Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Mykolaičio – Putino gyvenimas ir kūryba

Autorius: Jomantas

Pirmieji gyvenimo ir kūrybos žingsniai

Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metų sausio 6 dieną Pilotiškių kaime, Prienų rajone rytiniame Suvalkijos pakrašty, XIX a. pabaigoje jau pasiekusiame tam tikros ekonominės ir socialinės pažangos. Žmonės čia buvo išsiskirstę į vienkiemius, daugelis sukūrę gana tvirtus ūkius. Vincas Mykolaitis- Putinas davė pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui. Po jo į pasaulį atėjo dar šeši sūnus ir dvi dukterys.

Apylinkių gamta buvo neįspūdinga. Arti nebuvo nei ežero, nei didesnių aukštumų – vien Suvalkijos lygumos, krūmokšniai, pelkėtos žemumos. Įspūdingesnė vieta – poeto mėgstamas kalnelis, Aušrakalniu vadinamas.

Abu rašytojo tėvai – susipratę lietuviai ir katalikai. Tėvas kieto charakterio, atkaklus, dažnai šiurkštus, bet ambicingas, siekęs savo šeimos gero. Savo rankomis pastatė sodybą, užsodino gražų sodą, augino gerų veislių arklius. Mykolaičių ūkis buvo vienas stambesnių visoje apylinkėje. Žmonės buvo susiskirstę i vienkiemius. Juozas ir Magdalena Mykolaičiai tūrėjo 52 margus žemės. Motina kilusi iš pasiturinčios laisvųjų valstiečių šeimos, gal todėl jos giminėje buvo galima jausti lyg ir kokį dvasinį aristokratiškumą. Ji buvusi jautri, rūpestinga, tyli, mandagi, tačiau netūrėjo didelės įtakos šeimos reikaluose. Darbai jai sekėsi – jos lininis ar vilnonis verpalas būdavo nepaprastai plonas ir lygus. Svarbiausias jos rūpestis – vaikai; jų gimė devyni, tačiau ne visi išgyveno. Būsimasis poetas savo būdu ir net veidu buvo panašus į motiną.

Nuošalūs Putino tėvų namai – tvarkingi. Vaikystė, kad ir be skurdo, nebuvo skaidri. Kaimo buitis, kaip vėliau rašė savo „Atsiminimuose“ rašytojas, dvelkė prakticizmu, vienkiemiui būdingu uždarumu. Tėvai buvo uždari, santūrūs žmonės. Tėvas nerūkė, negėrė, visus šeimynykščius spaudė prie darbo, griežtai auklėjo, bet namams stigo jaukumo, nuoširdumo.

Lietuvių literatūros klasiką Vincą Mykolaitį-Putiną pamilstame bundančios jaunystės metais, skaitydami jo romaną „Altorių šešėly”. Šis kūrinys daug kam yra tapęs kelrode žvaigžde, vedančia į prasmingą gyvenimą. Iš jo mokomės gražiai jausti, pažinti save, ilgėtis kilnių gėrio ir grožio idealu, suvokti asmenybės vertę. Patekę į Liudo Vasario — jaunai sielai tokio artimo herojaus — pasaulį, įžengiame ir į poezijos sritį, pradedame suprasti žmogiškosios meninės individualybės pradus, jos vidaus konfliktus, kūrybą žadinančius džiaugsmo ir skausmo išgyvenimus. Atsiranda troškimas giliau pažinti visą V. Mykolaičio-Putino kūrybą — jo nuostabius lyrikos šedevrus, dramas, prozą, mokslines studijas apie lietuvių literatūrą, kritikos darbus, atsiminimus, publicistiką, vertimus. Visa tai didžiulis dvasios lobis, pro kurį negali abejingai praeiti nė vienas apsišvietęs mūsų krašto žmogus.

V. Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos laikotarpis labai įdomus ir sudėtingas. Jis apima tris svarbius XX amžiaus revoliucinio judėjimo etapus, du pasaulinius karus, kelis literatūrinės raidos tarpsnius. Rašytojas savo kelią į gyvenimą pradėjo, būdamas kunigų seminarijos auklėtinis, dvasininkų luomo atstovas, bet pačiame savo kūrybinės veiklos įkarštyje nutraukė ryšius su klerikaline aplinka, pasirinko laisvo pasauliečio menininko ir mokslininko kelią, o vėliau, žlugus buržuazinei santvarkai, įsijungė į tarybinių rašytojų gretas, įnešė reikšmingą indėlį į socialistinio laikotarpio lituanistiką. „Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti”,— šiuos žodžius, parašytus „Altorių šešėly”, V. Mykolaitis-Putinas patvirtino visu savo gyvenimu. Nuolatinės jo pastangos atsinaujinti buvo kartu siekimas išlikti pačiu savimi, ieškoti darnaus ryšio tarp asmenybės ir jos socialinės aplinkos, tarp individualių kūrybinių troškimų ir pareigos savo liaudžiai, atsakomybės prieš istoriją. Gilindamiesi į tuos didžio menininko kūrybinės evoliucijos dėsningumus, turime progos pamąstyti ir apie daugelį bendrų mūsų kultūros raidos ypatumų sudėtingose XX amžiaus kryžkelėse.

1900 m. Vincas Mykolaitis pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Tėvai jį įkurdino vienos senutės dūminėje pirkelėje, kurioje vakarais-dar rusendavo balana. Mokykloje tebuvo vos 30 mokinių iš viso valsčiaus (apskritai Lietuvos pradinėse mokyklose tuo metu tegalėjo mokytis tik 12% mokyklinio amžiaus vaikų).

Tolesni mokslo keliai atvedė jaunąjį Mykolaitį į žymų ano meto kultūrinį centrą — Marijampolę (dabartinį Kapsuką). Nuo 1902 metų rudens jis ten lankė apskrities pradžios mokyklą, o nuo 1905 metų — gimnaziją.

1904 m. atgavus spaudos laisvę plėtėsi tautinio atgimimo judėjimas, o netrukus kraštą sudrebino ir 1905 m. revoliucijos banga. Mykolaitis daugelį to meto įvykių stebėjo smalsia paauglio akimi, tačiau dažniausiai iš šalies. Laiko nuotaiką išreiškė ano meto mitinguose skanduoti šūkiai: „Šalin caro valdžią!”, Šešupės pakrantėse skambėjusios revoliucinės dainos.
Turėdamas gražų balsą ir gerą klausą, Mykolaitis dar pirmojoje gimnazijos klasėje pradėjo dainuoti mokinių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore.
Gimnazijoje Mykolaitis garsėjo ir kaip gabus piešėjas. Ypatingai daug pagyrimų susilaukė jo nukopijuotas kunigaikščio Gedimino paveikslas. Dabar šis portretas kabo rašytojo tėviškėje kaip memorialine relikvija. “Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko tradiciniu dideles lietuvių jaunuomenės dalies mokslo keliu. 1909 m. jis įstojo į Seinių kunigų seminarą.

Būdamas antrajame kurse, Mykolaitis-Putinas įsijungė j slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Buvo rašomi ir svarstomi referatai literatūros klausimais, aptariamos naujai pasirodančios knygos ir jų recenzijos, taip pat seminaristų kūrybiniai bandymai.
Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai. 1913 m. jo eilėraščiai pasirodė pirmojo lietuvių literatūrinio „Vaivorykštės” žurnalo puslapiuose. Šį faktą Mykolaitis-Putinas vėliau laikė tikruoju „savo įsivesdinimu į lietuvių literatūrą”. Žurnalo redaktorius Liudas Gira parašė jam skatinamąjį laišką, ragindamas ieškoti naujų temų ir formų, patarė pasiskaityti F. Tiutčevo ir A. Feto poezijos. Suartėjimas su „Vaivorykšte” reiškė aukštą jauno poeto įvertinimą ir pripažinimą žymiausiame to meto lietuvių literatūros forume. Žurnalas naudojo kūriniams griežtus meniškumo ir profesionalumo kriterijus, savo programoje stojo prieš rašytojų suskirstymą idėjinėmis srovėmis.

Anksti Mykolaitį-Putiną ėmė dominti ir lyrinio epo formos. Tarp pirmųjų jo bandymų randame dvi stambokas balades: „Dvi meilužės” ir „Pati-žmogžudė”, kuriose romantinėmis spalvomis mėginta vaizduoti žmogiškų jausmų prieštaravimai, tačiau be gilesnio įprasminimo. Abu šie kūriniai liko užmarštyje. Poetas nedėjo jų savo poezijos rinkinius.

Kitokio likimo susilaukė poema „Kunigaikštis Žvainys”, parašyta 1913—1914 m. Joje, kaip ir baladėse, vaizduojamos galingos aistros, bet kartu keliama ir reikšminga visuomeninė problema. Čia sprendžiamas konfliktas tarp asmeninės laimės ir pareigos tėvynei.

Studijų metai

Pirmasis pasaulinis karas, įsiliepsnojęs 1914 m. rudenį, tapo pirma lemtinga Mykolaičio-Putino gyvenimo posūkio riba. Mokslas seminarijoje buvo užbaigtas paskubomis. Jos auklėtiniai kartu su tūkstančiais karo pabėgėlių traukėsi į rytus, trumpam buvo sustoję Vilniuje, vėliau Mogiliove. Su seminarijos baigimo dokumentais Mykolaitis-Putinas atsidūrė Petrograde, kur pradėjo studijuoti dvasinėje akademijoje — stambioje carinės Rusijos religinėje aukštojoje mokykloje.

Karo meto įvykiai ir studijos išvedė jauną poetą už gimtojo krašto ribų, atvėrė vartus į platesnį pasauli. Rusijoje jis matė karo nelaimių ištiktus žmones, pajuto pasaulį draskančius socialinius ir politinius prieštaravimus. Čia atsivėrė naujos galimybės plėsti savo kultūrinį akiratį. Petrograde Mykolaitis-Putinas iš arčiau susipažino su rusų kultūros lobiais, meniniu gyvenimu. Ypač didelę reikšmę poetui turėjo muzika. Čia jis išgirdo „Faustą” ir kitas klasikines operas, lankė simfoninius koncertus, pramoko groti vargonais, skambinti pianinu, vadovavo akademijos studentų chorui. Poeto estetinę kultūrą taip pat ugdė dailės ir istorijos muziejai, architektūros paminklai.

Mezgėsi platesnė pažintis su rusų klasikine ir naująja literatūra. Iš tuolaikinių rusų poetų labiausiai jį traukė simbolistai. Gilų įspūdį tuo metu jam darė teoriniai simbolistų V. Ivanovo ir A. Belo darbai, taip pat V. Solovjovo kūryba. Patraukė rusiškai rašiusio lietuvių poeto Jurgio Baltrušaičio lyrika. Daugelį šio simbolizmui artimo autoriaus eilėraščių Mykolaitis-Putinas atmintinai mokėjo jau Seinuose. Jo mėgstami poetai buvo F. Tiutčevas ir A. Fetas. Studijuodamas dvasinėje akademijoje, Mykolaitis-Putinas bendradarbiavo buržuazinėje ir klerikalinėje Petrogrado lietuvių spaudoje („Lietuvių balse” buvo spausdinama poema „Kunigaikštis Žvainys”, „Ateities spinduliuose” — eilėraščiai). 1917 m. Petrograde išleista pirmoji Mykolaičio-Putino knyga — „Kunigaikštis Žvainys. Raudoni žiedai”.

Po trejų mokslo metų Petrogrado dvasinėje akademijoje Mykolaitis-Putinas gavo Amerikos lietuvių Tautos fondo stipendiją, suteikiančią galimybę nuo 1918 m. studijuoti Fribūro universitete Šveicarijoje.

– Studijų metais Mykolaitis-Putinas parašė nemažai eilėraščių, sukūrė poetinę dramą „Valdovo-sūnus”, mėgino jėgas novelistikoje, parengė literatūrinių straipsnių. Lietuvoje įsisteigusi „Švyturio” leidykla 1921 m. išleidžia iš karto du tomus „Putino raštų”. Kritikoje pasigirdo palankūs naujų kūrinių vertinimai. Kaune pradėjęs veikti dramos teatras įtraukė „Valdovo sūnų” į savo repertuarą. Tačiau pats rašytojas nebuvo labai patenkintas nei savo kūryba, nei jos sąlygomis.

Nuo klerikalinės aplinkos poetas kiek atitruko paskutiniame savo studijų etape. 1922 m. rudenį užbaigus mokslus Fribūre, atsirado galimybe dar metus gilinti žinias Miuncheno universitete. Čia Mykolaitis-Putinas susikoncentravo jau grynai į literatūros dalykus ir rengėsi profesūrai Lietuvoje, ką tik susikūrusiame Kauno universitete. Naujoje vietoje poetą ypač džiugino pasaulietinė mokslo ir gyvenimo atmosfera.

Studijų metais Mykolaitis-Putinas susikūrė daugiau ar mažiau vieningą estetinių pažiūrų sistemą, kuri sąlygojo tiek jo grožinę kūrybą, tiek kritikos ir literatūros mokslo darbus. Pagrindinius šių pažiūrų principus formavo Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijuotos humanitarinės disciplinos.
Devyneri metai, praleisti toli nuo gimtojo krašto išvedė jauną poetą į platų pasaulį. Tiesa, tai buvo kelias, vingiavęs per skirtingų aukštųjų mokyklų auditorijas ir bibliotekas, gerokai izoliuotas nuo didžiųjų epochos socialinių sukrėtimų, tačiau jis pakylėjo sodžiaus pagimdytą jaunuolį į humanitarinės kultūros aukštumas, išugdė jame asmenybės vertės nuojautą, parengė svarbiems darbams ir gyvenimo išbandymams.

Sugrįžimas

Baigęs studijas užsienyje, Mykolaitis-Putinas grįžo į tėvynę ir 1923 m. rudenį pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete (1928 m. tapo profesoriumi). Kaune, kuriame poetas apsigyveno, telkėsi rašytojai, buvo leidžiamos knygos, laikraščiai ir žurnalai, steigėsi pagrindinės mokyklos ir mokslo organizacijos. Nors tai buvo didelių ekonominių sunkumų, visuomeninio ir politinio blaškymosi metai, didelė inteligentijos dalis puoselėjo gražias viltis apie jaunos valstybės demokratizmą, šviesią krašto ateitį, intensyvų kultūrinį darbą. Daug kas uoliai jungėsi į įvairių buržuazinių partijų, ideologinių ir kultūrinių grupuočių veiklą, dalyvavo besisteigiančiose organizacijose bei jų leidžiamuose leidiniuose, miklino plunksną liepsningose tarpusavio diskusijose.

Mykolaitis-Putinas priklausė dešiniajam visuomenės sparnui. Baigęs studijas su katalikiškųjų organizacijų parama, Lietuvoje jis turėjo „atidirbti” savo globėjams.

Mykolaičio-Putino kūrybinis balansas tuo metu jau buvo smarkiai padidėjęs. 1926 m. pasirodė jo antra poetinė drama „Žiedas ir moteris”. Netrukus gimė misterija „Nuvainikuota vaidilutė” (1927). O kai 1927 m. išėjo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų”, Putino žvaigždė iškilo į lietuviu poezijos zenitą.

Pasitraukdamas iš profesoriaus pareigų Kaune universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir pereidamas į Humanitarinių mokslų fakultetą 1929 m., Mykolaitis-Putinas tarsi perkirto pirmi grandinę, siejusią jį su klerikalinėmis institucijomis. Tolesnis žingsnis buvo — atsisveikinimas su ,,Židinio” redaktoriaus kėde (1932 m.). Kaip liudija kai kurie klerikaliniai veikėjai emigracijoj paskelbtuose atsiminimuose, tų pareigų rašytojais nebepatikėjo ir patys žurnalo šeimininkai.

Tuo metu Mykolaitis-Putinas jau rašė „Altorių šešėly” (1931—1933), kuriame siekė meniškai įprasminti ilgai brandintą maištą ir išsivadavimą iš konfesinių varžtų. 1935 m. rašytojas oficialiai atsisakė; kunigystės ir sukūrė šeimą.
1923—1933 m.— audringas Mykolaičio-Putino gyvenimo dešimtmetis. Per tą laikotarpį rašytojas įaugo į kultūrinę Lietuvos gyvenimo dirvą, stipriai pajuto naują laiko dvasią ir įvykdė labai svarbų savo vidinio išsivadavimo žygdarbį. Tarp daugelio įžymių lietuvių kultūros veikėjų, priklausiusių dvasininkų luomui, jis buvo pirmasis iškėlęs vientisos ir neskaldomos menininko asmenybės principą. Jeigu profesija, luomas ir dogmos trukdo menininko dvasiniams polėkiams ir varžo kūrybos laisvę, reikia iš visų tų varžtų išsivaduoti— tokį sprendimą padarė Mykolaitis-Putinas, pasitraukdamas iš dvasininkų luomo.
Mykolaitis-Putinas šiuo laikotarpiu iškilo kaip simbolizmo atstovas. 1927 m, pasirodęs jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų” dažnai nurodomas kaip būdingiausia lietuvių simbolistinės lyrikos knyga.

Dar studijų metais Mykolaitis-Putinas sukūrė savo pirmąjį dramos veikalą „Valdovo sūnų” (1920), kuris vėliau buvo perdirbtas į „Valdovą”. Pirmasis kūrinio variantas susijęs su neoromantiniais ir simbolistiniais autoriaus ieškojimais. Antrasis— atspindi menininko nutolimą nuo šių krypčių. „Valdovas”— labiau paplitęs, mūsų teatro repertuare pabuvojęs veikalas.

Simbolistiniu savo kūrybos laikotarpiu Mykolaitis-Putinas parašė dar dvi dramas: ,,Žiedas ir Moteris” (1926) ir „Nuvainikuota vaidilutė” (1927).

Romanas „Altorių šešėly“

Viena aukščiausių Mykolaičio-Putino kūrybos viršūnių — romanas „Altorių šešėly”. Rašydamas ši stambų prozos veikalą, autorius sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir kartu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Romane vaizduojama sudėtinga XX a. žmogaus dvasinio brendimo istorija, susieta su specifinėmis lietuvių inteligentijos formavimosi sąlygomis. Herojus, apie kurį čia pasakojama, pasidavęs inertiškam aplinkybių poveikiui, atsiduria kunigų seminarijoje, gyvena tartum ne savo gyvenimą ir ilgainiui ima ieškoti tokio kelio, kuris jam leistų būti savimi, jaustis naudingu visuomenei. Rašytojas gilinasi į talentingos, didelių dvasinių poreikių asmenybės vidinį pasaulį, analizuoja jos psichologinius ir moralinius prieštaravimus, neišleisdamas iš akių ir socialinių, istorinių veiksnių.
Ieškojimai ir krizes

Romanas „Altorių šešėly“ iškėlė Mykolaitį- Putiną į lietuviškojo parnaso viršūnes. Literatūrinėse sferose į šio romano autorių pradėtą žiūrėti ne tik kaip į didelio talento menininką, bet ir kaip į ryžtingą, visuomenės opinijos nepaisančią asmenybę, kuri drąsiai ieško naujų kelių, siekia platesnių kontaktų su gyvenimu. Neatsitiktinai Mykolaitis-Putinas 1933 m. buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku (tas pareigas ėjo iki 1937 m.). Būdamas šiame poste, jis stengėsi sutelkti įvairių idėjinių bei estetinių grupuočių suskaldytas literatų pajėgas atsakingiems gyvenamojo meto uždaviniams spręsti. Jo literatūrinė pozicija buvo grindžiama aukštos meninės kultūros principais. Rašytojas nepritarė nė vienos literatūrinės grupuotės idėjiniam ar estetiniam tendencingumui, o skatino siekti kūrybinio brandumo ir dvasinės gilumos.

Politiniai įvykiai skatino Mykolaitį-Putiną, kaip ir daugelį kitų dorų to meto lietuvių inteligentų, jungtis į bendrą antifašistinės kovos frontą, kuriame svarbiausias pozicijas buvo užėmę pažangieji rašytojai. 1938 m. Mykolaitis-Putinas pradėjo redaguoti naują literatūrinį žurnalą ,,Dienovidį”, apie kurį susitelkė įvairių idėjinių krypčių rašytojai. Šio žurnalo redkolegijoje Mykolaitis-Putinas dirbo kartu su P. Cvirka ir J. Šimkumi, B. Brazdžioniu ir A. Vaičiulaičiu.

1936 m. Mykolaitis-Putinas išleido poezijos rinkinį „Keliai ir kryžkeliai”, kuriame atsispindėjo jo nauji poetiniai ieškojimai. 1937 m. pasirodė romanas „Krizė”— kūrinys, skirtas aktualioms ano meto buržuazinės visuomenės problemoms, tačiau gerokai apvylęs skaitytojus idėjinėmis išvadomis. Kurį laiką rašytojas pritilo, išgyveno tam tikrą kūrybinės krizės periodą. 1939 m., sukrėstas artėjančio Antrojo pasaulinio karo nuojautų, poetas paskelbia pluoštą naujų eilėraščių, giliai atspindinčių niūrias buržuazinės visuomenės saulėlydžio nuotaikas, sielvartą dėl žmonijos kultūrai gresiančios katastrofos.

Tuo metu Mykolaitis-Putinas daug nuveikė kaip literatūros tyrinėtojas ir pedagogas. Universitete jo lietuvių literatūros paskaitos, ypač specialūs kursai apie atskirų rašytojų (Vaižganto, V. Krėvės, Vydūno ir kt.) kūrybą sutraukdavo daugybę studentų. 1936 m. profesorius išleido stambų literatūros istorijos veikalą „Naujoji lietuvių literatūra” (T. I). 1937 m. išeina iš spaudos jo kritikos straipsnių rinkinys—,,Literatūros etiudai”. Kiek anksčiau moksliniame žurnale „Darbai ir dienos” pasirodė stambi studija „Vydūno dramaturgija” (1935). Iš viso ikitarybinio laikotarpio spaudoje pasirodė apie šimtą penkiasdešimt Mykolaičio-Putino publikacijų įvairiais literatūros klausimais. Dauguma jo straipsnių bei recenzijų pasirodė laikraščiuose „Lietuva”, „Rytas”, „Literatūros naujienos”, „Lietuvos aidas”, žurnaluose „Židinys”, „Skynimai”, „Pradai ir žygiai”, „Dienovidis” ir kt.

Istorijos kryžkelėse

1940 m. Lietuvoje buvo nuversta buržuazinė santvarka. Nemuno kraštas tapo sudėtine daugiatautės Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos dalimi. Visas politinis ir visuomeninis gyvenimas, vykstant atkakliam nacionalistinių jėgų pasipriešinimui, buvo pertvarkomas socialistinio valstybingumo, proletarinio internacionalizmo, komunistinio partiškumo pagrindais. Mykolaičiui-Putinui tai buvo sudėtingas, daug esminių svarstymų ir vidinių dvasios jėgų pareikalavęs momentas. Blaivus politinės situacijos įvertinimas, taip pat aiškiai pajusta ankstesnė buržuazinės santvarkos krizė padėjo rašytojui surasti teisingą, laiko dvasią atitinkantį sprendimą — gyventi ir eiti koja kojon kartu su savo liaudimi, kritiškai pervertinti senuosius idealus ir įsitikinimus, susidomėti naujomis epochos idėjomis.

Mykolaitis-Putinas stengėsi įžvelgti perspektyvas, kurios atsiveria lietuvių literatūrai ir menui socialistinėje santvarkoje. Pozityvi jam atrodė socialistinių literatūrų bendradarbiavimo idėja ir meno ryšių su liaudies gyvenimu stiprinimas. 1940 m. spalio mėnesį jis dalyvavo rašytojų ir menininkų pasitarime pirmajai lietuvių meno dekadai Maskvoje pasirengti. 1941 m. vasario mėn. kartu su P. Cvirka ir skulptoriumi J. Mikėnu buvo išskridę i Tbilisį dalyvauti iškilmingame Gruzijos TSR dvidešimtmečio minėjime.
1940 m. Mykolaitis-Putinas pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, kur dėstė lietuvių literatūrą. Įsteigus Lietuvos TSR Mokslų Akademiją, Mykolaitis-Putinas 1941 m. buvo išrinktas, jos tikruoju nariu, kurį laiką ėjo Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas.
Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, rašytojas kuriam laikui pasitraukia į žmonos tėviškę — Gaižiūnų kaimą netoli Vabalninko.

Pokario metai

Praūžus karo audroms, Mykolaitis-Putinas grįžo į Tarybinės Armijos išvaduotą Vilnių. Gimtojo krašto išvadavimą iš hitlerinės vergovės poetas sveikino eilėraščiais „Tėvynei”, ,,Mano kelias” ir kt, skelbdamas savo apsisprendimą eiti kartu su savo liaudimi. 1945—1946 metais jis buvo LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. Kartu dirbo Vilniaus valstybiniame universitete, kur iš pradžių ėjo Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, vėliau Visuotinės literatūros katedros pareigas. Universitete Mykolaitis-Putinas profesoriavo visą pokario dešimtmetį, kol 1954 m., pablogėjus sveikatai, pasitraukė į pensiją ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui.

Pokario metai daugeliui okupaciją išgyvenusių” rašytojų buvo nelengvas idėjinio persiorientavimo laikotarpis. Tuos sunkumus patyrė ir Mykolaitis-Putinas. Tačiau ilgai nedelsdamas rašytojas jungėsi į kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Jis buvo LTSR rašytojų sąjungos valdybos narys, „Pergalės” žurnalo redkolegijos narys, 1948 m. dalyvavo pirmojoje lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje, kur padarė pranešimą apie lietuvių literatūros raidos kelius. 1947 m. poetas, švenčiant uzbekų literatūros klasiko Ališero Navoji jubiliejų, lankėsi Tarybų Uzbekistane. Ši kelionė įkvėpė jį parašyti eilėraščių ciklą „Uzbekistanas”, o taip pat straipsnį „Ališer Navoji ir jo tėvynė”. Mykolaičio-Putino autoritetingas žodis neretai skambėjo įvairiuose rašytojų susirinkimuose, literatūros vakaruose, susitikimuose su visuomene.

Mykolaitis-Putinas daug nuveikė tyrinėdamas literatūrinį palikimą. Tuoj po karo „ Pergalėje” (1945) pasirodė jo straipsnis apie Žemaitės liaudiškumą. Iš marksistinių pozicijų jis nušvietė Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Maironio, Antano Baranausko kūrybą. Ryšium su 400 metų sukaktimi nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo” pasirodymo atskiru leidiniu išėjo Mykolaičio-Putino mokslinė studija „Pirmoji lietuviška knyga” (1948). Labai reikšmingai jis prisidėjo prie akademinės „Lietuvių literatūros istorijos” parengimo. Universitete, be bendrojo lietuvių literatūros kurso, profesorius skaitė speckursus apie K. Donelaiti, Žemaitę, Maironį, Lazdynų Pelėdą,, P. Cvirką ir kt.
Susiejęs savo gyvenimą su tarybine literatūra, Mykolaitis-Putinas ieškojo šį apsisprendimą įprasminančio moralinio idealo. Rašytojas nenorėjo, kad jo darbai naujomis socialistinės santvarkos sąlygomis atrodytų vien kaip istorinių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas. Jis tvirtai siejo savo likimą su tautos likimu, kėlė sau uždavinius — kuo prasmingiau tarnauti gimtojo krašto kultūrai, kūrybinės atramos ir įkvėpimo ieškoti liaudies dvasinio gyvenimo gelmėse. Gražus šių užmojų atspindys yra istorinis romanas „Sukilėliai”, kurio pirmasis tomas pasirodė 1957 m.„Sukilėliai” — kūrinys apie istorinį baudžiauninkų vaidmenį 1863 m. sukilime Mykolaičiui-Putinui ypač rūpėjo parodyti kaip šiame sukilime išryškėjo lietuvių liaudies jėga, laisvės troškimas, herojinė dvasia, kaip po ilgų carinės vergovės metų budo lietuvių nacionalinė sąmonė. Šiuos momentus pabrėžia ir tarybinė istoriografija, akcentuodama, kad 1863 m. sukilimas buvo susijęs su visoje carinėje Rusijoje susidariusia revoliucine padėtimi.

Lyrika ir paskutiniai eilėraščių rinkiniai

Rašydamas „Sukilėlius”, Mykolaitis-Putinas sukūrė daugelį pačių reikšmingiausių savo poezijos posmų. Nuo 1955 m. tarsi prasidėjo naujas poeto atgimimas, susijęs su bendru to meto literatūrinės atmosferos pasikeitimu.

Šeštojo dešimtmečio viduryje visa tarybinė poezija jau stengėsi nusikratyti schematizmo, dogmatikos, iliustratyvumo bei deklaratyvumo, apsunkinusio jos raidą pirmaisiais pokario metais asmenybės kulto sąlygomis. Naujuose poetų eilėraščiuose atgimė lyrizmas, individualių vidaus išgyvenimų temos, didelių dvasinių vertybių ilgesys, imta ieškoti platesnių ryšių su nacionalinėmis ir pasaulinėmis literatūros tradicijomis ir vertingais XX a. kultūros laimėjimais. Poezijos kūrėjai atsigręžė į save, stengėsi įsiklausyti į savo širdies balsą. Tokiai poezijos sampratai karštai pritarė ir Mykolaitis-Putinas.

1959 m. pasirodžiusiam Mykolaičio-Putino „Raštų” pirmajame tome buvo įdėti keli stambūs lyriniai ciklai—„Sonetai”, „Parafrazės”, „Septynios dienos”, „Krintanti žvaigždė” ir pluoštas atskirų eilėraščių, pažymėtų 1955—1959 metų data.

Poetinis įkvėpimas nepaleido V. Mykolaičio-Putino iki gyvenimo pabaigos. 1963 m. išėjo didelio pasisekimo sulaukusi jo eilėraščių rinktinė „Būties valanda”, kurią netrukus teko išleisti pakartotinai. Paskutinė poeto lyrikos knyga—„Langas” — pasirodė 1966 m. Daugelį į šiuos rinkinius įėjusių eilėraščių V. Mykolaitis-Putinas rašė jau sunkiai sirgdamas.

1967 metų pavasarį Mykolaitis-Putinas išvažiavo vasaroti į Kačerginę visai paliegęs, ligos nukamuotas. Birželio 7 d. kraštą apskriejo žinia apie poeto mirtį. Lietuva neteko vieno didžiausių savo menininkų ir mąstytojų. ,,— Baisaus netekimo sukrėsti, stovime šiandien prie didelio kapo, suprasdami, kad Vinco Mykolaičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų humanitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi — atsisveikiname su poetu-mąstytoju, padariusiu daugiausia įtakos, kuriant lietuvių tautos dvasinio gyvenimo pasaulį, — kalbėjo Vilniaus Rasų kapinėse poetas Justinas Marcinkevičius. — Jis kūrė šitą pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti, aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai. Sukaupęs savyje turtingą lietuvių liaudies dvasinio gyvenimo patyrimą, brangindamas ir puoselėdamas jį, Vincas Mykolaitis-Putinas savo gyvenimu ir kūryba pakėlė šį patyrimą į naują pakopą, aktyvizavo jį, praturtino jį tragišku pasaulio ir žmogaus būties suvokimu. Visas dvidešimtas amžius pasirinko grumtynių lauku poeto sielą. Joje niekada nebuvo taikos ir ramybės. Prometėjas ir Bethovenas — mylimiausi poeto herojai — amžinai grūmėsi su tamsa, melu, blogiu ir smurtu, sukruvinta širdimi nešdami taurią pergalės vėliavą j pačią aukščiausią viršūnę, kurios vardas — žmonija.”

Peržengęs mirties slenkstį, rašytojas kaip spindinti žvaigždė, zenite įsmigusi, lieka šviesti mūsų padangėje ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo negęstantis žėrėjimas yra tolygus patiems ryškiausiems meno šviesuli.

Rašykite komentarą

-->