Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vincas – Mykolaitis Putinas

Autorius: Danielius

Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas gimė 1893 metų sausio 6 dieną, ūkininkų šeimoje Pilotiškių kaime, dabartiniame Prienų rajone. Jis davė pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui, kadangi po jo į pasaulį atėjo dar šeši sūnūs ir dvi dukterys.

Tėvas, Juozas Mykolaitis, pasak Putino buvo griežtas, blaivaus, praktiško mąstymo žmogus, gana rūsčiai nuteikiąs visą aplinką. Motina, Magdalena Mykolaitienė-švelnesnio būdo, jautrios širdies moteris, neturinti didesnės įtakos šeimos reikaluose. Rašytojo namai iš kitų išsiskyrė savo rimtimi ir uždarumu.

1900 metais Vincas Mykolaitis pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Jis buvo įkurdintas vienos senutės dūminėje pirkelėje. Mokykloje vaikai per trejus mokslo metus čia šiaip taip išmokdavo rusiškai grabalioti daugybos lentelę, keturis elementarius aritmetinius veiksmus, šlovinti carą ir jo gimtinę. Pagrindinį dvasinį auklėjimą teikė bažnyčia. Visą šiame bažnytkaimyje praleistą gyvenimo etapą Putinas vėliau pavadino savo ,,ankstyvuoju viduramžiu”.

Vėliau mokslo keliai atvedė Mykolaitį į Marijampolę. Nuo 1902 metų rudens jis ten lankė apskrities pradžios mokyklą, nuo 1905 metų-gimnaziją.
Gimnazijoje tuo metu dirbo du įžymūs lietuvių kultūrinio gyvenimo veikėjai-poetas M.Gustainis ir ,,aušrininkas” P. Kriaučiūnas. Pastarasis būsimajam poetui dėstė lietuvių kalbą, skatino mokinius domėtis lietuvių spauda, literatūra, duodavo pasiskaityti knygų.

Turėdamas gražų balsą ir gerą klausą, Mykolaitis dar pirmojoje gimnazijos klasėje pradėjo dainuoti mokinių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore. Chore išmokti poetiniai tekstai ir muzikos kūriniai buvo populiarios to meto dainos, daugiausia Maironio, V. Kudirkos. Tokių dainų Putinas turėjo nusirašęs visą storą sąsiuvinį. Galimas daiktas, kad jų, o ypač ,,Miškas ūžia” paveiktas jis ir pabandė rašyti. Pirmieji jo ,,kūriniai” buvo antroje ar trečioje klasėje parašytas eilėraštis apie Lietuvos girias ir alegorinis vaizdelis apie Nemuną.

Gimnazijoje Mykolaitis garsėjo kaip gabus piešėjas. Labai daug pagyrimų sulaukęs jo nukopijuotas kunigaikščio Gedimino paveikslas.

Baigęs keturias gimnazijos klases, 1909 metais Putinas įstojo į Seinų kunigų seminariją. Būdamas antrame kurse jis įsijungė slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Buvo rašomi ir svarstomi referatai literatūros klausimais, aptariamos naujai pasirodančios knygos ir jų recenzijos, taip pat seminaristų kūrybiniai darbai.

Seinų laikraščio ,,Šaltinis” 1911 metų 12 numeryje pasirodė pirmasis Mykolaičio eilėraštis ,,Sursum corda!” (Aukštyn širdis), pasirašytas Putino slapyvardžiu. Šis debiutinis jauno poeto kūrinys dvelkė seminarijos dvasia. Netrukus tame pačiame laikraštyje pasirodė dar vienas Vinco Mykolaičio eilėraštis. Tai buvo pirmasis poeto eilėraštis patriotine tema-,,Jaunimui”.

Ankstyvuosiuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose stilistinės priemonės ir tonas gana artimi Maironio poezijai. Nemažai čia ir panašių teminių motyvų: bodėjimosi priespaudos našta ir laisvės ilgesio.

Savo eilėraščiais jaunas poetas greitai įgijo didelį autoritetą tarp savo mokslo draugų. ,,Visų mūsų pasididžiavimas buvo Putinas,-rašo savo atsiminimuose minėto seminaristų būrelio dalyvis J. Inkratas. – Tai antrasis Maironis, kurio ,,Pavasario balsus” ir ištisus ,,Jaunoji Lietuva” posmus mokėjome mintinai. Visi jautėme, kad Putinas tai užtekanti žvaigždė-būsimasis talentas.”

Be minėtojo ,,Šaltinio”, Mykolaitis savo eilėraščius spausdino pagrindiniame to meto klerikaliniame ,,Draugijos” žurnale ir moksleiviams skirtame jo ,,Ateities” priede. 1913 metais jo eilėraščiai pasirodė pirmojo lietuvių literatūrinio ,,Vaivorykštės” žurnalo puslapiuose. Šio žurnalo redaktorius Liudas Gira parašė jam skatinamąjį laišką, ragindamas ieškoti naujų temų ir formų, patarė pasiskaityti F. Tiutčevo ir A. Feto poezijos. Suartėjimas su ,,Vaivorykšte” reiškė aukštą jauno poeto įvertinimą ir pripažinimą žymiausiame to meto lietuvių literatūros forume. Tų pačių metų periodikoje taip pat pasirodė ir lyrinės prozos vaizdelis ,,Vakaro lopšinė”. Jis yra artimas V.Krėvės ,,Vakarinei giesmei”.

Jaunasis rašytojas, žengdamas pirmuosius kūrybos žingsnius jau siekė aprėpti įvairias žmogaus gyvenimo temas. Jo posmuose gamta ir visa gyvenimo įvairovė dažnai iškyla su laisvės ilgesio jausmais. Tarp seminarijos sienų bėgančios dienos ir artėjantis įšventinimas į kunigus momentas kėlė vis didesnį susirūpinimą ir abejones.

STUDIJŲ METAI
Pirmasis pasaulinis karas prasidėjęs 1914 metų rudenį, tapo pirmuoju dideliu Mykolaičio gyvenimo posūkiu. Mokslas seminarijoje buvo užbaigtas paskubomis. Jos auklėtiniai kartu su tūkstančiais karo pabėgėlių traukėsi į rytus. Taip Putinas su seminarijos baigimo dokumentais atsidūrė Petrograde. Ten jis pradėjo studijuoti dvasinėje akademijoje-stambioje carinės Rusijos religinėje aukštojoje mokykloje. Čia gerokai prasiplėtė jaunojo poeto akiratis. Jis pramoko groti vargonais, skambinti pianinu, vadovavo akademijos studentų chorui. Taip pat mezgėsi pažintis su rusų klasikine ir naująja literatūra. Studijuodamas, Mykolaitis-Putinas bendradarbiavo buržuazinėje ir klerikalinėje Petrogrado lietuvių spaudoje. ,,Lietuvių balse” buvo spausdinama poema ,,Kunigaikštis Žvainys”, ,,Ateities spinduliuose”-eilėraščiai. 1917 metais Petrograde išleista pirmoji jo knyga-,,Kunigaikštis Žvainys. Raudoni žiedai”. Į šią knygą be minėtos poemos įėjo ir pluoštas eilėraščių, kuriuose atsispindi karo metų nuotaikos.

Po trejų mokslo metų Petrogrado dvasinėje akademijoje Mykolaitis-Putinas gavo Amerikos lietuvių Tautos fondo stipendiją, suteikiančią galimybę nuo 1918 metų studijuoti Fribūro universitete Šveicarijoje.

Rašytojas studijų metais parašė nemažai eilėraščių, sukūrė poetinę dramą ,,Valdovo sūnus”, parengė literatūrinių straipsnių. 1921 metais Lietuvoje įsteigta ,,Švyturio” leidykla išleidžia iš karto du tomus ,,Putino raštų”. Kauno dramos teatras įtraukė ,,Valdovo sūnų” į savo repertuarą. Tačiau pats rašytojas nebuvo labai patenkintas nei savo kūryba, nei jos sąlygomis. Ankstesnės abejonės dėl dvilypės menininko ir dvasininko padėties vis stiprėjo. Jau 1921 metais laiškuose J.Tumui-Vaižgantui su tvirtu įsitikinimu pabrėžė: ,,Poetą ir dvasininką gal kas ir gali savy sutalpinti,-aš negaliu. Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pajautęs ligi pat širdies dugno”.

1922 metų rudenį, užbaigus mokslus Fribūre, atsirado galimybė dar metus gilinti savo žinias Miuncheno universitete. Čia Mykolaitis-Putinas susikoncentravo jau grynai į literatūros dalykus ir rengėsi profesūrai Kauno universitete.

Miuncheno universitete rašytojas susipažino su B. Sruoga. Jiedu dažnai susitikdavo aptarti abiem rūpimus klausimus susijusius su kūryba. Putino literatūrinėms pažiūroms nemažos įtakos turėjo Miuncheno universiteto profesoriaus Frico Štricho paskaitos apie vokiečių klasiką ir romantiką.

SUGRĮŽUS Į LIETUVĄ
Devynerius metus praleidęs toli nuo Lietuvos, baigęs studijas užsienyje, Mykolaitis-Putinas sugrįžo į tėvynę ir 1923 metų rudenį pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, Kaune. 1924 matais jam buvo pavesta redaguoti stambų visuomeninės minties žurnalą ,,Židinį”. Šiame žurnale rašytojas paskelbė daugelį savo kūrinių, kritikos bei publicistikos straipsnių, recenzijų. Mykolaitis įsijungė į ,,ateitininkų” organizacijos darbą, globojo katalikiškos pakraipos jaunus rašytojus. Gana aktyviai jis ėmė reikštis literatūrinėje kritikoje . Savo straipsniuose ir recenzijose stengėsi vertinti kūrybos reiškinius, remdamasis vien meninės kūrybos kriterijais. 1926 metais pasirodė jo antra poetinė drama ,,Žiedas ir moteris”, o po metų gimė misterija ,,Nuvainikuota Vaidilutė” ir išėjo lyrikos rinkinys ,,Tarp dviejų aušrų”.

1928 metais Vincas Mykolaitis-Putinas tapo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi. 1929 metais jis paliko šias pareigas ir perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą. Vėliau (1932 metais) atsisveikino su ,,Židinio” redaktoriaus kėde. Tuo metu jis jau rašė romaną ,,Altorių Šešėly” (1931-1933).

1935 metais rašytojas oficialiai atsisakė kunigo pareigų ir sukūrė šeimą. Į bažnyčios raginimą atsisakyti vedybų jis atsakė. Netrukus (1936 metais) dvasinis tribunolas paskelbė, kad V.Mykolaitis atskiriamas nuo bažnyčios.

1933 metais pasirodė jo romanas ,,Altorių šešėly”. Dvasininkų sluoksniuose jis buvo sutiktas kaip pasikėsinimas prieš bažnyčią, nors autorius tokio tikslo ir neturėjo. Mykolaitis-Putinas vyskupo P.Bučio buvo apkaltintas dvasininkijos šmeižimu, kenkimu visai lietuvių kultūrai. Vyskupas J.Staugaitis, prisidengęs J.Gintauto slapyvardžiu parašė romaną-antitezę ,,Tiesiu keliu”, kuriame mėginama duoti savotišką ,,atkirtį” Mykolaičio Putino romanui. A. Jakštas, nors ir pripažindamas kūrinio privalumus, kritikavo rašytoją už kunigijos gyvenimo juodinimą. Kai kas bandė ,,Altorių Šešėly” svarstomas problemas aiškinti kaip grynai individualines, liečiančias vien rašytojo asmenį.

Šio romano dėka į Mykolaitį-Putiną literatūros sferose imta žiūrėti ne tik kaip į didelio talento menininką, bet ir kaip į ryžtingą, visuomenės nuomonės nepaisančią asmenybę, kuri drąsiai ieško naujų kelių. 1933 metais jis buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. Šias pareigas ėjo ketverius metus, t.y. iki 1937 metų.

1936 metais Putinas išleido poezijos rinkinį ,, Keliai ir kryžiai” ir stambų literatūros istorijos veikalą ,,Naujoji lietuvių literatūra”, po metų-romanas ,,Krizė” ir jo kritikos straipsnių rinkinys ,,Literatūros etiudai”.

1938 metais rašytojas pradėjo redaguoti naują literatūrinį žurnalą ,,Dienovidį” ir ,,Pergalės” žurnalo redkolegijos narys.

1940 metais Lietuvoje buvo nuversta buržuazinė santvarka. Ji tapo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos dalimi. Tais pat metais spalio mėnesį Mykolaitis-Putinas dalyvavo rašytojų ir menininkų pasitarime pirmajai lietuviu meno dekadai Maskvoje pasirengti. Tais metais jis pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, kur dėstė lietuvių literatūrą. Sekančiais metais rašytojas buvo išrinktas Lietuvos TSRS Mokslų Akademijos nariu, kurį laiką ėjo Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas.

Po kelerių metų Okupantai uždarė Vilniaus universitetą. Rašytojas kuriam laikui pasitraukė į žmonos gimtinę-Gaižiūnų kaimą netoli Vabalninko.

POKARIO METAI
Po karo Mykolaitis-Putinas grįžo į Tarybinės Armijos išvaduotą Vilnių. 1945-1946 metais jis buvo LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. Kartu dirbo Vilniaus valstybiniame universitete, kur iš pradžių ėjo Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, vėliau Visuotinės literatūros katedros vedėjo pareigas. Universitete V.Mykolaitis profesoriavo visą pokario dešimtmetį, kol 1954 metais, pablogėjus sveikatai, pasitraukė į pensiją ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Rašytojas daug nuveikė tyrinėdamas lietuvių literatūrinį palikimą. Tuoj po karo žurnale ,,Pergalė” pasirodė straipsnis apie žemaitės liaudiškumą. Taip pat labai reikšmingai prisidėjo prie akademinės ,,Lietuvių literatūros istorijos” parengimo. Universitete, be bendrojo lietuvių literatūros kurso, profesorius skaitė paskaitas apie K.Donelaitį, Žemaitę, Maironį, Lazdynų Pelėdą, Petrą Cvirką ir kt. Mykolaitis-Putinas lietuvių kalba pateikė pluoštą klasikinės rusų poezijos, šį tą vertė iš kitų tautų literatūros, nuolatos domėjosi A.Mickevičiaus kūryba. Pokario metais meistriškai išvertė ,,Krymo sonetus”, poemą ,,Konradas Valenrodas” ir dar daugelį kitų didžiojo lenkų poeto eilėraščių. Iki pat gyvenimo pabaigos vertė epopėją ,,Ponas Tadas”. Taip pat didelį darbą atliko redaguodamas B.Sruogos išverstą klasikinį senosios slavų literatūros kūrinį ,,Sakmę apie Igorio žygį”. 1950 metais pasirodė jo poezijos rinkinys ,,Sveikinu žemę”. 1956 jis išleido dar vieną rinkinį-,,Poezija”. Mykolaitis-Putinas yra parašęs dar vieną romaną-,,Sukilėliai”. Pirmasis šio romano tomas pasirodė 1957m. vėliau išleistas ir antrasis. Rašydamas šį kūrinį jis sukūrė ir daugelį pačių reikšmingiausių savo poezijos posmų. Poetinis įkvėpimas neapleido jo iki pat gyvenimo pabaigos. 1963 metais išėjo didelio pasisekimo sulaukusi jo eilėraščių rinktinė ,,Būties valanda”, kurią netrukus teko išleisti pakartotinai. Paskutine poeto lyrikos knyga tapo ,,Langas”, pasirodęs 1966 metais.

1967 metų pavasarį rašytojas išvažiavo vasaroti į Kačerginę visai paliegęs, ligos nukamuotas. Birželio 7 dieną kraštą apskriejo žinia apie jo mirtį. Tą dieną Lietuva neteko vieno didžiausio savo menininko ir mąstytojo. Jis palaidotas Vilniuje.
,,-Baisaus netekimo, sukrėsti stovime šiandien prie didelio kapo, suprasdami, kad Vinco Mykolaičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų humanitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi-atsisveikiname su poetu-mąstytoju, padariusiu daugiausia įtakos, kuriant lietuvių tautos dvasinio gyvenimo pasaulį,-kalbėjo Vilniaus Rasų kapinėse poetas Justinas Marcinkevičius.-Jis kūrė šitą pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti, aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai. Sukaupęs savyje turtingą lietuvių liaudies dvasinio gyvenimo patyrimą, brangindamas ir puoselėdamas jį, Vincas Mykolaitis-Putinas savo gyvenimu ir kūryba pakėlė šį patyrimą į naują pakopą, aktyvizavo jį, praturtino jį tragišku pasaulio ir žmogaus būties suvokimu. Visas dvidešimtas amžius pasirinko grumtynių lauku poeto sielą. Joje niekada nebuvo taikos ir ramybės. Prometėjas ir Bethovenas-mylimiausi poeto herojai-amžinai grūmėsi su tamsa, melu, blogiu ir smurtu, sukruvinta širdimi nešdami taurią pergalės vėliavą į pačią aukščiausią viršūnę, kurios vardas-žmonija.-Tokiais gražiais žodžiais J.Marcinkevičius atsisveikino su Vincu Martynaičiu- Putinu.”
,,Peržengęs mirties slenkstį, rašytojas kaip spindinti žvaigždė, zenite įsmigusi, lieka šviesti mūsų padangėje ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo negęstantis žėrėjimas yra tolygus patiems ryškiausiems meno šviesuliams.-Taip poetą apibudina J. Lankutis.”
Šiais metais (2003) vasario 6 dieną Vincui Mykolaičiui-Putinui sukako 110 metų. Nuo jo mirties praėjo 36 metai. Vincas Mykolaitis-Putinas nemažai nusipelnęs rašytojas. Jo kūriniai (pvz. romanas ,,Altorių Šešėly” yra išverstas į latvių ir vengrų kalbas) žinomi ir už Lietuvos ribų. Jo kūryba užima deramą vietą ir dabartinėje lietuvių literatūroje.

Naudota literatūra:
J.Lankutis Vincas Mykolaitis-Putinas

Lietuvių klasikinės literatūros antologija: Vincas Mykolaitis-Putinas (http://anthology.lms.lt/texts/36/autor_l.html)

Rašykite komentarą

-->