Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių teatras

Autorius: Asta

Nuo Švietimo epochos laikų būta tendencijos nuvertinti Viduramžių epochą, įvardinti ją „tamsiaisiais amžiais“. Moderniose filosofijos istorijos vadovėliuose po Antikos neretai peršokama į Renesansą, praleidžiant Viduramžius. Kita vertus, pastaruoju metu vis labiau keičiasi požiūris į Viduramžius. Pripažįstama, kad viduramžių filosofiniai svarstymai buvo saviti, tačiau ne mažiau vertingi nei kitose epochose.

Dėl Romos imperijos susilpnėjimo, o vėliau ir dėl galutinio žlugimo laikinai buvo prarasti civilizacijos pasiekimai. Menas, literatūra, teoriniai ir taikomieji (praktiniai) mokslo klausimai buvo pamiršti. Dauguma kultūros istorikų nagrinėjo daugiausia tik šią civilizacijos pusę ir todėl laikė viduramžius niūria epocha, kuri atvedė civilizacijas į pražūtį ir, kad per visą tą laikotarpį nebuvo beveik jokio progreso, kol ganėtinai stebuklingo Atgimimo laikotarpiu žmonės pakartotinai neatrado senovės Graikijos ir antikinės Romos dailės ir mokslo, kad jų pagrindu grįžti į civilizacijos gelmes.

VIDURAMŽIAI IV – XIV a. Viduramžių epochos meno tikslas išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kuriamas menas, kuriame išryškėja ne daiktiškoji, kūniškoji realybė, o aukščiausioji idėja, amžina, nekintama gyvenimo tvarka ir pastovumas. Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas: charakteriai – idėjų skleidėjai: siužetai – atliekančių nepaprastus žygius herojų – riterių, o religinėje literatūroje – kankinių ir šventųjų gyvenimas.

Pasaulio gerinimo ir tobulinimo kelias viduramžiais beveik nebuvo žinomas. Jiems pasaulis buvo toks geras ir toks blogas, koks ir tegalėjo būti, o tai reiškia: visa, kas sukurta Dievo valia, yra gera; pasauliui nelaimę užtraukia žmogaus nuodėmė.

Bažnyčia pirmiausia yra maldos namai, tačiau taip pat bendri namai. Pastogė klajūnams, prieglauda piligrimams, pavojaus valandą ji tampa net tvirtove. Žmonės čia miega, valgo, laisvai šnekučiuojasi. Čia netgi atsiveda gyvulius, sudaro sandėrius. Kaimo parapijose susirinkusiems tikintiesiems po mišių pranešami senjoro arba vyskupo skelbimai. Bažnyčios buvo aukštos, erdvios, šviesios ir grakščios, ypač nuo XII a. pab. Jų platūs ir dideli langai buvo išpuošti vitražais – paveikslais, sudėtais iš permatomo stiklo gabalėlių – vaizduojančiais šventųjų gyvenimo scenas. Gotikos architektūra yra šviesos architektūra. Gotikos bažnyčios skendi šviesoje. Kai kurių bažnyčių aukštis siekia net 40 metrų.

Bažnyčios išorė taip pat buvo puošni. Bažnyčios fasado centre paprastai buvo didžiulis apvalus langas, vadinamas rože, pro kurį į vidų sklido švelni šviesa. Visas statinio fasadas papuoštas statulomis, kurių būdavo net keli šimtai. Tačiau įspūdingiausias buvo bažnyčios portalas, kurį taip pat puošė įvairios šventųjų statulos bei paskutiniojo teismo scenos. Čia švenčių proga vykdavo pasilinksminimai ir pramogos, taip pat teatro pasirodymai, kurie vėliau persikeldavo į šventovę. Jokios priemonės neatrodo per daug gražios ir per daug didingos dievą garbinti ir jo kūriniją iliustruoti.

Teatras, klestėjęs antikos laikais, ankstyvaisiais viduramžiais išgyveno gilų nuosmukį. Daugiausia todėl, kad į jį neigiamai žiūrėjo Bažnyčia, laikė tai pagonybės reliktu ir draudė. Išimtis buvo padaryta dramoms. Kadangi dauguma žmonių buvo neraštingi, drama vaizdžiai ir suprantamai perteikdavo Biblijos istorijas. Ji išsirutuliojo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų. Pirmosios užrašytos liturginės dramos pavyzdys yra angelo ir trijų Marijų pokalbis Velykų ryta. Drama buvo pastatyta Xa. Vinčesterio (Anglija) teatre, nors neatmetama galimybė, kad kitose vietovėse galėjo būti vaidinama ir anksčiau.

Viduramžių liturginių dramų temos – bažnytinių metinių įvykiai (Kalėdos, Šeštinės, Sekminės) arba gerai žinomų šventųjų gyvenimo epizodai. Tokios dramos klestėjo XI – XIIIa.

Vaidinimo erdvė paprastai būdavo paskirstoma vienodai. Centre – altoriu su Nukryžiuotuoju, dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) – dangus, kairėje – pragaras.

Viduramžių liturginėse dramose ilgainiui leista vaidinti ir pasauliečiams, tačiau moterims – ne.

Pirmieji komiškų dramų personažai buvo pirkliai. Labiausiai išjuokiami personažai liturginėse dramose buvo šėtonai ir velniai.

Miestelėnų gildijos taip pat rengdavo religinės tematikos vaidinimus – miraklius ir misterijas. Teatras, panašus į egzistuojantį dabar, atsirado renesanso laikais Italijoje.

Viduramžiais būta grandiozinių vaidinimų. Pavyzdžiui, „Senojo Testamento misteriją“, kuri pasakojo visus pagrindinius įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo, sudarė apie 40 pjesių, 50 000 eilučių, ją atliko 250 aktorių. Tokie vaidinimai neretai vykdavo kelias dienas, o kartais ir savaites.

Dramos, misterijos taip mėgtos, kad vaidinimo dienomis žmonės ištisomis šeimomis eidavo jų žiūrėti. Tekdavo skirti specialius sargybinius ištuštėjusioms gatvėms ir namams prižiūrėti.

Kad vaidinimas butų įtaigesnis, padarydavo statulų su judančiomis akimis ir antakiais. Pasaulo sukūrimui pavaizduoti į sceną atsivesdavo gyvūnų, atnešdavo net žuvų.

Bažnytinių švenčių geras pavyzdys aprašytas Ž. Diušė, „Atėnės skydas“:

„Bažnytinės šventės – jų per metus susidaro keturios dešimtys ir dar sekmadieniai – švenčiamos religinio fanatizmo ir didelio lengvabūdiškumo atmosferoje. Štai apipjaustymo šventė (sausio 1) tampa puikia dingstimi laisvai pasilinksminti. Trys karaliai yra proga iškelti puotą pačioje bažnyčioje, o Užgavėnės – vaišių ir išgėrimų diena. Dvasininkai vis dažniau ragina tikinčiuosius susitvarkyti, pamokslininkai piktinasi: „Kokios skandalingos istorijos švento Užgimimo naktį! Dvasininkai lošia kauliukais, persivalgo ir pasigeria, per vieną vakarą padaro daugiau nuodėmių negu per visus metus“. Veltui kovoja vyskupai – šventės katedrose išlieka iki pat XVI a. Šenčiama ir keistoji „Kvailių šventė“, per kurią siaučiama šventoje vietoje. Iš tiesų – žmonės čia sumaišo viską: antgamtiškus ir gamtiškus dalykus, tikėjimą ir džiaugsmą, pamaldumą ir karnavalą. Ta proga surengiamas keistas spektaklis. Sanso mieste „kvailių arkivyskupas“ su didelėmis iškilmėmis atveda į chorą asilą, ant kurio pasodinta graži mergaitė vaidinanti Mariją. Asilas atsiklaupęs klausosi mišių, o pabaigoje laikantysis mišias ir tikintieji tris kartus subliauna asilo balsu. Reimse per didįjį trečiadienį visi dvasiškiai traukia į Sen Remi. Kanauninkai, išsirikiavę dviem eilėm eina paskui kryžių, ir kiekvienas tempia paskui save už kaspino pririštą silkę, stengdamasis užminti ant priekyje tempiamos silkės ir išsaugoti savają nuo paskui einančio kanauninko išdaigų. Paryžiuje dvasininkų apsuptas mišias laiko kamža aprengtas lapinas su tiara ant galvos; norint pagyvinti spektaklį, prie jo paleidžiami naminiai paukščiai, kuriuos jis sudrasko, visai nekreipdamas dėmesio į džiūgaujancią publiką“.

Iš misterijos išsivysto kitas žanras – neiraklis, kuriame vaizduojamos šventųjų gyvenimo legendos. Moralite – dramos rūšis. Tai pusiau rimtas, pusiau komiškas alegorinis vaidinimas. Savarankiškai sukurtos dramos tikslas skelbti moralines nuostatas per alegoriją. Pagrindinis tikslas – moralizuoti. Atsiskleidžiami tam tikros psichologinės dramos bruožai.

Buvo mėgstamas ir farsas – viduramžių komedijos tipas, satyrinio arba juokaujamo turinio nedidelės apimties drama ar vaidinimas, pagrįstas anekdotiška situacija, dinamišku veiksmu, su šaržuotais personažais, kuriems būdingi storžieviški pokštai, bravūriškos išdaigos. Susiformavo XII–XIII a. Prancūzijos miestų kultūroje, klestėjo XIV–XVI a. kaip pramoginis misterijų intarpas.

Graikai patobulino finikiečių alfabetą, ir jų sukurta abicelė tapo vėlesnių europos tautų raidynų pagrindu; Homero poemos iliada ir odisėja – seniausias literatūros kūrinys ir istorinis šaltinis, jos sukurtos apie 8a pr. Kr; Heziodas – vienas žymiausių graikų poetų; apie 6a. pr. Kr buvo sukurtas graikų teatras, susiformavo pagrindiniai dramos žanrai: tragedija ir komedija. Romėnai perėmė graikų kultūros tradicijas ir net jas mėgdžiojo (ir moksle, ir religijoje, ir literatūroje, ir mene).

Labai mėgiami būdavo ir tam tikri vaidinimai, kuriuose kaudavosi riteriai, jie pritraukdavo daug kilmingu ir paprastų gyventojų. Tai buvo tarsi fiktyvus mūšis, vykstantis pagal nustatytas taisykles. Dalyvauti turnyruose galėjo tik kilmingieji.

XVa. Anglijoje viename riterių turnyro kovos lauko gale buvo statomos metusiųjų iššūkį palapinės, o kitame – priėmusiųjų iššūkį. Metantieji iššūkį iškabindavo savo skydus ant palapinių. Riteris, norintis priimti iššūkį, prijodavo ir paliesdavo ietimis skyda, tai reiškė norą susikauti su skydo savininku.

Riterių turnyrai paprastai trukdavo 3 dienas, prasidėdavo auštant ir baigdavosi vakare. Pabaigoje, kai kiekvienas skaičiuodavo savo trofėjus, pati kilmingiausia dama riteriui pasižymėjusiam mūšyje ypatinga narsa ir kurtizaniškumu, įteikdavo simbolinį atlyginimą, pavyzdžiui: lydeką, kuri laikyta talismanu, ar liūtą.

Nepaisant apsaugos priemonių, neretai kautynės baigdavosi mirtimi.

Bažnyčia smerkė riterių turnyrus ir reikalavo juos uždrausti. Buvo nuspręsta, kad žuvusieji turnyre neteks teisės būti palaidotais Bažnyčios. Tačiau riteriai ir feodalai iš tikrųjų į šiuos draudimus nekreipė dėmesio.

XIV a. Japonijoje susiforamvo teatras, jungiantis muziką, šokį ir vaidybą.

Baigiantis viduramžiams atsirado nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Menas perėjo į aukštesnę pakopą renesanso laikotarpiu.

Rašykite komentarą

-->