Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vilniaus Klasicizmas

Autorius: Ignas

…Pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvo-

tuose pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų dalių santy-

kiavime su visuma ir tarpusavyje.

L. STUOKA-GUCEVIČIUS


Kiekvienos tautos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visos eilės meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).

Žymi dalis Lietuvos architektūrinio palikimo susikaupusi Vilniuje, kuris jau daugiau kaip šešetą amžių susijęs su Lietuvos valstybiniu gyvenimu, lietuvių nacionalinės kulturos vystymusi. Reikšmingą vietą čia užima talentingo architekto Lauryno Stuoko-Gucevičiaus kūryba.

Pirmuosius architektūros paminklus Gucevičius pamatė įspūdingiausiame amžiuje, jaunystėje, Vilniuje. Tie paminklai, palyginti, buvo kuklūs, didžioji jų dalis baroko stiliaus. Tuo tarpu Gucevičiaus architektūrinėje kūryboje nematyti nė pėdsako baroko. Jis yra naujos architektūros krypties-klasicizmo kūrėjas.

Visas L. Stuoko-Gucevičiaus kūrybinis palikimas- neįkainojamai vertingas indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais. Jie ir iki mūsų dienų nenustojo savo reikšmės.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knafkuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu, ne tiek pats klasicizmo stiliuje pastatų projektavimo ir įgyvendinimo faktas baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis Lauryno Stuokos-Gucevičiaus kūryboje.

Galima drąsiai teigti, kad Stuokos Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindus geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo atkartojimas. Stuokos-Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus kūrybinis palikimas, kaip matyti iš archyvinių dokumentų ir spausdintinių šaltinių, yra gana gausus, nors tik 17metų tebuvo skirti kūrybai. Tiesa, įvairūs šaltiniai dažniausiai nurodo tik užsakovų pavardes ir neskiria jo paties sukurtų nuo jam vadovaujant arba jo įtakoje įvykdytų kūrinių.

Nėra abejonės, kad Stuoka-Gucevičius darė įtaką ir kitų architektų kūrybai, perteikdamas jiems ne tik savo kūrybinius principus, bet ir komponavimo dėsnius. Yra kitų autorių suprojektuotų statinių, kuriuose labai ryškus Stuokos-Gucevičiaus kūrybinis braižas, jo kūriniams būdinga išvaizda.

Ypatingai apsunkina tyrinėjimus ta aplinkybė, kad Stuoka-Gucevičius, kaip taisyklė, po savo projektais nepasirašydavo ir nedėdavo inicialų. Nemaža sunkumų sudaro ir tai, kad gana daug Stuoko- Gucevičiaus kūrinių šiuo metu yra arba visai sugriauti, arba žymiai pertvarkyti, kartais net visiškai pakeitus jų pirmykštę išvaizdą.

Lauryno

Stuokos-Gucevičiaus išaiškintą kūrybinį palikimą sudaro: a) projektai ( 20 objektų) ; b) jo atlikti architektūriniai kūriniai (17 objektų) ; c) perstatyti arba šiuo metu jau nesantieji bei natūroje nebeatsekami, bet iš archyvinių duomenų žinomi kūriniai ( 12 objektų) ; d) techniški išradimai bei patobulinimai ( 2 objektai): e) teoriniai darbai ( 6 vienetai) ; g) jam rašyti laiškai, kur minimi faktai apie jo kūrinius ( 6 vienetai).

Vienas ryškiausių L. Stuokos- Gucevičiaus kūrinių yra Vilniaus katedra ( dabar Paveikslų galerija) . Su šiuo objektų architektas jau buvo susidūręs 1777 metais, kai jis įruošė čia didįjį altorių, tebestovintį ir dabar. Tai keturių dorėninio orderio kolonų portiko motyvas, kuris puikiai derinasi su viso pastato architektūriniu sprendimu.

Pastato atstatymo projektui sudaryti buvo pakviesti keli geriausi to meto architektai. Įvyko tarsi konkursas, kurį laimėjo Stuoka-Gucevičius. Savo projekte jis visiškai pakeitė anksčiau buvusį barokinį katedros sprendimą ir suteikė naujai šio pastato apimčiai savitą klasicizmo stiliaus išraišką su jam būdingu monumentalumu ir simetrija. Jo perplanuota katedra tapo žymiai didesnė už ankstyvesniąją.

Jo opriginali kompozicija nusakė tokius kūrinio privalumus, dėl kurių jį galima pavadinti vilnietiškojo klasicizmo pirmagimiu, o jo autorių pripazinti nacionalinės klasicizmo architektūros pradininku.

Stuoka-Gucevičius, kaip rodo katedros ir kitų jo kūrinių analizė, sugebėjo įveikti klasicizmo ribotumą, išvengti pagrindinių jo trūkumų, kurie reiškėsi sustingusių antikinių formų kanonizavimu, atitrūkimu nuo nacionalinių tradicijų.

Yra zinoma, kad Stuoka-Gucevičius mirė, nesuspėjęs visiškai uzbaigti šio savo kūrinio. (uzbaigė architektas M. Šulcas).

Nagrinėjant Stuokos-Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam jo projektuotam didesnės apimties objektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas, ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją).

Reikšmingiausias Stuokos-Gucevičiaus kūrinys yra Vilniaus rotušė (dabar Dailės muziejus). Šiam objektui suprojektuoti taip pat buvo suruoštas savotiškas konkursas. Jo atstatymo ir praplėtimo projektus ruošė keli žymiausi to meto architektai. Stuoka-Gucevičius sukūrė net tris projekto variantus.

Peržvelgus Vilniaus rotušės projektus, galima pasakyti, kad, spręsdamas atskiras architektūrinės detales, autorius visuomet stengdavosi suteikti joms savitą išraišką. Stuokos-Gucevičiaus kūriniams charakteringa tai, kad portiko antablementas ištisai juosia visą pastatą ir pasibaigia galingu, moduljonais paremtu, karnizu.

Kai mes žiūrime į Rotušės fasadus, arba nagrinėjame jos planus, kuriuose dar ryškiai matyti senosios rotušės sienos, jaučiame, kur autorius išsaugojo senuosius mūrus ir kur naujai pastatė, apvainikuodamas pagrindinį fasadą skoningu, 16 modulių aukščio šešiakoloniu dorėninio orderio portiku.

Taigi, šalia jau iškeltų L. Stuokos-Gucevučiaus kūrybos bruožų, išryškėja dar viena, labai vertinga kūrybinė savybė- jautri meilė senajai architektūrai, kurią autorius taip pai įrodė ir kitame savo kūrinyje- Vilniaus katedroje.

Autoriui neteko pamatyti galutinai įvykdyto ir šio savo kūrinio, nes, darbams uzsitęsus, rotušė buvo užbaigta jau po jo mirties, 1799 metais.

Peržvelgę Stuokos- Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti, kad jis sugebėjo į savo kūrinius įlieti saviškai naują, labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas turi tam tikro ryšio su mūsų liaudies meistrų medinėmis ir mūrinėmis statybomis.

Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros tyrinėtojai, kurie Stuokos –Gucevičiaus klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį uz jo mokytojo Knafkuso šio stiliaus ieškojimus.

Stuoka-Gucevičius buvo pirmasis iš Lietuvos architektų, panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo projektuojamų gyvenamųjų namų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo elementais.


Nors Lietuvoje ir nėra istorinio meno vystymosi ir plėtojimosi aiškios ir nepertrūkusios eigos, vis dėlto jo atskiri epizodiniai apsireiškimai laikas nuo laiko nušvisdavo ir palikdavo gilų ir aiškų pėdsaką. Nežiūrint nepatogaus Lietuvos geografinio padėjimo dėl kilusių nuolatinių karų su kryžiuočiais, rusais ir totoriais, vis dėlto menas čia rasdavo derlingą dirvą istorinei Lietuvai besikuriant. (Jo reikėjo įvedant krikščionybę kunigaikščių ir karalių sostinėms, pilims: miestų-miestelių bažnyčioms, rotušėms; rūmams turtingesnių bajorų, kovojančių uz savo bajorišką ambiciją. Ir taip amžius po amžiaus.)`Po kiekvieno Lietuvos išnaikinimo kardu ir ugnimi vėl atgimdavo-atsistatydavo miestai, pilys, bažnyčios, rūmai, rotušės.

Kai vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla Jėzuitų Akademija Vilniuje, atgyveno savo amžių-reikėjo ją reorganizuoti. Reorganizatorius, Lietuvos Edukacijos Komisija, pasiėmęs šį didelį darbą atlikti, pasimokė iš Europos kultūrinių centrų gyvenimo ir mokslo reikalavimų. Ji įkūrė Vilniuje Vyriausiają Lietuvos Mokyklą, o prie jos meno katedras.

Pirmaisiais Vyriausios Lietuvos Mokyklos gyvavimo metais Vilniuje, būtent 1793 m. įsikūrė architektūros katedra, kiek vėliau, 1798 m., tapybos katedra, ir dar vėliau-raižybos ir skulptūros katedros. Jų įsteigimą jau rėmė ne tik Vyriausios Lietuvos Mokyklos profesūra, bet ir pažangesnioji visuomenė, kurios meno nuovoka jau tiek buvo pakilusi, jog ji laikė visiškai naturaliu dalyku matyti prie Vyriausios Lietuvos Mokyklos specialias meno katedras.

Tiesa, toji Meno Mokykla prie Vyriausios Lietuvos Mokyklos, vėliau prie Vilniaus Universiteto, nebuvo meno mokykla tikra to žodzio prasme, o tik atskiros architektūros, tapybos, skulptūros, raižybos katedros, priklausiusios įvairiems V. L. Mokyklos ir V. Universiteto skyriams: tapybos-paišybos, skulptūros ir raižybos katedros iš pradžių buvo priskirtos prie V. L. Mokyklos fizikos mokslų skyriaus, paskui, Vyriausiai L. Mokyklai tapus Vilniaus Universitetu, prie literatūros skyriaus.

Tų katedrų, ypač tapybos, įtaka Lietuvos meno gyvenimui buvo tokia žymi, jog tikrai joms galime duoti Meno Mokyklos vardą. Ir šis vardas duodamas ne tiek iš formalinio atžvilgio, kiek iš išvidinio, iš to, kiek, apskritai, tos katedros įdėjo savo atspindžių į besivystantį Lietuvoje meną, ypač į mokinių meninę kryptį. Todėl ne tik tos katedros vadinamos Vilniaus Meno Mokyklos vardu, bet ir jų

Paskelbtas
prieš
architektas o ne architektorius 🙂

mokinių kūriniams duodamas šis bendras vardas.

Dabar trumpai apibūdinsiu kiekvienos katedros reikšmę.

Architektūra.

Architektūra buvo dėstoma Vilniaus Jėzuitų Akademijoje visą jos gyvavimo laiką. Bet tikrais architektoriais Vilniuje ir Lietuvoje buvo tik svetimšaliai,italai, prancūzai, vokiečiai, ne Vilniuje, o savo tėvynėse įšėję architektūros mokslus ir architektoriai nieko bendro neturėję su Vilniaus Jėzuitų Akademija. Kai Jėzuitų Akademija buvo reorganizuota į Vyriausią Lietuvos Mokyklą, tai nutarta prie jos įsteigti architektūros katedrą. Mokyklos rektorium skirtas Počobutas, nors ir turėjo daug gerų ypatumų, vis dėlto buvo užsispyrėlis ir nesiskubino nei tai katedrai profesoriaus kviesti nei jos atidaryti.

Edukacijos Komisija pavedė Počobutui pakviesti į katedrą architektorių Gucevičių, jau pagarsėjusį savo darbais Vilniuje ir Lietuvoje. 1793 metais Gucevičius gavo iš Lietuvos Edukacijos Komisijos visišką paskyrimą.

Laurynas Gucevičius,(1753-1798)-buvo architektorius, vėliau architektūros, topografijos ir žemėlapių profesorius Vyriausioje Lietuvos Mokykloje. Jis architektūrą mokytis pradėjo pas vienintelį tuo metu Vilniuje architektorių menininką- Knafkusą. Vėliau mokėsi Paryžiuje, o paskui Romoje. Paryžiaus ir Romos studijos taip dideliai jį paveikė, jog jis grįžo į Vilnių su visai kitokiais architekūros idealais, užmiršęs tuos, prie kurių buvopratinamas Vilniaus architektūros. Žinoma, jei Gucevičius tebūtų mokęsis architektūros vien tik Vilniuje pas Knafkusą, tai jis nebūtų tapęs nei dideliu architektorium nei turėjęs tokios meninės dvasios, kokia matyti jo paliktuose architektūros kūriniuose.

Gucevičius architektūrą studijavo ir pradėjo reikšti savo meninę jėgą tuo metu (XVIII amž. Antroje pusėje), kai Europos baroko menas jau virto tuščiu rokoko plepalu, kai Europai, pasak I. Grabar, jau buvo įgrisę dirbtina rokoko ,,gracija’’, perpildyta išblaškymais, laužymais, fasadų išlenkimais ir gausia, bet menka papuošimų ornamentika.

Gucevičiui savo planus vykdyti labai sekėsi. Architektūra yra painiausia iš visų meno šakų, nes čia būtinai reikia 4 žmonių, suprantančių vienas kitą taip, kaip tikri broliai: sumanytojo, architektoriaus, mūrininko ir skulptoriaus – dekoratoriaus. Architektorius turi suprasti ir jausti, ko nori sumanytojas, sumanytojas turi pasitikėti architektoriaus talentu, mūrininkas turi suprasti architektorių, o skulptorius – dekoratorius turi talentingai atvaizduoti architektoriaus mintį. Tokį ketvertą šiandieną sudaryti sunku. Vilniaus architektūros istorijoje tokių kvartetų dažnai pasitaikydavo.

Gucevičius teprofesoriavo tik trejus metus. Nuolatinių sunkių darbų varginamas, nusiminęs ir beveik elgeta būdamas, 1798 metais mirė.

Antrasis iš eilės Vyriausios Lietuvos Mokyklos architektūros profesorius buvo Mykolas Šulcas,(1769-1812).Kai Gucevičiui mirus Šulcas užėmė architektūros katedrą, tai Vyriausioje Lietuvos Mokykloje jis paskelbė dviejų metų architektūros kursą. Pirmus metus dėstė civilinę architektūrą, o antrus-karo. Paskelbtą architektūros programą, išrašytą ištisai iš Gucevičiaus programos, tik perdirbtą, Šulcas vykdė iš pradžių vienas, o nuo 1800 m. su Mykolu Kado.

Kaip beveik nieko nežinome apie Gucevičiaus dėstymą Vyriausioje Lietuvos Mokykloje, taip pat nieko nežinome nė apie Šulco ir Kado architektūros dėstymo sekmes Vilniaus Universitete.

1822 metais Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus vardą gavo Karolis Podčašinskis, (1790-1860). Jo laikų architektūros žinovai prie geresnių jo architektūros kūrinių priskaito: universiteto minerologijos kabineto laiptus, to paties kabineto medines lubas ir evangelikų reformatų bažnyčią. Kai Podčašinskis imdavosi didesnių

architektūros darbų, kaip Vilniaus Šv. Jono bažnyčios restauravimo, tai kildavo gana aštri jo darbo kritika, kurioje buvo pažymima, jog jis neišlaikydavęs stiliaus visumos.

Gucevičius, Šulcas, Podčašinskis buvo gabūs architektūros profesoriai, bet tik vienas Gucevičius tesugebėjo savo architektūriniais kūriniais padryti didesnės įtakos architektūros vystymuisi Lietuvoje. Ne tik visuomenė, bet ir jų mokiniai, matyti, pasiliko architektūrai kurti.


Tapyba.

Iš Vyriausios Lietuvos Mokyklos meno mokslams skirtų katedrų didžiausio susidomėjimo susilaukė tapybos katedra. Ja domėjosi ne tik studentai, bet ir visuomenė. Pirmą vietą ji užėmė ir čia dėsčiusių tapybą profesorių talentingumu.

Tapybos katedra administracijos atžvilgiu, kaip ir architektūros katedra, nesudarė nei atskiros mokyklos nei atskiros jos dalies. Tačiau dėl savo profesorių, mokinių ir savo darbo salės bei mokslo tvarkos buvo, paprastai vadinama ,,Vilniaus Tapybos Mokykla’’. Ta katedra-mokykla išleido visą eilę žymesnių dailininkų-tapytojų.

Rimtumo, didelės garbės per ikgus metus šiai mokyklai teikė jos pirmasis profesorius Pranas Smuglevičius, (1745-1807). Ten jį paskyrė Edukacijos Komisija. Paskirtas jis buvo 1798 m.

Jis studijavo senąją italų tapybą Romoje ir kituose Italijos miestuose. Mokėsi pas žymų tų laikų tapytoją Mengsą. Iš pradžių daugiau laiko skyrė piešti architektūros paminklus. Be architektūros piešinių, pasižymėjusių ,,geru užbaigimu ir perspektyvos perdavimu’’, Smuglevičius padarė Šv. Rašto ir senovės istorijos temomis albumus. Po to ėmė tapyti ir komponuoti istorines temas.

Smuglevičiaus programa Lietuvos Vyriausioje Mokykloje tai ne tik menininko- tapytojo, bet ir pedagogo programa, už kurią ryškesnią sunku beįsivaizduoti. Ne tik programa, bet ir akademisto- racionalisto meno pažiūrų išpažintis, kurioje, kaip ir jo kūryboje, kiek žymu naturalizmo; išpažintis menininko, žinančio tobulesnį už gamtą grožį ir taisykles tam grožiui sukurti.

Vilniaus Tapybos Mokykloje Smuglevičius nedirbo nė dešimties metų. Tačiau, 1807 m. mirdamas, paliko jis kelis išlavintus mokinius, tokius, kaip: Danielius Kondratavičius, Gasparas Barauskis, Antanas Bielkiavičius, Pranas Pelikanas. Juozas Oleškevičius, (1777-1830), vienintelis Smuglevičiaus mokinys, savo gabumais ir kūryba išėjęs į platųjį meno pasaulį.

Su Smuglevičiaus mirtimi baigiasi vienas ir prasideda kitas Vilniaus Tapybos Mokyklos gyvenimo laikotarpis. Mokyklos kryptis antrą laikotarpį taip dideliai skyrėsi nuo pirmo laikotarpio krypties, jog naujieji mokiniai nebeįstengė Smuglevičiaus meno nė besuprasti. Vienas naujas mokinys, Smokauskis, kuris gali būti laikomas betarpišku tos mokyklos atstovu, štai kaip apie jį atsiliepė:,, Iš tikrųjų stebėtina, kaip Smuglevičius, dar gyvas būdamas, įgijo tokią didelę garbę;sunku įspėti kuo jis tos garbės užsipelnė.’’

Raižyba.

Lietuva, būdama Vokieyijos kaimynė, naudojosi jos išaugintais kultūros vaisiais. Kartu su knygu spaudimo mokslu atėjo į Lietuvą iš Vokietijos ir raižyba medyje. Pirmieji raižiniai Lietuvoje buvo vokiečių darbo. Paskui raižiniai buvo dirbami vietoje, ypatingai Vilniuje. XVI amžiaus pradžioje jau aptinkame Vilniuje vieną kitą raižytojo pavardę. Tie žmonės mokyklos nesukūrė Vilniuje, tik Vilniaus Universitetas, nuo raižybos atsiradimo prajėjus keliems amžiams, mėgino šią mokslo šaką tinkamai sutvarkyti, skirdamas jai iš pat pradžių tinkamą vietą; šalia architektūros ir tapybos katedrų – ,,mokyklų’’ buvo įsteigta raižybos katedra – ,,mokykla’’.

Pirmas Vilniaus Universiteto raižybos mokyklos profesorius buvo Izidorius Veisas (Weiss). Kokiu būdu šios Veiso pamokos buvo vedamos, sunku pasakyti, nes nėra jokių davinių. Tik 1810 metais tebuvo pakviestas raižybos katedrą užimti Juozas Saundersas. Į Vilnių jis pakluvo Vilniaus Universiteto kuratoriaus kunigaikščio Čartoryškio dėka. Šis naujas profesorius tuojau paskelbė savo darbo programą. Raižybos mokyklos būklė prieš atvykstant ten ,,filosofijos daktarui’’ profesoriui Saundersui buvo labai prasta: nebuvo nei raižiniams spausdinti preso nei presuotojo, ir savo mokiniams jis čia maža tegalėjo padėti, dėstė daugiau teoretinius dalykus, juos išvystydamas į meno istorijos paskaitas. Nežiūrint kliūčių ir trumpo laiko Saundersas savo gabumų dėka įskiepijo mokiniams raižybos pamėgimą ir išmokė kelis gerus raižytojus, kaip M. Podolinskį, B. Kislingą.

Mokinių raižybos mokykloje buvo nemaža, kad Vilniuje ir nebuvo toks gyvas kultūrinis gyvenimas, kaip Vakarų Europoje. Ir pati raižyba čia buvo labai jauna meno mokslo šaka. Tačiau tik du Vilniaus Universiteto mokyklos mokiniai, Vincas Slaveckis ir Vincas Smokauskis tampriau surišo savo vardus su meno kultūra Lietuvoje.

Skulptūra.

Skulptūros katedra prie Vilniaus Meno Mokyklos buvo įsteigta nuo pat Vilniaus Universiteto įkūrimo. Kaip tai įvyko, matyti iš oficialaus tos katedros reikalais universiteto susirašinėjimo. Pirmas universiteto bylose randamas raštas yra šiokio turinio:

J. Šv. Kunigaikščiui Kuratoriui. 1803 metų birželio mėn. 13 ir 20 dieną visuotiniame Universiteto Tarybos susirinkime svarstytas seniai jau iškeltas klausimas dėl skulptūros mokslo įvedimo ir manyta, kad šis mažai dar provincijoj težinomas meno mokslas galėtų būti tinkamų mokytojų naudingai universitete įskiepytas. Netikėtai galima surasti čia pat tą mokslą pažįstantį žmogų-p. Le Bruną, buvusio lenkų karaliaus skulptorių….

Kunigaikštis Čartoryškis sutiko su šiuo universiteto tarybos projektu ir statomąja kandidatūra. 1803 m. liepos mėn. 15 d. Jis įteikė grafui Zavadovskiui, švietimo ministrui, raportą pristatyti į naujai atidaromą Vilniaus Universiteto meno skyriaus skulptūros katedrą prof. Le Bruną. Tų pačių metų liepos mėn. 30 dieną ministras patvirtino šį projektą ir kandidatūrą.

Kazimieras Jelskis, (…-1867m.), buvo antras Le Bruno mokinys. Skulptūros srityje Jelskis Vilniuje pasidarbavo nemažai. Svarbu tai, kad beveik visi jo gerieji kūriniai pasiliko Vilniuje. Kiek jis turėjo savo vedamojoje skulptūros katedroje mokinių, nežinoma.

Kokia buvo priežastis, kad nuo 1825 m. Jelskio pavardės Vilniaus Universiteto mokslo praspektų skelbimuose nebeminima iki pat jo uždarymo, nežinia.

Iš Vilniaus Meno Mokyklos katedrų visusilpniausia savo išdavomis buvo, gal, skulptūros katedra.


Užskleisdami Vilniaus Universiteto skulptūros katedros istorijos paskutinį lapą, užskleidžiame kartu ir Vilniaus Meno Mokyklos istorijos paskutinį lapą, kurios pilnas kultūrinio vaidmens vaizdas bus galimas sudaryti tik tuomet, kai bus prieinama tyrinėti įvairiausios rūšies medžiaga, šiaip ar taip liečiantį Vilniaus Meno Mokyklą, o ypač tos mokyklos mokinių meno kūriniai. Tuomet bus galima visapusiškai nagrinėti ir spręsti kitą svarbų klausimą, ar Vilniaus Meno Mokyklos išdavas galime laikyti lietuvių meno geneziu. Nors šiandieną tuo jau nebeabejojame.

Paskelbtas
prieš
architektas o ne architektorius 🙂

Rašykite komentarą

-->