Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių pilys

Autorius: Renata

Europos viduramžių istorija neatskiriama nuo pilių. Medinės, mūrytos iš plytų ar akmenų, jos buvo nusėjusios senąjį žemyną nuo Atlanto iki pat Uralo kalnų. Laikui bėgant, pilys keitėsi – vienos sunyko, kitos buvo perstatytos, rekonstruotos. Iš viduramžių mūsų laikus pasiekė tik mūrinės pilys. Jų dėka šiandien žinome, kaip atrodė viduramžių pilys. Net jei iš pilies liko griuvėsiai, jie vis viena leidžia pajusti buvusią jos didybę.

Mūsų projekte mes rašome apie pilis: apie jų statymą, paskirtį ir gyvenimą pilyse.
Kam pilis naudojama?
Sutvirtinimai ir pylimai buvo naudojami gynybai nuo akmens amžiaus. Tikros pilys Europoje atsirado tik nuo devintojo amžiaus iš dalies dėl Vikingų žygių, o iš dalies dėl feodalų politinės valdžios decentralizavimo. Nuo devintojo iki penkioliktojo amžiaus visoje Europoje buvo pastatyta tūkstančiai pilių. 1905 m visuotinio surašymo metu Prancūzijoje buvo suskaičiuota daugiau nei 10.000 pilių.

Feodalizmo laikotarpiu įstatymus ir tvarką bei apsaugą nuo plėšikų, tokių kaip vikingai, užtikrindavo vietiniai didikai. Jie statė pilis apsaugai ir kartu kaip saugias bazes, iš kurių galėtų veikti vietinės karinės pajėgos. Aiški pilies gynybinė paskirtis užtušuodavo jų puolamąją funkciją. Jos funkcionavo kaip profesionalių kareivių bazės, kurios kontroliavo apylinkes. Tuo metu, kai karaliaus autoritetas dėl tam tikrų priežasčių buvo silpnas, pilių tinklas ir jų karinės pajėgos garantavo santykinį politinį saugumą.

Pilių statymas Europoje
Nuo devinto amžiaus, vietiniai didikai pradėjo statyti pilis Europoje. Iš pradžių jos buvo labai paprastos ir nekaip pastatytos, bet po kiek laiko jos tapo akmeninėmis tvirtovėmis. Daugelis jų priklausė karaliams ir jų vasalams, bet daugiausia jų pastatė vietiniai didikai savais interesais. Didikai teisinosi barbarų išpuoliais, nors iš tikrųjų jie statėsi pilis, kad galėtų kontroliuoti vietinę aplinką. Tai buvo įmanoma, nes tuo metu Europa neturėjo strateginės gynybos ir stiprios centralizuotos valdžios.
Kaip Europos pilių statymo pavyzdį galima pateikti Prancūzijos Poitou regioną. Kai prasidėjo Vikingų žygiai devintame amžiuje, ten buvo tik trys pilys, o jau vienuoliktam amžiuje – trisdešimt devynios. Panašiai buvo visoje Europoje. Pilys galėjo būti pastatytos labai greitai. Prieš atsirandant patrankoms, pilių gynėjai turėjo pranašumą prieš puolėjus.
Tačiau plačiai paplitusi pilių statyba ir dideli kareivių pulkai, laikomi jų gynybai, neužtikrino taikos ir apsaugos nuo įsibrovėlių, o tik nesibaigiančius karus.
Pilių evoliucija
Pačios pirmosios pilys buvo su gynybiniu pylimu ir vidiniu kiemu. Pylimas buvo platus, paprastai 50 pėdų aukščio. Ant pylimo buvo statomas didžiulis medinis bokštas Žemiau pylimo buvo žemės plotas, aptvertas stipria medine tvora, vidinis pilies kiemas. Čia buvo sandėliai, gyvulių aptvarai ir gyvenamosios trobelės. Ir pylimas, ir vidinis kiemas sudarė salą, apsuptą vandens pripildytu grioviu, kuris buvo iškastas statant pylimą. Tiltas ir status, siauras takas sujungdavo abi pilies dalis. Kai kildavo pavojus, ir vidinis pilies kiemas negalėjo atlaikyti puolimo, apsaugos daliniai atsitraukdavo į medinį bokštą.
Vienuoliktame amžiuje pilių statyboje žemę ir medį pradėjo keisti akmuo. Medinį bokštą virš griovio pakeitė apvalus akmeninis įtvirtinimas. Vėliau jis virto bokštu, arba donžonu.
Pilys sustiprėjo, kai kryžiaus žygio dalyviai grįžo su naujomis žiniomis apie įtvirtinimus ir apie apgulties mechanizmus, su kuriais susidūrė kelionės metu. Koncentrinės pilys buvo suprojektuotos taip, kad aptvertų centrinį donžoną dviem ar daugiau sienos ratais. Pirmiausiai sienos buvo sutvirtintos keturkampiais bokštais, o tik vėliau apvaliais. Statūs keturkampio bokšto kampai buvo lengvai nugriaunami ir dėl to bokštai buvo lengvai pažeidžiami. Apvalūs bokštai geriau atlaikydavo ataką. Ant sienų ir bokštų buvo padaryti takeliai, kad būtų patogiau atakuoti iš viršaus. Pilies kiemą ir bokštą juosė akmeninė siena, aplink kurią ėjo griovys. Į pilį vedė vieni vartai su pakeliamuoju tiltu ir nuleidžiamosios grotos. Geriausiai žinomas pilies su tokiu bokštu pavyzdys – Londono Taueris, kurį pastatė Viljamas Užkariautojas. Šis keturkampis statinys iš pradžių stovėjo vienas; jį nubaltindavo kalkėmis, kad geriau matytųsi. Vėliau karaliai patobulino šią pilį pristatydami sienas ir kitus statinius, kuriuos galima pamatyti ir šiandien.
Europoje patrankos atsirado keturioliktojo amžiaus pradžioje, bet efektyvi apgulties artilerija nebuvo naudojama iki penkioliktojo amžiaus vidurio. Pilių dizainas keitėsi priklausomai nuo patrankų galingumo. Aukštas, stačias sienas pakeitė žemos nuožulnios sienos. Penkioliktojo amžiaus viduryje pilys nyko dėl augančios karalių galios. Vienuoliktajame amžiuje Viljamas Užkariautojas, norėdamas atimti pilis iš didikų, paskelbė, kad jam priklauso visos Anglijos pilys. Tryliktajame amžiuje jau buvo būtina prašyti karaliaus leidimo statyti pilį, ar sustiprinti jau esamą. Karaliai stengėsi demilitarizuoti pilis, kad jomis negalėtų pasinaudoti sukilėliai.
Pilyse didikai nebegyveno, ir jos virto griuvėsiais. Įtvirtinti miestai darėsi vis stipresni, nes šalies turtai sueidavo į didžiuosius miestus.
Pilių statymas
Pilies statymas galėjo užtrukti nuo vienerių iki dvidešimties metų. Keletą amžių pilių statymas buvo svarbi pramonės šaka. Garsūs akmenskaldžiai buvo paklausūs ir būriai pilių statytojų keliavo iš vienos vietos į kitą. Miestai, kurie norėjo statyti katedras, turėjo varžytis su didikais, kurie norėjo statyti pilis.
Beaumaris pilies statyba Šiaurės Velse prasidėjo 1295 metais. Dizainas buvo simetriškas, be silpnų vietų. Statybos darbams įsibėgėjus, pilį statė 30 kalvių, 400 akmenskaldžių ir 2000 paprastų darbininkų. Paprasti darbininkai atlikdavo kasimo, nešimo, kėlimo, šulinių kasimo, akmenų trupinimo darbus. Tačiau ši pilis niekada taip ir nebuvo pastatyta. Didžiulės pilies Conway statyba, kurią vykdė Eduardas I, Anglijos karalius, užtruko 40 mėnesių,
Pilies sienos buvo statomos iš dviejų eilių akmenų, viduryje pripildant akmenų ir titnago nuolaužų, sumaišytų su kalkių ir cemento skiediniu. Sienos plotis būdavo nuo 6 iki 16 pėdų.

PILIŲ DALYS
Pagrindinis pilių gynybos principas buvo pastatyti puolėjus į kuo didesnį pavojų ir kiek įmanoma geriau apsaugoti gynėjus.

Galinga pilis gali būti ginama labai mažų pajėgų ir atsilaikyti ilgą laiką. Gerai organizuota gynyba leisdavo gerai apsirūpinusiems gynėjams laikytis kol puolėjai bus išvaryti pilies pajėgų arba kol puolėjai bus priversti atsitraukti dėl maisto stygiaus, ligų, ar nuostolių.
DONŽONAS (ne Donžuanas)
Donžonas buvo maža pilaitė didžiosios pilies viduje. Tai būdavo įtvirtintas pastatas, kuris dažnai tarnaudavo ir kaip pilies valdovo rezidencija. Jeigu neatlaiko išorinės sienos, gynėjai gali trauktis į donžoną paskutinei kovai. Daugumoje pilių, donžonas buvo statomas pirmiausiai. Vėliau pilis galėjo būti plečiama ir apstatoma išorinėmis sienomis ir bokštais kaip papildoma apsauga donžonui.
SIENOS
Akmeninės sienos buvo nedegios, taip pat saugojo nuo strėlių. Priešas negalėjo perlipti be tokios ekipuotės kaip kopėčios ar apgulties bokštai. Taip pat gynėjai nuo sienų galėjo šaudyti ar mėtyti kokius daiktus žemyn ų puolėjus. Todėl puolėjai visiškai atsidengdavo , o ir puolėjams šaudant aukštyn – pranašumą turėjo gerai apsisaugoję gynėjai – ir šaudydavo žemyn nuo sienų. Pilies sienų reikšmė dar padidėdavo, jei jos būdavo statomos ant uolų ar kitų pakilesnių vietų. Vartai ir durys pilių sienose buvo statomi kiek galima mažesni ir smarkiai saugomi.
BOKŠTAI
Sienų kampuose ar intervalais ilgesnėje sienoje, bokštai buvo statomi kaip stipresnės vietos. Bokštai buvo statomi kiek išsikišę iš sienos, o tai leisdavo gynėjams šaudyti palei sieną. Iš kampinio bokšto, gynėjai galėjo šaudyti palei dvi sienas.

Vartai taip pat dažniausiai buvo saugomi dviejų bokštų – iš abiejų pusių. Kai kurios pilys iš pradžių buvo statomi tiesiog kaip keli bokštai, vėliau buvo sujungiami sienomis, viduryje pastatomas donžonas ir papildomi bokštai.
KOVINIAI PATOBULINIMAI
Sienos ir bokštai kartais būdavo dar pagerinami – kad teiktų dar geresnę apsaugą gynėjams. Platforma prie sienos viršaus (vidinėje pusėje) leisdavo gynėjams patogiau stovėti (tad ir efektyviau kautis). Taip pat sienose būdavo kreneliažas – savotiški dantys. Pasislėpę už “dantų” lankininkai galėjo šaudyti dar geriau apsaugoti. Taip pat sienose būdavo įrengiamos mažos šaudymo angos, pro kurias lankininkai galėjo šaudyti beveik visiškai saugūs.
Per apgultį, dengtos medinės platformos būdavo iškišamos nuo sienų viršūnių ar bokštų. Tai leisdavo gynėjams šaudyti, mėtyti akmenis ar pilti verdančius skysčius (nebūtinai dervą ar aliejų) tiesiai ant gynėjų, tuo pat esant daugiau mažiau apsaugotiems. Tos platformos būdavo dengiamos oda, kuri būdavo laikoma šlapia – kad platforma nebūtų padegta. Akmeninės platformos būdavo įrengiamos virš vartų ar kitų ypač svarbių vietų.
APSAUGINIAI GRIOVIAI IR PAKELIAMIEJI TILTAI
Dar didesniam sienų pranašumui įgyti, prie sienų pamatų (aišku, iš lauko pusės) buvo kasami grioviai aplink visą pilį. Kur įmanoma, grioviai buvo pripildomi vandens. Ir sausi, ir pilni vandens grioviai darydavo tiesią sienų ataką dar sunkesnę ir neįmanomesnę. Šarvuoti žmonės rizikavo paskęsti jei įkrisdavo net į palyginti negilų griovį. Grioviai su vandeniu dar labiau padidindavo riziką kastis po sienomis – nes padidindavo riziką tuneliui užgriūti ir paskandinti kasėjus. Kai kuriais atvejais, puolėjams tekdavo džiovinti griovį. Tada net ir sausas griovys kai kuriose vietose turėjo būti užpilamas žemėmis kad prie sienos galėtų pravažiuoti apgulties bokštai ar kopėčios.
Pakeliamieji tiltai per griovius leisdavo gynėjams lengvai įeiti ar išeiti kai reikdavo. Pavojaus metu tiltas būdavo pakeliamas, vėl padarydamas griovį beveik nepraeinamą. Tiltai būdavo pakeliami mechanizmo pilies viduje, kuris buvo labai saugomas nuo puolėjų.
GROTOS
Įėjimą taip pat saugojo nuleidžiamos grotos. Vieta, iš kurios kontroliuojami vartai (dažnai ir pakeliamasis tiltas) buvo labai reikšminga. Įėjimas į pilies kiemą dažnai buvo tunelis. Tunelį blokuodavo vienos ar daugiau grotų. Mechanizmas, pakeliantis grotas buvo virš įėjimo ir buvo smarkiai saugomas. Grotos būdavo metalinės ar medinės. Ir gynėjai, ir puolėjai pro grotas galėjo šaudyti.
SPĄSTAI
Stiprios pilys turėjo ir vidinius, ir išorinius vartus. Tarp jų dažnai būdavo atvira vieta. Ta vieta būdavo apsupta sienų, ir tapdavo spąstais puolėjams, prasiveržusiems pro išorinius vartus. Ten patekę, puolėjai galėdavo tik bandyti grįžti atgal arba veržtis toliau. Per tą laiką, jie būdavo taikiniai lankininkams.
GYNĖJAI
Taikos metu, pilį išlaikyti gali gan mažas kiekis žmonių. Naktį pakeliami visi tiltai, nuleidžiamos grotos, taip efektyviai užrakinant įėjimą. Tačiau jei pilis puolama, jai apsaugoti reikia daugiau žmonių.
Gerai treniruoti lankininkai ir arbaletininkai reikalingi, kad šaudytų nuo sienų ir iš bokštų į puolėjus, kai jie, pavyzdžiui, ruošiasi pulti ar užpilti griovį. Kiekvienas nuostolis sumažindavo puolėjų moralę ir kovinę galią. Dideli nuostoliai dėl strėlių gali puolėjus priversti trauktis.
Jeigu puolėjai vis dėl to prasibrauna į vidų, galingos kardininkų pajėgos reikalingos jiems sulaikyti. Taip pat žmonių reikėjo tam, kad nuo sienų mėtytų į puolėjus akmenis ar piltų jiems ant galvų karštus skysčius. Taip pat reikėjo, kad kas nors taisytų apgadintas sienas ir gesintų padegamųjų strėlių sukeliamus gaisrus. Agresyvūs gynėjai ieškodavo progų priešams nematant išbėgti iš pilies ir staigiai nusiaubti puolėjų stovyklą. Greita ataka, kurios metu būdavo, pavyzdžiui, sudeginama neužbaigta statyti katapulta ar apgulties bokštas sugriaudavo ataką bei puolėjų moralę.
Kilus pavojui, aplinkiniai valstiečiai sueidavo į pilį ir taip pat padėdavo. Nors netreniruoti kaip kariai ir dažniausiai neįgudę kardo ar lanko valdyme, jie galėjo padėti daugelyje kitų darbų, pvz. remontuoti sienas.

Pilių virtuvės
Viduramžiais virtuvės būdavo įrengiamos kur nors už didžiojo pastato dėl priešgaisrinės saugos. Virtuvėje kasdien ant iešmų kepė mėsa ir burbuliavo didžiuliai geležiniai katilai su sriuba ir šutiniais. Netoliese būdavo pririštos, ar į gardus suvarytos avys, karvės, kiaulės ir įvairūs paukščiai. Kai kuriose pilyse būdavo žuvų prileisti prūdai, daržuose augo prieskoniniai augalai. Kai kurios pilių virtuvės būdavo tokios didelės, kad jose buvo galima iškepti tris didžiulius jaučius! Vandenį semdavo iš šulinio, bet vėlyvaisiais viduramžiais vanduo jau buvo pumpuojamas tiesiai į virtuvę. Rakandai ir indai, kuriuos feodalas turėjo būdavo plaunami didžiulėse akmeninėse kriauklėse. Viduramžiais žmonės valgydavo duoną užsigerdami vandeniu. Pietus valgydavo tarp dešimtos ir dvyliktos valandos. Pietums, ypač šventinėms puotoms, reikėdavo paruošti didžiulį kiekį maisto. Henrio trečiojo dukters vestuvėms buvo paskersta 60 jaučių.
Kasdieninis pilies gyvenimas

Kaip ir kiekvienas statinys pilis pradėdavo gyvuoti ant tam parengto piliakalnio. Paprastai pilį statydavo visa bendruomenė, gyvenusi aplink piliakalnį. Statant valstybines pilis, talkindavo iš kitur atėję darbininkai ir meistrai. Pagrindiniai įrankiai buvo pjūklas ir kirvis, žemę kasė mediniais kastuvais.

Pilyje žmonės dirbo žemę, prižiūrėjo gyvulius ir atlikdavo namų apyvokos darbus. Darbininkus sudarė prasiskolinę, dėl neturto parsidavę arba karo žygių metu pagrobti žmonės. Kai kurie darbininkai, atliekantieji namų apyvokos darbus, buvo išlaikomi savo šeimininko ir neturėdavo jokio atskiro savo namų ūkio. Tai buvo vergai. Bet didesnė darbininkų dalis gaudavo iš žemvaldžio bandą – žemės sklypą, kuriame šeimynykštis galėdavo pasisėti javų, laikyti gyvulių ir iš to su savo šeima gyventi atskiruose namuose.

Pilyje taip pat gyveno kariai, kurie gindavo pilį arba puldavo priešą. Nuo pilyse įrengtų stebėjimo bokštų kariai – žvalgai stebėdavo artėjančius priešus. Didelėse pilyse (pvz. Krak Des Chevaliers) karių tilpdavo iki 2000, o mažose iki 500.

Kasdien pilyje buvo dirbami įvairiausi darbai. Amatininkai ir kalviai galąsdavo kirvius, darydavo įvairius dirbinius. Darbininkai kirsdavo medžius ir kraudavo į pilyje esančią malkų pastogę. Kaimuose, už pilies žmonės dirbdavo laukus ir augindavo gyvulius. Visą išaugintą maistą žmonės nešdavo į pilyje esančius sandėlius jeigu priešas apgultų pilį. Viduramžių pilyse visi darbai buvo paskirstyti: valstiečiai dirbo žemę, gyvulininkai augino gyvulius, o moterys atlikdavo namų apyvokos darbus. Darbus paskirstydavo pilies ūkvedys, kurį paskirdavo pilies valdovas. Ūkvedys prižiūrėdavo visą pilį.

Kiekvienoje pilyje dar būdavo turgus. Į turgų suvažiuodavo pirkliai iš kitų miestų ir šalių. Senesniais laikais žmonės keisdavosi prekėmis, bet viduramžiais viskas jau buvo perkama už pinigus. Turguje buvo pardavinėjami kailiai, gintaras, auksas, sidabras, įvairūs amatininkų dirbiniai ir kiti viduramžiais paklausūs daiktai.

Pilies valdovai neretai rengdavo įvairius pokylius ir puotas, kurių metu sukviesdavo aplinkinių pilių valdovus. Per puotas valdovas vaišindavo svečius vynu, kuris buvo laikomas pilies rūsiuose. Pilyse taip pat vykdavo riterių turnyrai. Jų metu susirinkdavo geriausi riteriai iš aplinkinių pilių ir kovodavo tarpusavy dėl visokių prizų. Pilyse vykdavo ir lankininkų varžybos. Jų laimėtojas dažniausiai gaudavo auksinį ragą.

Viduramžių žmonių ginklai buvo kardas, lankas, kuoka, ietis ir kirvis. Kardus ir ietis naudojo pėstininkai, kirvius ir alebardas naudojo vartų sargai, o lankus su strėlėmis ir arbaletus naudojo lankininkai.

Jei pilies apgultis užtrukdavo ilgą laiką labai svarbios būdavo pilies maisto atsargos. Populiariausias maistas pilies apgulties metu buvo žirniai, soros, avižos, grikiai, lęšiai ir grūdai. Apgulties metu žmonės taip pat valgydavo kiaulieną, jautieną, taip pat briedieną, elnieną, taurieną, stumbrieną ir bebrų, ūdrų, lapių ir kiškių mėsas.

Pilies teritorijoje žmonės augino gyvulius ir naminius paukščius. Kiekvienas kaimietis savo sodyboje laikė karvę, vištų ir žąsų.Ne taip kaip dabar, viduramžiais nebuvo parduotuvių, taigi visi valstiečiai patys turėjo auginti javus, daržoves ir gaudyti žuvį. Turtingi bajorai tuo neužsiimdavo. Jie vykdavo į medžiokles ir medžiodavo didžiuosius žvėris: taurus, stumbrus, elnius ir briedžius. Žemdirbiai augino morkas, žirnius, kopūstus ir kitas įvairias daržoves. Senovės žvejai gaudydavo tokias pat žuvis kaip mes dabar gaudom, bet žvejyba užtrukdavo žymiai ilgiau, kadangi nebuvo tokių įrankių.

Populiariausias ir vienas reikalingiausių amatų buvo audimas. Kadangi aptariamu laikotarpiu kiekviena moteris mokėjo austi, tai audimą tik iš dalies galima vadinti amatu. Audimas tais laikais buvo svarbus, kadangi reikėjo pasiūti drabužius visai kariuomenei, bajorams, riteriams ir kitiems svarbiems žmonėms. Paprasti valstiečiai drabužius siūdavosi patys.

Kiekvienoje krikščionių pilyje buvo bažnyčia. Kunigas buvo beveik antras asmuo po pilies valdovo. Kiekvieną sekmadienį kaip ir šiomis dienomis bažnyčioje vykdavo mišios. Lietuvoje XII amžiuje dar nebuvo krikščionybės ir ten kunigo vaidmenį atliko žynys. Vilniuje XIV amžiuje dabartinės arkikatedros vietoje žyniams buvo pastatyta Perkūno šventykla. Šią šventyklą įkūrė Gediminas garsiojo žynio Lizdeikos prašymu.

Viduramžiais taip pat labai svarbūs buvo malūnai. Prie visų pilių buvo malūnai, juose maldavo grūdus ir kepdavo duoną. O duona buvo pats svarbiausias valgis pilies gyventojams, ypač ilgos apgulties metu. Viduramžiais malūnininkai uždirbdavo labai daug pinigų, nes duona buvo pats svarbiausias maistas.

Pilies valdovas nebuvo atsakingas už pilies tvarką. Už tvarką buvo atsakingi jo tarnai. Kadangi pilyje buvo labai daug pareigų tai tam tikram darbui tvarkyti buvo paskirtas vienas žmogus. Valstybinėse pilyse valdovas paskirdavo už kiekvieną žemę atsakingą žmogų. Atsakingas žmogus turėdavo surinkti mokesčius iš jam paskirto žemės ploto.

Viduramžiais žmonės dar žiesdavo puodus kaip ir tamsiuosiuose amžiuose. Puodų žiedimas buvo vienas iš svarbiausių amatininkų darbų. Visose Lietuvos pilyse buvo amatininkų, kurie žiesdavo puodus. Puodai viduramžių turguje buvo labai perkama prekė.

Pilies gyvenimo vaizdas liktų nepilnas, nors trumpai nepanagrinėjus joje randamų papuošalų, kurie nurodo to meto nešioseną ir drabužius. Pilių gyventojai daugiausia buvo vyrai, nors beveik visur būta ir moterų, ir vaikų, ir paauglių. Taigi randami papuošalai būdingesni vyrams. Viduramžiais žmonės nešiojo įvairius kaklo papuošalus, karolius, vėrinius, apyrankes ir kitokius papuošalus.

PILIŲ APGULTYS
Bandymai užimti ar apginti tvirtoves vėlyvaisiais viduramžiais buvo dažnas karių užsiėmimas dėl pilių ir įtvirtintų miestų strateginės svarbos. Nors piliai atsilaikyti nereikėjo didelių pajėgų, reikėjo tikrai nemažų norint kokią nors užimti. Puolėjui reikėjo didelės armijos aplinkinių pilies teritorijų kontrolei, kad galėtų atlaikyti pilėnų žaibiškas atakas iš pilies, taip pat atsilaikytų jei kas ateitų gynėjams į pagalbą, ir tiesiam pilies puolimui ar bent jau kad išlaikytų ją apgultą. Tai buvo brangus “malonumas”.
Prie pilies artėjant priešo armijai, vietiniai gyventojai bėgdavo į pilį ir pasiimdavo su savimi vertingus daiktus, ypač maistą ir ginklus. Jeigu buvo manoma kad apgultis bus ilga, darbininkai kurie negalėjo kautis kartais nebūdavo įleidžiami, kad būtų taupomas maistas. Yra nemažai rašytinių šaltinių apie tai, kad žmonės būdavo išmetami iš apgultų miestų, kad būtų sutaupoma maisto. Kai anglų karalius Henris V apgulė Rueno miestą, gynėjai išmetė vargšus ir silpnuosius. Anglai atsisakė praleisti šiuos nelaimėlius pro savo linijas. Seniai, moterys ir vaikai kelis mėnesius vaikštinėjo tarp pilies ir anglų armijos, bandydami rasti maisto ir mirdami iš bado, kol miestas galiausiai pasidavė.
Kai priartėdavo armija, pasidavimo galimybė ir jo sąlygos galėjo būti paskelbiamos iškart, ypač jei pilyje ar mieste nebuvo užtektinai gynėjų. Jei pilis nepasiduoda iš karto ar nesutinka su sąlygomis, puolėjai bandydavo greitai pulti ir šturmuoti pilį. Jeigu puolimas būdavo atmušamas ar pripažintas per daug rizikingu, puolėjai pradėdavo apgultį. Kai į miestą pirmą kartą iššauna apgulties mašinos, miestas oficialiai laikomas apgultu. Atsitraukti be rimtos priežasties buvo negarbinga ir dažniausiai puolėjams nepriimtina.
Didelė apgultis būdavo didelis įvykis. Neuso apgultis (XV a.) tesėsi tik kelis mėnesius, bet puolėjai pasistatė didelę stovyklą, kurioje buvo tavernos ir teniso kortai. Turtuoliai ir apgulties vadai patogiai įsitaisė, dauguma atsivežė žmonas ir tarnus. Pirkliai ir amatininkai iš artimų miestų prie Neuso atidaryti krautuvę ar dirbtuvę ir ten puolėjams teikti savo paslaugas (ir gerai iš to uždirbti).
APGULTIES FORMALUMAI
Iš tikrųjų tais laikais pilies paėmimas greitu šturmu būdavo retas atvejis. Tokios atakos dažniausiai būdavo arba desperatiški puolėjų veiksmai. Nebent gynėjų būdavo labai mažai, tokios atakos tiesiog kainuodavo per daug gyvybių. Žymiai dažniau būdavo rengiamos apgultys pagal tų laikų garbės ir karo taisykles ir pilys būdavo paimamos su palyginti nedaug nuostolių. Pilies gynėjams būtų negarbinga pasiduoti kol pilies sienos nebūdavo sugriautos. Jei pilies savininkas tuo metu būdavo išvykęs, jo pareigūnas, komendantas, galėjo garbingai pasiduoti tik po daugelio dienų. Komendantai dažnai reikalaudavo sutarties kuri nurodydavo kada jis gali pasiduoti ir kas garantuoja jo nebaudimą, jei tektų pasiduoti.
Kai gynėjams pasiduoti būdavo visiškai nepriimtina, pilį užėmus pasigailėjimo nebuvo. Paprasti kariai ir civiliai žmonės buvę pilyje dažniausiai būdavo išskerdžiami, o pilis ar miestas apiplėšiamas. Sugauti riteriai dažniausiai būdavo paimami į nelaisvę, dažniausiai dėl išpirkos. Visi puolėjai gaudavo dalį grobio. Praktinis tokios politikos pavyzdys galėtų būti šis:

Anglijos karalius Henris V paėmė Caeno miestą po ilgos apgulties 1417 metais. Tada jis leido savo kariams išnaršyti miestą nuo vieno galo iki kito, pasiimti kas jiems patinka ir likusius gynėjus išskersti – kaip kerštą už stiprų gynėjų pasipriešinimą. Tada kiekvienas mieste buvęs žmogus (išskyrus kunigus) buvo nužudytas. Sekančiame Henrio V žygyje – Bonevilio pilies apgultyje, gynėjai sutiko pasiduoti po savaitės.
Krak des Chevaliers (Riterių pilis) buvo galingiausia kryžiuočių pilis, kuri vis dar įspūdingai stovi dabartinėje Sirijoje. Kryžiaus žygių metu ją gynė hospitaljerų ordino riteriai ir atsilaikė prieš daugybę apgulčių ir puolimų – virš 130, kol pagaliau krito prieš Egipto arabus 1271 metais. Ta istorija buvo keista bet tuo pačiu ir tipiška nes gynėjai nesikovė iki mirties.
Arabai atmetė galimybę laužtis pro pagrindinius Krak des Chevaliers vartus, nes jie vedė į keletą mirtinai siaurų praėjimų ir į dar vienus – stipresnius – vartus. Vietoj to jie puolė pietinę sieną ir prasikasė po pietvakariniu bokštu. Taip arabai praėjo pirmąją sieną. Prieš puldami dar galingesnį donžoną, jie pabandė apgavystę. Į pilį buvo pasiųstas pašto karvelis su žinute nuo hospitaljerų didžiojo magistro, kuri liepė gynėjams pasiduoti. Pralaimintys skaičiumi ir nebeturintys vilties gauti pastiprinimą, nors ir suprantantys kad laiškas – arabų, gynėjai garbingai pasidavė (ar po to buvo išskersti – nežinome).

KASIMAS
Pagrindinė problema bandant užimti pilį ar įtvirtintą miestą – sienos, kurios neleidžia puolėjams įeiti ir saugo gynėjus. Vienas problemos sprendimas – pasikasti po siena ir tada šachtą užgriauti – kartu griūva ir siena. Tai padaryti įmanoma tik jei pilis neturi griovio arba jame nėra vandens . Taip pat neįmanoma to padaryti, jei sienos stovi ant uolos.
Tuneliai būdavo kasami iki sienos, o tada palei sienos pamatus. Tuneliai buvo paremiami mediniais ramsčiais kad neužgriūtų kol tunelis kasamas. Tada ramsčiai būdavo padegami, niekas nebelaikydavo sienos ir, jei viskas ėjosi kaip planuota, sienos dalis sugriūdavo. Sugriuvusi siena atverdavo įėjimą į pilį.
Kasti būdavo pavojinga, sunku ir tai užimdavo labai daug laiko. Gynėjai saugojosi tunelių ir už sienos, kurią puolėjai ruošiasi sugriauti kasant, pastatydavo antrą sieną, tad pirmosios sienos griuvimas nevisiškai atverdavo kelią vidun. Gynėjai taip pat kasdavo, stengdamiesi, kad jų ir priešų tuneliai susidurtų. Kai tuneliai susidurdavo, požemyje užvirdavo kova.

KAS VYKDAVO APGULTIES METU
Puolėjai pasistatydavo prie pilies stovyklą. Taip pat jie paimdavo aplinkinius ūkius (su jų darbininkais). Išsiųsdavo patrulius, kad anksti praneštų apie atvykstančią pagalbą gynėjams. Puolėjų vadai išanalizuodavo situaciją ir spręsdavo, ar tiesiog pilį apsiausti ar ruoštis ją aktyviai pulti. Jei gynėjai tiesiog badavo, puolėjai tiesiog saugodavo, kad vidun nepatektų maisto ar pagalba nesuardytų apgulties. Aktyvus pilies puolimas reiškia kažkurį ar keletą iš šių dalykų:
* Dalies pilies sienos sugriovimas kasant.

* Dalies sienos sugriovimas katapultomis (ar patrankomis, tačiau jos nebuvo efektyvios iki 1450, šio periodo pabaigos).

* Dalies griovio užpylimas.

* Apgulties bokštų ir kopėčių statymas kad būtų galima perlipti sienas.

* Vartų ar kitos sienos dalies griovimas taranu.
Atakos paruošimo greitis priklausė nuo reikalo užimti pilį, gynėjų galimybės pasiduoti ir turimos darbo jėgos. Jei puolėjai turėjo daug maisto, nebuvo laukiama kokio nors pastiprinimo gynėjams, ir gynėjai ruošėsi pasiduoti kai bus patenkinta jų garbė, atakos ruošimas nebuvo daugiau nei pasirodymas. Jeigu puolėjams trūko maisto, pastiprinimas galėjo atvykti bet kurią akimirką, o gynėjai galėjo pulti apgulėjus bet kurią akimirką – pasiruošimas ėjo pirmyn dieną naktį.
Kai puolimas būdavo paruoštas, gynėjams būdavo duodama paskutinė galimybė pasiduoti.
APGULTIES MAŠINOS
Apgulties mašinos buvo naudojamos prasibrauti pro pilies sienas ir kitokias gynybines pilies dalis didelė apgulėjų armija galėtų pulti kiek įmanoma geresnėmis sąlygomis. Daugiausia mašinų buvo naudojamos sienų griovimui. Neskaitant paprasčiausių kopėčių, apgulties ekipuotė viduramžiais buvo trebiušė, katapulta, apgulties bokštai, taranai ir pavaisai.
Vos tik dalis sienos buvo sugriauta ar į vietą pastatytas apgulties bokštas, savanorių karių pajėgos vedė puolimą. Tokios pajėgos buvo žinomos kaip “beviltiškas reikalas” dėl šių karių patiriamų nuostolių. Tačiau išgyvenusieji gaudavo daugiau grobio ir titulų.

TREBIUŠĖ
Trebiušė buvo didelė katapulta, kurią šaudyti vertė didelis priešsvoris, dažniausiai didelė dėžė akmenų. Ilga metančioji ranka buvo traukiama žemyn prieš priešsvorį būdavo pakraunamas didelis akmuo. Paleidus ranką, svoris krisdavo žemyn, traukdamas aukštyn metančiąją ranką ir išmesdamas sviedinį aukšta, arkine trajektorija. Šio ginklo sviediniai krito stačiai ir geriausiai tiko daužyti bokštų viršūnėms ir platformoms. Naudojantis šiuo ginklu buvo sunku griauti visiškai stačias sienas, nebent sviediniai pataikydavo tiesiai į viršų. Trebiušė būdavo statomi didesniu negu lanko šūvis atstumu nuo pilies ir saugojami nuo staigių gynėjų atakų, kuriomis buvo stengiamasi ginklą sudeginti. Šis ginklas puikiai tiko medinių stogų griovimui. Sugriovus kokį stogą buvo lengva griuvėsius uždegti padegamosiomis strėlėmis ar sviediniais ir taip sukelti gaisrą.

KATAPULTA
Buvo ir kitokių katapultų, kurias veikti versdavo įtemptos virvės. Ratas susukdavo virves, jas įtempdamas. Atleidus, virvės išsivynioja ir paleidžia metančiąją ranką pirmyn. Kai ranka atsitrenkdavo į pagalį, bet koks sviedinys, buvęs krepšyje, buvo išmetamas pirmyn. Tą pagalį galima montuoti skirtingame aukštyje, kad keistųsi sviedinio trajektorija. Šios katapultos, palyginus su trebiušė, šaudė gan plokščia trajektorija , bet tokiu pačiu galingumu. Gali būti, kad prireiks labai daug tokios katapultos šūvių, norint padaryti daug žalos sienai. Sviedinių ir sudaužytos sienos skeveldros sudarydavo griuvėsių krūvą, kuri padėdavo užpilti griovį ar padėdavo perlipti sieną.
APGULTIES BOKŠTAI

Apgulties bokštai buvo privežami prie sienos, tada nuo bokšto buvo išmetamas tiltelis, kuris sujungdavo bokštą su pilimi. Tada kariai, esantys bokšto viduje gali per tiltelį patekti į pilį ir pulti gynėjus ranka į ranką. Tokie bokštai dažniausiai būdavo milžiniški. Jie turėjo būti uždengti šlapiomis gyvulių odomis, kad nebūtų padegti. Bokštus buvo sunku judinti, nes jie labai daug svėrė. Apgulties bokštai turėjo būti stumiami pirmyn arba traukiami pirmyn skriemulių, kurie buvo iš anksto pritvirtinami netoli pilies pamatų, pagalba. Kelias bokštui turėjo būti labai gerai paruoštas – smarkiai suspausta žemė buvo išklojama lentomis, kad bokštas lengviau riedėtų. Bokšto viršuje esanti kovinė aikštelė leisdavo lankininkams iš bokšto šaudyti į gynėjus. Kai bokštas priartėdavo, kareiviai viduje įtaisydavo laiptus. Puolimai iš apgulties bokšto niekad nebuvo staigmena gynėjams, nes reikėjo taip daug pasiruošimo. Tuo tarpu gynėjams beveik nereikdavo pastangų paaukštinti sienos dalį, kurią ruošiamasi pulti, ar neleisti tilteliui gerai nukristi. Taip pat gynėjai bandydavo bokštą užkabinti virvėmis ir tada parversti. Paskutiniu momentu prieš šturmą, apgulties mašinos galėjo iššauti į sienos dalį, pro kurią kariai ruošiasi perlipti, kad sutrukdytų puolėjų pasiruošimams. Jeigu pirmajai puolėjų grupei pasisekė patekti į pilį, daugybės karių srovė taip pat praeidavo ir užbaigdavo pilies paėmimą.

TARANAS
Taranas buvo didelis rąstas geležiniu antgaliu pakabintas važinėjančio “namelio” viduje, kuris buvo ridenamas prie dalies sienos ar vartų. Taranui privažiavus, rąstas buvo įsiūbuojamas ir juo trankoma siena. Smūgių jėga pralauždavo medinius vartus ar net akmenines sienas ir taip sukurdavo galimybę puolėjams patekti vidun. Tarano stogas buvo uždengiamas šlapiomis gyvulių odomis kad nebūtų padegtas. Žmonėms viduje tarano lengva nebūdavo. Priešai iš viršaus mėtė didelius akmenis, pylė verdantį vandenį, ar verdančius riebalus, taip bandydami sunaikinti patį taraną ar užmušti žmones, esančius jo viduje. Net jei pavykdavo išgriauti vartus, už jų dažniausiai būdavo daug grotų, pro kurias taip pat reikėdavo prasiveržti. Per 1111-1112 metų žiemos apgultį, besiginantys arabai sugalvojo įdomų būdą apsiginti nuo tarano. Jie numetė žemyn kablius, pagavo taraną ir nubloškė jį šalin nuo sienos. Kartas po karto, jie taip vis sugebėdavo sutrukdyti tarano panaudojimui.

PAVAISAS
Puolantys lankininkai ir arbaletininkai slėpdavosi už didelių medinių skydų – pavaisų. Maža šaudymo anga pavaiso viršuje leisdavo šaudyti iš už jo daugiau mažiau apsisaugojus nuo gynėjų karalius Ričardas I Liūtaširdis gavo mirtiną peties žaizdą nuo besiginančiųjų arbaletininko šūvio kol žiūrėjo pro pavaiso šoną.
Štai kas gali likti iš pilies po sėkmingos apsiausties…
Krak des Chevaliers (Riterių pilis)
Didžiausia iš visų pilių, kurias Kryžiaus žygių dalyviai pastatė Sirijoje ir Palestinoje. Tai didingiausias iki šių dienų išlikęs viduramžių karinės architektūros pavyzdys. Pilis stovi netoli Sirijos šiaurinės sienos su dabartiniu Libanu. Ji buvo pastatyta užimtos Kurdų musulmonų tvirtovės vietoje. Šv. Jono ordino riteriai išsilaikė joje nuo 1142 m. iki 1271 m , kai ją pagaliau po mėnesio apgulties užėmė mameliukų (mameliukai – viduramžių arabų vergai – kareiviai) sultonas Beibaras I.
Pilis stovi 750 metrų virš jūros lygio ir saugo strategiškai svarbią kalnų perėją. Ji užima 13 ha plotą, turi 13 bokštų, daugybę salių, sandėlių, perėjų, arklidžių ir tiltų. Pilyje galėjo tilpti 2000 vyrų garnizonas su maistu 5 metams.
Pilis apsupta dviem eilėm koncentriškų gynybinių įtvirtinimų – išorine pilies siena su apvaliais bokštais ir vidiniu gynybiniu žiedu taip pat su bokštais. Išorinė pilies siena ir vidinis žiedas atskirti plačiu grioviu. Vidinė tvirtovė buvo riterių pilis, į ją patenkama plačia rampa ir skliautuotu koridoriumi. Į rytus nuo įėjimo į riterių pilį buvo nedidelė koplytėlė, kurią vėliau Beibaras perdarė į mečetę. Priešais koplytėlę stovi trys galingi bokštai. Mažiausiame gyveno Ordino magistras. Į jo apvalų su skliautais, paremtais kolonomis, kambarį veda sukti laiptai, pro langus atsiveria nuostabus vaizdas. Didžiausias iš šių trijų bokštų buvo sujungtas su donžonu, bet ne siena, o masyvu, ant kurio buvo išdėstomos karo mašinos (katapultos (svaidyklės) ir t. t.). Šiaurinėje pilies dalyje yra užpakaliniai vartai, kuriuos saugo dveji keturkampiai bokštai.
Per vadinamąjį arabiškąjį pilies laikotarpį pilis buvo toliau tvirtinama. Pietinė pilies pusė buvo labiausiai pažeidžiama, todėl Sultonas Beibaras pristatė čia didelį bastioną (bastionas – įtvirtinimo išsikišanti dalis). Pietvakarinė ir rytinė išorinės sienos pusės buvo sutvirtintos šlaitu, stengiantis apsaugoti pilį nuo galimo žemės drebėjimo. Vakarinė pilies siena sutvirtinta penkiais apvaliais bokštais.

Kai kurios svarbesnės datos

IX a. : pradedamos statyti pilys.

1066 m : Viljamas Užkariautojas įsiveržia į Angliją ir pradeda ten statytis pilis mediniais bokštais ir sienomis.

XII a. pradžia: pradedamos statyti mūrinės pilys.

1135 m : Anglijoje vyksta pilietinis karas. Visi įtakingesni Anglijos žmonės puola statytis pilių.

XIII a. devintasis dešimtmetis: Eduardas I Anglijoje ir Velse statosi pilis ir apjuosia jas keliomis eilėmis gynybinių sienų, taip išrasdamas koncentrines pilis.

XIV a. trečiasis dešimtmetis: pirmą kartą mūšyje panaudojamos patrankos. Jos tokios silpnos, kad nieko neišgąsdina… Kol kas.

1358 m : Kai kurias pilis Anglijoje ir Olandijoje stato iš plytų.

1464 m : Galingąją Bambergo pilį prie Škotijos sienos nesunkiai paima vos dviem patrankomis ginkluoti užpuolikai. Pilių galia nyksta.

XVI a. ir vėliau: pilys didesnio vaidmens nebevaidina. Patrankos, priešingai kitiems apgulties ginklams, efektyvios prieš aukštas ir stačias sienas, tad pradedami statyti fortai žemesnėmis ir palinkusiomis į vidų sienomis. Bet tai jau nebe pilys…

Epilogas

Pilių statybos laikotarpis Europoje nebuvo ilgas: pirmoji Prancūzijos pilis pastatyta Du-la-Fontene maždaug 950 metais. Nepraėjus nė pusei tūkstantmečio, galingasis parakas padarė jas visiškai nereikalingas.

Didikai statydindavosi didžiules, aukštas pilis, kad visi matytų, kokie jie galingi. Pilys nebuvo tik vieta, kurioje galėjai gyventi ir kautis su priešu – tai buvo akmeniniai simboliai, leidę vienam žmogui valdyti tūkstančius. Jos ir dabar stovi laukuose ir kalnuose it kokie dideli pilki vaiduokliai. Jų griuvėsiai vis dar iš aukšto žvelgia į mus, ir po 500 metų mes vis dar juntame galią, sklindančią iš šaltai spoksančių aklų jų langų.

Ar išdrįstum pernakvoti apgriuvusioje pilyje? Gal nuogos jos sienos vis dar aidu atkartoja šuoliais lekiančių žirgų kanopų kaukšėjimą, kalavijų geležčių žvangėjimą ir skylančių iečių traškėjimą? Gal tarp nugarmėjusių žemyn akmenų vis dar sukiojasi keistuoliai, kuriuos mes vadiname riteriais? Žinom – riteriai jau seniai išnyko, bet gal jie gyvi mūsų dienų kovotojų mintyse?

IŠVADOS
1. Pilys buvo statomos IX – XV a. ir kuo toliau – tuo didesnės, aukštesnės ir tobulesnės.

2. Pilių statymas buvo brangus, daug laiko atimantis ir daug medžiagų reikalaujantis dalykas.

3. Pilis statėsi riteriai, karaliai ir žemvaldžiai feodalai.

4. Tai, ar pilyje gyventi gera, priklausė nuo to, kas tu esi toje pilyje – pilies valdovui ir dvasininkams buvo gerai, kariams – kaip kada, eiliniams darbininkams – ne itin gerai.

5. Pilys buvo statomos iš medžio (būdavo dažnai padegamos), akmens arba plytų.

6. Pilys paprastai buvo statomos ant kalvų, kalnų ar piliakalnių ir būdavo apjuosiamos grioviais.

7. Pilys buvo statomos tam, kad padėtų apsisaugoti ir išvengti karų, tačiau viduramžiais nuolat vyko karai… Dėl pilių – norint jas užimti ir išlaikyti savo valdžioje.

8. Norint užimti pilį, reikėjo tam tikrų mechanizmų (žr. Apgultis), geros taktikos, daug maisto, nemažos armijos, o kartais ir griebtis klastos.

9. Apgulta pilis tapdavo kalėjimu gynėjams.

10. Pilyse buvo daug dalių, padedančių apgulties metu – kreneliažas, šaudymo angos pro kurias gali šaudyti beveik pilnai apsisaugojęs ir t.t.

11. Dabartinio gyvenimo keisti į gyvenimą pilyje neapsimoka.

12. Maždaug XV amžiuje pilys pasidarė beveik bevertės dėl ištobulinto parako galios.

13. Mes, rašydami šį projektą ir darydami maketą, sužinojome tikrai daug ir tuo labai džiaugiamės.

Rašykite komentarą

-->