Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Mykolaičio – Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė

Autorius: Milda

Vincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje raštijoje…

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština valingą ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė – protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina veikdamas tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo motyvai, kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį ir emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė, visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas – pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba – tai ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas, grįžimas prie amžinųjų būties, Dievo temų.

Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų” priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka. Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”… Čia sugretinti du simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra – tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio erdves. Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje. Ši vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta “tolimą”, “paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo tobulėti, pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo galią. Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai praeities vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio subjekto glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo unikalumą, menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės, dvejojimo, blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas, supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė: “dvi aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” – visa kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Rašykite komentarą

-->