Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vikingų kelionės

Autorius: Laima

Vikingai – senieji Jutlandijos (Danijos) ir Skandinavijos gyventojai, kurie VIII a.pab. – XI a.vid. rengė grobiamuosius žygius į kitas Europos šalis ir mėgino kai kuriose įsikurti. Viena tų žygių priežasčių buvo dirbamosios žemės trūkumas. Būdami geri jūrininkai, vikingai plaukiojo Baltijos ir Viduržemio jūromis, Šiaurės Atlantu. VIII a. pab. – IX a. puldinėjo Frankų valstybę, Angliją, Škotiją, Airiją, kolonizavo Farerų, Hebridų, Orknio ir Šetlendo salas, vėliau Islandiją, Skverbėsi į Pabaltijį, Rusią. Nuo IX a., puldinėdami Prancūziją ir Angliją, pradėjo jose ir kurtis. Šiaurės Prancūzijoje įkūrė Normandijos kunigaikštystę (911 m.), užkariavo Šiaurės Rytų Angliją, įsikūrė Airijoje. Senovės Rusioje buvo vikingų, čia vadinamų irė variagais, kariaunų, pirklių, kolonistų. IX – XI a. vikingai tarnavo Kijevo Rusios kunigaikščių kariaunose; Vladimiras Sviatoslavičius ir Jaroslavas Išmintingasis, kariaudami su gretimomis šalimis, buvo pasitelkę ir samdytų vikingų būrių.

Kai kurie istorikai laikosi normaniškosios teorijos, pagal kurią vikingai yra laikomi Kijevo Rusios valstybės įkūrėjais. Šios teorijos pradininkai – XVIII a. Vokietijos mokslininkai G. Bajeris ir G. Mileris. Normaniškosios teorijos pagrindas – seniausio rusų metraščio ,,Senųjų laikų pasakojimas” žinia, kad rytų slavai 862 m. pasikvietė vikingų kunigaikščius Riuriką, Sineusą ir Truvorą ir sutikę būti jų valdomi. Šios teorijos esmė – parodyti, kad rytų slavai buvo atsilikę, nesugebėję sudaryti savo valstybės, o vikingai ją sudarę ir turėję įtakos Rusios ekonomikai ir kultūrai.

X a. pab. Vikingai atrado Grenlandiją, apie 1000 metus pasiekė Šiaurės Ameriką. Vikingų puldinėjimai liovėsi apie XI a. vid., įsigalint Skandinavije karaliaus valdžiai. Vikingų palikuonys normandai (išeiviai iš Normandijos) XI a. pab. nukariavo Angliją, Apeninų pusiasalio pietinę dalį ir Siciliją.

IX a. viduryje Danijos ir Švedijos vikingai, lietuvių istoriografijoje vadinami ir žuvėdais (žvėdais), rengdavo žygius į Kuršą, pasiekdavo ir dabartinės Lietuvos teritoriją. Brėmeno arkivyskupo Rimberto kronikoje ,,Šv. Anscharijaus gyvenimas” (IX a.) rašoma, kad apie 853 m. kuršiai atrėmė danų antpuolį, išžudė pusė jų karių, sunaikino pusė laivų, paėmė iš jų daug aukso, sidabro. Apie 854 m. prieš kuršius surengė žygį Švedijos karalius Olafas. Jis sudegino Zėburgo (Gruobinios) pilį, vėliau atžygiavo prie Apuolės pilies (miesto). Po 8 dienų kautynių apuoliečiai buvo priversti atiduoti švedams iš danų atimtą turtą, duoti nuo kiekvieno pilies gynėjo po pusė svaro sidabro ir mokėti duoklę. Pasiėmę daug turto ir 30 įkaitų, švedai grįžo namo. Prie vikingų žygių priskiriamas ir danų 1161 m. Palangos antpuolis. XI a. II pusėje kuršiai patys ėmė puldinėti Skandinavijos pakraščius.
Iš Baltijos praeities

Baltijos jūros šiaurinės tautos pirmą kartą minimos 300-aisiais metais prieš Kristų Pitėjo (Pytheas), graikų matematiko, keliautojo ir tyrinėtojo. 320 m. pr.Kr. prekybiniu laivu jis iškeliavo į šiaurės vandenis. Savo įspūdžius Pitėjas aprašė knygoje ”Pasaulio jūra”. Joje keliautojas pasakojo apie laivo plaukimą į Kornvalio (Cornwalli) šachtas ieškoti alavo. Išsamiai aprašomi Pitėjo matavimai pasirodančio šachtose vandens kiekio ir mėnulio fazės įtaka. Tai buvo pirmas žmogus, keliavęs iš pietų į šiaurę, orientavęsis pagal saulės aukštį ir dienos ilgumą.
Pitėjo kelionė vyko Šiaurės jūros kanalu, iš ten sąsmauka iki Baltijos jūros. Jis pasakojo apie lankymąsi Skandinavijoje: manoma, kad tai buvo Švedijos, Norvegijos, Danijos krantai. Pitėjas vaikščiojo gintaro radimvietėse Tulėje (Thule), Saremoje (Saarenmaa). Tuos pavadinimus sugalvojo jis. Atstumas tarp Tulės ir Didžiosios Britanijos buvo šešios kelionės dienos, o tarp Tulės ir ”užšąlančiosios jūros”, kurioje ties poliaračiu saulė darė posūkį, buvo viena kelionės diena. Pasak Pitėjo, Saremos krateriniame ežere ”saulė užmiega amžinu miegu”. Jis pasakojo, kad apie 500 m. pr.Kr. į šią salą nukrito meteoritas, kurio kritimo vieta tapo garbinama, o vėliau – geležies prekybos centras. Mat kraterio dugne buvo daug geležies rūdos. Tai leido Švedijos Mialari salyne sukurti 400 m.pr.Kr. prekybos uostą. Geležies poreikis didėjo ir Gotlande.
Nors Pitėjas kalba iš graikų barbarų pozicijos, tačiau jis pastebi, kad šiaurinės Baltijos jūros tautos jau ankstyvuoju akmens amžiaus laikotarpiu palaikė prekybinius bei kultūrinius ryšius su Vokietijos, Vidurio Rusijos ir Uralo apskrities gyventojais. Vėlyvuoju akmens amžiaus laikotarpiu prekybos ryšiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Pažįstamais keliais atvykdavo pirkliai, kurie savo prekes mainė į kailius, elnių taukus, žvėrieną, molinius puodus, titnagą, gintarą, gelumbę. Danai, Skonės gyventojai bei baltai užsakydavo prabangių daiktų. 1500 m.pr.Kr. buvo žinomi Baltijos jūros turgūs, bronza. Pastaroji buvo gabenama nuo Viduržemio jūros jūrų ir upių keliais į Vengriją ir Austriją, kur bronza buvo perdirbama, o iš ten vežama į Baltijos jūros prekybos uostus.
Karuose aktyvūs buvo vikingai. Jų šiaurinis kelias ėjo nuo Švedijos šiaurinio kranto, Suomijos salyno ir Suomijos įlankos pakrantėmis iki Ladogos, iš ten tolyn į Rusijos gilumą. Kariauta iki XI amžiaus.
Šiauriečiai ypač domėjosi sidabru. Vikingų kelionių Baltijos jūra svarbiausi žodžiai buvo prekyba, markė, turgus, sverti. Markė buvo skirta mokėti už sidabro gabalėlį, sveriantį 212 gramų. Tai buvo pusė svorio, kurio pagrindinis prekybinis svoris apie 425 gramus sidabro svorio.
Krikščionybė prie Baltijos jūros atėjo frankų imperatoriaus Liudviko Hursko dėka, kadangi čia atvyko Hamburgo-Bremeno vyskupas, paveikęs nemažai šiaurinių tautų. Danijos karalius Haroldas Sinihamnas krikštijosi 960 metais bei leido statyti bažnyčią. Taip pat krikštijosi ir Norvegijos karalius Olavis Triugvenpoja. Švedijos karalius Olavis buvo pakrikštytas 1008 metais. Suomijoje krikščionybė įvesta 1155 metais Švedijos karaliaus Ėrikio ir vyskupo Henriko.
Vikingai krikštijosi taikiai. Tačiau nesutarimų vis dėlto buvo, kai prie Baltijos jūros atsirado naujo tipo vokiečių laivai koggi. Jie buvo daug greitesni ir galingesni už vikingų valtis.

Baltai vikingų žygių laikais Svarbūs Europos istorijos veikėjai nuo 650 metų buvo vikingai. Pradžioje jie vadinosi Svear arba Sver, vėliau žinomi švedų vardu. Vikingų gimtinė senosios Upsalos žemėje, prie Melaro ežero. Kiek vėliau vikingų kunigaikštystės įsikūrė ir Danijos teritorijoje. Vikingai per Suomijos įlanką ir Rusios upes pasiekė Juodąją jūrą. Čia įkūrė savo kolonijas ir naujųjų kolonistų dėka, kuriuos vadino variagų („varangians“) vardu, įkūrė mažas valstybes. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad būtent variagai 840 metais įkūrė Kijevą, o 850 m. – Novgorodą. Tiesa, šią A. L. Šliocerio normanistinę Kijevo Rusios sukūrimo istoriją griežtai kritikuoja rusų istoriografai. Grasino vikingai ir Bizantijai. X a. ištisas jų laivynas nuplaukė į Bizantiją ir privertė ją pasirašyti vikingams naudingą prekybos sutartį. Norvegų vikingai didžiausias ekspedicijas rengė į vakarus. Apie 874 m. pirmieji norvegai išsilaipino Islandijoje ir įkūrė Reikjaviko miestą, o 896 metais nuplaukė į Grenlandiją. Jaunuolis Bjorne Herjulfsson, plaukdamas iš Grenlandijos į pietus, pasiekė Amerikos krantus netoli Labradoro. Jo pasekėjai atrastąją žemę pavadino Vinlandu. Vikingai tais laikais buvo vadinami tiesiog Europos plėšikais, nusiaubusiais net dar nespėjusią susivienyti Angliją. Užgrobtose teritorijose jie įkurdavo valstybes. Apie 830–840 metus danų vikingai užėmė Airiją, Šiaurės ir Vakarų Škotiją. XI a. antroje pusėje visą Angliją nukariavo Kanutas II. Siauri ir ilgi vikingų laivai netrukus pasirodė Luaros (819–820 m.), Senos (820 m.), Šeldtės ir Reino vandenyse. Apie 840 metus danai užkariavo Eseksą, Kentą, Hampširą, Dorsetą ir Pikardiją. 843 m. jie plėšė Nantą, o kitais metais – jau Ispanijos ir Portugalijos pakrantes. Buvo pasiekę Seviliją, o 845 metais – Paryžių. Neliko vikingų nepastebėti ir turtingi aisčių kraštai rytiniame Baltijos pajūryje. Apie vikingus žinome iš mūsų archeologijos paminklų, runų įrašų ir islandų sagų. Archeologų radiniai patvirtina, kad baltai dar VII a. bendravo su skandinavais, tačiau didesnės kultūrinės įtakos baltų kraštams neturėjo. Apie vikingų – švedų ir danų – puolimus, apie kuršių plėšikavimus danų žemėje kalbėjome poskyryje „Seniausios rašytinės žinios apie Rytų Pabaltijį“. Dabar plačiau panagrinėsime vikingų ir baltų prekybinius ryšius. Jei kuršius skandinavų šaltiniai apibūdina kaip jūrų plėšikus, tai prūsų sembus ir žiemgalius tiek islandų sagos, tiek ir runų įrašai mini kaip glaudžios skandinavų ir baltų prekybos partnerius. Net keturiuose iš devynių runų įrašų, mininčių baltus, yra žiemgalių, Žiemgalos, Žiemgalio vardai. Matyt, ne veltui ir Dauguva (Duna) islandų rašto tradicijoje siejama su Žiemgala. Latvių archeologas V. Urtans suregistravo lobius su skandinaviškais dirbiniais. Daugiausia lobių rasta Dauguvos upės baseine. Nustatyta, kad jų ypač padaugėjo nuo XI a. pradžios: iš XI a. yra visi devynių runų įrašai, minintys žiemgalius, Runo (Ruhu) salą, Livoniją, Duną (Dauguvą) ir Vindau (Kuršą). Ir archeologiniai radiniai Lietuvos pajūryje, Dauguvos baseine, Gotlande, ir runų įrašai, ir kiti istoriniai šaltiniai rodo, kad XI a. baltų gentys, ypač žiemgaliai, sembai ir kuršiai, prekiavo su skandinavais. XII a. Baltijos jūroje ir Gotlando saloje įsigalėję vokiečių pirkliai sutrikdė ankstesnius Gotlando ir kitų Skandinavijos kraštų prekybos ryšius su baltų kraštais. Skandinavų kraštuose buvo garsių prekybos centrų: Danijoje – Haitabus (Haithabbu), Švedijoje – Birka ir šalia jos vėliau įsikūrusi Sigtuna. Svarbus prekybos centras buvo ir Visbio miestas Gotlando saloje, kurioje nuo seno kirsdavosi Baltijos jūros prekybos keliai. Tenai prekiauti keliaudavo kuršiai ir sembai. Vikingų laikais ši sala netikėtai praturtėjo. Archeologai Gotlande surado net 700 tuo metu užkastų lobių. Kai kuriuose iš jų buvo net iki dešimties kilogramų sidabro. Arabiškų sidabrinių monetų Gotlande surasta net 40 000, kai kituose Švedijos kraštuose ir Danijoje iš viso tik 17 000. Sidabrą vikingai mainė į bebrų kailius ir į karo belaisvius. Kažin, kiek mūsų giminaičių baltų pardavė skandinavai arabams už šį sidabrą? Žinoma, kad žmonėmis Gotlande prekiavo ne tik skandinavai: Henrikas Latvis rašė, kad ir kuršiai perka vergų. Prekybines kolonijas vikingai steigė ir baltų žemėse. Jie stengdavosi įsitvirtinti didžiųjų upių žemupiuose ar jūrų pakrantėse. Tokia didelė vikingų kolonija dabartinės Lietuvos teritorijoje – Palanga. Čia vikingų laikais buvo net dvi gyvenvietės, o viename iš lagūninių ežerėlių įrengtas nedidelis uostas. Prie Birutės kalno įkurta gyvenvietė X a. buvo įtvirtinta – apjuosta pylimais bei sienomis. To laikotarpio Palangos vienoje iš dviejų gyvenviečių gyveno tik kuršiai, o kitoje – kuršiai ir ateiviai. Iš gausybės Palangos apylinkėse rastų laivų kniedžių ir vinių matyti, kad čia gyvenę kuršiai statėsi burlaivius ir buvo neblogi jūrininkai. Latvijoje, prie dabartinės Gruobinios, skandinavų vikingai įkūrė prekybos centrą Seeburgą. Čia archeologai rado ne tik skandinaviškų papuošalų, kapų, bet ir akmenį, išrašytą runomis. Didžiausias prekybos centras vikingų laikais buvo prūsų miestas Trusas (Nogatės upės žemupyje, prie dabartinio Elbliongo miesto Lenkijoje). Miestą prūsai įsikūrė ant senovėje buvusios įlankos kranto. Išlikusio miesto dydis – 450350 metrų. Jį juosė nedidelis pylimas. Tyrinėjimų metu įlankoje rasti aštuoni nedideli laivai, apdegę vikingų puolimo metu. Pagal čia rastas monetas nustatytas ir antpuolio laikas. Tai įvyko 850–875 metais. Truso radiniai daug pasako apie prūsų ryšius vikingų žygių metu. Arabiškos monetos liudija apie prekybą su Rytais, Karolio Didžiojo monetos – apie ryšius su Frankų imperija – galingiausia to meto Vakarų valstybe. Papuošalai iš kalnų krištolo, sidabro, aukso ir gintaro savo meniškumu nė kiek nenusileidžia randamiems kituose Europos miestuose. Truse ištirta ir vietos auksakalio dirbtuvė. Šalia sidabrinių ir auksinių papuošalų rastas specialus miniatiūrinis auksakalio plaktukėlis, svarstyklės brangiesiems metalams ir monetoms sverti. Vietos juvelyrai savo dirbiniams naudojo kaulą ir gintarą. Adatos, šukos, smeigtukai, net kaulinės pačiūžos rodo, kad čia vyravo baltams nuo seno būdinga kaulo ir rago apdirbimo tradicija. Prūsai prekiavo tradicinėmis baltų kraštų prekėmis: odomis, kailiais, vašku. Taigi Trusas – ankstyvųjų viduramžių prūsų miestas – nė kiek nesiskyrė nuo kitų miestų ir daliai Baltijos kraštų istorikų būdingi teiginiai apie baltų kraštų kultūros atsilikimą neturi jokio pagrindo. Kitas svarbus prūsų centras Viskiautai buvo įsikūręs Sembos pusiasalio šiaurėje. Ten prasideda Kuršių nerija. Apie šio centro svarbą liudija 500 pilkapių, supiltų VIII–X amžiuose. Juose, be sembų, palaidota daugybė skandinavų su turtingais sidabro ir žalvario papuošalais, ginklais, žirgų kamanomis, balnais ir kitais daiktais. Visai neseniai prie šio didžiulio sembų ir skandinavų pilkapyno rasta 3 hektarų gyvenvietė, klestėjusi X a. pirmojoje pusėje. Kuršių ir prūsų pirkliai, be abejo, lankėsi Gotlande. Tai liudija ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir archeologiniai radiniai. Tautų atmintį saugo islandų sagos ir senovinės liaudies dainos. Juose apdainuoti berneliai vaizbūnai – drąsūs jauni pirkliai ir jūreiviai, plaukioję į Visbį (todėl ir vaizbūnai) ir gabenę iš ten vaisbą: ginklus, audinius, druską, nagingų Gotlando amatininkų dirbinius. Sigtunoje rasta varinė dėžutė, ant kurios dangtelio runų raštu užrašyta, kad savininkas ją gavo dovanų iš Sembos pirklio. Gražią sagą apie vaizbūną Vidgaudą sukūrė senovės danai. Saga pasakoja, kad sembas Vidgaudas garsėjo kaip apsukrus pirklys ir geras jūrininkas. Kartą jam, grįžtančiam su vaisba į gimtąją Sembą, kelią pastojo piratai kuršiai. Vidgaudas, gerai pažindamas jūrą, pasuko į vakarus ir po kelių dienų pasiekė Danijos Haitabaus uostą. Krašto šeimininkui Knutui Levardui vaizbūnas nepašykštėjo tikrai karališkos dovanos: priešais sostą jis sukrovė stirtą brangiųjų kailių. Kaip tvirtina saga, kailiai buvę surišti į keturiasdešimt pundų, po penkis ryšulius kiekviename punde ir po keturiasdešimt kailių kiekviename ryšulyje. Dar didesnę hercogo malonę Vidgaudas pelnė, kai, nuplaukęs į Naugardą, prikalbėjo tenykštį kunigaikštį leisti savo dukrą už Knuto Levardo. Gausiai apdovanotas abiejų valdovų, Baltijos jūros Odisėjas laimingai grįžo į gimtąjį pamarį. Taigi vikingų laikais baltų gentys mokėjo puikiai prekiauti ir kariauti. Tik prie Baltijos įsigalėjus kalavijuočiams ir kryžiuočiams, baltų jūrininkų ir pirklių ryšiai su kitais kraštais susilpnėjo.

Vikingai Grenlandijoje

Senosios skandinavų sakmės pasakoja, kad maždaug apie 1000-uosius metus vikingas Leifas Eriksonas (Leif Eriksson) sėkmingai pasiekė Amerikos žemyną, aplenkdamas K. Kolumbą, kuriam yra priskiriamas Amerikos atradimas, penkiais amžiais! Nors ir kol kas pagal archeologinius tyrimus nepavyko surasti tiesioginių L. Eriksono buvimo Amerikos žemyne pėdsakų, šios prielaidos patikimumas stipriai išaugo paskutiniais metais. Archeologinių kasinëjimų Grenlandijoje metu nustatyta, kad vikingai ilgą laiką klestėdami gyveno šioje saloje, sėkmingai prekiaudami su Europos žemynu ir galbūt su vietinėmis Amerikos žemyno gentimis, kol dėl neaiškių priežasčių visiškai pradingo. Tai yra kur kas ilgesnė, sudėtingesnė ir turinti rimtesnį pagrindą istorija nei vienas išsiskiriantis L. Eriksono plaukiojimas. Šios istorinės dramos pagrindinis veikėjas buvo L. Eriksono tėvas, pramintas Eriku Raudonuoju, gimęs ir užaugęs Islandijoje. Jo tėvas – Torvaldas Asvaldsonas (Thorvald Asvaldsson) buvo ištremtas iš Norvegijos apie 965 metus už padarytas kelias žmogžudystes. Dar Eriko vaikystės metais Islandija buvo pagarsėjusi kaip laisvų vikingų, pabėgusių nuo Norvegijos karaliaus Haraldo Fejerherio (Harald Fairhair), žemė, prievartos ir sunkiai įgyvendinamų reikalavimų, geležinių įstatymų prieglobstis. 980 metais Erikui Raudonajam irgi teko palikti Islandiją už žmogžudystę ir jis išplaukė į vakarus. Daug toliau, vakaruose, jam pavyko pasiekti žemę, kurią dėl pastebėtos žalumos krante jis pavadino Grenlandija. Po trejų metų grįžus į Islandiją jam pavyko prikalbinti šimtus čia įsikūrusių vikingų vykti kartu su ir apsigyventi naujai atrastoje žemėje. Iš 25 valčių, kurios išplaukė Grenlandijos link, dėl įvairių jūros negandų tik 14, kuriose buvo apie 450 naujųjų kolonistų, sėkmingai pasiekė Grenlandijos krantus. Ir nors prieš jų akis plytėjo nesvetinga ir iš pirmo žvilgsnio visiškai gyventi netinkanti žemė, Eriko Raudonojo pasakojimai nebuvo iš piršto laužti. Svarbiausia, kad plonas žemę dengiantis poliarinių viržių kilimas puikiai tiko galvijų pašarui. Įsikurta saloje sparčiai: iš pradžių iškilo ūkiniai pastatai, vėliau – ir bažnyčios. Pirmoji didesnė gyvenvietė, pavadinta Rytine Gyvenviete (Eastern Settlement), įsikūrė Grenlandijos apatinėje dalyje, vėliau iškilo ir Vakarinė Gyvenvietė (Western Settlement), kuri buvo pastatyta netoli tos vietos, kur dabar yra Grenlandijos sostinė Nuukas (Nuuk). Keisčiausia, kad nepaisant atšiaurių gamtos sąlygų Grenlandijos vikingų kolonijos pradėjo klestėti. Nuo Norvegijos jas skyrė tik savaitė plaukiojimo, tiesa, kartais pakankamai sunkaus. Naujakurių sparčiai daugėjo, pagal archeologų įvertinimus vienu metu saloje gyveno apie 3000 vikingų. Staiga kažkas atsitiko ir visi jie nežinia kodėl pradingo. Jų lemties paslaptį slepianti uždanga pirmą kartą buvo pakelta 1721 m., kai į salą eskimų krikštyti atvykęs danų-norvegų misionierius nutarė paieškoti senųjų vikingų kolonistų pėdsakų. Taip prasidėjo vis intensyvėjantys archeologiniai tyrimai, buvo atkasta nemažai senųjų vikingų gyvenviečių. Tačiau kol kas niekaip negalima atsakyti į pagrindinį klausimą: kur glūdi tokia netikėta ir nepaaiškinama Grenlandijos vikingų pradingimo priežastis? Kas yra pagrindinis kaltininkas: maras, badas, šaltis, konfliktas su eskimais, ar tiesiog vargingas kasdienis gyvenimas palaužė šiuos užsigrūdinusius, visokeriopas negalias sugebančius ištverti vikingus-kolonistus, nėra aišku ir šiandien.

Mokslininkams pavyko atkurti beveik visą to meto vikingų gyvenimo Grenlandijoje vaizdą. Čia gyvenant žmonėms kildavo didžiulių išbandymų. Tokiose šiaurės platumose, kur yra Grenlandija, medžiai, tinkami medienai, būstui statyti ar kurui, nebeužauga. Esama mediena – tai žemaūgiai krūmai ir tai, ką jūra priplukdo prie kranto. Vikingai savo gyvenvietes statė salos viduryje, toliau nuo jūros, ant fiordų, panašių kaip jų gimtojoje Norvegijoje. Statydami būstus jie panaudojo į krantą atplukdytą medieną, akmenis ir velėną. Kad viduje būtų šilčiau, kai kurių namų sienos buvo nuo šešių iki dešimties pėdų storio! Pastogė, maistas ir drabužiai – tai būtiniausi dalykai gyvenant atšiauriomis arkties sąlygomis. Šiaurės vasara yra per trumpa javams užauginti, todėl naujakuriai turėjo verstis be duonos ir alaus.

Jie augino iš Europos atsivežtus gyvulius: ožkas, avis ir galvijus, bet jų mėsą maistui naudojo labai taupiai, daugiau panaudodami pieną, pasidarytus sūrius. Iš pradžių naujakurių gyvenimas Grenlandijoje labai mažai skyrėsi nuo jų tėvynainių, pasilikusių Skandinavijoje, gyvenimo. Jie žvejojo, medžiojo ruonius, elnius. Drabužius siuvosi iš vilnos ir lino, kartais tam naudodavo šiaurės kiškio kailį. Kai kurios drabužiams siūti naudojamos medžiagos buvo gana egzotiškos, pavyzdžiui, bizonų gaurai, kurių gaudavo prekiaudami su Amerikos vietiniais gyventojais.

Šitaip Grenlandijos vikingai sugebėjo pragyventi du šimtmečius. Tiesa, jų gyvenimas nebuvo lengvas ir išlikimas labai priklausė nuo prekybinių mainų su Skandinavija. Iš Skandinavijos Grenlandijos vikingai gaudavo visko, ko negalėjo pasigaminti vietoje: geležies, medienos, grūdų. Visa tai jie keisdavo į meškų ir šiaurės lapių kailius, narvalų iltis, iš vėplių kailių susuktus lynus. Viena iš prekių buvo ir banginio ūsai, kurie naudoti drabužių formoms sutvirtinti. Pagal vieną išlikusį to meto aprašymą Grenlandijos vikingai kaip prekę pateikė net gyvus poliarinius lokius. Manoma, kad retkarčiais grenlandiečiai nuvykdavo į Ameriką tam, kad atsigabentų medienos. Niufaulende, L’Anse aux Meadows vietovėje, yra rasti stovyklavietės, patvirtinančios apie trumpą vikingų buvimą, pėdsakai. XIV a. įvyko svarbių Grenlandijos klimato pokyčių – prasidėjo atšalimas. Susiformavę ledynai pradėjo slinkti salos paviršiumi, sudarydami įvairių sąnašų ių smėlio ir žvyro nuotėkius, kurie po truputį pasiglemžė naujakurių ganyklų žemes. Tačiau tai buvo ne vienintelė Grenlandiją užklupusi nelaimė: kilusi juodojo maro epidemija Norvegijoje, kuri nusinešė apie du trečdalius gyventojų gyvybių, pateko ir į salą, taip pat stipriai praretindama jos gyventojų gretas. Dėl šios epidemijos nutrūko iki tol klestėjusi prekyba su žemynu. Grenlandiečiai bandė prisitaikyti prie pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Apie tai byloja jų maisto pokytis, pradėta vietoj žemės maisto produktų vis daugiau vartoti iš jūros gaunamų maisto produktų. Tai patvirtina atlikti 27 įvairių to periodo laikotarpių vietos gyventojų kaulų anglies izotopų tyrimai, kurie buvo palyginti su jų gentainių panašiais tyrimais Norvegijoje. Nustatyta, kad Grenlandijos vikingų maisto racione iš jūros gaunamų produktų dalis padidėjo iki 80 procentų. Klimato atšalimas taip pat privertė trauktis vietinius Amerikos gyventojus, kurie iki tol buvo įsikūrę Elesmiro (Ellesmere) saloje, esančioje į šiaurės vakarus nuo Grenlandijos. Kai kurie tyrinėtojai kėlė prielaidą, kad galbūt Grenlandijos vikingai išnyko dėl to, kad asimiliavosi su čiabuviais, tačiau atlikti vikingų gyvenvietėse rastų kaukolių morfologiniai tyrimai tai paneigia. Kita teorija teigia, kad išnykimo priežastis galėjo būti nuolatinis ir ilgalaikis šių dviejų skirtingų civilizacijų grupių susidūrimas. Tam pagrindą sudaro Amerikos čiabuvių legendose išsamiai atpasakojamos kovos su į juos nepanašiais žmonėmis. Blogėjant gyvenimo sąlygoms čiabuviai prie atšiaurios gamtos galėjo prisitaikyti kur kas geriau nei vikingai ir šitaip įgydami pranašumą.

Nustatyta, kad Vakarinė Gyvenvietė buvo palikta apie 1350 m., o Rytinė – apie 1500 metus. Vienas iš paskutinių išlikusių rašytinių Grenlandijos vikingų užrašų yra apie sutuoktuvių apeigas Rytinės Gyvenvietės Hvalsi (Hvalsey) bažnyčioje. Aprašoma iškilmėse spindinti jaunystė, pasitikėjimas gyvenimu, laukiamas klestėjimas yra savotiškas vikingų ilgesingų svajonių pateikimas. Paklausta, ko tikisi iš vedybinio gyvenimo, jaunoji Erneborg (Arneborg) mano, jog kartu su vyru kur kas geriau atsispirs didėjančioms gyvenimo negandoms. Orai vis blogėjo, gyvenimo sąlygos buvo atšiaurios ir, manoma, daugelis Grenlandijos vikingų pradėjo grįžti atgal į Islandiją. Gyvenimo to meto Grenlandijoje sąlygas geriausiai apibūdino jaunoji Erneborg: “pietinė Grenlandija yra baisi, audros čia gali kilti bet kurią akimirką. Aš niekada negalėsiu prie to priprasti…”. Matyt, šie jaunosios žodžiai geriausiai apibūdina pusę tūkstantmečio trukusios Grenlandijos vikingų epopėjos pabaigą.
Literatūros sąrašas: Krontos vadovėliai (7,8 klasėms), internetas (tikslių puslapių nėr)

Rašykite komentarą

-->