Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vincas Krėvė (1882 – 1954)

Autorius: Greta

Universalus lietuvių literatūros atstovas V.Krėvė gimė 1882 m. spalio mėn. 19 d. Subartonių kaime. Gimtoji dzūkų žemė išaugino mažą ūgiu, bet didelį savo krašto patriotą, kilnų dvasia, jautrų menininką, tautosakos tyrinėtoją.

Mokydamasis Merkinės pradžios mokykloje Vincukas buvo gabus vaikas. Tėvas, ambicingas darbštus valstietis, nusprendė sūnų leisti į mokslus, kad garsintų gimtinę būdamas kunigu. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo jautrumą. 1898 m. V.Mickevičius įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kurią po dvejų metų paliko. Ruošėsi privačiai ir Petrograde išlaikė 4 klasių kurso egzaminus. 1904 m. Kazanėje išlaikė brandos atestato egzaminus ir įstojo į Kijevo universitetą, kur įgijo lyginamosios kalbotyros specialybę. Už studiją ,,Indoeuropiečių protėvynė’’ apdovanotas aukso medaliu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu.

1909 m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją dėstyti rusų kalbos ir literatūros. Jaunas mokytojas buvo nedidelio ūgio, kai kurie mokiniai buvo gerokai aukštesni už jį. Mokyklos direktorius būgštavo, jog per daug pasitikintis mokytojas nežino to krašto papročių, psichologijos, todėl su klase gali kilti konfliktų. V.Mickevičiaus pamokos buvo įdomios, patraukė jaunuolius, kėlė azerbaidžaniečių mokinių nacionalinius jausmus.

1920 m. su žmona ir dukra grįžo į Kauną ir dėstė pasaulinę literatūrą Kauno universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.Jo paskaitų klausytis suplakdavo minios studentų. Kalbėjo be užrašų, emocingai, atmintinai citavo kūrinių ištraukas. Kaip dekanas buvo reiklus studentams, tačiau nuoširdžiai rūpinosi jų interesais, gyvenimu. 1922 m. tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, organizavo humanitarinių mokslų fakultetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925 – 1937) ir mokslinių leidinių (,,Tauta ir žodis”, ,,Mūsų tautosaka”, ,,Darbai ir dienos”) redaktorius.

Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu (,,aš politika neužsiimsiu”), pirmaisiais nepriklausomybės metais Krėvė karštai palaikė tautinės vienybės šūkius skelbusias visuomenines organizacijas ir partijas (šaulių sąjungos pirmininkas 1922 – 1924 m., tautininkų sąjungos pirmininkas 1925 m.). pats dalyvavo ruošiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akciją (derybos su vokiečių kariuomenės vadovybe), projektavo kartu su A.Voldemaru ir A.Smetona 1923 – 1924 m. netgi karinį perversmą. Tačiau po 1926 m. perversmo nutraukė bičiuliškus santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį, legalizuodamas savo vardu jo veiksmus (pasirašė ,,Literatūros” redaktoriumi, finansavo M. Šolochovo ,,Pakeltos velėnos” leidiną).

1940 m. aktyviai dalyvavo tarybiniame gyvenime – ėjo užsienio reikalų ministro pareigas liaudies vyriausybėje, tapo LTSR Mokslų Akademijos prezidentu. Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė bijojo dėl savęs ir žmonos. Suėmus B.Sruoga, V.Krėvė kurį laiką slapstėsi nuo gespato ir 1944 m. vasarą ryžosi palikti tėvynę. Iš pradžių gyveno Austrijoje, o 1947 m. atsidūrė Amerikoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Amerikoje ilgėdamasis savo krašto rašė: ,,Mano siela nesugeba nei priimti ,,amerikoniško” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti. Tikrai jaučiausi, kad jau seniai esu nebereikalingas, ir mano darbas niekam nebereikalingas, bet nerašyti negaliu – būtų labai nuobodu gyventi. Aš nenoriu mirti Amerikoje, tik Lietuvoje. Mano širdies didžiausias noras, kad Lietuvos žėmelė galėtų priglausti senus kaulus ir tas pats kapynas, kur ilsisi mano tėvai.” 1954 m. mirė Filadelfijoje. 1992 m. įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į Lietuvą. Pirmieji Krėvės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba, paskelbti 1907 m. Lvovo studentų rinkinėlyje ,,Frustra”, kurį cenzūra konfiskavo. Pradedantis autorius, parašęs daugiau kaip 100 lenkų kalba eilėraščių, debiutavo ,,Młoda Polska” sąjūdžio traukos lauke.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->