Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Krėvės Mickevičiaus asmenybė ir kūryba

Autorius: Gabrielė

Svarb. Biografijos bruožai Kūryba Visuomeninė veikla
Gimė 1882m. Subartonių kaime netoli Merkinės. 1m. Merkinės pradinės mokyklos mokinys.
Peterburge išlaiko egzaminus iš 4 klasių kurso.
1898m. įstoja į Vilniaus kunigų seminariją.
1900m. išstoja iš seminarijos.
1904m. Kazanėje išlaiko brandos atestato egzaminus.
1904m. įstoja į Kijevo universitetą studijuoti slavistikos.
1905m. į Austro-Vengriją į Lvovo universitetą.
1909m. baigia universitetą filosofijos daktaro laipsniu.
1909m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją iki 1920m.
1911m. apgina Kijevo disertaciją ir gauna lyg. Kalbotyros magistro laipsnį.
1920m. grįžta į Lietuvą.

1940m. persikelia į Vilniaus universitetą. Iš pradžių pasitraukia į Austriją.

1947m. emigruoja į JAV, Filadelfiją, kur dirba Pensilvanijos universitete.
1954m. mirė Springfilde, netoli Filadelfijos.

Legenda “Gilšë”.

Aps. “Bobulės vargai”.
Diplominis darbas apie indoeuropiečių protėvynę.
“Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, daug apsakymų iš “Šiaudinės pastogės”, “Šarūnas”, drama “Skirgaila.”
Redaguoja žurnalus “Skaitymai”, “Baras”, “Skynimai”, apys. “Žentas”, “Raganius.”

“Dangaus ir žemės sūnūs.”

Rinko tautosaką, skelbė ir tyrinėjo ją.
Eina užsienio reikalų ministro, ministro pirmininko pareigas.
V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja jautrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus. Skerdžius sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Jis myli mišką ne vien dėl to , kad jame praleidžia visas dienas ir yra su juo suaugęs iš mažens, bet ir dėl to, kad jo sąmonėje tebėra gajos senovės pažiūros į gamtą, kuri žmogui atrodė turinti paslaptingus gyvybės įstatymus, pilna visokių “monų” ir kitokių būtybių. “Kaip tai, kad monų nebūtų!” – nesupranta ir stebisi Lapinas. Jis pasakoja vaikams istorijas apie miškinius, laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja…”
Prisirišimo prie dzūkų kaimo, jo žmonių gyvenimo prasmingumo matymo V.Krėvei užteko vaizduoti ūkininkus, jų darbus, rūpesčius. Jis talentingai aprašė Dzūkiją, to meto kaimą, jo gyventojus, išskyrė tokius įdomius dzūkus kaip skerdžių Lapiną, Gugį ar Vainorų. Nors V.Krėvės kūryba yra paremta gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau ji žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi.

V. Krėve savo kūryboje nagrinėjo daug temų – gilinosi į romantinę – legendinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra. Jo kūryboje tilpo daug skirtingų literatūros žanrų – nuo romantinių legendų, realistinių novelių ir apysakų, istorinių dramų, iki biblinės apysakos “Dangaus ir žemės sūnūs”. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių jis didžiausią dėmesį skyrė dviems visuomenės grupėms – seniems ir mažiems. Savo herojų prototipus V. Krėvė surado “Šiaudinėje pastogėje”, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drąsūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai
mylėti, neapkęsti ir net keršyti.
Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apysakos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinamas, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.

Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.

Senų žmonių garbingumas bei didingumas iškeliamas jau pirmojo Krėvės kūrinio pavadinimu – “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Seni žmonės – tai žmonės, kurie savo pusėje turi dalyką, vertą nugyventų dešimtmečių. Tas dalykas – tai prisiminimai ir patirtis. V. Krėvė nesiūlo gyventi vien prisiminimais, bet pažymi, kad prisiminimai sukrauną patirties naštą, kuri nėra sunki – priešingai, ji yra maloni ir suteikia senam žmogui pranašumą prieš jaunąjį.

“Galvažudys”
Kūrinyje “Galvažudys” ryškiausiai atskleidžiamas vaiko charakteris ir jo vidinė būsena. Susipažįstame su dviem veikėjais – Žvairių Petriuku ir Juknių Miku, ganančiais kiaules. Veiksmo užuomazga – įpykusio Pliaugos pasirodymas pamiškėje. Ir štai pirmas įvykis: Pliauga sušeria botagu užsisvajojusiems piemenukams už tai, kad jie praganė Kalpoko kiaulę, kuri iškniso bulves. V.Krėvė parodo, kaip vieno žmogaus pyktis iššaukia ir kito pyktį. Petriukas už patirtą skriaudą pasiryžta atkeršyti Kalpoko Žvinei, kuri nuolat pridaro piemenukams rūpesčių. Jis prisideda kišenes akmenų ir sviedžia vieną į kiaulę, kuri ramiai triauškina bulves. Žvinė nė nekriuktelėjusi griuvo ant šono ir nekrustelėjo, kai Petriukas ją čaižė botagu. Tačiau netrukus jo pyktį pakeičia išgąstis. Supranta, užmušęs kiaulę. Štai čia ir paaiškėja, kodėl novelė pavadinta “Galvažudys.” Juolab, kad ir bobulė, kuriai piemenukas pasiguodžia, pavadina jį galvažudžiu. Toliau svarbiausi novelės įvykiai yra tokie: bobulė, nenorėdama netekti piemens, pataria Petriukui prigrasyti Miką, kad jis nesakytų, kas užmušė kiaulę, tačiau Mikas neiškenčia ir tą pačią dieną išplepa Kalpokienei, o įtūžęs Kalpokas ateina pas Žvairius skųsti piemenį ir ruošiasi jį prilupti. Tačiau bobulė gelbsti savo piemenuką ir prašo jo negąsdinti. Visą vasarą Petriukas bėga nuo Kalpoko keršto. Tokie įvykiai buvo I ir II dalyse. III dalis pradedama rudens peizažu. Čia matome Kalpoką, einantį mišku per lietų ir apmąstantį savo sunkią ūkininko dalią. Lietinga, niūri diena, tokios pat graudžios ir Kalpoko mintys. Ir štai kūrinio kulminacija – jis pamato Petriuką, užsiglaudusį už pušelės. Tačiau kaip nekeista, pykčio mažajam galvažudžiui Kalpokas jau nejaučia ir netgi norėtų, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo pabėgtų. Bet vaikas nebėga, nors ir girdi ūkininko kosčiojimą. Pasirodo, piemenukas verkia užmuštos Žvinės ir žada atsilyginti Kalpokui, bet šis paglosto ir nuramina sulytą piemenuką. Taigi atomazga visai netikėta – du priešai susitaiko rudenėjančiame miške. Gamta paveikia jų jausmus, daro juos geresniais. Kaip matome, novelėje didelis vaidmuo tenka gamtos peizažui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizažo, piemenukai svajoja ir fantazuoja apie miškinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus, nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidžia Mikui išdavystę, o trečiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko širdyje nelieka pykčio, nes taip juos paveikia rudeninis miškas.
“Galvažudyje” keliama ne blogio, o kaltės problema, nes kaltę gali suvokti tik jautrios sielos žmogus. Pro grubų buities luobą sklinda nuoširdus jautrumas – didelė dovana žmonių gyvenime. Netikėta apsakymo pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – išryškina tas vidines žmonių galias, kurias išjudino pirmas jų gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

“Bobules vargai”

Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – bobulė. Ji buvo nelaiminga . Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrinėjimas. Jos darbai užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio ir nedidelio gabalėlio laisvės.
“Skerdžius”
Skerdžius Lapinas yra labai panašus į raganių Gugį, bet Lapino siela dar dvasingesnė, ryšys su gamta dar stipresnis. Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir tai tapo realybe. Lapinas buvo pagonis ir tai įaugę į giliausias jo sielos gelmės. Vincas Krėvė parodo, kad tvirtame žmoguje magija turi senovės lietuvių psichikos ir pažiūrų ypatybių.
KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS ?
Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą…

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas” rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo… Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius” pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus. Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja:

“-Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.”

V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios nevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”
KODĖL VINCAS KRĖVĖ IŠSKIRIA MAŽUS?
Vinco Krėvės nuomone – vaikystė ir senatvė yra du svarbiausi, dvasingiausi ir garbingiausi žmogaus gyvenimo etapai. Vaikas – tai žmogus, kuriam viskas prieš akis. Jis turi pasirinkti savo būsimą gyvenimo kelią, nulemti savo ateitį. Vaikas yra skaistus ir geras iš prigimties – jį sugadinti gali tik gyvenimas. V. Krėvė stengiasi parodyti, kad vaikas taip pat nėra tik mažas gyvas padarėlis. Jis turi savo dvasią, savo išgyvenimus ir savo sąžinę. Jei jis vadovausis savo sąžine, gyvenimas jo nesugadins ir jis galės pasiekti dar garbingesnį savo gyvenimo etapą – senatvę.

ĮVADAS

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Pasak A. Zalatoriaus – “Rašytojo asmenyje derinasi skvarbaus analitiko protas, nerami romantiko siela, blaivus valstiečio žvilgsnis į pasaulį.”

V. Krėvei rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Rašykite komentarą

-->