Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių teatras

Autorius: Asta

Nuo Švietimo epochos laikų būta tendencijos nuvertinti Viduramžių epochą, įvardinti ją „tamsiaisiais amžiais“. Moderniose filosofijos istorijos vadovėliuose po Antikos neretai peršokama į Renesansą, praleidžiant Viduramžius. Kita vertus, pastaruoju metu vis labiau keičiasi požiūris į Viduramžius. Pripažįstama, kad viduramžių filosofiniai svarstymai buvo saviti, tačiau ne mažiau vertingi nei kitose epochose.

Dėl Romos imperijos susilpnėjimo, o vėliau ir dėl galutinio žlugimo laikinai buvo prarasti civilizacijos pasiekimai. Menas, literatūra, teoriniai ir taikomieji (praktiniai) mokslo klausimai buvo pamiršti. Dauguma kultūros istorikų nagrinėjo daugiausia tik šią civilizacijos pusę ir todėl laikė viduramžius niūria epocha, kuri atvedė civilizacijas į pražūtį ir, kad per visą tą laikotarpį nebuvo beveik jokio progreso, kol ganėtinai stebuklingo Atgimimo laikotarpiu žmonės pakartotinai neatrado senovės Graikijos ir antikinės Romos dailės ir mokslo, kad jų pagrindu grįžti į civilizacijos gelmes.

VIDURAMŽIAI IV – XIV a. Viduramžių epochos meno tikslas išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kuriamas menas, kuriame išryškėja ne daiktiškoji, kūniškoji realybė, o aukščiausioji idėja, amžina, nekintama gyvenimo tvarka ir pastovumas. Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas: charakteriai – idėjų skleidėjai: siužetai – atliekančių nepaprastus žygius herojų – riterių, o religinėje literatūroje – kankinių ir šventųjų gyvenimas.

Pasaulio gerinimo ir tobulinimo kelias viduramžiais beveik nebuvo žinomas. Jiems pasaulis buvo toks geras ir toks blogas, koks ir tegalėjo būti, o tai reiškia: visa, kas sukurta Dievo valia, yra gera; pasauliui nelaimę užtraukia žmogaus nuodėmė.

Bažnyčia pirmiausia yra maldos namai, tačiau taip pat bendri namai. Pastogė klajūnams, prieglauda piligrimams, pavojaus valandą ji tampa net tvirtove. Žmonės čia miega, valgo, laisvai šnekučiuojasi. Čia netgi atsiveda gyvulius, sudaro sandėrius. Kaimo parapijose susirinkusiems tikintiesiems po mišių pranešami senjoro arba vyskupo skelbimai. Bažnyčios buvo aukštos, erdvios, šviesios ir grakščios, ypač nuo XII a. pab. Jų platūs ir dideli langai buvo išpuošti vitražais – paveikslais, sudėtais iš permatomo stiklo gabalėlių – vaizduojančiais šventųjų gyvenimo scenas. Gotikos architektūra yra šviesos architektūra. Gotikos bažnyčios skendi šviesoje. Kai kurių bažnyčių aukštis siekia net 40 metrų.

Bažnyčios išorė taip pat buvo puošni. Bažnyčios fasado centre paprastai buvo didžiulis apvalus langas, vadinamas rože, pro kurį į vidų sklido švelni šviesa. Visas statinio fasadas papuoštas statulomis, kurių būdavo net keli šimtai. Tačiau įspūdingiausias buvo bažnyčios portalas, kurį taip pat puošė įvairios šventųjų statulos bei paskutiniojo teismo scenos. Čia švenčių proga vykdavo pasilinksminimai ir pramogos, taip pat teatro pasirodymai, kurie vėliau persikeldavo į šventovę. Jokios priemonės neatrodo per daug gražios ir per daug didingos dievą garbinti ir jo kūriniją iliustruoti.

Teatras, klestėjęs antikos laikais, ankstyvaisiais viduramžiais išgyveno gilų nuosmukį. Daugiausia todėl, kad į jį neigiamai žiūrėjo Bažnyčia, laikė tai pagonybės reliktu ir draudė. Išimtis buvo padaryta dramoms. Kadangi dauguma žmonių buvo neraštingi, drama vaizdžiai ir suprantamai perteikdavo Biblijos istorijas. Ji išsirutuliojo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų. Pirmosios užrašytos liturginės dramos pavyzdys yra angelo ir trijų Marijų pokalbis Velykų ryta. Drama buvo pastatyta Xa. Vinčesterio (Anglija) teatre, nors neatmetama galimybė, kad kitose vietovėse galėjo būti vaidinama ir anksčiau.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->