Studijoms.lt

Referatai, konspektai

VII-VIII amžiaus filosofija

Autorius: Kamilė

Renesanso antropocentrizmas ir humanizmas.

Pirmą kartą terminas humanismus buvo pavartotas 1808 metais vokiečių leidėjo F. Niethammerio. Šio termino negalima painioti su sąvoka humanis. Šis vardas veikiausiai kilo iš senesnio termino humanities, kuris kai kuriuose tekstuose buvo rašomas ir kaip studia humanitatis. Į studia humanitatis įtraukiama daugelis mokyklinių disciplinų- gramatika, retorika, poezija ir moralinė filosofija.

Kristellerio nuomone, su filosofija humanizmas buvo susijęs tik svarstant bendrąsias moralines problemas. Tokie šio kūrybingo autoriaus pateikti humanizmo vertinimai kyla iš pasitikėjimo pozityvia sąvokine analize, bet ne remiantis simbolinio mąstymo reikšmių interpretacijomis. Kitados puikiai bendrąją humanitas judėjimo prasmę apibūdino W. Dilthey: “Istorinis idealios graikų dvasios pažinimas turėjo ugdyti nuostabų humaniškumą”.


Pažymėtina, kad Renesanso epochoje humanitas judėjimas prasideda ne tiek ieškant filologinio grynumo, kiek žmogaus esmiškumo. Kristelleris atskyrė Renesanso humanizmą nuo tuometinės neoplatoniškosios, peripatetikų ir viduramžių scholastinės tradicijos. Humanistinis judėjimas tapo didžiausias intelektinės įtampos, naujo konceptualizmo ir simbolizmo dinaminis šaltinis.

Renesanso epochos retorikoje kaip pamatiniai terminai nebuvo vartojamos nei esmės, nei būties sąvokos, nebuvo svarstomos daikto ir proto, kūno ir idėjų santykio problemos. Tačiau daugelis Atgimimo meto mąstytojų manė, kad humanistinė retorika yra tikriausia, laisva nuo scholastinio sustabarėjimo, sokratiška ir ciceroniška, pagaliau netgi platoniška filosofija. Atgimimo laikotarpio mąstytojams didžiausi autoritetai ir pavyzdžiai buvo Platonas ir Ciceronas. Tai yra retorikos filosofiškumo arba filosofijos retoriškumo galimybė.

Atgimimas, kaip esmingas, sielą formuojantis praeities prisiminimas, Renesanso epochoje buvo įgyvendinamas remiantis antropocentrine pasaulėžiūra. Atgimimas prasideda pirmiausia kaip filologinis Renesansas ir antropocentriškai estetiškai traktuotos humanitas idėjos išsirutuliojimas. Viduramžiais humanitas ir divinitas nebuvo iš principo skiriami, čia dominavo nuodėmingumo ir apsivalymo idėjos, kurios ir lėmė to laikotarpio mokslą.

Apmąstant Renesanso humanitas idėją, beveik išnyko žmogiškojo nepakankamumo Dievo šviesoje prasmė. Čia žmogus pirmiausia buvo traktuojamas kaip savipakankama asmenybė. Dantės kūrybos stilistika, jo nagrinėjamos temos ir dominuojantys sakraliniai vaizdiniai bei simboliai yra vis dar viduramžiški, juose galima pastebėti stiprią scholastinio aristotelizmo ir tomizmo įtaką.

Dėl Dantės poezijos įtakos galima buvo apmąstyti literatūrą, istoriją ir galiausiai politiką kaip tas savipakankamas realybės sferas, kuriose pasireiškia išbaigti ir istoriški herojų pavidalai. Žmogus gali suvokti tikrovę ir perprasti savo tikrojo žmogiškumo prigimtį. Šiuolaikinė humanizmo samprata: požiūrių sistema, laikanti žmogų pagrindine vertybe, jo gerovę- socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą- trokštamais žmonių santykių principais.

Žmogaus žmogiškumo koncepcija žymi kiekvienos epochos žmogaus esmės suvokimo būdą. Italijos Atgimimo humanistai priešpriešina save viduramžių žmogui ir jo kūrybai, vadinasi, ir tos epochos mokslui bei teologijai. Žmogiškosios sielos transformacija vyksta kaip valingas savęs išrutuliojimas, dėl kurio žmogus save ima suvokti savo paties valdovu.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Rašykite komentarą

-->