Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Mykolaičio Putino romanas “Altorių šešėly”

Autorius: Eligijus

Viena aukščiausiu Vinco Mykolaičio Putino kūrybos viršūnių – romanas „Altorių šešėly“. Skaitydami jį tiesiog pamilstame šį lietuvių literatūros klasiką. Šis kūrinys tampa kelrode žvaigžde, vedančia į prasmingą gyvenimą. Iš jo mokomės pažinti save, suvokti asmenybės vertę. Patekę į Liudo Vasario – jaunai sielai tokio artimo herojaus – pasaulį, pradedame suprasti žmogiškuosius jo vidaus konfliktus, kūrybą žadinančius džiaugsmo ir skausmo išgyvenimus. Šis V.M. Putino romanas – didžiulis dvasios lobis, jis skatina atidžiau pažvelgti į save, pagalvoti apie savo pašaukimą ir prasmingą vietą visuomenėje. “Altorių šešėly“ skatina ugdyti savyje asmenybę. Šis Vinco Mykolaičio Putino romanas dar tebelaikomas geriausiu psichologiniu intelektualiniu romanu lietuvių literatūroje.

Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931m. V.Mykolaitis-Putinas parašė romano Altorių Šešėly I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmeninė drama. Romanas domino skaitytojus autobiografiškumu. Pats autorius ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis, ir stebėjosi smalsumu naivių skaitytojų, manančių, kad Vasaris esąs pats rašytojas su visomis gyvenimo aplinkybėmis, su visais veiksmais, nuotykiais ir buitinėmis smulkmenomis. ,Jie mano, kad aš parašiau tikslią savo autobiografiją […]. Tačiau romanas nėra V.Mykolaičio-Putino autobiografija. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: “Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs pasakysiu, kad jokios Liucės ne baronienes mano gyvenime, realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kokia pavaizduota romane, taip pat nebuvo […].Daugiausia gyvenimiškojo buitinio autobiografiškumo yra pirmajame skyriuje” (Putinas).

Tam tikri autobiografiniai faktai, asmeninė gyvenimiška patirtis būdingi ne vieno rašytojo kūrybai. Bet kuris prozininkas, imdamasis romano ar apysakos, kuria meniškai apibendrintus vaizdus, grįsdamas juos savo patirtimi “. Autobiografiškumas padidina skaitytojų susidomėjimą kūriniu.

Romane „Altorių šešėly“ realistiškai vaizduojamas kūrybinės asmenybės emocinis ir intelektualinis brendimas, gvildenamos svarbios dvasinio gyvenimo problemos. Kūrinio centre – poeto kunigo Vasario asmuo. Vasario psichologinė analizė sudaro romano turinį. Vasaris yra švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, nepakenčiąs veidmainiavimo, negalįs sutilpti siauruose kunigo pareigų varžtuose. Jis nuolat kankinasi, jausdamas, kad jame nesiderina poeto talentas su pasiimtomis pareigomis, kad jis negali pažinti tikro gyvenimo. Jau nuo seminarijos laikų jis jaučia, kad jo prigimtis nesiderina su kunigo pašaukimu, bet neturi pakankamai valios iš karto nutraukti ryšius su kunigo pareigomis.

Imdamas rašyti „Altorių šešėly“, aš nesitikėjau, kad mano sunkokas veikalas padarys tokią triukšmingą karjerą – rašė V.M. Putinas. Jį skaitė visi, netgi tie, kurie nemėgo, vedami smalsumo ir tie skaitė šį romaną. Tačiau Putino romanas buvo įvairiai, net absurdiškai vertinamas ir skirtingai interpretuojamas. Dvasininkų sluoksniai kūrinį vertino kaip pasikėsinimą į Bažnyčios autoritetą, kaip kenkimą visai lietuvių kultūrai, kaip šmeižtą, kunigijos gyvenimo juodinimą, nors rašytojas niekada tokio tikslo neturėjo. Vyskupas Justinas Staugaitis, prisidengęs J. Gintauto slapyvardžiu, parašė ir paskelbė romaną-antitezę ,,Tiesiu keliu”, kuriuo buvo oponuojama Putino romanui. Tarpukario inteligentai, autoritetingi literatūros žinovai, atvirkščiai, kūrinį vertino ir juo džiaugėsi. Spaudoje kilo aštri polemika, į kurią įsitraukė ir įvairių tarpukario Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovai. Pats autorius, reaguodamas į diskusiją spaudoje, parašė išsamų straipsni ,,Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai”. Šis Putino romanas – galbūt dramatiškiausia lietuvių romano istorijoje pastanga paaiškinti savąjį gyvenimą.

ROMANO TEMA, PROBLEMOS IR TURINYS
Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. Ekskunigo problema yra sudėtinga. Jo priežastys, nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta, kaip savęs ieškojimas ir suradimas. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyvenanti asmenybė.

Romaną ,,Altorių šešėly” sudaro trys dalys: „Bandymų dienos”, ,,Eina gyvenimas”, ,,Išsivadavimas”. Yra parašytas ir ketvirtos (neužbaigtos) dalies fragmentas. Per visas tris romano dalis plėtojama Liudo Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir iškunigėjimo istorija: nuo kunigų seminarijos klieriko iki kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti poetu. Yra kuriami ir antraeilių veikėjų paveikslai, pirmiausia moterų: Liucės (I-III dalys), baronienes Rainakienės (II dalis) ir Auksės (III dalis). Romano veiksmas apima laikotarpį nuo 1905 iki 1926 metų. Jis telkiamas įvairiose vietose: seminarijoje, tėviškėje, ant Aušrakalnio, Kalnynuose, Kaune.

Romane, kaip ir lyrikoje, Putinas vaizduoja vidinius žmogaus išgyvenimus, jam labiausiai rūpi žmogaus dvasiniai konfliktai.

Pirmosios romano dalies (,,Bandymų dienos”) turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Čia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patriotinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų, metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meiles išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje. Antrojoje romano dalyje („Eina gyvenimas”) Liudas Vasaris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisitaikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinį niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ši žavi, išsilavinusi, inteligentiška dvaro ponia sužadina ne tik jau jausmus, bet ir pasiryžimą būti savimi.

Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, susikūrė Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.

Trečiojoje dalyje („Išsivadavimas”) Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o ,,pasaulietis” inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romano pabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Aukse Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario sužadėtine.

Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyvenimą, skatindama realiau pažiūrėti į tikrovę. Ir Liudas, ir Aukse mąsto apie galimybę sukurti šeimą. Romano pabaigoje Liucės savižudybę skatina veiksmo atomazgą – Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimą apie pasitraukimą iš kunigų.

ANTRAEILIAI „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ VEIKĖJAI
Antraeiliams veikėjams „Altorių šešėly“ tenka palyginti nežymios pagalbinės funkcijos. Tačiau kai kurie iš jų praplečia romano problematiką, turi įdomų vidaus pasaulį ir likimo vingius.

Šalutinių personažų tarpe bene reikšmingiausia yra Liucė. Ji lydi Vasarį per visą romaną ir suvaidina svarbų vaidmenį pagrindinio herojaus gyvenime. Pirmoje romano dalyje Liucė – jaunystės, grožio, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, „sveikos jaunystės skaistumu“ trykštanti pirmoji Vasario meilė. Trečiojoje romano dalyje Liucė, jau Glaudžiuvienė, visai kitokia – moderni ponia, o iš tikrųjų galutinai palūžusi ir morališkai smukusi moteris, tragiškai nutraukusi savo gyvenimą. V.M. Putino teigimu meniškiausias jo romano charakteris – Liucija. „Aš džiaugiuosi šituo savo fantazijos kūdikiu“ – sakė Putinas straipsnyje „Liudo Vasario draugai ir priešai“

Taip pat įdomus romano personažas – baronienė Rainakienė. Dar nepažindamas jos, Vasaris jau sieja su dvaru savo romantiškas svajones. Šita ponia – tarsi renesanso dvasios moteris. Ir savo laisvu elgesiu, ir pažiūromis į meną. Baronienė, būdama lengvo elgesio, pati ieško gyvenime tik malonumų ir ta kryptimi skatina Vasarį. Baronienė skatina Liudo domėjimąsi literatūra, knygomis. Jos ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški.

Kaip veiklios moters idealas romane piešiama Auksė. Ji padeda Vasariui galutinai apsispręsti, atsisakyti kunigystės. Auksė tipiškas šeimos žmogus. Visas jos gyvenimas pernelyg sutelktas į vyriškį ir šeimą, kitų siekimų ji neturi.

Antraeilių personažų pasirodymas vertė rašytoją ieškoti labai taupių charakteristikos priemonių. Tačiau vargu ar tokie gyvi būtų Liucė, baronienė, Stirpaitis, Auksė, Kimša, ir kiti, jeigu romane nebūtų taip labai mums jaudinančio Vasario paveikslo. Pastarasis jiems teikia gyvybę.

KUO LIUDO VASARIO ISTORIJA AKTUALI
Pirmiausia atskleista pastanga būti savimi, savęs vertu žmogumi, pastanga ieškoti savojo pašaukimo, nuolat save ugdyti, įveikti dvasinį ribotumą, vaduotis iš dogmatiško vertybių supratimo. Stebėti ir apmąstyti, nes tapsmas asmenybe – nesibaigiantis procesas.

Ši Liudo Vasario istorija, kaip rašo Vytautas Kavolis, tai ,,prasišviečiantys sąmoningumo poslinkiai”, nepriklausomo žmogaus nuostata – ,,būti savo tėvų, bet kurios institucijos, tradicijos ar valstybinio autoriteto nepraryjamu žmogumi“, o tai ir reiškia išdrįsti būti savimi.

NAUDOTA LITERATŪRA

1.Dainora Eigminienė / Vincas Mykolaitis – Putinas: gyvenimas ir kūryba / „Baltos lankos“ 2001 m.

2.Jonas Lankutis / Vincas Mykolaitis– Putinas / Kaunas „Šviesa“ 1982 m.

3.Jonas Lankutis / Vinco Mykolaičio Putino kūryba / Vilnius „Vaga“ 1973 m.

4.Literatūras klasikos interpretacija / „Alma litera“ Vilnius 2001 m

5.Literatūros teksto interpretacija / „Alma litera“ Vilnius 2000 m

6.Viktorija Daujotytė / Lietuvių literatūra 11 kl. / Kaunas „Šviesa“ 1996 m.

7.Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatija / Kaunas „Šviesa“ 1989 m.

8.http://anthology.lms.lt

Rašykite komentarą

-->