Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis

Autorius: Dovilė

Įžanga

Aš pasirinkau rašyti referatą apie Vinstoną Čerčilį, nes mano ir kitų manymu šis žmogus – absoliutus Antrojo pasaulinio karo didvyris. Čerčilio vardu net buvo pavadintas tankas. Jis buvo gan įdomus žmogus, kuris turėjo stiprią nuojautą kuri niekada jo neapvylė. Vinstonas Čerčilis buvo britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais. Jis laikomas vienu svarbiausiu vadovų Britanijos ir viso pasaulio istorijoje. 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Jis šešiatomio darbo “Antrasis Pasaulinis karas” ir keturių tomų studijos”Angliškai kalbančių tautų istorija” autorius.

Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis

(1874-1965)

Vinstonas Čerčilis gimė nedideliame Anglijos miestelyje netoli Vudstoko. Jo tėvas – žymus politikas lordas Rendolfas Čerčilis buvo Marlboro kunigaikščio Džono Spenserio Čerčilio sūnus. Motina – amerikiečių milijonieriaus Leonardo Džeromo dukra.

V. Čerčilis mokėsi uždarose mokyklose, taip pat ir Harrow mokykloje, kur mokėsi gana prastai, dažnai buvo baudžiamas už prastus rezultatus ir per mažas pastangas. Dėl nepriklausomo ir maištingo charakterio, kai kuriuos kursus kartojo keliskart, akademiniais pasiekimais nepasižymėjo, tačiau buvo mokyklos fechtavimosi čempionas.

1893 metais iš trečio karto įstojo į Karališkąją karo akademiją Sandherste. Nors tarp stojančiųjų buvo vienas paskutinių iš 102 kadetų, po dvejų metų jau buvo aštuntas pagal pažangumą. Vėliau paskirtas jaunesniuoju leitenantu husarų kavalerijoje. 1895 metais išvyko į Kubą kaip karinis stebėtojas, iš ten rašė straipsnius savaitraščiui „Saturday Review“.

Būdamas politiko sūnus, V. Čerčilis greitai ir pats įsitraukė į politiką, pradėdamas sakyti kalbas XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio Konservatorių partijos susirinkimuose.

1899 V. Čerčilis buvo Oldhame pasiūlytas kandidatu į parlamentą, tačiau rinkimuose pralaimėjo. Tuomet tapo karo korespondentu Pietų Afrikoje, iš kur rašė apie Anglų-būrų karą. Grįžęs, 1900 metais pasinaudojo išaugusiu populiarumu ir buvo išrinktas į parlamentą, kur Bendruomenės rūmuose dirbo nuo 1900 iki 1922 m. bei nuo 1924 iki 1964 m. Pradžioje buvęs konservatoriumi, jis 1904 metais perėjo į Liberalų partiją.

Po 1906 metų rinkimų dalyvavo vyriausybės veikloje, kur sėkmingai dirbo ir 1908 metais paskirtas Prekybos tarybos pirmininku. Nuo 1911 metų buvo atsakingas už karines reformas. Pirmajame pasauliniame kare kelis mėnesius tarnavo Vakarų fronte. Tapęs karinio jūrų laivyno ministru (1911 – 1915) Čerčilis koncentravosi Britanijos karinio jūrų laivyno stiprinimui, ir pasiruošimui karui su Vokietija. Tuo pačiu Čerčilio “rytinė” strategija visiškai nepasisekė. Bandant užgrobti Dardanelo ir Galipolio pusiasalius, britų armija patiriė milžiniškus nuostolius. Čerčiliui teko palikti admiralitetą. 1917 metais D.Loidui Džordžiui pasiūlius dirba koalicinėje vyriausybėje. 1918 – 1922 metais vadovauja karo ir aviacijos ministerijai. Tampa įsitikinusiu antikomunistu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. Čerčilis vėl buvo Pirmasis admiraliteto lordas, atsakingas už karinį laivyną. 1940 metais Čerčilis paskirtas premjeru ir suformavo daugiapartinę vyriausybę. Būdamas ministru pirmininku, jis sukūrė naują – Gynybos ministro postą. Jo uždegančios kalbos buvo labai svarbios kare kovojančiai Jungtinei Karalystei.

V. Čerčilio draugystė su Franklinu D. Ruzveltu užtikrino karinės įrangos ir medžiagų tiekimą Atlanto vandenynu, kai įranga buvo vežama net ir Didžiajai Britanijai neišgalint susimokėti.

Po 1945 metų leiboristų pergalės rinkimuose į parlamentą Čerčilis pasitraukia į atsargą, tačiau toliau aktyviai dalyvauja politikoje. 1946 metais JAV, Fultone jis kviečia angliškai kalbančias tautas vienytis, kovojant su komunizmu. Čerčilis nedviprasmiškai mini totalitarinio režimo pavojų, ko geros jisai pirmasis ir pavartojo “geležinės uždangos” terminą. V. Čerčilis 1946 m. kovą pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu. Joje buvos sakoma: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Budapeštas, Sofija, ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų įtakoje ir kai kuriais atvejais labai smarkiai įtakojami iš Maskvos“.

Tiesa, po pakartotinio tapimo ministru pirmininku (1951 metais), jis kiek pakeičia poziciją. Jis nelaiko tikslinga tęsti spaudimą SSRS. 1955 metais Čerčilis dėl pablogėjusios sveikatos pasitraukia iš politikos.

Santrauka:

Vinstonas Čerčilis -vienas žymiausių XX a. politikų, daug prisidėjęs prie sąjungininkų pergalės Antrajame pasauliniame kare ir padaręs nemažai įtakos pokario Europos politinei raidai. 1940-1945 m. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Čerčilis buvo vienas pirmųjų politikų, parėmusių Richardo Nikolauso Kudenhovės-Kalergio iškeltą Paneuropos idėją ir dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ne kartą teigęs, kad Europai būtina vienytis. 1940 m. jis pasiūlė sąjungą Prancūzijai. Po karo Čerčilis tapo Europos integracijos politikos simboliu. 1946 m. garsiojoje Ciūriche pasakytoje kalboje jis įrodinėjo, kad atėjo laikas kurti Jungtines Europos Valstijas. Čerčilis palaikė tarptautinį komitetą Jungtinių Europos Valstijų reikalu, 1948 m. Europos kongreso sesijoje Hagoje buvo jo garbės prezidentas, o įkūrus Europos judėjimą- vienas iš jo globėjų. Tačiau suvienytoje Europoje jis nematė vietos Didžiajai Britanijai; buvo įsitikinęs, kad Europą reikia kurti per Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymą ir kad abi šios valstybės turi perimti vadovavimą žemynui. 1951 m., vėl tapęs konservatorių ministru pirmininku, iš esmės vykdė tokią pat Europos politiką kaip ir leiboristai- apsiribojo tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir laikėsi nuošalyje nuo Europos Bendrijų kūrimo procesų.
Juodas Jaltos šešėlis

Jaltos konferencijoje, vykusioje prieš 60 metų, 1944 m. vasario 4-11 d., Sovietų Sąjungos „tautų tėvas ir mokytojas“ J.Stalinas, JAV prezidentas F.Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V.Čerčilis bei šių šalių užsienio reikalų ministrai suderino karo su Vokietija baigiamojo etapo planus. Bet svarbiausia – F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atidavė savo sąjungininkui Stalinui Baltijos valstybes ir vos ne pusę Europos. Taigi Jaltos konferencijoje ilgiems dešimtmečiams buvo nulemtas tų valstybių likimas. Tos sovietinės okupacijos metais buvo nužudyta ir ištremta nesuskaičiuojama daugybė Stalino okupuotų šalių žmonių, suluošinti jų gyvenimai, o tos okupacijos pasekmės jaučiamos iki šiol.

Kalbant apie Jaltos konferenciją ir didžiojo trejeto suokalbį, vertėtų tai vertinti daugiau kaip dvejeto – Stalino ir pasidavusio jo įtakai JAV prezidento F.Ruzvelto – suokalbį. Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis, nors ir pasirašęs po šio sandėrio dokumentais, neturėjo kur trauktis. Mat frontuose dominavo Sovietų Sąjunga ir JAV, todėl V.Čerčilio pastangos išgelbėti nuo bolševikinės okupacijos bent dalį Europos davė labai mažai vaisių. Tiesa, V.Čerčiliui pavyko išgelbėti nuo komunistinio košmaro Graikiją, kur vietiniai komunistai rengėsi paimti valdžią. Tik V.Čerčilio ryžtingumo dėka 1944 metų gruodį, kai komunistai jau buvo užėmę Atėnus, į Graikiją buvo pasiųsta apie 60 tūkstančių britų karių, kurie ir išgelbėjo Graikiją nuo komunistų įsigalėjimo.

Be to, V.Čerčiliui labai rūpėjo Lenkijos reikalai. Jis visiškai pritarė Londono Lenkijos emigracinės vyriausybės nuostatai, kad Sovietų Sąjunga yra didžiausias Lenkijos priešas, netgi didesnis už ją okupavusią nacistinę Vokietiją. Tačiau Stalinas jau buvo sudaręs vadinamąjį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą su Rusijoje išaugintu bolševiku Boleslavu Bierutu priešakyje. Stalinas pakišo tą komitetą V.Čerčiliui, kai jis 1944 metų spalį apsilankė Maskvoje.

1945 metų Jaltos konferencijos nutarime buvo rašoma: „SSRS, Didžioji Britanija ir JAV yra pasiryžusios būsimuoju taikos laikotarpiu išlaikyti tą tikslų ir veiksmų vienybę, kuri dabartiniame kare padarė pergalę galimą ir neabejotiną. Tiktai toliau vykstant ir didėjant mūsų trijų šalių bendradarbiavimui bei savitarpio pagalbai gali būti įgyvendintas kilniausias žmonijos siekimas – tvirta ir ilga taika“. Tai, žinoma, buvo tuščia deklaracija. Stalinas jau buvo užgrobęs didžiules Rytų ir Vidurio Europos teritorijas ir apie taiką galvojo mažiausiai.

Įdomu, kad, vos mėnesiui praėjus po Jaltos konferencijos, 1945 metų kovą V.Čerčilis rašė, ką jis galvoja apie bendradarbiavimą karui baigiantis ir jam pasibaigus su Sovietų Sąjunga: „Pirma, Sovietų Rusija tapo mirtina grėsme laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują frontą prieš jos veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis Didžiosios Britanijos ir Amerikos kariuomenių tikslas – Berlynas; penkta, Čekoslovakijos išvadavimas ir Amerikos kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę; šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės…“ Kiek vėliau, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, V.Čerčilis sakė, kad laisvajam pasauliui būtų katastrofa, jeigu JAV ir Didžioji Britanija tvirtai laikytųsi faktiškai Stalino padiktuotų Jaltos konferencijos nutarimų. V.Čerčilis, kaip parodė pokario istorija, buvo visiškai teisus, ir praėjo keli „šaltojo karo“ dešimtmečiai, kol, anot buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano, blogio imperija subyrėjo. Pasirodo, naivūs buvo kai kurie Vakarų politikai, kurie manė, jog ta imperija žlugo visiems laikams. Atsigavusi po šoko, ypač atėjus naujam „imperatoriui“ V.Putinui, Rusija vėl rodo savo nagus ir skelbia, kad visi Jaltos, Potsdamo susitarimai, užtvirtinę Maskvos viešpatavimą, pirmiausia Baltijos valstybėse, tebegalioja.

SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencijos, vykusios jau nugalėtos Vokietijos teritorijoje, Potsdame, 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Joje irgi buvo tęsiamos Europos dalybos. Aišku, Maskvos naudai. Nes JAV tikėjosi Stalino paramos karui su Japonija užbaigti. Ir čia Stalinas

išsireikalavo, kad Sovietų Sąjungai būtų perduota pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos. Tiesa, Stalinui Potsdame nepavyko gauti sutikimo apiplėšti visą Vokietiją. F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atmetė milžiniškų reparacijų reikalavimus. Bet tai ir viskas.

Taigi V.Čerčilis labai greitai atsipeikėjo po Jaltoje įvykusios faktiškos Vašingtono ir Londono kapituliacijos ir 1946 m. kovo 5 d. Fultone, JAV, pasakytoje garsiojoje kalboje pareiškė, jog dabar pasauliui gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo pavojus, ir šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga bei jos organizuotas tarptautinis komunistinis judėjimas. Bet jau buvo per vėlu: F.Ruzveltas su V.Čerčiliu, Jaltoje sutikę atiduoti „generalisimui“ Stalinui užgrobtas Europos teritorijas, daugiau kaip penkiems dešimtmečiams išbraukė jas iš pasaulio žemėlapio. Ne tik politinio, bet ir geografinio. Tai buvo ne tik politinio cinizmo, bet ir politinio naivumo viršūnė. Iki šiol dar aiškinama, kad F.Ruzveltas su V.Čerčiliu neturėjo kitos išeities, nes įsismaginęs Stalinas jų nesutikimo atveju būtų žygiavęs toliau ir užėmęs visą Europą. Todėl tokie deklaruoti svarbūs dalykai kaip tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės buvo pamiršti.
Vinstono Čerčilio gyvenimo įdomybės

Kai Vinstonas Čerčilis buvo užsienio reikalų ministru, jo ministerijoje buvo įsteigta speciali pareigybė — sero Vinstono Čerčilio bridžo partneris. Dirbti tokį darbą nebuvo malonu. V. Čerčilis kaip bridžo partneris buvo siaubingas. Vieną kartą, kai minėtos pareigybės dar nebuvo, jis Brazilijoje žaidė poroje su D. Britanijos ambasadoriumi. Po vieno padalijimo Čerčilis labai supyko ant ambasadoriaus ir, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, 15 minučių ant savo partnerio garsiai rėkė. Todėl sero Vinstono Čerčilio bridžo parneris turėdavo tylėdamas kęsti panašius išsišokimus ir įvairias pretenzijas, pavyzdžiui: „Net jei jūsų vietoje sėdėtų asilas, jis žinotų, kad reikia dėti ne devynakę, o aštuonakę.“ Į visa tai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą partneris atsakydavo tik kuklia šypsena.

1930 metais išryškėjo ir šio politinio veikėjo literatūrinis talentas. 1933 – 1938 metais jis parašo savo įžymiojo protėvio Malboro istoriją, susidedančią net iš šešių knygų. 1932 metais pasirodo jo knyga “Nuotykiai ir mintys”, 1939 išleidžiama istorinė-biografinė knyga “Didieji amžininkai”. Jo pasisakymai ir kalbos surinktos knygose “Kol Anglija miegojo” ir “Žingsnis po žingsnio”.

Būdama soste Jos Didenybė reguliariai skirdavo antradienio vakaro audiencijas dešimčiai britų ministrų pirmininkų tarp kurių buvo ir Vinstonas Čerčilis. 1953 metais iš karalienės rankų jis gauna Keliaraiščio ordiną,- aukščiausią Anglijos apdovanojimą.

Tarp garsių popietės poilsio mėgėjų – seras Vinstonas Čerčilis, kuris po pietų reguliariai pamiegodavo, o po to maudydavosi vonioje. Net ir per Antrąjį pasaulinį karą jis laikėsi šio ritualo.

Gyvenimui artėjant į pabaigą Vinstonas Čerčilis savo artimiems draugams prisipažino, kad jis pypkę rūkė tik norėdamas “kietai atrodyti”.

“Prospect of Whitby“ aludėje Vinstonas Čerčilis mėgdavo vakarieniauti. Jis atsinešdavo savo išlaikyto portveino, o administracija už šią privilegiją iš jo imdavo vieną šilingą ir šešis pensus (septynis su puse penso) kaip atkimšimo mokestį.

Arbata Lapsang Souchong šią Kinijoje gaminamą arbatą taip pat galima priskirti prie žymiausių aromatinių juodųjų arbatų, kurią labai mėgo Vinstonas Čerčilis.

Bene garsiausias to meto Didžiosios Britanijos tankas – A22 Mk IV “Churchill”. Būtų negarbinga jo nepaminėti ne vien tik dėl to, kad pavadintas ministro pirmininko Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) garbei, bet ir todėl, jog karo metu ši mašina, apsikausčiusi ypač storais šarvais, buvo daugelio pėstininkų išsigelbėjimu, slepiantis nuo skeveldrinių vokiečių sviedinių ar didelio kalibro kulkosvaidžių

Balandžio 3 d. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiuntė pirmą ir vienintelį savo įspėjimą sovietų lyderiui  Josifui Stalinui. Remdamasis “patikimu šaltiniu”, Čerčilis pranešė apie vokiečių kariuomenės perdislokavimą ir telegramą užbaigė žodžiais: “Jūsų Didenybė, žinoma, įvertins visą šių žinių reikšmę” (Čerčilis įsiuto, kai sužinojo, kad britų pasiuntinys Maskvoje delsė perduoti telegramą, bijodamas, jog Stalinas ją priims kaip provokaciją.)

Vinstonas buvo kairiarankis.

Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”

Vinstonas Čerčilis buvo mikčius. Kai jis buvo vaikas, viena mokytoja pasakė: “Dėl mikčiojimo, jis tikrai neišdrįs sekti tėvo pėdomis ir tapti politiku”.

Manau, visi puikiai žino, kad pats Vinstonas Čerčilis, būdamas, rodos, liberaldemokratu perėjo į konservatorius ir tapo vos ne žymiausiu, o galbūt ir žymiausiu Britanjios politiku. Jis pripažino tą klaidą. Ką darysi. Mes – jauna demokratija, ne visi kartais galbūt iš karto pasirenkame savo politines partijas, galų gale turime teisę pakeisti.

Vinstonas pasakė, kad Demokratija – yra blogiausia valdymo forma, jeigu nekreipsime dėmesio į visas kitas.

Čerčilio nuojauta išgelbėjo personalą

Daug kartų neįtikėtiną nuojautą yra parodęs Vinstonas Čerčilis. 1941 metais jis kartą grįžo patikrinęs zenitininkų baterijas. Kai reikėjo sėsti į automobilį, jis labai nustebino savo adjutantą, kaip visuomet atidariusį jam priekines dureles. Tą kartą, užuot atsisėdęs į savo įprastą vietą, Čerčilis pats atsidarė antrąsias dureles ir atsisėdo ant antrosios sėdynės… Netoli tenuvažiavus, priešais jų automobilį sprogo bomba. Adjutantą kliudė skeveldra. Jis žuvo.

Suprantama, jog toks neįprastas premjero pasirinkimas neliko be komentarų. Klausinėjamas, kodėl būtent jis tik tada pakeitė įprastą savo vietą automobilyje, Čerčilis aiškino: paskutinę minutę išgirdęs kažkokį perspėjantį vidinį balsą ir jam paklusęs, tik kam nors tai paaiškinti negalėjęs.

Kitą kartą, prieš pat vokiečių bombonešių antskrydį, Čerčilio tiksli nuojauta tiesiog išgelbėjo nuo žūties visą valgyklos personalą. Kaip niekada, staiga jis visiems įsakė kuo greičiau palikti patalpas ir eiti į slėptuvę. Netrukus į valgyklos patalpas… rėžėsi bomba!

Čerčilio pomėgiai:

Šis politikos veikėjas vertas įtraukimo į įtakingiausių vyno veikėjų sąrašą vien už gyvą pavyzdį, jog demokratiškai išrinktas tautos vadovas geriau už diktatorius išmano vyno ragavimo džiaugsmą.

Winston‘o bendraamžiai diktatoriai vyno nemokėjo rinktis. Hitleris mėgo vyną iš Italijos Tirolio, tačiau apskritai jo gėrė itin retai. Musolinis geriausiu Italijos vynu vadino raudoną Santa Magdalena vyną iš Trentino krašto, o dabar šio vyno išskirtiniu nelaiko niekas. Stalinas mėgo jauną Kaukazo vyną, nors gandai priskiria jam ir Khvanchkara vyno pomėgį. Bet kuriuo atveju tai nebuvo geriausias jam prieinamas vynas.

Winston‘as nespjovė į bet kokį gėrimą. Yra manančių, jog jis net turėjo problemų su alkoholiu, nes kiekvieną dieną išlenkdavo bent po 3 – 4 stiklus viskio. Tačiau didžioji jo aistra buvo Šampanas ir Porto vynas. Aišku, kad tai buvo itin britiškas aukštuomenei priklausančio žmogaus vyno pasirinkimas. Apie Šampaną Churchill‘is sakydavo: „Po pergalės aš jo vertas, o po pralaimėjimo man jo reikia“ arba „paprasčiausiai pasisotinu geriausiu“. Nuosavą lenktynių žirgą Šampano mėgėjas buvo pavadinęs „Pol Roger“ vardu.

Dabar šio veikėjo pomėgiai įamžinti Pol Roger namų Cuvée Sir Winston Churchill Šampanu. Likimo ironija, jog Winston‘o tėvo giminės pavarde yra pavadintas šiuo metu įžymiausias Naujosios Zelandijos vyno kraštas – Marlborough. Deja, čia „Winnie“ niekuo dėtas.

Vinstono citatos ir pasakyti išmintingi žodžiai:

,,Visi, suvokiantys ateitį kaip priešinį vėją, klysta.“

“Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę.”

“Karts nuo karto žmogus atsitiktinai užkliūna už tiesos, bet dažniausiai jis atsikelia ir nužingsniuoja toliau.”

„Visada prisimink, kad aš paimu iš alkoholio daugiau, nei jis iš manęs.“

„Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.“

„Fanatikas yra asmuo, nenorintis keisti savo nuomonės, o norintis pakeisti subjektą.“

„Karo belaisvis – tai žmogus, kuris bando jūs nužudyti ir kai jam nepasiseka, prašo jūsų nežudyti jo”

“Karo metu tiesa tampa tokia brangi, kad ją pastoviai turėtų lydėti melo eskortas“

„Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.“

„Penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju – tai geriausias argumentas prieš demokratiją.”

“Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame.”

Vinstonas Čerčilis yra sakęs – “Mėgstu mokytis, bet nekenčiu būti mokomas.”

„ Atimkite iš manęs cigarą, ir aš paskelbsiu jums karą.“

„Mes turime saugotis nereikalingų inovacijų, ypač jei vadovaujamasi logika.“

„Sėkmė yra ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo.“

„Aš laikau save optimistu. Neįsivaizduoju, kokia prasmė būti kuo nors kitu.“

„Demokratija yra blogai, bet tai geriausia ką turime.“

„Trumpiausias griovimo būdas taikyti varžovų metodus“

Išvados:
Rašyti apie Vinstoną Čerčilį buvo gan sunku bet labai įdomu vis daugiau sužinojau naujų dalykų, kurie mano manymu tikrai pravers ateitije. Čerčilis mane sudomino kaip asmenybė ypač tokie šuolei moksluose. Mokydamasis uždaroje mokykloje jis mokėsi prastai. Turėdamas valios ir užsispyrimo iš trečio karto įstojo į Karališkąją karo akademiją Sandherste, kur buvo tarp pažangiausių mokinių. Jis buvo geras politikas ir tapo įžymiausiu Didžiosios Britanjios premjeru. Jis norėjo, kad susikurtų Jungtinės Europos Valstijos ir kad nebekariautų Europa. Jis buvo ir rašytojas už sukurtas knygas buvo apdovanotas. Jis buvo ir vynų žinovas.
Naudota literatūra:

Internetas:

www.xxiamzius.lt

www.slaptai.lt

www.euro.lt

www.lt.wikipedia.org

www.kaunodiena.lt

www.cha.lt

www.sociums.lt

www.maxima.lt

www.zebra.lt

www.technologijos.lt

www.vynogidas.lt

www.info.lt

www.Meniu.lt

www.ekstra.puslapiai.lt

Rašykite komentarą

-->