Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vinco Kudirkos kūryba

Autorius: Veronika

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Gyvenimas ir veikla

V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas ir pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jis neteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871- 1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliu pamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirka ėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęs į Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėl to V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos. 1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausias bendradarbis. Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera. Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan. Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos, įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip pat buvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kurso studentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su “Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo” konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirka buvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau, paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato” bylos dalyviams, jis buvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kurią aukštąją mokyklą. Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkų inteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujino ryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madinga liberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas “Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos jo ideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui. Susidūręs su “Proletariato” partijos kova prieš carizmą, V. Kudirka galėjo stipriau pajusti meilę ir savajai, carizmo engiamai tautai, aiškiau suprasti, kad reikia pradėti kovoti dėl jos nacionalinių teisių.
Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J. Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis 1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J. Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką. Be kitų veiksnių, patraukusių V. Kudirką į lietuvių nacionalinį judėjimą ir į lietuvių literatūrą, jam turėjo didelės įtakos “Aušros” laikraštis. Tai vėliau pripažino pats V. Kudirka. 1885 m. “Aušroje” V. Kudirka išspausdino pirmąjį savo eiliuotą kūrinį – sekimą nežinomu autorium. 1887 m. V.

Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią “Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Todėl draugijos įstatai iš dalies atskleidžia ir jo paties ideologiją bei pažiūras. Įstatai buvo sudaryti pagal to meto lenkų liberalinės pozityvizmo srovės programą, stengiantis ją pritaikyti Lietuvos sąlygoms. Draugijos “Lietuva” įstatuose akcentuojami tikslai, būdingi lietuvių liberalinės buržuazijos judėjimui: “I. Platinimas šviesos. II. Atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės. III. Pagerinimas ūkės butės. IV. Platinimas rubežių lietuvystės”.
1889 m. pradėjo eiti Varšuvos lietuvių studentų draugijos įsteigtas žurnalas “Varpas”, o sekančiais metais – valstiečiams skirtas laikraštis “Ūkininkas”. Šiuose periodiniuose leidiniuose V. Kudirka spausdino savo kūrinius, o žurnalą “Varpą” jis kelerius metus ir redagavo.
Baigęs 1889 m. Varšuvos universitetą, V. Kudirka atvyko į Šakius, kur 1890 – 1894 m. vertėsi gydytojo praktika, kartu rašydamas eilėraščius ir ypač gausiai publicistinius straipsnius. Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą, V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas, G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų tarpe.
Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka vėl buvo paleistas. Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų persekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei “Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž.
Bairono “Kainą”.
Lyrinių kūrinių V.Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis “Laisvos valandos” (1899). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V.Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu.
V.Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti: “Gražu, gražiau, gražiausia” – “Lietuvos” draugijos įkūrimui; universiteto baigimo proga parašė “Labora!”, “Varpo” pirmajam numeriui – “Varpą”, o laikraščio dešimtmečiui “Tautišką giesmę”. Iš Kalvarijos kalėjimo išėjęs sukūrė eilėraščius “Valerijai” ir “Maniemsiems”.
V.Kudirkos “Tautiška giesmė” virto mūsų tautos himnu. Jame V.Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Savo Satyromis V.Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. V.Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas.
Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto V.Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų “ypatų”, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę. Siužetus V.Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus.
“Viršininkai” – ilgiausia V.Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. V.Kudirka atskleidė viršininkų sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje žmogaus menkystėje. Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista “Lietuvos tilto atsiminimuose”. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje – Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą. Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas, tikėjimas teisingumu.
Spaudos draudimą pasmerkė satyroje “Cenzūros klausimas”. Satyra pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas. Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo logiką.
V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai. Paskutiniuosius gyvenimo metus V.Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras “Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė į lietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A. Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt.
V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).
V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d., palaidotas Naumiestyje (nuo 1934 m. vadinamas Kudirkos Naumiesčiu).

Komentarų: 1 to “Vinco Kudirkos kūryba”

  1. Deimante Says:

    Puiku !

Rašykite komentarą

-->