kasmetinių ar specialių pranešimų ir nuomonių priėmimą. Sprendimai priimami balsų dauguma.

Audito Rūmuose dirba 500 nuolatinių ir samdomų darbuotojų. Darbinėmis kalbomis laikomos visos 11 oficialių ES kalbų.

Audito Rūmai įsikūrę Liuksemburge.
Ombudsmenas

Ombudsmenas (angl. Ombudsman, pranc. Médiateur, vok. Bürgerbeauftragter) – Europos Parlamento (EP) skiriamas Europos Sąjungos pareigūnas, kurio užduotis – nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų.

Ombudsmeno pareigybė įsteigta pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį. Šios sutarties 195 straipsnyje nurodyta, kad EP skiria ombudsmeną, kuris yra įgaliotas priimti ES piliečių arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose arba įstaigose (išskyrus Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo kompetencijai priklausančius atvejus). Ombudsmenas skiriamas penkerių metų kadencijai, kuri trunka tiek pat, kiek ir EP kadencija. Ombudsmeno (jo įstaigos) veiklą reglamentuoja taisyklės, kurias tvirtina EP, prieš tai sužinojęs Komisijos nuomonę ir gavęs Tarybos kvalifikuotos daugumos pritarimą. Jį nušalinti gali tiktai Teisingumo Teismas.

Pradėti tyrimą ombudsmenas gali gavęs skundą arba savo paties iniciatyva. Didelę dalį skundų ombudsmenui perduoda EP nariai, gavę juos iš savo rinkėjų. Ombudsmenas neturi įgaliojimų skirti nuobaudas ar sankcijas. Savo tyrimų išvadas jis perduoda EP arba atitinkamai institucijai. Kasmet ombudsmenas pateikia EP išsamią ataskaitą apie tyrimų rezultatus.

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (angl. Economic and Social Committee, pranc. Comité économique et social, vok. Wirtschafts- und Sozialausschuß) – konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti skirtingoms visuomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo grupėms (darbdaviams, darbuotojams ir kitoms grupėms). Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) įsteigtas 1957 metais Romos sutartimi. Steigimo tikslas- įtraukti ekonomines ir socialines interesų grupes į bendros rinkos kūrimą bei teikti konsultacijas Komisijai bei Tarybai.

ESRK yra patariamąjį balsą turinti institucija. Komiteto nuomonė nėra privaloma Komisijai ir Tarybai. 1986 metų Suvestinis Europos Aktas ir 1992 metų Mastrichto sutartis praplėtė ratą klausimų, kuriems Taryba ir Komisija turėjo gauti ESRK rekomendacijas. 1997 Amsterdamo sutartimi ESRK įgavo teisę konsultuoti Europos Parlamentą. Kasmet ESRK pateikia 170 nuomonių ir kitų dokumentų, iš jų 15 proc.- savo iniciatyva.

ESRK organizacinė struktūra

Komitetą sudaro 222 nariai, atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių. Narius siūlo ES valstybės narės, o tvirtina Taryba. Narių kadencijos laikas- ketveri metai.

Kiekvienai valstybei narei nustatytas tam tikras ESRK narių skaičius:

Vokietija 24

Prancūzija 24

Italija 24

Jungtinė Karalystė 24

Ispanija 21

Belgija 12

Graikija 12

Olandija 12

Portugalija 12

Austrija 12

Švedija 12

Danija 9

Airija 9

Suomija 9

Liuksemburgas 6

ESRK vadovauja biuras. Pagrindinis biuro uždavinys – organizuoti ir koordinuoti ESRK grupių veiklą, nubrėžti pagrindines šios veiklos politikos gaires. Kas du metus renkamą biurą sudaro 24 nariai, prezidentas ir du pirmininko pavaduotojai, renkami iš trijų grupių pagal rotacijos principą. Pirmininkas atstovauja ESRK palaikant ryšius su kitomis institucijomis ir valstybėmis.

Komitete veikia devynios darbo sekcijos:

• žemės ūkio ir žvejybos;

• ekonomikos, finansų ir monetariniais klausimais;

• užsienio ryšių, prekybos ir plėtros politikos;

• socialinių, šeimos, švietimo ir kultūros reikalų;

• gamtos apsaugos, sveikatos ir vartotojų reikalų;

• regioninės plėtros, miestų ir kaimų planavimo;

• pramonės, prekybos, paslaugų ir laisvųjų amatų;

• transporto ir komunikacijų;

• energetikos, branduolinės energetikos ir mokslinių tyrimų

Dešimt kartų per metus ESRK susirenka į plenarines sesijas. Plenarinių sesijų metu paprasta balsų dauguma tvirtinamos nuomonės, kurios po to yra pateikiamos įvairioms institucijoms.
Regionų komitetas

Regionų komitetas (angl. Committee of the Regions, pranc. Comité des régions, vok. Ausschuß der Regionen) – viena iš dviejų Europos Sąjungos konsultacinių institucijų (kita – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas), turinti užtikrinti regioninės ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui. Regionų komitetas įkurtas pagal 1993 m. įsigaliojusią Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartį, daugiausia Ispanijos ir Vokietijos pastangomis.

Komitetą sudaro 222 regionų ir vietos administracinių institucijų atstovai ir tiek pat juos pakeičiančių narių, kuriuos valstybių narių pasiūlymu ketveriems metams vieningai skiria Taryba. Sutartis nereglamentuoja, kaip paskirstomos valstybei priklausančios vietos; jas paprastai užima renkami regionų ir vietos savivaldybių pareigūnai. Kiekvienai šaliai yra nustatytas Regionų komiteto narių skaičius: Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija turi po 24 atstovus, Ispanija – 21, Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija – po 12, Airija, Danija ir Suomija – po 9, Liuksemburgas – 6.

Regionų komiteto vaidmuo tėra patariamasis. Jo nuomonės privalu atsiklausti, kai Taryba ir Komisija priima sprendimus tradicinėse regioninės politikos srityse (švietimas ir jaunimo reikalai, kultūra, sveikatos apsauga, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda). Amsterdamo sutartyje minėtųjų sričių ratas buvo išplėstas įtraukiant užimtumo bei socialinės politikos klausimus, be to, komitetas įgijo patariamojo balso teisę Europos

Parlamente. Komiteto nuomonės galima atsiklausti ir visais kitais (ypač susijusiais su pasienio regionų bendradarbiavimu) klausimais, be to, jis ir pats gali bet kuriuo klausimu pareikšti savo nuomonę. Tačiau ši nuomonė nėra įpareigojanti, be to, komitetas negali imtis jokių teisinių žingsnių, jei mano, kad jo nuomonės nepagrįstai nebuvo atsiklausta.

Komitetui vadovauja 36 narių prezidiumas, kurį sudaro pirmininkas, pirmasis pirmininko pavaduotojas ir 15 pirmininko pavaduotojų – po vieną iš kiekvienos valstybės. Prezidiumas vadovauja komiteto darbui tarp plenarinių posėdžių ir juos rengia. Komiteto nuomonę iš pradžių apsvarsto aštuonios dalykinės komisijos, o po to ji pateikiama plenumui. Formaliai komiteto darbas vyksta politinėse grupėse, tačiau, skirtingai nuo Europos Parlamento, priklausomybę kuriai nors grupei labiau lemia individualus pasirinkimas, ji nėra griežtai siejama su priklausymu atitinkamai savo šalies partijai. Be politinių grupių, didelę įtaką turi ir nacionalinės delegacijos. Komiteto administracijai vadovauja generalinis sekretorius, renkamas penkeriems metams. Iki 1999 m. Regionų komitetas turėjo bendrą su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu sekretoriatą.

Europos investicijų bankas

Europos investicijų bankas (angl. European Investment Bank, pranc. Banque européenne d’investissement, vok. Europäische Investitionsbank) – autonomiška Europos Sąjungos finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikius kapitalo investavimo projektus siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą, sanglaudą ir integraciją. Įkurti Europos investicijų banką (EIB) numatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje. Savo veiklą bankas pradėjo 1958 m. Pagal jo statutą įstatinį kapitalą formuoja visos ES valstybės. Daugėjant ES narių atitinkamai buvo didinamas akcinis kapitalas; šiuo metu jį sudaro 62,013 mlrd. ekiu. Kapitalo dalis vienai šaliai (ekiu) yra tokia: Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija, Vokietija – po 11017,45 mln. (17,766 proc.), Ispanija – 4049,856 mln. (6,530 proc.), Belgija ir Nyderlandai – po 3053,96 mln. (4,924 proc.), Švedija – 2026 mln. (3,267 proc.), Danija – 1546,308 mln. (2,493 proc.), Austrija – 1516 mln. (2,444 proc.), Suomija – 871 mln. (1,404 proc.), Graikija – 828,38 mln. (1,335 proc.), Portugalija – 533,844 mln. (0,860 proc.), Airija – 386,576 mln. (0,623 proc.), Liuksemburgas – 77,316 mln. (0,124 proc.).

Bankui vadovauja valdytojų taryba, kurią sudaro po vieną kiekvienos ES valstybės atstovą (paprastai finansų ministrą). Ji penkeriems metams skiria direktorių tarybą, kurią sudaro banko pirmininkas, septyni pirmininko pavaduotojai ir ES valstybių atstovai, kiekvienai šaliai skiriant tam tikrą vietų skaičių: Didžiajai Britanijai, Italijai, Prancūzijai ir Vokietijai – po 3, Ispanijai – 2, kitoms šalims – po 1. Vieną atstovą taip pat skiria Europos Komisija. Kasdienį valdymo darbą atlieka vadybos komitetas, finansų panaudojimą kontroliuoja audito komitetas.

EIB yra pelno nesiekianti institucija. Banko veiklos principas – sukaupti įvairių investuotojų lėšas konkretiems projektams, prireikus teikti banko garantijas kitiems skolintojams. Prioritetą EIB teikia pačios ES projektams, tačiau finansuoja projektus ir kitose pasaulio šalyse bei regionuose. Pastaruoju metu EIB daugiau investuoja asocijuotosiose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. EIB niekada vienas nefinansuoja viso projekto, jis dažniausiai skiria pusę lėšų. Paprastai paskolos teikiamos 7-12 metų laikotarpiui, o dideliems infrastruktūros projektams – iki 20 metų. Kreiptis į EIB dėl paskolų

gali kiekviena vyriausybė, savivaldybė ar atskira bendrovė. Pagal statutą bendra išduotų paskolų suma negali viršyti 25 proc. banko akcinio kapitalo. Metinis EIB paskolų portfelis 1996 m. sudarė apie 20 mlrd. ekiu. Iki 1998 m. EIB projektams Lietuvoje suteikė iš viso 108 mln. ekiu paskolų. Centrinė EIB būstinė įsikūrusi Liuksemburge. Jis turi 950 darbuotojų.

Europos Centrinis Bankas

Europos Centrinis Bankas (angl. European Central Bank, pranc. Banque centrale européene, vok. Europäische Zentralbank)- institucija, atsakinga už Europos Sąjungos bendros pinigų politikos vykdymą.

Pagrindinis Europos Centrinis Bankas (ECB) uždavinys yra palaikyti bendro Europos Sąjungos piniginio vieneto euro stabilumą. Bankas kartu su valstybių narių centriniais bankais vykdo Europos Sąjungos monetarinę politiką, garantuoja kainų stabilumą. Savo veikla ECB remia bendrą Sąjungos ekonominę politiką ir padeda siekti bendrus ES tikslus. Veikla remiasi atviros rinkos ekonomikos, laisvos konkurencijos, efektyvaus resursų paskirstymo principu.

Europos Centrinis Bankas įsteigtas 1998 m. liepos 1 d. Pagal ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) politiką, Banko steigimu pereita prie trečiojo ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapo- prie bendro ES piniginio vieneto euro įvedimo. Iki tol veikęs Europos pinigų institutas, koordinavęs valstybių narių centrinių bankų pinigų politiką, perdavė savo funkcijas Europos Centriniam Bankui.

Struktūra

Europos Centrinis Bankas kartu su ES nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS). Pagrindinis ECBS uždavinys yra išlaikyti ES piniginio vieneto euro stabilumą.

ECBS sudaro valdytojų taryba, valdyba ir bendroji taryba.

Valdytojų taryba

Valdytojų tarybą sudaro visi nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir valdybos nariai. Pagrindiniai valdytojų tarybos uždaviniai:

• Numatyti pagrindines monetarinės politikos gaires ir principus, priimti sprendimus atsižvelgiant į ECBS tikslus;

Valdyba

Valdybą sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi nariai, kuriuos bendru sutarimu skiria valstybių narių vyriausybės. Šie nariai paprastai esti autoritetingi finansinės politikos ir sferos žinovai. Jų paskyrime taip pat dalyvauja Europos Taryba, po konsultacijų su Europos Parlamentu ir su ECB valdytojų taryba teikianti rekomendacijas kandidatų atžvilgiu.

Valdyba yra vykdančioji ECB institucija. Pagrindiniai valdybos uždaviniai:

• Įgyvendinti monetarinę politiką, atsižvelgiant į ECB valdytojų tarybos numatytus principus ir priimtus sprendimus;

• Atlikti ECB valdytojų tarybos pavestas funkcijas.

Valdybos nariai skiriami aštuonerių metų kadencijai, jų negalima keisti.

Bendroji taryba

Bendrąją tarybą (general council) sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir ES nacionalinių centrinių bankų valdybų pirmininkai (įkaitant ir tas šalis, kurios neprisijungė prie euro įvedimo. Bendroji taryba:

• įgyvendina ECB perimtus uždavinius iš Europos Monetarinio Instituto (EMI);

• atlieka ECBS patarimo ir konsultacijos funkcijas

• renka statistinę informaciją

• ruošia ketvirtinius ir kasmetinius ECB pranešimus bei savaitines ataskaitas finansiniais klausimais ir pan.

ECBS – nepriklausoma sistema

Europos Centrinis Bankas savo veikloje yra nepriklausoma institucija, vykdanti griežtai apibrėžtą veiklą. Jokia ES institucija, valstybių narių vyriausybė negali nurodyti Europos Centriniam Bankui, nacionalinių valstybių narių centriniams bankams ką ir kaip jie turi daryti. Tokią teisę ECB suteikė bendras nacionalinių centrinių bankų valdytojų susitarimas, numatytas Mastrichto sutartyje.

Sprendimų priėmimas

Kaip jau buvo minėta, sprendimus priimanti institucija Europos Centriniame Banke yra valdytojų taryba. Didžioji dalis sprendimų valdytojų taryboje priimama balsų dauguma. Kai yra balsuojama dėl valiutos rezervų, kapitalo ir banko pelno paskirstymo, sprendimo priėmimas priklauso nuo valstybės įnašo į banko įstatytį kapitalą. Kuo didesnis įnašas, tuo didesnė valstybės įtaka priimant sprendimus.

1999 metais Europos Centrinio Banko kapitalas siekė 5 milijardus ECU. Pirmasis Europos Centrinio Banko pirmininkas išrinktas 1998 metais. Juo tapo olandas Wim Duisenberg.

Pirmos instancijos teismas

Pirmos instancijos teismas įsteigtas 1989 metais, įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui. Pagrindinė jo steigimo priežastis buvo palengvinti Teisingumo Teismo darbą. Pirmos instancijos teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos, paliekant Teisingumo Teismui sferai svarbiausias Europos teisės bylas.

Pirmos instancijos teismo jurisdikcijai priklauso ginčai tarp Europos Komisijos ir asmenų bei verslo įmonių, taip pat ginčai su Europos Komisija pagal 1952 metais įsigaliojusią Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį ir administraciniai nesutarimai tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų.

Pirmos instancijos teismą sudaro 15 teisėjų, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu. Teisėjai skiriami šešerių metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas treji metai pusė teisėjų skiriama iš naujo.


Bendrųjų reikalų taryba

Bendrųjų reikalų taryba (angl. General Affairs Council, pranc. Conseil dite “affaires généralesis”, vok. Der Rat “Allgemeine Angelegenheiten”) – tokios sudėties Europos Sąjungos Taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango Taryba, visos Tarybos veiklos koordinatore. Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veiklos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimai. Bendrųjų reikalų taryba paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys užsienio reikalų ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais.

Naudoti šaltiniai:

Informacija iš leidinio “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”.- V., 1999

Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos vyriausybės informacija

Interneto svetainės:

http://www.euro.lt

http://presidency.finland.fi/frame.asp

http://ue.eu.int

http://www.eca.eu.int

http://www.euro-ombudsman.eu.int

http://europa.eu.int/ces/ces.html

http://www.cor.eu.int/

http://www.eib.org

http://www.bei.org

http://www.ecb.int/

Rašykite komentarą

-->