Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vilhelmas Storostas – Vydūnas

Autorius: Marijonas

Vydūnas – vienas įstabiausių mūsų krašto žmonių, vienas reikšmingiausių kultūros veikėjų, vienas originaliausių mūsų tautos rašytojų bei mąstytojų. Jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šešios dešimtys knygų – dramų, filosofijos traktatų, istorijos veikalų, gimtajai kalbai skirtų darbų, dainų ir gaidų rinkinių. O kur dar jo paties prirašytų žurnalų komplektai! Kaip akivaizdūs jo ilgų metų praktinio kultūrinio darbo liudininkai prabyla ir gražiai išleistos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos švenčių ir koncertų programos.

Žiūrint į šį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau geriau įsiskaičius tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums, XXI a. pradžios žmonėms, civilizacijos tempų nuvargintiems, gerokai sudaiktėjusiems, dvasingumo stoką dažnai jaučiantiems, su kitais bei pačiais savimi konfliktuoti linkusiems, vidinės disharmonijos neretai kamuojamiems. Vydūno palikimas mums šviečia kaip taurus žmoniškumas ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiąs gaivinančią gėrio, grožio bei tiesos šilumą, nuo kurios dvelksmo darosi galingesnis ir veiklesnis mūsų pačių žmoniškumas.

Vydūnas-(tikroji pavardė – Vilhelmas Storostas) gimė 1868 m. kovo 22 d. netoli Šilutės, Jonaičių kaime. Vaikas savo akimis matė, kaip germanizuojami jo tėvynainiai, kaip iš lietuvybės persimesdami į vokietybę jie netenka daugelio patraukliųjų žmoniškumo savybių. šie dalykai Vydūnui ir teikė pačius stipriausius impulsus siekti to, kad lietuviai ugdytųsi sugebėjimą atsispirti nuožmiai “geležinio” kanclerio O. Bismarko asimiliacijos politikai, ypač sustiprėjusiai po 1871 m. Vokietijos susivienijimo. Jaunasis Vilius Storostas pasiryžta visomis išgalėmis “kelti garbėn lietuviškumą” ir daryti viską, kad “lietuviai būtų visokios pagarbos verti”.

Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vilius Storosta 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros.

Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė. Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Vydūnas vadovavo žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariai. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Tai būdavo komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Vaidindavo dramas, tragedijas, misterijas, kuriose atsispindi Vydūno filosofijos principai, gyvenimo samprata („Prabočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“).

Tilžėje gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: „Visatos sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d.

1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų – Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Žmonių santykius Mažojoje Lietuvoje Vydūnas aprašė knygoje „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis šimtus metų“ (vokiečių k) ir kitose.

Rašykite komentarą

-->