Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Krėvės gyvenimas ir kūryba

Autorius: Domas

Vincas Krėvė-Mickevičius – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas – gimė 1882 metais Subartonių kaime, Varėnos rajone. Jo senelis atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadino Krėvėmis. Šią pavardę rašytojas vėliau ir pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V.Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V. Krėve.

Subartonys yra pačiame Dzūkijos vidury. Gimtinės aplinka – slėniai ir ežerai, aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės (Merkinės piliakalnis, Punios, Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja, Gilšės ir Ilgio ežerai) – iš pat mažens žadino kūrybinę būsimojo rašytojo vaizduotę ir paliko neišdildomą įspūdį.

Rašytojo tėvai – Subartonių kaimo ūkininkai: Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė – Mickevičienė. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo švelnumą, gerumą, vaikiškai jautrią siela. Tėvas, pasak artimųjų, buvo titnaginis dzūkas, valdingas, kieto ir sukto charakterio – toks, kad be jo žinios „nė višta kiaušinio negalėjo sudėti“. Tačiau Krėvei visada buvo tik „mielas tėvulis“, o kai mirė, tai jo taip verkė, jog net kaimynai stebėjosi, kad toks mokytas garsus žmogus šitaip kūdikiškai rauda. Iš tėvo Krėvė paveldėjo stiprų ambicingą charakterį, užsispyrimą, valdžios ir dominavimo troškimą, staigų pyktį.

Mokslai

Vincas Krėvė buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių savo meto rašytojų. Bet kelias į mokslą nebuvo labai paprastas. Pradžioje pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje ir privačiai, Sankt Peterburge išlaikė keturių klasių egzaminus. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. Augęs pamaldžios motinos ir senelės globoje, nuo vaikystės bažnyčios ir kunigų aplinką pažinęs Krėvė nesibaimino kunigo ateities. 1900 metais įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas, turėjęs reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas, kaip sako dokumentai, dėl pašaukimo stokos. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, labai domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, ypač kova už demokratiją.

Pats išėjimas iš seminarijos to meto gyvenime nebuvo išskirtinis – tai patyrė ne vienas lietuvių rašytojas. Tačiau Krėvė būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.

Tokie išgyvenimai suformavo savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums.“ („Užrašai“)

Be to , Krėvę slėgė santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mirę trys maži jo broliukai, o po išstojimo šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs rašytojo sielą ir sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto ir vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->