Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių miestai

Autorius: Dovilė

Viduramžių miesto formavimasis, kurį šiandien galėtume apibūdinti kaip ciklą, kurio pradžia – vienuolikto amžiaus ekonominis bei demografinis suklestėjimas, o pabaiga – keturiolikto amžiaus nuosmukis, anuomet buvo suvokiamas kaip pavojingas šuolis į nežinomą ateitį. Ir Dante, apdainavęs ” antikinių sienų juostos” apsuptą miestą bei tapatinęs miestą su ”naujaisiais žmonėmis ir lengvu pelnu”, ir kiti keliautojai bei kronikininkai, atvirkščiai, aprašę šią naujovę su susižavėjimu ir nuostaba, savaip išreiškė, kad vyksta kažkas netikėto ir stebinančio.

Santykis tarp Europos ir antikos pasaulio miestų apsivertė. Konstantinopolis (po kryžiuočių užkariavimo 1204 metais), Kordoba ( po 1236 metų atkariavimo), Bagdadas ( po mongolų antplūdžio 1258 metais), ir Palermas ( po Karolio Anžujiečio apsiausties 1266 metais) buvo nykstantys ir apgriuvę miestai, o daugelis Europos miestų sparčiai plėtėsi ir su viltimi žvelgė į ateitį. 1274-1291 metais Marco Polo aplankė Kiniją ir neaprėpiamus Juanų imperijos miestus, kurių mastai gerokai lenkė Europos miestus, ir visgi jis gretino juos kaip lygius Venecijai ir kitiems Europos miestams. Akistatos su likusiu pasauliu išvakarėse naujosios Europos miestai jau prilygo pasauliniams urbanistiniams standartams.

Daugelis bendrų teorinių svarstymų apie miestą yra pagrįsti idealizuota idėja apie kūribingą viduramžių laikotarpį. 1925 metais Robertas E. Parkas rašė: ”Miestas yra proto būsena, darinys, susidedantis iš papročių bei tradicijų ir iš pažiūrų bei jausmų, glūdinčių tuose papročiuose ir perduodamų su ta tradicija.”(R. E. Park,”The City:Suggestions for the Investigation of Human Behavior in the Urban Environment”, in The City, 1925,p. 1).

Darbo tikslai. Pagrindiniai šio darbo tikslai yra:

1. Apibrėžti viduramžių Europos miestų atsiradimo ir vystymosi priežastis,

2. Atskleisti pagrindinius viduramžių miestų bruožus,

3. Išskirti pagrindinius viduramžių Europos miestų tobulinimo bruožus.

II. VIDURAMŽIŲ MIESTAI
2.1. Miestų atsiradimo priežastys
Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje (Kleras D. D. 1995.p. 10) .Taip pat nėra abejonės, kad komercinė revoliucija prikėlė miestų civilizaciją Vakarų Europoje. Komercijos revoliucija nulėmė ne tik sparčiai augančią prekybos apimtį, bet ir verslo technikos tobulėjimą. Pastarojoje srityje Šiaurės Italijos pirkliai būdavo tikri novatoriai ir imdavosi komercijos praktikos, vėliau priimtos visoje Vakarų Europoje.

Drauge Italijos verslo žmonės pamažu išplėtojo metodus, kurie leisdavo jiems pasilikti namie ir platesnei veiklai vadovauti per agentus. Dalykine korespondencija, sąskaityba, draudimu, bankų paslaugų supaprastinimais ir kitomis komercijos priemonėmis jie nuvedė į modernų verslo praktikos amžių. Šampanės mugių nykimas trylikto amžiaus pabaigoje rodė, kad tuo metu naujas sėslus pirklys jau buvo beišstumiąs savo keliaujantį pirmtaką (Baldwin J. W. 1996.p. 36-37).

2.2.Kolonizacija ir naujieji miestai
Uždaras miestas, kitaip negu atviros kaimo vietovės, sužadino bendruosius Europos teritorijos pokyčius, prasidėjusius dvyliktame amžiuje. Miestas importavo maisto produktus ir žaliavas, o eksportavo prekybos ir pramonės produktus. Šie mainai ir bendras demografinis augimas vertė kaimą didinti gamybą – įdirbti naujas žemes ir geriau išnaudoti jau įdirbtąsias. Tuo pat metu Europos sienos plėtėsi į rytus: kolonizuotos žemės kitapus Elbės ir į pietus, po truputį atkariaujamos arabų teritorijos Ispanijoje (Benevolo L.1998.p.78). Šiems tikslams įgyvendinti reikėjo naujų miestų, kuriuos kūrė valdovai, religiniai ordinai ar didesni miestai, remdamiesi jau esamais urbanistiniais modeliais.

Šie naujieji miestai mažesniu masteliu pakartojo miesto – valstybės savivaldos struktūrą, o politiškai ir teisiškai liko pavaldūs feodalui arba kitam miestui. Būtent šitaip keturioliktame amžiuje susiformavo išsišakojusi policentrinė struktūra, iki šiol būdinga Europai.

Naujose vietovėse įkurtuose nedideliuose miestuose ypač ryškiai atsiskleidžia sugebėjimas konceptualizuoti ir kurti planingą urbanistinę vienovę. Miestų forma būdavo nustatoma per pirmąjį planavimo etapą. Kiekvieno miesto įkūrėjas būdavo tos žemės savininkas, todėl galėdavo planuoti miesto išdėstymą su visomis smulkmenomis, kaip jam atrodė būtina.

Naujieji miestai buvo pačių įvairiausių formų, kurias praeities mokslininkai bandė suskirstyti į tipus ir neįstengė rasti nuoseklaus paaiškinimo, kodėl pasirinkta viena ar kita forma. Aplinkybės, į kurias reikėdavo atsižvelgti netgi priimant pirminį sprendimą, yra kone nesuskaičiuojamos: vietovės landšaftas, vietinės tradicijos ar svetimos įtakos, sakralinė ar pasaulietiška simbolika, bešališkas funkcinių ir ekonominių poreikių paisymas; konkrečioje situacijoje bet kuri iš jų galėjo viską lemti (Benevolo L. 1998. p. 79-80).

Skirtumas, kurį paprastai įžvelgiame tarp miesto planavimo ir pastato planavimo, buvo miglotas. Daugelis pastatų ilgainiui kito kaip patys miestai, ir daugelis miestų atsirado iš apskritų pastatų, neretai suprojektuotų tų pačių architektų. Atrodo, miesto planavimas buvo ypatinga bendro sugebėjimo valdyti regimąsias formas laiko atžvilgiu apraiška. Iš tikrųjų dvylikto amžiaus pabaigos pastatų projektavimo naujovės palietė ir naujuosius miestus.

Tryliktame amžiuje buvo įkurti šie miestai: Pietų Prancūzijos bastides, kurias statė abi Šimtamečiame kare kovojusios pusės (Aigues Mortes 1246 m., Sainte – Foy – la Grande 1255m.ir kiti), Anglijos ”naujieji miestai: (Liverpulis 1207 m., Naujasis Solsberis 1219 m., Flintas 1272 m.) (Benevolo L. 1998. p. 81).

Šių miestų, kaip ir katedrų, planavimas grindžiamas trimis stačiakampiais matavimais ir nors nuo jų prireikus būdavo nukrypstama, vis dėlto jie laidavo sumanymo vientisumą ir didele dalimi išlygindavo galimus distributyvios struktūros nukrypimus.

Antra vertus, miestai planuojami ir pastatai projektuojami jau nebe kartu, nes nauji miestai įsikūrė per palyginti trumpą laikotarpį – nuo dvylikto amžiaus vidurio iki keturiolikto amžiaus vidurio. Šį procesą pertraukė po 1348 metų didžiojo maro ištikusios demografinės ir ekonominės krizės, kurios sustabdė naujų miestų statymą Europoje.

2.3.Miestų atgijimas
Vienuoliktame amžiuje Vakarų Europoje prasidėjusį komercijos pakilimą lydėjo miestų gyvenimo atgijimas. Paprastai samprotaujama taip: prekyba ir miestai – tai dvi to paties medalio pusės. Miestas buvo antikinės Viduržemio jūros civilizacijos sudedamoji dalis nuo pat jos ištakų. Klasikinėje eroje civilizacijos suvokimas ir pats jos vardas buvo artimai susijęs su miestu. Tačiau trečiame mūsų eros amžiuje klasikinė miestų civilizacija ėmė irti. Vienuoliktame amžiuje prekybos gyvenimui atkutus, senieji miestai, užspeisti į antikinių sienų pakampes, sunkiais ankstyvaisiais Viduramžiais pradėjo nebeišsitekti savo pirminėse teritorijose, o nauji miestai ėmė rastis ten, kur anksčiau jų nebuvo. Natūralu, kad Viduramžiais miestai didžiausiu gyvybingumu pasižymėjo ten, kur prekyba buvo gyviausia (Baldwin J. W. 1996.p. 37-38).

Stimuliuojami gyventojų daugėjimo, žemės ūkio ir komercijos, miestai nuolat plėtė savo sienas, kad galėtų apimti vis gausėjantį gyventojų skaičių. Nors Viduramžiais miestai nebuvo dideli šiuolaikiniais masteliais matuojant, jie suformavo greičiausiai besiplečiančią Viduramžių visuomenės dalį. Miesto gerovė tryliktame amžiuje parengė ekonominį pamatą intelektiniams ir meniniams to meto pasiekimams.

Viduramžių miestai, kaip ir pilys bei dvarai, buvo labai skirtingi, ir niekur kitur ši įvairovė nebuvo akivaizdesnė negu jų valdymo formose. Tačiau reikšmingiausius miestus galima grupuoti pagal jų romėnišką kilmę: Viduržemio jūros baseino, ypač Italijos, miestai, kilę iš Romos imperijos miestų be urbanistinės tradicijos pertrūkio, ir miestai Reino bei Dunojaus slėniuose, ypač Šiaurės Prancūzijoje, įkurti romėnų, bet praradę Antikos tradicijas (Baldwin J. W. 1996.p. 39).

Kadangi miestai savo vidum traukė vis daugiau naujų žmonių, šie siekė didesnio balso tvarkant miesto reikalus. Jie stojo prieš mokesčius, neteikiančius paslaugų, prieš įstatymus, ignoruojančius jų interesus, ir prieš karus, keliančius grėsmę jų gerovei. Interesų susikirtimas tarp miestiečių ir valdytojų paskatino savito miesto valdymo tipo – miesto bendruomenės – atsiradimą.

Lotyniškais terminais Viduramžių bendruomenė paprastai vadinama communio, societas arba universitas; apskritai tai reiškė kolektyvų organą, veikiantį kaip atskirą asmenį. Juridinė korporacija būtų artimiausias šiuolaikinis ekvivalentas.

2.4.Viduramžių urbanistinis palikimas
Europos urbanizacijos laikotarpis nuo 1050 iki 1350 metų yra lemiamas: įsikūrė daugybė labai skirtingų centrų ir būtent jų pagrindu daugiausia formavosi gyvenviečių, kuriose dabar gyvename, struktūra. Daugelis viduramžių miestų branduolių iki šiandien yra kaip vietos savivaldos centrai (Prancūzijoje su 32 tūkstančiais communes – savarankiškai, o Italijoje su 8 tūkstančiais comuni – suvienyti). Jie turi ribotą, bet ne tariamą autonomiją ir yra kasdienio gyvenimo bei visuomenės sąmonės dalis ( Benevolo L. 1998.p. 84).

Viduramžiais susiformavusios urbanistinės aplinkos ir toliau darė stiprią įtaką miestams, vėliau labai išsiplėtusiems. Imta suvokti, kad miestas yra individualus darinys, turintis savo gyvenimą, ir jo negalima įsprausti į abstrakčias šių laikų kategorijas kaip tauta. Mes jaučiame, kad priklausome savo miestui, jaučiamės esantys paryžiečiai, londoniečiai ar netgi tam tikro kvartalo gyventojai. Toks priklausymas ne suvaržo, o atvirkščiai, žmogiška patirtis, sutelkta konkrečioje vietoje, mus praturtina. Prisirišimas prie gimtojo miesto neatskiria mūsų nuo pasaulio, bet paslaptingu būdu atveria kelią į plačiuosius mūsų laikų horizontus – Europą, pasaulinę bendruomenę ir padeda peržengti vėliau iškilusias tautinių valstybių sienas. Susiformavusi tarp šių sienų vaizdo ir jausmo sąsaja lemia visą mūsų kolektyvinio gyvenimo patirtį.

2.5. Urbanistinės aplinkos tobulinimas XIV am.
Didysis ekonominis nuosmukis, prasidėjęs pirmąjį keturiolikto amžiaus trečdalį ir trukęs iki penkiolikto amžiaus vidurio, sustabdė Europos miestų plėtrą. Gyventojų nustojo daugėti arba netgi ėmė mažėti, ypač po 1347-1348 metų maro. Florentiečių skaičius, amžiaus pradžioje siekęs 90 tūkstančių, sumažėjo maždaug trimis ketvirtadaliais ir kitame amžiuje jau nebeviršijo 70 tūkstančių ( Benevolo L. 1998.p. 86). Statybos sustojo ir miesto plotas iki paskutinės sienų juostos liko neužstatytas. Sieną, Gentą, Kelną ir daugelį kitų didelių Europos miestų ištiko panašus likimas. Būtiniausių žemės ūkio produktų kainos krito, o atlyginimai ir kitų prekių kainos pakilo, nes trūko darbo jėgos.

Ekonomikos pokyčiai paaštrino socialinius konfliktus ir paskatino žemesniųjų klasių sukilimus (Niurnbergo amatininkų 1348 metais, Florencijos Ciompi 1378 metais, flamandų tekstilės darbininkų 1379 metais ir kt).

Tuo pat metu, visuotiniai valdžiai įsivėlus į vietinius konfliktus, bendrosios viduramžių institucijos ėmė šlyti: 1309-1378 metais Šventasis Sostas atsidūrė tremtyje Prancūzijoje, o Šventoji Romos imperija susiliejo su dinastinėmis Vokietijos karalystėmis. Įvairėjo kultūrinių struktūrų; daugelyje šalių įsteigta naujų universitetų, kai kurie buvo tautiniai, o filosofijoje ir gamtos moksluose įsivyravo nominalizmas (Benevolo L. 1998.p.87).

Tokiomis sąlygomis antrojoje keturiolikto amžiaus pusėje stiprėjo tik keli miestai: Avinjonas kaip naujas popiežiaus sostas, Praha kaip Karolio IV imperijos sostinė(1354-1378) ir Niunbergas kaip Centrinės Europos sausumos susisiekimo ašis ir tarptautinis metalurgijos centras.

Šių trijų miestų – Avinjono, Prahos, Niunbergo – plėtra yra išimtis. Anksčiau klestėjusi Europos miestų statyba šiuo laikotarpiu apmirė. Miestų dydis bei forma nusistovėjo trylikto amžiaus pabaigoje ir keturiolikto pradžioje ir liko tokie patys. Kūrybinį įkvėpimą, anksčiau nubrėžusį naujas miestų formas, pakeitė įdėmesnis žvilgsnis į jau esančią aplinką, jos tobulinimas. Tai liudijo literatūros kūriniai, tapybos ir skulptūros darbai bei viena kita nauja statyba.

Europoje šiuo laikotarpiu pirmiausia buvo tobulinama miestų struktūra: baigiami statyti ir puošiami svarbiausi pastatai, pertvarkomos gatvės ir aikštės. Statomi nauji visuomeniniai bei privatūs pastatai. Visa tai daroma atsižvelgti į estetinius reikalavimus, tarp jų – patvarumą, patogumą ir vaizdinę vienovę, ir atsispindėjo net administraciniuose potvarkiuose, pavyzdžiui, 1415 metų Florencijos statutuose (Benevolo L. 1998.p. 94).

Nuo antrosios keturiolikto amžiaus pusės iki pirmosios penkiolikto amžiaus pusės ir Italijoje, ir likusioje Europoje miestų statybos pertvarkymai buvo riboti, nesistemingi ir, žinoma, nesiderino su naująja menine kultūra, tvirtai teigusia kūrybinės vizijos universalumą. Ši kultūra apskritai neignoravo miesto, tačiau jai trūko konkrečios patirties ir žinių apie techninių, ekonominių bei administracinių priemonių panaudojimą. Nauji miesto modeliai gimdavo tik vaizduojamuose menuose bei knygose ir kito taip greitai, jog idėjos vis labiau tolo nuo tikrovės.

Kol karo inžinieriai sprendė problemas braižydami planus, rašytojai puikiai suprato, kad naujieji tobuli modeliai negali būti įgyvendinti. Todėl jie nesivargino tikroviškai aprašinėdami, kas yra, o kūrė utopiškus projektus, ironiškai ar kandžiai aiškindami šiuolaikinio pasaulio prieštaravimus.

Taigi naujų urbanistinių modelių kūrimas išblėso, dar nesuspėjus jų įgyvendinti. Teorija atitrūko nuo praktikos. Tokia padėtis išliko ir vėliau, net iki mūsų laikų.

III. IŠVADOS

1. Viduramžių miestų formavimasis ir vystymasis apibūdinamas kaip ciklas, kurio pradžia XI a. ekonominis bei demografinis suklestėjimas, o pabaiga- XIV a. nuosmukis.

2. Miestų atsiradimą ir jų civilizaciją Vakarų Europoje didžiąja dalimi sąlygojo komercinė revoliucija.

3. Viduramžių miestai buvo labai skirtingi. Niekur kitur ši įvairovė nebuvo akivaizdesnė negu jų valdymo formose. Reikšmingiausius miestus galima grupuoti pagal jų romėnišką kilmę: Viduramžių jūros baseino miestai ir Reino bei Dunojaus slėniuose esantys miestai.

4. Europos urbanizacijos laikotarpis nuo 1050 m. iki 1350 m. yra lemiamas: įskūrė daugybė labai skirtingų centrų ir būtent jų pagrindu formavosi dabartinių gyvenviečių struktūra.

5. Didysis ekonominis nuosmukis, prasidėjęs XIV a. pirmoje pusėje ir trukęs iki XV a. vidurio, sustabdė Europos miestų plėtrą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baldwin J. W. Viduramžių kultūra. Aidai, Vilnius, 1996.

2. Benevolo L. Europos miesto istorija. Baltos lankos, Vilnius, 1998.

3. Kleras D. D. Viduramžių miestai. Alma Littera, Vilnius, 1995.

4. Park R. E. The City: Suggestions for the Investigation of Human Behavior in the Urban Enviroment. Chicago, 1925.

Rašykite komentarą

-->