Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Krėvės Mickevičiaus asmenybė ir kūryba

Autorius: Gabrielė

Svarb. Biografijos bruožai Kūryba Visuomeninė veikla
Gimė 1882m. Subartonių kaime netoli Merkinės. 1m. Merkinės pradinės mokyklos mokinys.
Peterburge išlaiko egzaminus iš 4 klasių kurso.
1898m. įstoja į Vilniaus kunigų seminariją.
1900m. išstoja iš seminarijos.
1904m. Kazanėje išlaiko brandos atestato egzaminus.
1904m. įstoja į Kijevo universitetą studijuoti slavistikos.
1905m. į Austro-Vengriją į Lvovo universitetą.
1909m. baigia universitetą filosofijos daktaro laipsniu.

1909m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją iki 1920m.
1911m. apgina Kijevo disertaciją ir gauna lyg. Kalbotyros magistro laipsnį.
1920m. grįžta į Lietuvą.

1940m. persikelia į Vilniaus universitetą. Iš pradžių pasitraukia į Austriją.

1947m. emigruoja į JAV, Filadelfiją, kur dirba Pensilvanijos universitete.
1954m. mirė Springfilde, netoli Filadelfijos.

Legenda “Gilšë”.

Aps. “Bobulės vargai”.
Diplominis darbas apie indoeuropiečių protėvynę.
“Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, daug apsakymų iš “Šiaudinės pastogės”, “Šarūnas”, drama “Skirgaila.”
Redaguoja žurnalus “Skaitymai”, “Baras”, “Skynimai”, apys. “Žentas”, “Raganius.”

“Dangaus ir žemės sūnūs.”

Rinko tautosaką, skelbė ir tyrinėjo ją.
Eina užsienio reikalų ministro, ministro pirmininko pareigas.
V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja jautrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus. Skerdžius sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Jis myli mišką ne vien dėl to , kad jame praleidžia visas dienas ir yra su juo suaugęs iš mažens, bet ir dėl to, kad jo sąmonėje tebėra gajos senovės pažiūros į gamtą, kuri žmogui atrodė turinti paslaptingus gyvybės įstatymus, pilna visokių “monų” ir kitokių būtybių. “Kaip tai, kad monų nebūtų!” – nesupranta ir stebisi Lapinas. Jis pasakoja vaikams istorijas apie miškinius, laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja…”
Prisirišimo prie dzūkų kaimo, jo žmonių gyvenimo prasmingumo matymo V.Krėvei užteko vaizduoti ūkininkus, jų darbus, rūpesčius. Jis talentingai aprašė Dzūkiją, to meto kaimą, jo gyventojus, išskyrė tokius įdomius dzūkus kaip skerdžių Lapiną, Gugį ar Vainorų. Nors V.Krėvės kūryba yra paremta gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau ji žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi.

V. Krėve savo kūryboje nagrinėjo daug temų – gilinosi į romantinę – legendinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra. Jo kūryboje tilpo daug skirtingų literatūros žanrų – nuo romantinių legendų, realistinių novelių ir apysakų, istorinių dramų, iki biblinės apysakos “Dangaus ir žemės sūnūs”. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių jis didžiausią dėmesį skyrė dviems visuomenės grupėms – seniems ir mažiems. Savo herojų prototipus V. Krėvė surado “Šiaudinėje pastogėje”, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drąsūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->