Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viduramžių literatūra

Autorius: Gabija

Viduramžiai (lot. medium aevum) pavadinimas vidurio laikotarpio tarp dviejų kitų : senovės (antikinio) ir naujųjų amžių. V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti ir ištuštėjo.

Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Terminas atsirado pirmiausia renesanso metu (XV a.) , kada šios srovės atstovai ėmė save laikyti naujojo mokslo, literatūros ir meno pradininkais ir tarėsi kurią pagal klasikinės senovės pavyzdžius. Kuriama naujoviška kultūra, jų įsitikinimu, būdama antikinės sekimu ar net jos gaivinimu, visai besiskirią nuo ankstyvesnių betarpiškų amžių kultūros, skiriančių juos nuo romėniškos senovės. Tai tariamai buvęs žemo kultūrinio lygio laiko įtarpas ir jam duodamas viduramžių pavadinimas.

Kas pirmas šį vardą paleido – nežinia. Anksčiau jis sutinkamas Mikalojaus Cusano raštų leidime 1504m. , kur pasakyta, jog kardinolas pažinojęs “mediae tempestatis” istorijos. Iš citatos matyti, kad terminas anuo metu jau buvo įprastas. Galutinai į istorijos mokslą jį įvedė vokietis Kr. Keller (Cellarius) , išleidęs Historia medii aevi 1688m.

Tikros viduramžių pradžios ir pabaigos datos nusakyti negalima. Dirbtinai viduramžių pradžia siejama su barbarų herulių įsiveržimu į Italiją 476m. , kada jų vadas Odoakras pašalino imperatorių Romulą Augustulą ir jį pasiuntė į Konstantinopolį. Viduramžių pabaiga susieta su renesanso ir reformacijos pradžia.

Kodėl “viduriniai” amžiai? Žvelgdami į praeitį, istorikai vartoja šį žodį apibrėžti laikotarpiui tarp paskutinių vikingų antpuolių ir Bizantijos imperijos žlugimo. Po to Europos jau nebevienija ta pati tikyba ar bendra kultūra. Iš pradžių “viduriniai” amžiai regėjo spartų ekonomikos augimą – Europa palaipsniui atsigauna po šimtmečius trukusių antpuolių. Ūkio pajamos didėja, pirkliais kaupia turtą prekiaudami vilna, drabužiais ir prabangos dalykais, atgabentais iš tolimųjų kraštų. Bajorai stato tvirtas pilis, didingus dvarus. Jie mėgaujasi medžiokle, dailiais apdarais, prašmatniais valgiais ir “kurtuaziniu” (elegantišku) gyvenimu. Tačiau šiai gerovei grėsmę kelia siaubingos mirtinų ligų epidemijos. Didėjantį gyventojų skaičių ir klimato permainas lydi bado metai. Kyla valstiečių maištai prieš nemokšišką valdymą – jie sudrebino Angliją ir Nyderlandus XIV a. Pabaigoje. Silpni karaliai galynėjasi su galingais didžiūnais, valdiniai nenori paklusti neteisingiems įstatymams. Anglija ir Prancūzija kariavo daugiau kaip 100 metų.

Be to, viduramžiai laikotarpis, kai ima formuotis Europos tautos (ir kalbos). Daugelis nūdienių valdymo įstaigų, tokių kaip parlamentas atsirado viduramžių laikais. Tada imta statyti miestus, kokiuose gyvenama ir šių dienų žmonės – su bažnyčiomis, katedromis, universitetais ir ligoninėmis. Galingi karaliai leido mokesčius. Šitaip viduramžiais buvo klojami šiuolaikinės Europos pamatai. Tačiau tarp viduramžių ir dabarties esama daugybės skirtumų. Gyventojų tuomet būta kur kas mažiau. Net prieš Juodajai mirčiai nusiaubiant Europą XIV a. viduryje bendras gyventojų skaičius tesudarė turbūt dešimtąją dalį to, ką turime šiandien. Dauguma žmonių dirbo laukus, o ne įstaigose, gamyklose ir parduotuvėse kaip mūsų laikais.

Turtuolių ir vargšų gyvenimo lygis be galo skyrėsi. Beveik visą kraštą valdė keletas turtingų šeimų. Jos taip pat talkino valdant valstybę ir vesdavo armiją į karą. Esamą šiokių tokių mašinų. Viduramžių amatininkai, naudodamiesi paprasčiausiais
įrankiais, pasiekai stulbinamų laimėjimų, pradedant masyviomis pilimis ir baigiant įmantriomis rankraščių iliustracijomis. Nors technologija ir paprasta, bet mintys – anaiptol. Mokyti viduramžių žmonės rašo išmoningas knygas apie religiją, filosofiją ir teisę, kuriamos eilės ir giesmės.

Viduramžiais vakarų Europa buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekvienas turėjo savo valdovą. Vokietiją valdę Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos buvo užgrobę musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.

Gyvenimas viduramžiais
Viduramžiais daugelis žmonių gyveno kaimuose, augino javus ir gyvulius maistui. Tai buvo pagrindinė tiek vyrų, tiek moterų veikla, tačiau dirbama žemė daugumai kaimo žmonių nepriklausė. Tai karaliaus ir didžponių valdos. Už triūsą dvaruose jie leisdavo kaimiečiams turėti nedidelį savo ūkelį. O kai kuriems ponams kaimiečiai “priklausė” – be pono leidimo jie negalėjo palikti dvaro.

Viduramžių turtuoliai ir turtuolės buvo dideli meno globėjai. Karaliai, karalienės savo rūmuose išlaikė poetus, dailininkus ir muzikantus. Nemažai viduramžių meno kūrinių yra religinės paskirties, bet dažnai juose tiesiog garbstomi prašmatnaus gyvenimo malonumai.

Viduramžiais daugelis žmonių tikėjo Dievą – stebuklingą, slaptingą dvasią, kuri valdo pasaulį. Šiuolaikinis, “mokslinis”, mąstymas neegzistavo. Didžiojoje Britanijoje ie visoje Europoje Katalikų bažnyčia turėjo didelę galią. Dvasininkai mokė žmones, jog šie privalą dorybingai gyventi ir garbinti Dievą, ragino juos aukoti Bažnyčiai, parodyti, jog atgailauja dėl savo nuodėmių, kad taip pelnytų pomirtinį gyvenimą. Už šiuos pinigus iškilo nuostabios katedros – tokios kaip Kenterberio.

Italijoje Ir Šiaurės Europoje miestai lobo iš prekybos. Amatininkai siuvo dailias vilnos drapanas, gamino įstabius stiklo, odos dirbinius, ginklus ir papuošalus. Pirkliai pardavinėjo atvežtinas prabangias prekes.

Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį, tik vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.

Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikdavo daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redžinaldą de Fristouną, kuriuo dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graimsbis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža.

Daugelyje Europos šalių per tardymus buvo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir žiaurios. Dėl apiplėšimo žmogų kardavo, ketvirčiuodavo, nukirsdavo galvą ir t.t. Išniokotus lavonus ar jų dalis išsiuntinėdavo po kitus miestus, kad būtų kaip įspėjimas žmonėms.

Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai – baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337 – 1453m.) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje Europą, Aziją ir viduriniuosius Rytus nusiaubė bubninis maras, vadinamas Juodąja Mirtimi. Tai buvo (ir tebėra) mirtina liga, kurią platina blusos gyvenančios žiurkių kailyje. Aukos miršta staiga. 1348 – 1351 m. išmirė trečdalis Anglijos gyventojų. Dar daugiau žuvo per vėlesnes epidemijas. Bemaž kiekvienas turėjo nuo maro mirusį pažįstamą. Viduramžių gydytojai nesuvokė, kas sukelia mara, kaip jį gydyti. Nesusirgusį visada persekiojo baimė, kad dabar gal jo eilė. Maras nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. “Žmonės šneka ir tiki – atėjo pasaulio pabaiga”, – rašė italų kronikas.

Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Miestus maistu aprūpindavo aplinkinių valstiečių ūkiai.

Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. Kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.

Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta ( kai kurie istorikai šį laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių. Pasitaikydavo metų, kai dėl saulėtų dienų trūkumo žmonės negalėdavo išgarinti jūros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestų.

Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad liktų gyvi, net savo vaikus. Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Žmonės pasidarė neatsparūs ligoms, kaip gripas ir t.t.

Miestai
Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime jie nebepakeldami ūkio naštos, bėgdavo į miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie tapdavo laisvais žmonėmis.

Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą. Tada įtakingiausi miestelėnai – biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.

Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpusienius užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Kadangi žemę statyboms buvo labai brangi, namai kilo į viršų. Žemės sklypai būdavo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.

Miestą supdavo tvirtai suręstos sienos saugančios nuo karo antpuolių. Miesto centre būdavo turgaus aikštė, bažnyčia ir rotušė. Vargšai gyvendavo prie miesto sienų lūšnose ir skalbdavosi upėje, kuri juosdavo miesto sienas.

Viduramžių miestai buvo neįtikėtinai maži. Tik nedaugelis jų turėjo per du tūkstančius žmonių. Net didžiausiuose – Florencijoje ir Paryžiuje gyveno mažiau kaip du šimtai tūkstančių žmonių.

Tačiau gyvenimas miestuose tiesiog virte virė: miestai buvo triukšmingi ir pilni žmonių. Siauromis akmeninėmis gatvėmis kaukšėdavo arkliai ir bildėdavo vežimai. Šaukliai skelbdavo naujienas apie muges, parduodamus namus ir būsimas vestuves. Šūkaudami prašydavo išmaldos elgetos. Prekeiviai ir krautuvininkai siūlydavo savo prekes. Be perstojo skambėjo varpai, skelbdami miesto vartų atidarymą, turgaus pradžią, bažnyčių mišias, miesto tarybos susirinkimus, net princesės gimimą. Florencijoje varpas skelbdavo darbo dienos pradžią ir pabaigą.

Nors miestų tarybos mokėjo šlavėjams už šiukšlių išgabenimą iš miesto, žmonės dažnai skųsdavosi dėl gatvių nešvaros. Šiukšles ir išmatas žmonės pildavo į gatvę ar upę. 1365 m. šiaurės Anglijos mieste Linkolne buvo tokia smarvė, kad užsienio pirkliai atsisakė čia lankytis tol, kol jis buvo iškoptas. Žmonės, neišgalintys nusipirkti šviežio vandens (vandens nešėjų atnešamo iš užmiesčio), semdavo jį iš viešų fontanų, iš šulinių, iškastų vidiniuose namų kiemuose, ar net iš upių.

Naktį tamsios neapšviestos gatvės virsdavo vagių slėptuvėmis. Kai kur miesto taryba sudarydavo gyventojų budėjimo tvarką, ir miestiečiai “eidavo sargyba” (mėgėjiška policija), bet dauguma miestų temstant ar nuskambėjus varpui užsidarydavo vartus. Tada visi padorūs gyventojai užsiverdavo langines, užsisklęsdavo duris ie neišeidavo iš namų.

Tradiciniame mieste daugiau kaip pusę suaugusių gyventojų sudarė amatininkai. To paties amato žmonės paprastai gyvendavo netoliese; daugelyje miestų iki šiol tebėra Peiliakalių, Sidabro gatvės, kailiadirbių skersgatvis, primenantys viduramžiais čia gyvenusių žmonių verslą. Tokios amatininkų ir pirklių grupės dažnai susiburdavo į bendrijas, vadinamas cechais ir gildijomis.

Daugelyje miestų du ar tris kartus per savaitę vykdavo turgūs. Iš aplinkinių žemdirbių ūkininkai pirkdavo gyvulius, grūdus, malkas, kiaušinius ir pieną. Patys pasistatydavo prekystalius ir prekiaudavo alumi, žvakėmis, duona, moliniais indais, batais, peiliais, ir drabužiais. Miestuose tik turtingieji turėdavo krosnis; mažiau pasiturintys gyventojai savo tešlą nešdavo kepėjui, kuris kepdavo jiems ir sekmadienio pietus.

XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arba tarnaudamas pažu didikų rūmuose. Turtingų šeimų dukterys lankydavo moterų vienuolyno mokyklą. Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčių šeimų vaikai lankydavo “parapines mokyklas”, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos, gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos.

Viduramžių literatūra
Viduramžiais paplinta tokie stambūs poetiniai žanrai, kaip religiškoji poema, herojinė epopėja, kurtuazinis (riteriškasis) romanas. Pamažu daugėja pasakėčių, kurios vėliau sudarys “Lapės romaną”. Pasirodo pirmieji religinio teatro daigai. Atsiranda pirmosios kronikos. Šio periodo literatūra yra religinė – aristokratiška. Religinėse poemose (legendose) aprašomi šventųjų gyvenimai.

Gražiausia ir seniausia iš turtingos viduramžių herojinės epikos yra laikoma karališkojo ciklo poema “Rolando giesmė”. Autorius nėra žinomas. Viduramžiais “Rolando giesmė” buvo labai populiari visoje
Europoje. Svarbiausia priežastis : pasišventimo, ištikimybės, drąsos ir garbės idealas, pasireiškęs feodalinėje ir krikščioniškoje Prancūzijoje.

XII a. viduryje atsiranda įvairių kurtuazinių, riteriškų romanų. Tų romanų didvyriai yra Aleksandras Didysis, Trojos Hektoras, Enėjas, keltų karalius Artūras ir jo riteriai, Tristanas ir t.t. Kurtuazinius romanus skaito rinktinė publika (aristokratai, dvariškiai), todėl romanų autoriai daug dėmesio skiria veikalų kompozicijai, rodo savo meninį virtuoziškumą.

Miestelėniškos literatūros pavyzdžiu galėtų būti “Lapės romanas”. Tame veikale pasakojama apie sužmogintų žmonių nuotykius, jų gyvenimą, papročius. Lapė atstovauja neprastam gudrumui, sveikam protui. Vilkas – kvailas ir žiaurus; liūtas – lengvatikis, kilnus; meška – siauraprotis, naivus, apsirijėlis; gaidys – pasižymi triukšmingu elgesiu, jausmingumu; asilas – pamokslininkas, gudrus intrigantas. Žvėrių visuomenė atspindi tų laikų žmonių visuomenę. Tai savotiška alegorija, atspindinti feodalinę santvarką. Melas, apgaulės, gudrybės, intrigos – tai svarbiausios “Lapės romano” personažų ginklas.

Kadangi viduramžiais daugelis miestiečių nemokėjo skaityti, kunigai ieškojo kitokio poveikio priemonių. Jau ankstyvaisiais viduramžiais kunigai ėmė rengti trumpus pantomimos spektaklius, kurie vėliau išaugo į misterijas (vaidinimus iš Kristaus gyvenimo) ir miraklius (sukurtus pagal Bibliją ir pirmuosius Bažnyčios gyvavimo epizodus). Vaidinimai būdavo žiaurūs ir kruvini. Vaidmenis atlikdavo amatininkai. Pavyzdžiui, “Nojaus arką” vaidindavo laivų statytojai, “Jona ir bangžuvę” – žuvų pardavėjai.
Kultūra
Antiką pakeitusi Viduramžių epocha į pasaulinės kultūros procesą įtraukė Vakarų ir Rytų tautas, kurios kultūros raidoje paliko ryškiausią ženklą. Būtent viduramžių epochoje susiformavo daugelis šiuolaikinių Vakarų Europos valstybių, kurios padėjo pamatus Vakarų civilizacijai. Romantika arba romaninis stilius, patyrė Romos, Bizantijos, Mesapotamijos meno poveikį, tačiau išsivystė į savarankišką ir originalų Viduramžių meną. Kadangi Bažnyčios tuo metu buvo kultūros židinys ir moralinis autoritetas, ji siekė, kad menas atliktų “Vargšų Biblijos” funkciją, todėl daugelis meno kūrinių buvo iliustratyvūs – kiekvienas daiktas ar detalė turėjo savo paskirtį ir reiškė kokią nors idėją. Žemiškas grožis suprantamas kaip dangiškojo grožio atspindys, todėl atribojimas nuo bet kokių išorinio grožio formų siekiama astetiškumo ir vidinės išraiškos. Pradėjo formuotis krikščioniškoji filosofija, kuri jungė įvairias mokslo sritis ir buvo enciklopedinio pobūdžio. Pasaulis pradėtas suprasti kaip turintis pradžią – pasaulio sukūrimą ir pabaigą – Paskutinio teismo dieną. Žmonijos istorijos pabaiga suvokiama kaip neišvengiama lemtis, todėl romaniniame mene dažnai sutinkami apokaliptiniai Paskutinio teismo vaizdai ir simboliai. Romaninis menas laikomas pirmuoju vientisu Europos stiliumi. Jis apima XI amžių ir XII a. pradžią.

Daugelis šimtmečių Viduramžių epocha lydėjo “sustingimo laikotarpis”, “tamsos šimtmečių”, “begalinio melagingumo”, “baisios viduramžių nakties” epitetai. Daugelio kartų požiūriu, tai buvo kultūros raidos sąstingis, skiriantis dvi didžiąsias epochas – antiką ir jos atgimimą. Meno istorikai nepalankiai vertino ir šio laikotarpio dailę, pvz., gotikinė skulptūra laikyta tik nesėkmingų antikinio grožio mėgdžiojimu. Dabar daugelis garsių pasaulio menotyrininkų Viduramžių epocha teigia buvus vienu turtingiausiu ir dvasingiausiu pasaulinės dailės raidos laikotarpiu.

Viduramžių grožio samprata glaudžiai siejosi su religine pasaulėžiūra, žemiškasis pasaulis priešpriešintas dangiškajam. Viduramžių menininkai, ignoruodami žemiškąjį pasaulį, savo žvilgsnį kreipė į vidinį, dvasinį. Realus pasaulis nedaug kam rūpėjo, – amžinumo ir laikinumo, šventumo ir nuodėmingumo, sielos ir kūno, dangiškojo ir žemiškojo egzistavimo kontrastai sudarė viduramžiškos pasaulėžiūros esmę.

Viduramžių epochos apogėjus – gotikos stilius gyvavo maždaug nuo XII a. vidurio iki XV a., o kai kuriuose kraštuose ir iki XVI a. Tuo metu įvyko daugybė visuomeninio gyvenimo permainų. Kūrėsi miestai, pamažu jie virto svarbiausiais intelektualiniais centrais, prie vienuolynų įsteigtos mokyklos išaugo į pasaulines garso universitetus, kaip antai Paryžiaus, Oksfordo, Bolonijos. Iš musulmonų atgauti antikos mąstytojų veikalai ne ti padėjo plėtotis Viduramžių kultūrai, bet parengė dirvą ir renesansui. Paveldėtoms iš antikos estetinėms idėjoms šio laikotarpio mąstytojai suteikė naują prasmę, įvertindami krikščionišką požiūrį į žmogų ir pasaulį. Pagrindinė tų laikų savybe tapo dvasiningumas – natūra interpretuota dvasinių vertybių pagrindu. Bažnyčia mokė, kad žmogiškasis protas turi atstovauti tikėjimui, o menas tarnauti liturgijai. Menas palengva išėjo už vienuolyno sienų, jį puoselėjo diduomenė. Tuo metu skulptoriai, vitražistai, tapytojai laikyti paprastais amatininkais. Ypatinga vietą tarp užėmė architektai, kurie vadinti “artistais”. Architektas buvo gerbiamas ne tik kaip įvairiapusė itelektuali asmenybė, išmananti taikomosios dailės paslaptis, bet visų pirma kaip Dievo namų statytojas.

Vokietijoje buvo stiprios romaninio meno tradicijos. Artimiausios prancūzų gotikai Kelno ir Starsbūro katedros.

Kadangi Italijoje antikinės ir romaninės tradicijos buvo labai stiprios, gotikos stilius čia sunkiai prigijo ir labai trumpai išsilaikė. Šis stilius Italijoje susiformavo labai savitas, mažiausiai patyręs Prancūzijos įtakos. Žymiausi Italijos gotikos paminklai – tai Florencijos Santa Marija del Fiorės katedra, Sienos ir Milano katedros

Viena reikšmingiausių gotikinių katedrų – Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone, kurioje buvo karūnuojami Anglijos karaliai, taip pat Jorko katedra, Oksfordo, Kembridžo koplyčios.

Viena gražiausių gotikinių bažnyčių – Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notredame).

Gotikos meno grožis – tai šviesa, kurios švytėjimas išreiškia Dievą, kaip absoliutų gėrį ir grožį. Žmogaus grožis – dieviškojo grožio atspindys. Gražus tas žmogus, kurio kūne spinduliuoja dvasia. Ryškiausiai gotikos grožio idėją atspindi katedra. Tai darni visų dalių jungtis. Šviesa, sklindanti pro langų vitražą, – dieviškoji šviesa. Interjere ji sujungia į visumą architektūrą, skulptūrą, tapybą. Tikintysis, apšviestas tos šviesos tos šviesos, irgi tampa visumos dalimi. Katedra – pasaulio modelis.

Viduramžių menas, veikiamas Bizantijos meno, pamažu kito, darėsi poetiškesnis ir intymesnis. Dailė virsta poezija – ji geba perteikti jausmus. Senovės egiptiečiai vaizdavo tai, ką žinojo esant, senovės graikai – tai, ką matė, tuo tarpu viduramžių meidžstrei išmoko vaizduoti tai, ką jautė.

Rašykite komentarą

-->