Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių riteriniai romanai

Autorius: Jurgis

Pagoniškoji barbariškoji energija ir ją švelninanti Bažnyčia- tai du galingiausi vidurinių amžių kūrėjai. Trečias, daug silpnesnis veiksnys, atsiliepęs vėlesnei literatūrai, buvo Bažnyčios išsaugoti romėnų raštai, kurie plonu siūleliu jungė vidurinių amžių dvasią su antikine.Šitie veiksniai sukuria viduramžių svarbiuosius luomus ( feodalus su riteriais, vėliau miestiečius ) ir savo idealais nudažo naujos literatūros užuomazgą.

Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia.Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys.Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių- gėrio ir blogio jėgų.Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė ( priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai.To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu- smerkia ar šlovina.Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas.Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.

Viduramžių literatūros palikimas be galo gausus ir įvairus.To laiko autoriai privalo remtis autoritetu, bet visiškai nesirūpina, koks jo cituojamo šaltinio santykis su tikrove, nes tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiamas skirtumas tarp realybės ir vizijų, sapnų.Fantazijos ir stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Išmonė yra realaus gyvenimo dalis. Todėl viduramžių literatūrą sunku suskirstyti į praktinę, mokslinę ir grožinę.

Viduramžių riteriniai romanai
Maždaug nuo XII a. vid. Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės-riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais.Riterinė literatūra skirta kilmingai publikai, rafinuotam aristokratijos skoniui.Riterio idealas įgauna naujų bruožų: svarbu ne tik būti geru kariu, tarnauti Dievui, tėvynei. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis.Jis turi būti malonaus elgesio, sugebėti muzika ir daina, maloniu pokalbiu užimti damą.Riteris atlieka žygius norėdamas ištobulinti savo kūną ir sielą bei užsitarnauti damos meilę ir palankumą.Riterio garbės kodeksas numatė sudėtingas procedūras ir etiketą, už kurio menkiausią pažeidimą riteris galėjo netekti garbės kitų privilegijuotos klasės atstovų akyse.

Viduramžių kultūra, ypač viešpataujančio luomo narių santykiai, yra labai simboliški. Reikšminga viskas,- kiekvienas riterio poelgis, jo naudojamas daiktas, drabužiai ir jų spalvos, žodžiai, posakiai, pati kalba, kuria jis bendrauja ( nes paprastai tai ne jo šalies gimtoji kalba).

Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje.Svarbiausi jos žanrai yra du: poezija ir riterių romanai. Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais ( roman ); vėliau šis žodis plačiai vartojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti.Daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius Šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse- trubadūrais. Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Pagrindinės įtakos ėjo iš Prancūzijos.Iš čia romanai pasklido po kitus kraštus ir buvo įvairiai perdirbinėjami. Tokiu būdu tie romanai pasidarė lyg tarptautiniai. Prie to ypač daug prisidėjo prancūzų kalba, kuri viduriniais amžiais viešpatavo Anglijos diduomenės tarpe, kuria mielai kalbėjo ir vokiečių kunigaikščių dvaruose. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine ( pranc. cour- dvaras, dvaro aplinka ).Riteriniai romanai buvo rašomi ir eilėmis, ir proza ( proza nuo XIII-XIV a.).

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->