Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vilnius

Autorius: Eimantas

Senieji miestai įdomūs ir patrauklūs tuo, kad jie nepanašūs vienas į kitą. Juose pilna netikėtumų. Toks ir mūsų Vilnius – senoji Lietuvos sostinė-su žavia architektūra, su nedidelėmis jaukiomis aikštėmis ir skverais, su romantiškais senamiesčio skersgatvių ir kiemų labirintais. Vaizdinga gamta – kalvotas reljefas, grakštūs upių vingiai, žalios parkų ir skverų salos – teikia Vilniui savitumo ir išraiškingumo. Tai miestas, kurį galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio.

Palyginti didelė istorinė miesto dalis, išlaikiusi pirmykštį gatvių tinklą ir apie 230 gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pasta- tų – architektūros paminklų. Tai Vilniaus senamiestis. Čia įsikūrusi dauguma miesto muziejų, dailės galerijų ir koncertų salių.

Tačiau norint pažinti visą Vilnių, reikia apsilankyti ir centrinėje jo gatvėje – Gedmino prospekte, pasivaikščioti Laisvės prospektu, kuris jungia naujamiesčius – Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes, Pašilaičius, Šeškinę.

Parlamento (Seimo) rūmai, Televizijos ir radijo rūmai, Televizijos bokštas, Antakalnio kapinės – rūsčios dar nesenos istorijos akcentai. Nuo jų pradėti ar jais užbaigti pažintį su Vilniumi – kiekvieno Lietuvos piliečio priedermė.

Mūsų trumpai aprašyta tik keletas svarbiausių senojo Vilniaus vietų.

Gedimino bokštas (Vilniaus Aukštutinė pilis)
Daugelio senųjų miestų istorija prasideda nuo legendų. Turi savąją ir Vilnius. Išlikusi žmonių atmintyje, vėliau užrašyta Lietuvos metraštyje, ne kartą atgimusi rašytojų ir poetų kūryboje, ji kiekvienam iš mūsų žinoma dar nuo pradinės mokyklos suolo. Tai garsioji legenda apie kunigaikščio Gedimino (1316 – 1341) medžioklę ir jo pranašišką sapną, paskatinusį valdovą persikelti į Trakų į Panerio kalvas, čia pastatyti pilį ir įkurti miestą.

Tačiau ir istorikai įrodė, kad dabartinis Pilies (Gedimino) kalnas Vilniuje yra vienas seniausių Lietuvos piliakalnių, kurio viršūnėje dar I tūkstantmetyje prieš Kristų, tai yra daugiau kaip prieš 2000 metų, būta įtvirtintos gyvenvietės. Taigi vargu ar Gedimino laikais Neries ir Vilnios santakoje, kur, beje, taip pat nuo neatmenamų laikų gyveno žmonės, dar galėjo būti medžioklei tinkama giria, pilna laukinių žvėrių ir paukščių.

Maža to, XIII a. kuriantis Lietuvos valstybei, Pilies kalne jau stovėjo medinė pilis, o jo papėdėje buvo įsikūrusi nemaža amatininkų ir pirklių gyvenvietė. Dabar daugelis istorikų mano, jog XIII a. viduryje čia buvo Mindaugo sostinė (1251 – 1263).

Seniausi išlikę dokumentai, kurie rodo, jog gyvenvietė Neries ir Vilnios santakoje vadinama Vilniumi bei turi teisę vadintis miestu, yra 1323 m. ,,mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius” rašyti Gedimino laiškai Vakarų Europos miestų amatininkams ir pirkliams. Todėl Vilniaus kaip miesto ir Lietuvos sostinės įkūrimas siejamas su Gedimino vardu: jam priskiriama įkūrėjo garbė, o 1323-ieji metai laikomi oficialia Vilniaus įkūrimo data. Nuo Gedimino laikų Vilnius tapo nuolatine Lietuvos valdovų buveine. Gediminas išplėtė miestą, suteikė jam naujų teisių, sustiprino pilis, vėliau ne kartą atlaikiusias įnirtingus kryžiuočių puolimus.

Taigi čia, Neries ir Vilnios santakoje, mūsų tautos istorinės šaknys, siekiančios tolimus ankstyvąjį geležies ar net žalvario amžius. Aukštai Pi-lies kalne dunksantis Gedimino bokštas su viršūnėje išdidžiai plazdančia Trispalve yra ne tik Vilniaus, mūsų sostinės, bet ir Lietuvos laisvės bei valstybingumo simbolis.
Vilniaus arkikatedra ir varpinė
Senų senovėje dabartinės Katedros aikštės vietoje buvo Šventaragio slėnis. XVI a. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) jo pavadinimą kildina iš kunigaikščio Šventaragio. Metraštyje rašoma: ,,Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų/…/ dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu…’’ Tačiau yra ir kita šio vardo kilmės versija. Manoma, kad XIII a. nuo Pilies kalno vakarinio šlaito į Vilnios slėnį įsiterpęs aukštumos kyšulys (ragas) su jo gale buvusia ikikrikščioniškų apeigų vieta, žynių saugoma šventąja ugnimi, Perkūno šventykla buvo vadinamas šventuoju ragu – Šventaragiu. Čia ir galėjo būti kronikoje bei daugelio vėlesnių istorikų raštuose minima Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų deginimo ar laidojimą vieta.

Vilniaus Arkikatedros požemiuose neseniai atliktų tyrimų metu rastos XIII a. mūrinio pastato liekanos galbūt priklausė katedrai, kurią 1251m. apsikrikštijęs pastatė Mindaugas. Mindaugui žuvus, jo statyta katedra sudegė. Spėjama, kad po gaisro likusios katedros sienos buvo pritaikytos senojo lietuvių tikėjimo šventyklai įrengti. Ši šventykla Šventaragyje išsilaikė gerą šimtmetį – iki Lietuvos krikšto 1387m. Lenkų istorikas J.Dlugošas rašo, jog krikšto metu Jogaila liepęs Vilniuje žynio saugomą amžinąją ugnį užgesinti, o pagonių šventyklą nugriauti. Jos vietoje 1387-1388m. Jogaila pastatė naują krikščionių katedrą.

Per šešis savo istorijos šimtmečius Vilniaus katedra keliskart degė, nuolat kentėjo nuo karų ir kitų negandų. Po ištikusių nelaimių katedra kaskart būdavo atstatoma, remontuojama, didinama ir puošiama.
Prie katedros šoninių fasadų pristatytų koplyčių požemiuose, specialiose kriptose, buvo laidojami Lietuvos kunigaikščiai, žymūs didikai, Vilniaus vyskupai. Katedroje 1430m. buvo palaidotas Vytautas Didysis, jo žmona kunigaikštienė Ona (1418) , Jogailos broliai Karigaila (1390) ir Švirtigaila (1452), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras

(1506), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta (1545) bei Barbora (1551) ir daugelis kitų istorinių asmenų.

1624-1636m. katedros pietrytiniame kampe buvo pastatyta puiki ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Kazimiero koplyčia, kurios altoriuje ir dabar laikomas kunigaikščio Kazimiero (1458-1484), paskelbto šventuoju , karstas.

XVIII a. viduryje katedra buvo jau gerokai apirusi, ir jos perstatymo darbų ėmėsi architektas L.Stuoka-Gucevičius. Pagal jo paruoštą projektą katedra buvo rekonstruota. Įžymusis lietuvių architektas mažai tepakeitė katedros vidų, bet iš esmės pertvarkė jos išorę. Jis siekė,

kad katedros pastatas būtų monumentalus ir didingas. Tam tikslui prie pagrindinio jos fasado pristatė įspūdingą šešių kolonų portiką, suteikė

pastatui griežtą simetriją ir darnias proporcijas. Italų skulptorius T. Rigis katedros fasadą ir interjerą papuošė skulptūromis bei reljefais.

Šalia katedros stovinti 52 m. aukščio jos varpinė remiasi į pagrindą likusį dar iš XIII a. Tai viena seniausių ikigotikinio laikotarpio mūro liekanų Lietuvoje. Antžeminė keturių aukštų apskritoji bokšto dalis su šaudymo angomis- tai XVI a. antrosios pusės Žemutinės pilies sienos gynybinio bokšto liekana. Viršutiniame aukšte įrengtas senas bokšto laikrodis su keturiais ciferblatais, turinčiais tik valandines rodykles. Todėl vienas laikrodžio varpas kas 15 min. skambina ketvirčius, o kitas –valandas. 1893m. buvo uždengtas šalmo pavidalo varpinės stogas. Ant jo iškelta piramidinė smailė su 5m aukščio geležiniu vietos kalvių darbo kryžiumi.

TRYS KRYŽIAI

Paslaptingą ir tolimą praeitį siekianti yra Trijų kryžių atsiradimo istorija. Ji siejasi su kunigaikščio Gedimino , įžvalgaus ir sumanaus diplomato, ketinimu apkrikštyti Lietuvą. Nenorėdamas, kad Lietuvą krikštytų jos priešai kryžiuočiai ir kartu ją pavergtų, Gediminas 1341 m. iš draugiškos Čekijos pasikvietė vienuolių pranciškonų. Deja, kunigaikščio mirtis sužlugdė jo sumanymą krikštytis. Perversmo, kurį įvykdė jo politikai priešiški sąmokslininkai, metu buvo išžudyti ir į Vilnių atvykę pranciškonai. Vienuolių kankinių atminimui spėjamoje jų palaidojimo vietoje – Plikajame kalne – ir buvę pastatyti pirmieji mediniai kryžiai. 1740 m. senųjų kryžių vietoje iškilo kiti, o ir šiems sunykus, 1869m. norėta pastatyti naujus, bet caro valdžia neleido. Tik 1916m. vilnietis architektas Antanas Vivulskis sukūrė projektą ir už miestiečių paaukotas lėšas pastatė naujus, išraiškingesnio silueto betoninius kryžius.

Bet ir gelžbetonis neišlaikė mūsų laikmečio barbarų smurto. Vieną 1950 m. gegužės naktį kurtus sprogimo aidas nusirito Vilniaus padange…

Tačiau atgimė Lietuva, o kartu ir tauta atgavo atmintį. 1989m. vasarą archeologų ir architektų pastangomis kryžiai buvo atstatyti.

ŠVENTOS ONOS BAŽNYČIA

Pasakojama, kad kadaise Vilniuje gyvenęs mūrininkas Vaitiekus, pas kurį statybos paslapčių mokęsis jaunas pameistrys, vardu Jonas. Šis įsimylėjęs Vaitiekaus dukterį, gražuolę Oną. Bet senasis meistras nenorėjęs jos atiduoti neturtingam pameistriui ir išvaręs jį iš savo namų. Ilgai klajojęs Jonas po svetimas šalis, išmokęs mūrininko amato, o kai grįžęs į Vilnių, radęs senąjį Vaitiekų jau mirusį. Vilnios pakrantėje stovėjusi senojo meistro pradėtos statyti bažnyčios sienų dalis. Vedęs našlaitę Oną, jos meilės įkvėptas, Jonas išmūrijęs uošvio pradėtą bažnyčią ir savo mylimos žmonos garbei pavadinęs ją Onos vardu.

Laikas užmiršo Kūrėjo vardą, bet jo sumūrytos iš molio plytų goti- kinis stebuklas štai jau penktas šimtmetis puošia Vilnios pakrantę.

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Šešioliktas šimtmetis dar vadinamas Vilniaus istorijos aukso amžiumi. Tada mieste suklestėjo amatai ir prekyba, gotikos ir renesanso architektūra, buvo išmūryta gynybinė siena, plėtojosi mokslas ir menas, prasidėjo knygų spausdinimas. 1579 m. įsisteigė ir vienas seniausių Rytų Europoje Vilniaus universitetas, daug nusipelnęs Lietuvių kultūrai. Universiteto reikšmė Lietuvai ir dabar didžiulė.

Senieji Alma mater rūmai- didžiausias ir vertingiausias sostinės civilinės architektūros pastatų ansamblis. Pažintį su juo patartume pradėti nuo Didžiojo kiemo, jame esančio Šv. Jonų bažnyčios ir šalia jos stovinčios aukščiausios Vilniuje (68 m) varpinės.

Ne mažiau įdomūs ir kiti vienuolika uždarų universiteto kiemų, kuriuos supantys pastatai skiriasi ir fasadais, ir patalpų suplanavimu, ir jų paskirtimi. Dabar čia mokosi studentai, veikia viena turtingiausių ir seniausių Lietuvoje (nuo 1570m.) universiteto Mokslinė, biblioteka, įsikūręs rektoratas, katedros, kabinetai ir kt. Rūmuose verta aplankyti senovines P. Smuglevičiaus , J. Lelevelio, Baltąją, Kolonų sales, Lituanistikos centrą, knygyną ,,Littera’’ ir kitas po rūmų restauracijos atnaujintas patalpas, kurias sienine tapyba, mozaika, gobelenais ir skulptūromis iš-puošė geriausi Vilniaus menininkai, pasitikdami universiteto 400 m. jubiliejų 1979 m.

AUŠROS VARTAI

XVI a. pradžioje Vilnius buvo apjuostas tvirta gynybine mūro siena. Joje buvo įrengta 10 įvažiavimo vartų. Pietiniame miesto pakraštyje, ant kelio į Medininkus, stovėjo Aušros, arba Medininkų, vartai. Šių vartų nišoje, ko gera, dar XVII a. pradžioje iš miesto pusės buvo pakabintas didelis ir gražus Dievo Motinos Marijos paveikslas. 1671 m. paveikslas buvo perkeltas į virš vartų įrengtą medinę, vėliau mūrinę koplytėlę. Tada žmonės jį jau garbino kaip stebuklingą: tikintieji, nelaimių ištiktieji, vargšai ir invalidai, melsdamiesi prie Marijos paveikslo, prašydavo sau įvairių malonių. Kaip įžadą ar padėkos ženklą prie paveikslo ar šalia koplyčios sienos jie segdavo vadinamuosius votus – iš sidabro ar kitų brangiųjų metalų nukaltas juvelyrines miniatiūras.

Marijos paveikslas, sukurtas nežinomo XVII a. pradžios dailininko, laikomas vienu vertingiausių renesanso epochos portretinės tapybos pa- vyzdžių Lietuvos dailėje.

XVIII a. pabaigoje stebuklais išgarsėjęs Marijos paveikslas buvo papuoštas iš sidabro nukaltu ir paauksuotu barokiniu apdaru. 1927 m. popiežiaus nurodymu Aušros vartų Marija buvo apvainikuota brangia karūna ir pavadinta Gailestingumo motina.

Kai XVIII a. pabaigoje caro valdžios nurodymu miesto sieną ir jos vartus buvo liepta nugriauti, Aušros vartai dėl šalia esančios garsiosios koplyčios liko nepaliesti. Priešingoje koplyčiai, pietinėje vartų pusėje gerai matyti visas virš įvažiavimo arkos iškilęs fasadas ir išlikusi gynybinės sienos dalis. Renesansinį vartų atiką puošia reljefai, vaizduojantys du grifonus, laikančius Lietuvos herbą- Vytį.

ŠVENTO PETRO IR POVILO BAŽNYČIA
Baroką, kurio paminklų turtingas Vilnius, geriausiai atskleidžia sau lygių mieste neturinti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios architektūra ir skulptūrinis dekoras. Šios bažnyčios statybą XVII a. antrojoje pusėje, baroko klestėjimo laikotarpiu, fundavo vienas iš turtingiausių Lietuvos didikų- Mykolas Pacas.

Pastato išorinė architektūra nepasižymi nei geromis proporcijomis, nei barokui būdingu puošnumu. Užtat bažnyčios vidus-interjeras iškart pavergia savo originalumu, nepriekaištinga architektūros formų, skulptūrinės plastikos ir tapybos darna. Čia nėra išorinio blizgesio, kaip kitose barokinėse Vilniaus bažnyčiose, nėra nė įmantrių paauksuotų altorių, per-dėto ir dirbtinio puošnumo. Bažnyčios interjere vyraujanti balta spalva sudaro erdvės ir šviesos įspūdį. Balto stiuko-panašios į gipsą medžiagos- lipdiniai dengia visą bažnyčios vidų : sienas, skliautus, kupolą, koplyčias. Tai dviejų italų skulptorių- Pjero Perčio ir Džovanio Marijos Galio,- kuriems padėjo ir keletas vietos meistrų, darbus.

Interjero skulptūrų ir reljefų tematika be galo įvairi : čia ir žmonių- šventųjų ir didikų, karių ir elgetų, vaikų bei senių- figūros ir veidai; čia ir realūs, ir fantastiški gyvuliai ir žvėrys, paukščiai bei žuvys. Gausu puošnių meniškų lipdinių augaliniais motyvais- vazų su gėlėmis ir vaisiais, lapų vainikų ir gėlių pynių. Nėra dviejų vienodų, pasikartojančių skulptūrų ar reljefų.

Naudota informacija :
1. Rimantas Krupickas “Pažinkime Lietuvą” , Kaunas 1995 .

2. Vilija Tūrienė “Dešimt Šventaragio mįslių” , Vilnius 1993 .

3. “300 kultūros paminklų” , Vilnius “Mintis” 1980 .
Nebūkime svečiais savo Tėvynėje. Pavargę nuo triukšmingų didmiesčių , atgaivą dvasiai rasime Vilniaus senamiestyje. Vilnius-gyvento- jų skaičiumi nedidelis miestas, tačiau jo senamiestis-vienas didžiausių Europoje-įstabus Rytų ir Vakarų kultūrinių tradicijų samplaika. Tai nenustebintų žinant, jog Vilnius yra geografiniame Europos centre. Visgi jeigu esate Vilniuje, tai šiuo metu jis neabejotinai yra jūsų dėmesio centre, Čia galima pasiklausyti, kaip skamba dar gyva archajiškiausia indoeuropiečių kalba-lietuvių. Tai nuo seno baltų gyventos žemės; čia ilgiausiai išsilaikė senieji tikėjimai ir pagoniški papročiai.

Rašykite komentarą

-->