Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vilijamas Šekspyras “Hamletas”

Autorius: Andrius

Tragedija parašyta ir pirmą kartą suvaidinta apie 1601 metus.

Hamletas buvo vaizduojamas kaip jaunas princas, keršijąs dėdei už savo tėvo, karaliaus mirtį. Šekspyro Hamletas visai kitaip supranta savo pareigą,jis ir nepergyventų tragedijos ,jeigu trokštų vien tik atkeršyti tėvo žudikui.

Liečiami tarytum labai seni laikai. Bet, kaip ir kituose kūriniuose, Šekspyras kalba apie savo gyvenamąjį laikotarpį – jo Hamletas tipiškas XVI amžiaus jaunuolis, kuris bando išsiaiškinti gyvenimo prasmę, žmogaus vietą ir pareigą gyvenime.

Iš Vitenbergo universiteto Hamletas perkeliauja kupinas naivaus, bet nuoširdaus tikėjimo žmonėmis. Nesusidūręs akis į akį su tamsiomis gyvenimo pusėmis, dabar jis patiria pirmą didelį smūgį – sužino apie netikėtą tėvo mirtį. Apie tikrąjį šios mirties priežastį jis dar nieko nenumano, bet jau pirmieji žingsniai karaliaus dvare kelia nerimą. Princas vyko į laidotuves, o pateko į motinos vestuvių puotą. Netrukus pasirodo, kad už šių skubotų vedybų slepiasi niekšiška Klaudijaus piktadarybė – ir tokiu būdu Hamletas artimiausių žmonių tarpe susiduria su klasta ir veidmainyste.

Tėvo šmėkla teisėtai reikalauja keršto. Bet Hamletas ne toks žmogus, kad galėtų pasitenkinti, vien tik nubausdamas tėvo žudiką. Giliai mąstantis jaunuolis, nuolat apibendrinantis pasaulio reiškinius, mato ištisas „negandų marias“. Klaudijus – ne vienas. Jam padeda intrigų mėgėjas Polonijus. Palaižūnais dvariškiais tapo Rozenkracas ir Gildensternas, kitados princo jaunystės ir mokslo draugai. Tylioji Ofelija klusniai vykdo tėvų valią, taip pat susitaikydama su pūvančia dvaro aplinka. Laikęs žmogų tobuliausia būtybe, Hamletas juo dabar nusivilia. Nebetiki jis ir meile: juk Ofelija gali pasirodyti ne geresnė už jo motiną Gertrūdą.Ir todėl seka karti išvada: visas pasaulis, anot Hamleto, tik didžiulis kalėjimas.

Savo tulžį ir kartėlį Hamletas reiškia kandžiais žodžiais, kurie daugeliui atrodo kaip pamišėlio kliedėjimas, bet iš tikrųjų slepia didelę tiesą apie Klaudijų ir jo dvarą – ir didelį skausmą. Nevilties valandomis Hamletas linkęs savo monologuose niekinti anksčiau taip garbintą žmogų, tyčiotis iš moralės ir teisingumo ; jam ateina mintis apie gyvenimo beprasmiškumą, galvoja jis net apie savižudybę. Tai nėra siaurai vidinis, grynai psichologinis prieštaravimas. Hamleto tragediją pagimdė visuomenė; jo vidinių pergyvenimų, kaip teisingai savo laiku pastebėjo Belinskis, neįmanoma suprasti be jo sudėtingų santykių su Klaudijaus dvaru, su visais kūrinio veikėjais.

Hamletas žino, kad reikia prieš šį baisų pasaulį kovoti, pataisyti „išgverusią gadynę“, todėl jam neužtenka paprasto kraujo keršto. Bet kaip tai padaryti, jis neišmano ir jaučia savo padėties tragiškumą. Hamletas yra vienišas, bejėgis niekšybių akivaizdoje.

Hamletas nesiryžta žudytis, aišku, ne todėl, kad jį baugintų nežinia, laukianti žmogaus po mirties; tokia baimė pernelyg primityvi šviesaus proto ir humanistinio išsilavinimo žmogui. Kankina jį kitkas jis žino, kad nusižudydamas lygiai tai pat nepasieks savo kilnaus tikslo, kaip ir nubausdamas tą ar kitą pavieni niekšą.

Kritikai kartais kalba apie silpną Danijos princo valią. Tai netiesa,- Hamletas moka ryžtingai veikti. Jis nesvyruoja, kai gresia pavojus, kai prieš akis konkretus priešas ir nėra pasirinkimo nudeda besislapstantį Polonijų, pasiunčia vietoj savęs mirti Rozenkrancą ir Gildensterną, drąsiai nukauna tragedijos pabaigoje karalių. Gintis Hamletas moka, bet pulti ir kovoti, kad išnyktų visi veidmainiai ir klastūnai, nesugeba. Jis nemato tikro kovos kelio, o lieti kraują be prasmės ir tikslo neleidžia jo širdis.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->