Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vincas Krėvė – Dzūkijos krašto sūnus

Autorius: Elena

Vincas Mickevičius, būsimas Krėvė, gimė 1882 m. spalio 19 d. nuostabiame Dzūkijos krašte, Subartonių kaime. Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas nusprendė jį mokyti, tikėdamasis sulaukti kunigo. Tačiau kunigu Vincas netapo. Studijavo universitetuose, tapo filosofijos ir lyginamosios kalbotyros specialistu. V. Krėvė buvo aukšto mokslo žmogus. Kurį laiką mokytojavo Baku miesto realinėje gimnazijoje, ten garsėjo kaip labai geras mokytojas. Baku vedė labai gražią žydų tautybės merginą, sulaukė dukters Aldonos.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V. Krėvė su šeima grįžo į Kauną, netrukus tapo universiteto profesoriumi, dėstė literatūrą. Labai daug dirbo, tyrinėdamas tautosaką. Buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

1944 m., kaip ir daugelis kitų rašytojų bei kultūros žmonių, pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. Pensilvanijos universitete dėstė slavistiką. Jautėsi vienišas, netekęs savo kūrybos šaknų. Labai ilgėjosi Lietuvos. Jam atrodė baisu mirti Amerikoje, svetimoje žemėje. Mirė 1945 m.

Viename V. Krėvės laiškų yra tokie žodžiai: “Mano šiandien didžiausias noras, kad Lietuvos žemelė galėtų priglausti mano senus kaulus ir tas pats kapinynas, kur ilsisi mano tėvai…” 1992 m. rudenį įvykdytas jo noras _ palaikai sugrąžinti į Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.

Norą rašyti V. Krėvė pajuto labai anksti. Penkiolikmetis jis jau bandė rašyti, sekdamas M. Lermontovu. Pirmuosius kūrinius rašė lenkiškai. Tikroji V. Krėvės kūrybos pradžia _ 1909 m. Tada išspausdino padavimą “Gilšė“ ir apsakymą “Bobulės vargai”. Mokytojaudamas tolimame Azerbaidžane, ilgėdamasis Lietuvos, V. Krėvė itin daug rašė. Nuo 1911 iki 1920 m. sukūrė dramą “Šarūnas”, padėjo pamatus dramai “Skirgaila”, parašė “Dainavos šalies senų žmonių padavimus”. Jau Lietuvoje parašė dviejų dalių novelių rinkinį “Šiaudinėj pastogėj”, baigė kurti “Skirgailą”, paskelbė apysaką “Raganius”, romaną “Miglose” ir kt. Išeivijoje jis daugiausia dirbo rašydamas biblinę apysaką “Dangaus ir žemės sūnūs”.

Vincas Krėvė gimė ir augo pačiame Dzūkijos viduryje, kur šio krašto žmonių charakteris, jų kūryba, gyvenamosios vietos koloritas pasireiškia būdingiausiais bruožais. Krašto gamtovaizdis su aukštokais kalneliais, slėniais ir ežerais, su toli atsiveriančiais reginiais, su mėlynuojančiais šilais yra labai nuotaikingas ir lyriškas. Herojinį pobūdį teikia jam daugybė istorinių vietovių: Merkinė su savo piliakalniu, Punia su Margirio kalnu, Liškiava su savo pilies griuvėsiais. Be garsios istorinės praeities, šios vietovės turtingos ir žmonių padavimų. Toks gimtojo krašto pobūdis iš pat mažens įspaudė neišdildomą žymę į “Dainavos šalies padavimų” autoriaus sielą ir apvaisino jo kūrybinę vaizduotę. Iš menkų kaimo moterėlės arba seno skerdžiaus pasakojimų apie nugrimzdusius ežere dvarus, apie užkeiktą pakelės akmenyje mergą arba kokio piliakalnio rūmus Krėvė sukuria stilingus epinius veikalus, kartu lietuviškai liaudiškus ir krėviškai individualius. Dainavos padavimuose jis suliedina į darnią visumą gaivalinės liaudies fantazijos primityvumą ir savo literatūrinę kultūrą, visuotinį turinį ir tautinę formą. Dainavos padavimuose randame bendrų visų tautų epams pradų: audringų meilės, pavydo ir keršto aistrų, laimės, turtų ir prabangos troškimų, maišto prieš žmones ir dievus, didelių nusikaltimų ir dar didesnių bausmių. Randame čia ir herojų _ karžygių, kurių nesigėdytų ne vienas didysis epas. Jie yra pranašesni už kiekvieną kasdienio gyvenimo žmogų. Jie yra aiškūs, logiški, vientisi ir savo charakteriu, ir veiksmais, dėl to tipiški ir monumentalūs. Be to, jie ryškūs savo dorovine verte, nes epinio herojaus veiksmai paprastai rodomi su atitinkamu moraliniu vertinimu bei sprendimu.

“Dainavos šalies senų žmonių padavimai” parašyti epui tinkamu liaudišku poetišku stiliumi. Liaudies epai visur būdavę dainuojami arba savotiškai pasakojami. Ir Krėvės kūriny dainininko rolė vienur gali būti spėjama, kitur yra aiškiai išreikšta, pvz.: “Užkeiktoj mergoj”, “Kunote” ir “Margiry”. Iš čia eina tolesni kūrinio stiliaus savitumai. Jis yra dinamiškas, ritmiškas, skambus, gausus mažybinių bein maloninių formų ir pastoviųjų puošmenų: mėlynos akelės, baltos rankelės, aukso žiedelis, žalias vynelis ir daug kitų. Poetiškajam liaudies stiliui būdingus pasikartojimus, laipsniavimus, hiperboles ir paraleles Krėvė vartoja gausiai, bet su skoniu, saikingai ir sumaniai.

Padavimų kalboje pastebimas lengvas dzūkiškumo atspalvis žodyne ir gramatinėse lytyse: motulė, sakytau, eitau, die. Šitie tarmiškumai ne tik nedarko kūrinio stiliaus, bet, priešingai, jį išryškina, padaro drąsesnį ir, kas svarbiausia, susieja veikalą su tuo kraštu, kurį jis vaizduoja, su ta liaudimi, kurios dvasią jis reiškia.

Istorinei temai skirtos dvi Krėvės dramos: “Šarūnas” ir “Skirgaila”. “Šarūne” vaizduojama ikimindauginė Lietuva, tačiau ne istorinėje, o mitinėje, legendinėje plotmėje. Centrinė figūra _ Dainavos kunigaikštis Šarūnas, siekiantis suvienyti Lietuvą. Jis kovojo su kitais kunigaikščiais, siekdamas galybės ir garbės, laužydamas kitų žmonių gyvenimus, pasiklysdamas savo aistrose, maištaudamas prieš dievus ir pasaulio tvarką. Jis žūva kovoje su pirmąsyk kraštą užpuolusiais kryžiuočiais, bet jo įpėdiniu tampa jau suvienytos Lietuvos valdovas jaunasis Mindaugas. Taip Šarūno kova, kylanti iš tamsių garbėtroškos aistrų, vienišumo ir atstumtos meilės kančių, neaiškiai nujaučiamų didingų siekių, įgauna svarbią istorinę prasmę, o pats Šarūnas nušvinta tragiško herojaus šviesa. Jis yra pirmas lietuvių literatūroje prometėjiškas herojus, maištaujantis prieš dievus ir prieš jų sukurtą neteisingą pasaulį. Jis individualistas, kuris jaučiasi pranašesnis už aplinkinius žmones, galintis jiems primesti savo valią.

Kitoks veikalas yra “Skirgaila”. Jis vaizduoja XIV amžiaus Lietuvą, nors autorius istorinio tikslumo nesiekia. Jam rūpi išryškinti dviejų religijų, dviejų kultūrų _ pagoniškosios ir krikščioniškosios _ konfliktą, parodyti pereinamosios epochos tragiškumą. Centrinė yra Skirgailos figūra, stovinti istorijos kryžkelėje, priversta ieškoti sprendimo, kurio rasti neįmanoma. Širdimi jis susijęs su senuoju tėvų ir protėvių tikėjimu, bet mato, kad senieji dievai jau atgyvenę ir nebetinka naujiesiems laikams. Protas jam sako, kad Lietuva turi priimti naująjį krikščionių tikėjimą, nes kitaip ji neatsilaikys prieš visą krikščioniškąją Europą.

Tragediją dar pagilina Skirgailos asmeninio gyvenimo griūtis: jį atstumia prievarta atsivesta, bet su viltimi mylima Ona Duonutė. Skirgaila nugrimzta keršto, neapykantos ir netikėjimo pragarmėje.

Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” atsiveria rašytojo vaikystės laikų kaimas _ sodžiaus buitis, žmonės, jų gyvenimo įvairios situacijos ir atsitikimai. Krėvės sodžius nutapytas labai realistiškai _ tikroviška, sodri buitis, gyvi, ryškūs charakteriai, turtinga kaimo žmonių kalba. Bet Krėvė nelinkęs pabrėžti tamsiųjų gyvenimo pusių, žmonių ydingumo ir šiurkštumo, socialinių skriaudų ir neteisybių, kaip tai darė, pvz., Žemaitė. Krėvę labiausiai domina charakterių įvairovė, jų spalvingumas ir originalumas. Jam įdomus kaimo išminčius senis Vainorus (“Bedievis”), archajinės animistinės pasaulėjautos Lapinas (“Skerdžius”), per dienas triūsianti gyvoji namų siela bobulė (“Bobulės vargai”), archajinių tikėjimų pasaulyje besiskleidžianti vaikystė (“Antanuko rytas”), komiški žmogiškų silpnybių vaizdeliai, prietaringi kaimiečio sielos užkaboriai. Apsakymai “Silkės”, “Skerdžius”, “Galvažudys” _ tai viena įspūdingiausių lietuvių novelistikos viršūnių. Jie su didele įžvalga atskleidžia žmogaus charakterio ir jo mentaliteto savitumus kasdienėje senojo kaimo buityje, archajinėje žemdirbių kultūroje iškylančias universalias etines problemas.

V. Krėvės kūrybos skalė labai plati: nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių, nuo šiaudinės pastogės veikėjų iki Biblijos personažų, nuo Rytų pasakų iki savo tautos išminčių. Įdėmiai tyrinėjęs Krėvės kūrybą A. Zalatorius jos vietą ir reikšmę lietuvių literatūrai šitaip apibūdina: “Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei, pirmiausia paisydamas meno uždavinių (…). Jis pirmiausia buvo idėjų, koncepcijų, o ne išraiškos reformatorius. Krėvės vietą ir svorį lietuvių literatūroje daugiausia nulemia jo aukšti humanistiniai idealai, sugebėjimas iškelti žmoguje slypinčius prieštaringumus, tolerantiškas ir kartu mąslus požiūris į gyvenimą”.

Rašykite komentarą

-->