Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Krėvės kūryba

Autorius: Ignas

Į lietuvių literatūrą Krėvė atėjo iš karto ir tvirtai atsistojo pirmosiose rašytojų gretose. Krėvės kūrybos tikslai buvo kilnūs ir dideli. Skatinamas nacionalinės savigarbos ir kitų tautų pavyzdžių, jis stengėsi sukurti lietuvių herojinį epą. Taip gimė Dainavos padavimai, ‘Šarūnas’ ir ‘Skirgaila.

Užtenka ištarti – Raigardas – ir atmintyje iškyla Vinco Krėvės užrašytieji, o kai kur gal meistro ranka ir gerokai suliteratūrinti padavimai. Tuo tarpu kalbėdami apie “Šarūną”, “Skirgailą”, “Pratjekabuddhą”, “Dangaus ir žemės sūnus”, iš karto norisi atsekti istorinius ir mitologinius šaltinius, suprasti didžiuosius autorių kankinusius klausimus, sieti juos su pasaulio literatūros patirtimi, analizuoti sudėtingai sukonstruotą tekstą. Žinoma, naivu galvoti, kad Krėvė sąmoningai laikėsi kažkokios erdvių schemos. Jam tai išėjo savaime. Todėl nėra reikalo ieškoti ir labai griežto tų erdvių atribojimo. Juolab kad, pasakodamas apie kaimą, rašytojas paliečia ir tas problemas, kurios jam Vaikystė ir jaunystė taip giliai įsirėžė į Krėvės sielą, kad jos sukeltų įspūdžių ir suformuotų moralės bei elgesio modelių negalėjo ištrinti nei didmiesčiai, nei profesoriaus bendravimas su inteligentais. Krėvei profesoriui buvo vienas malonumas miegoti daržinėje ir ministro titulai, nei aukštuomenės etiketą kruopščiai sauganti žmona, nei ant šieno, jis galėjo pasiraitęs kelnes bristi su kaimo vaikais į balą varlių gaudyti, miške čiupti į glėbį ir berniškai pabučiuoti gimnazistę, padorioje kompanijoje suriesti riebų anekdotą. Šnekėtis su kaimiečiais jam sekėsi ne blogiau, negu su kolegomis profesoriais. Kaimas gyvastingu sluoksniu nusėdo Krėvės dvasioje dėl dviejų priežasčių. Būsimasis rašytojas augo itin uždaroje erdvėje, kurią retai sudrumsdavo platesnio pasaulio įvykiai. Tokioje aplinkoje kiekvienas vietinės reikšmės faktas, nesant galimybių jo gretinti su kitais, tampa pats svarbiausias ir įstringa sąmonėn kaip vienintelis galimas. Ten jis apauga savais vertinimais, ir jį nebe taip lengvai nustelbia vėlesni įspūdžiai. Kita priežastis – skausmingas kaimo praradimas jausmas, atsiradęs po pašalinimo iš seminarijos. Nors Krėvė jautėsi teisus, bet tėvų nusivylimas ir pašaipūs kaimynų žvilgsniai stipriai žeidė jo širdį, versdami mintyse nuolat grįžti prie to, su kuo jis suėjo į konfliktą. Krėvės gimtieji Subartonys, kaip ir kiti panašūs Dzūkijos kaimai, buvo miškų ir ežerų apsupta oazė Trakų pavieto (apskrities) pakraštyje. Trakai, o už jų Vilnius – tik tolimi, retai kada pasiekiami taškai. Daugumos žmonių kelias baigdavosi valsčiaus centru Merkine ir gretimų parapijų ar filijų miesteliais: Nedinge, Alove, Liškiava, Perloja, o dažniausiai tik artimiausiais kaimais: Gudakiemiu, Maseliškėmis, Savulionimis, Raitininkais, Kučiūnais. Vaikų pasaulis buvo dar siauresnis: išvykos su tėvais į atlaidus, turgų ar pas gimines jiems nusišypsodavo kaip reta pramoga. Jų akiratis pasibaigdavo savo teritorijos riba, užgriebdamas tik kai kurias įdomesnes už jos esančias vietas: ežerus, kalvas, akmenis, šilus. Didžioji laiko dalis prabėgdavo namie su seneliais, tėvais, samdiniais, seserimis ir broliais. Senelis Jonas Kindaras (“ant jo rankų aš esu užaugęs” (Krėvė, 1981, 428), – sakė Krėvė) rašytojui įsiminė kaip “aukštas, tamsių juodų plaukų, tvirtas vyras, rimtas, sąžiningas ir darbštus ūkininkas”. Šykštūs duomenys apie šį žmogų neleidžia pamatyti jo figūros Krėvės raštuose, bet kontūrus galima užčiuopti: vaizduodamas orius, rimtus, tvirtus ir išmintingus bajorus, Šarūno ir Skirgailos patarėjus, pasižyminčius blaivia galva ir sąžiningumu, Krėvė, šalia kitų vyro idealų, galimas dalykas, turėjo prieš akis ir Joną Kindarą. “Šarūne” jis net pasinaudojo jo pravarde: vienas senas bajoras, ypač vertinantis fizinę jėgą, drąsą ir garbingumą, rašytojo vadinamas Puodžiumi. Ryškesnių pėdsakų paliko senelė. Krėvė apie ją yra taip pasakojęs jauniausiajai seseriai: “Bobutė, atvirkščiai, maža, judri, gražaus malonaus veido, be galo gero būdo, nuolaidi, didelė darbininkė, mėgėja dainuoti, pasakas ir padavimus pasakoti, taip pat gera audėja ir juostų mezgėja’ (Krėvė, 1981, 428). “Antanuko ryto” ir “Bobulės vargų” herojės, be abejonės, yra kurtos orientuojantis į Marijos Kindarienės asmenį. Tačiau įžvelgti senelės atšvaitą tik konkrečiuose personažuose būtų labai paviršutiniška. Tiek senelė, tiek į ją gerokai panaši jos dukra – Krėvės motina -formavo rašytojo sąmonėje kaimo moters moralinį, socialinį, psichologinį tipą, užčiuopiamą visoje kūryboje, tik vienur akivaizdžiau, kitur – labiau modifikuotą. Pirmųjų kūrinių neįmanoma iki galo suvokti, nežinant autoriaus vaikystės ir jaunystės, antrųjų -nežinant jo asmeninių išgyvenimų, santykių su istorija, literatūra, tautosaka. Tačiau vieną momentą vis dėlto būtina pabrėžti: senelė ir motina Krėvei buvo gyvoji tautosakos versmė. Iš jų jis užrašė kelias dešimtis dainų (kai ką dainuodavusios jos abi). Tai, žinoma, nebuvo joks išimtinis atvejis (iš kitų kaimo moterų rašytojas irgi daug tautosakos surinko), bet kai taurumo simbolius papuošia dar ir liaudies meno saugotojų aureolės, įspūdis sustiprėja. Į jį jau galima orientuotis piešiant moters paveikslą. Todėl visiškai nereikėtų stebėtis, kad, išskyrus istorinių ir mitologinių kūrinių herojes, įkūnijančias romantinę autoriaus viziją (stiprios aistros, nežaboti temperamentai), išskyrus vieną kitą įnoringesnę, maištingesnę ar šiaip savarankiškesnę natūrą (Kirvė “Šarūne”, Skylienė “Žente”, Rupeikienė novelėje “Žmoną pamokė”), visos kitos Krėvės nupieštos kaimo moterys (merginos – kiek kitokios, bet jos dažniausiai epizodinės) gerokai panašios į motiną ir senelę. Jos gali turėti individualių bruožų, bet jas suartina esminės dvasinės ir moralinės nuostatos; taikingumas, humaniškumas, teisingumas, dievobaimingumas, prisirišimas prie namų židinio, begalinė (kartais tiesiog akla) meilė vaikams, vyro autoriteto pripažinimas. Dėl pastarojo momento reikia atskiro padavimus seka ir dainas dainuoja Krėvės kūryboje daugiausia moterys. Šitoks buities ir būties kontrastas negalėjo nekristi rašytojui į akis kiekvieną kartą, kai jis susidurdavo su kaimo dainininkėmis, juo labiau negalėjo jo nepastebėti motinos gyvenime: dieną darbai, panašūs į “bobulės vargus”, bet vakare prie ratelio visu balsu prabylantis kūrybinis pradas, reikalaujantis savo teisių. Dūzgiančių ratelių atmosfera – kaip palankiausia aplinka tokiam pradui reikštis – taip giliai įsirėžė į Krėvės atmintį, kad jis tiesiog neįsivaizdavo troboje sėdinčių moterų be šio atributo. Netgi “Šarūne”, kur veiksmas vyksta priešmindauginėje gadynėje, moterys verpia ir dainuoja kaip XIX a. pabaigoje.

Ne vienas, iš arčiau pažinojęs Krėvę, pastebėdavo jo charakterio dvilypumą: švelnumas ir atlaidumas pynėsi su ambicingumu, atkaklumu, užsispyrimu. Tokio dvilypumo apstu ir jo kūrinių personažuose. Jeigu pirmuosius bruožus galėtume sieti su motinos genais, tai antrieji, be abejonės, eitų iš tėvo. Senelė ir motina Krėvei padėjo susiformuoti hipostazę, tinkančią vienatvei, kontempliacijai, kūrybai. Tėvas buvo santykių su išoriniu pasauliu pavyzdys. Motina tiko svajonėms, tėvas – praktiniam veikimui. Norint būti, užteko elgtis kaip motina, norint savarankiškai gyventi, kažko pasiekti, reikėjo turėti tėvo charakterį. . Subartoniškių teigimu, Juozas Mickevičius “nežiūrėjo kalbėdamas žmogui į akis, bet vis pro šalį”5. Taip elgiasi Šarūnas, iš dalies Skirgaila ir Jehuda. Šarūnui garbė ir valdžia yra kompensacija už gamtos skriaudą (negražus, kuprotas), nepažintą moters meilę, o ypač – artimųjų panieką, patirtą vaikystėje ir jaunystėje (“Gyvenau be žmonių meilės…”, “…nenorėjau stovėti žemiau šunies: ir taip dievai mane nuskriaudė, pažemino. Negi turėjau leisti, kad žmonės dar mane žemintų?” (Krėvė, 1982, II, 177). Suvienytos Lietuvos idėja Šarūnui, be abejonės, svarbi, bet visą jo esybę gali sukrėsti tik tokie dalykai, kurie tiesiai nukreipti prieš jo garbę ir orumą, kurie bent kiek jį žemina ir stato į nepilnaverčių gretą (melas, apgaulė, žmonos neištikimybė, jo žygių nevertinimas). Panašios koncepcijos laikomasi ir “Skirgailoje”. Nors Skirgaila kur kas visuomeniškesnė, komunikabilesnė ir vientisesnė asmenybė, nors Lietuvos ateitis jam daugiau rūpi negu Šarūnui, bet prieš asmenines ambicijas ir vyro garbę jis greičiausiai suklumpa: Skirgaila net galėtų pasitraukti iš kovos už Lietuvos savarankiškumą ir užleisti valdovo postą kitam, jeigu tik Ona Duonutė jį pamiltų kaip vyrą ir išvyktų su juo gyventi. Įdomiausia tai, kad šis Skirgailos ketinimas kyla ne tiek iš meilės ar aistros, kiek iš noro nugalėti – įrodyti sau, kad graži moteris gali jį mylėti ir kad jis tokios meilės vertas. Skirgaila linkęs dovanoti net savo priešui Keleriui, kai šis pasprunka iš pilies, dargi pagiria jį už drąsą bei apsukrumą, tačiau negali šaltai samprotauti, kai įsitikina, kad Keleris tapo jo konkurentu, o Duonutė, visą laiką deklaravusi ištikimybę sužadėtiniui ir atmetusi Skirgailos pasiūlymus, vis dėlto neatsilaikomo prieš Kelerio grožį ir aistrą. Iš namų aplinkos Krėvė perėmė ir dar porą momentų: jaunesniųjų santykį su vyresniaisiais ir vyro pažiūrą į moterį. Ne visur rašytojas tuos dalykus vienodai traktuoja, bet vis dėlto dominuoja nuostata, kad jaunieji privalo klausyti vyresniųjų, o moterys paklusti vyrams. Negalima sakyti, kad Krėvė pats tokiai nuostatai ištisai pritaria, bet jis ir nekvestionuoja. Priešingai, personažų lūpomis nuolat ją pabrėžia. Kad ir kokį Krėvės kūrinį imtum, jeigu tik jame rodomas konfliktas tarp senosios ir jaunosios kartos, iš karto atsiranda pagarbos “žilam plaukui” motyvas. Gali tie žilaplaukiai atrodyti naivūs, keisti (Vainorus, Lapinas, Gugis), gali atsilikti nuo istorinės pažangos (Stardas), pagaliau – nieko neveikti, tik postrigauti (grupė senų bajorų “Šarūne”), bet visiems jiems būdingas įsitikinimas, kad jų amžius turi būti gerbiamas, o jaunimas privalo sekti jų patarimais. Jaunimas, žinoma, ne visada jų klauso, dažnai net daro priešingai (ypač “Šarūne”), bet visada į juos žiūri su pietizmu. Krėvė niekur negatyvioje šviesoje nėra pavaizdavęs seno žmogaus. Netgi “jenerolo tėvą” Grudkų (“Miglose”), baisų konservatorių, monarchistą ir pagyrūną, XX a. viduryje atrodantį be galo komiškai, Krėvė piešia tik su lengva šypsena, įdėdamas į jo lūpas ir gana rimtų samprotavimų.“Senas – tai galva, jaunas – tai jėgos”, – sako Mindaugas “Šarūne”. Šita tezė, tiesa, įvairiai varijuojama, vingiuoja per visą Krėvės kūrybą. Matyt, vaikystės įspūdžiai nepraėjo be pėdsakų: Krėvės tėvas, nors ir koks ambicingas buvo, uošvį Kindarą gerbė. Matyt, paklusnumas vyresniųjų valiai irgi buvo ne paskutinis motyvas, dėl ko Krėvė nuėjo į kunigų seminariją, nors širdis ten netraukė. Neklausyti tėvų atrodė tiesiog neįmanoma. Moteryje Krėvė pirmiausia matė motiną, mylimąją, žmoną, klastingai suviliotą, tragiškai rezignuojančią ar audringai keršijančią asmenybę, o ne veikėją ar kovotoją. Šiokios tokios įtakos, galimas dalykas, padarė ir islamo papročiai, su kuriais Krėvė susidūrė gyvendamas Baku, bet lemiamą vaidmenį vis dėlto suvaidino gimtoji aplinka – patriarchaliniai Mickevičių ir visų subartoniškių santykiai. Jeigu Krėvės herojės kartais ir pakelia balsą, jeigu js ir svarsto politines ir visuomenines problemas, jeigu meta iššūkį vyrams (“Tylėjome iki šiol, bet daugiau nebetylėsime: kantrybės pritrūko”, – sako Kindė “Šarūne” (Krėvė, 1982, II, 82), tai daro ne tiek dėl lygybės idėjos, kiek gindamos savo likimą, šeimos ramybę ir asmeninę laimę. Net Krėvės padavimuose ir istorinėse dramose galima įžvelgti tą patį namų, kaip švenčiausios buveinės, motyvą. Namai (šiuo atveju – pilys ir pilaitės) atkakliausiai ginami, į juos sugrįžtama po kovų atsigauti, švęsti pergalės, kelti vestuvių, žodžiu, nusiraminti ir džiaugtis. Skaitant šios tematikos kūrinius, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad čia daug rašoma apie kovas, bet, įsižiūrėjus atidžiau, pasimato, jog batalinių scenų tikrai nedaug. Veiksmas dažniausiai vyksta uždarose erdvėse, kur apie kovas tik kalbama – jos komentuojamos, planuojamos, prisimenamos, kitaip sakant, jų vaizdas perkeliamas į namų aplinką. Skirtumą, žinoma, sudaro orientaliniai kūriniai, paremti labai atvirų erdvių principu (kosmosas, dykumos, kalnai). Bet ir čia galima užčiuopti tą patį priglaudžiančių ir paguodžiančių namų motyvą.“Dangaus ir žemės sūnuose” Jehuda iš Kerioto, degdamas neapykanta jį nuskriaudusiems broliams ir negailestingam tėvui, po ilgų klajonių vis dėlto bando rasti užuovėją namuose, o jos neradęs, stengiasi susikurti kažką panašaus į namus vienuolyne, bet, deja, nesutinka moters meilės ir vėl tampa vienišas klajūnas. Krėvei iš viso buvo svetima socialistinė tezė apie visuotinę lygybę ir turtingųjų ekspropriaciją. Socialinės lygybės propaguotoju propaguotojų atžvilgiu jis buvo nusiteikęs skeptiškai. “Skirgailos” veiksmas vyksta Vilniaus pilyje, esama užuominų apie Vilnių “padavimuose”, bet tai ne rašytojo matytasis, o iš istorinių šaltinių atklydęs Vilnius. Dabartis Krėvei nežadino didesnio kūrybinio entuziazmo.

Rašykite komentarą

-->