Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vienarūšės sakinio dalys

Autorius: Indrė

Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui, ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui. Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę.
Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą patį klausimą:
Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno pušynėlio.
Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b) ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais, nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio. Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:
Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango, prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu, pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į vakarėjančius laukus.
Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai, ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida. Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai, ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra – jungtuko ir įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi, pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis; pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):
Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą, tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs, švelnūs Agnės pirštukai.
Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:
Jos plaukai vešlūs, vario spalvos, supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio. Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.
Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška, taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria jos susijusios, pusėje – arba kairėje, arba dešinėje, plg.:
Tai proto produktas, o ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso daikto, o tik jo kraštelį, tik sumirgėjusį akyse jo šešėlį.
Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną samplaikinę sakinio dalį:
Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma: šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.
Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti nuo viso sakinio intonacijos:
Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą tylutėliai, slapstydamasis.
Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.
Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais:
Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.
Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:
Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui.
Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei… nei; tai… tai; čia… čia; tiek… tiek) kartojami, tai kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:
Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflikto, nei raiškos tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek į savo krašto politinius, tiek į socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.
Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:
Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.
Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:
Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių karkasas.
Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir tarp porinių jungtukų (kaip… taip; ne tik… bet; ne tiek… kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis, kablelis rašomas visada:
Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą, tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį.
Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.), prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės, vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis, tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys. Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis, brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:
Mano tėvas – visą galų meistras: ir šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia, pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė, karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos – visur mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų. Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai – turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.
Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo pažymimojo žodžio.
Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du tariniai:
Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi – tai žinokis.

Rašykite komentarą

-->