Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viljamas Šekspyras – Hamletas – interpretacija

Autorius: Renata

TRAGEDIJOS „HAMLETAS“ INTERPRETACIJA

Viljamas Šekspyras – vėlyvojo Renesanso (lotyniškai renasci – atgimti, prancūziškai renaissance – atgimimas) anglų rašytojas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Didysis jo veikalas – penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas (Klaudijus, Gertrūda, Apolonijus, Ofelija). Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas (Hamletas – iš anglų kalbos išvertus reiškia mėgstantis būti namie, namų žmogus, siekiantis tikslo) – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų – dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį. Viljamas Šekspyras yra žinomas sonetų rašytojas. Daugelį sonetų galima apibūdinti kaip trumpas dramas. Čia taip pat ryškėja veikėjų tragiškumas, charakteris, išsakomi jausmai. Viljamo Šekspyro kūryba yra skirstoma į tris periodus. Tragedija „Hamletas“ buvo parašyta antrojo periodo metu. Šis periodas pasižymi optimizmo nebuvimu, visišku pesimizmu. Tikrovės prieštaravimai, neišsprendžiami konfliktai, vidinis herojaus pasaulis susiduria su išoriniu. Šiame kūrinyje išryškėja humanistinė pasaulėžiūra (žmogų laikanti didžiausia vertybe), fantastiniai, magijos ir burtų motyvai. „Hamletas“ – lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Hamletui skaudu matyti nesvetingą pasaulį.jo akyse subyra gyvenimo vertybės, jį sukausto tarsi grandinėmis neviltis ir siaubas. Griūva visi Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti. Vyrauja mirties nuotaika. Tačiau veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai – ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio. Soneto lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir

teisingumo pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su visa apimančiu blogiu. Šis blogis kovoje tarsi įgyja materialų kūną. Ji įkūnija visa, kas baisiausia šioje žemėje. Sonete Hamletas visą savo neapykantą išsako tiems, kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo. Čia ryškėja lyrinio aš Renesanso idealai ir vertybės, tai asmenybės įspūdingumas, jėga, kūno grožis, protas, geros manieros. Dėmesys nukreipiamas į kūną, jo teikiamus malonumus, svarbi tampa asmenybė, o ne apsimetimas ja, ne apgaulingas svetimumas ir bandymas parodyti tą, kuo neesi, išryškinamas asmenybės įdomumas, gebėjimai. Hamletas vis dar tiki didvyriais, juos gerbia, seka jų pavyzdžiu. Dramoje didysis blogis – tai Hamleto dėdė Klaudijus, kaltas dėl visų nelaimių. Jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą, vedė jo žmoną ir apgaule pelnė pavaldinių palankumą. Hamleto akimis Klaudijus – sėdintis krauju suteptame soste, besišildantis svetimos garbės spinduliuose. Hamletui taip pat nesvetimi seni įsitikinimai, kad reikia atkeršyti tėvo žudikui, įvykdyti teisingumą, aiškiai žvelgia į pasaulį. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą, o visi jo palydovai, visos pagrindinės vertybės kaip priesaika, garbė, laisvė, gėda, ryžtas, talentas, menas ir gėris – turi tarnauti blogiui, neteisybei, melui, išsišokimui, apgavystei ir niekšybei. Visos svarbiausios dvasinės vertybės pamintos, išniekintos. Pelnyta garbė laukia tik mirusiųjų pasaulyje. Pasaulyje viešpatauja neteisybė ir malonumų tenkinimas. Teisieji turi kentėti „puikuolio panieką, engėjo smurtą, pamintą teisę, valdžios skriaudas ir neteisybes…“, taip bus amžinai, o kova su tuo nesibaigs sėkme – tai tebus dar viena nereikšminga mirtis-nesuprasta, neįvertinta. Hamleto personažas yra tragiškas. Likimas jam skyrė sunkų išmėginimą: visą gyvenimą matyti kitų daromą blogį, negalint jo išvengti ar ko pakeisti. Jis priešinasi tam, ko nepajėgia vienas, įveikti be kitų pagalbos. Tačiau jis turi dvi galimybes – pasiduoti tam banaliam blogiui, susitaikyti, pačiam virsti menkysta, kurio negalima pavadinti žmogumi, ar mirti garbingai, nepasidavus ir iki galo kovojant už savus įsitikinimus, siekti teisybės ir kariauti prieš niekšybes. Jis tai suvokia, bando pasiduoti, bet visada paskutinę akimirką būna sulaikomas savo minčių, blaivaus proto, vilties, tikėjimo, filosofinių apmąstymų. Kalba čia tvirta, įsitikinimai griežti. Tačiau soneto pabaigoje nuotaika staiga keičiasi, pasiryžimas blėsta, nes veikėją sulaiko jausmas, tyriausias ir nuostabiausias pasaulyje, dėl kurio verta paaukoti net gyvybę – meilė. Hamletui rūpi ne tik jo likimas, tačiau ir tos, kurią palieka. Palieka nenoriai, jis bijo. Hamletas žino, jog jam mirtis- išsilaisvinimas iš kančių, pagaliau pasiektas tikslas, tačiau tam, kurį palieka, tam brangiam ir mylimam žmogui tai gali atrodyti ir būti tarsi išdavystė. Ryškėja dar viena šio veikėjo vertybė – rūpestis, mąstymas ne tik apie save, tačiau ir kitus, artimuosius, draugus, brangius žmones. Stengiamasi nenuvilti, neįskaudinti. Žmogus turi atsakyti ne vien tik už savo veiksmus, žodžius, bet ir savo sprendimais neužgauti artimųjų širdžių, nepalikti žaizdų jų sielose. Hamletą nuo jo siaubingų sumanymų sulaiko realistinis mąstymas, jausmai, mintys ir protas. Impulsyvumo, pasidavimo, nevilties ir pasyvumo apimtas, tokiomis akimirkomis, kai mirtis atrodo tokia viliojanti, kai giltinė jau vilioja mosuodama savo dalgiu, jis pasineria į filosofinius apmąstymus apie gyvenimą, egzistavimo teoriją, būties ir nebūties klausimą, mirtį ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą, fantastinį, magijos kupiną, nežinomą, nepažįstamą pasaulį. Ši baimė sulaiko Hamletą, leidžia daug geriau apmąstyti savo veiksmus ir poelgius, jų pasekmes. Daugelyje kūrinio vietų toks šaltakraujiškas ir blaivus jo protas leidžia pasirinkti geriausią išeitį, išsisukti iš keblios, sudėtingos, bei painios padėties. Čia iškeliamos esminės žmonių problemos, sunkumai, tikrosios vertybės, to meto žmonių pasaulėžiūra ir savitas gyvenimas, požiūris į mirtį ir gyvybę, jausmų suvokimas ir jų gerbimas, aprašoma negailestinga ir žiauri gėrio ir blogio dvikova. Detaliai aprašomi veiksmai, likimai, vidiniai pasauliai. Viljamas Šekspyras savo sonete ir dramoje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinos vertybės – meilė, grožis, tobulybė, rūpestis, nuoširdumas, šiluma. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių niūrioje visuomenėje augimu. Buvo paminta moralė ir jos normos, teisybė, dingo tarpusavio supratimas ir net mažiausios pastangos suprasti. Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus. Bet atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idėjoms, vertybėms. Jie kovojo su negandomis, sunkumais, nesėkmėmis ir nors dažnai pabaiga buvo tragiška ir skaudi, tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą, siekti tikslo. Toks buvo ir Hamletas. Ši tragedija suteikia galimybę pamąstyti skaitytojui, įsijausti į herojų veiksmus ir mintis, suformuluoti tiesas apie veikėjų charakterius ir tragiškai susiklėsčiusius jų likimus.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->