Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vidiniai asmenybiniai konfliktai

Autorius: Elena

Turinys
1. Įžanga……………………………………………………………………………………………………2psl

2. Paauglių statuso įtaka jų asmenybės formavimuisi………………………………………3psl

3. Savižudybių skaičiumi garsėjančia Lietuva susidomėjo BBC televizija…………7psl

4. Ankstyvoji vaikystė…………………………………………………………………………………8psl

5. Žaidimo prigimtis ir funkcijos…………………………………………………………………..8psl

6. Asmenybę nulemiantys vidiniai veiksniai………………………………………………….10psl

7. Išvada………………………………………………………………………………………………….11psl

8. Naudota literatūra………………………………………………………………………………….12psl

Įžanga
Kiekviena gyva būtybė gimsta individu. Jis turi tam tikrą biologiškai paveldėtą genotipą. Kiekvienas ya skirtingas išvaizda, taip pat skiriamės kartu psichologinėmis savybėmis (charakteriu, temperementu, elgesiu ir gebėjimais).

Šie psichiniai skirtumai tarp individų padaro mus individualybėmis. Asmenybės sąvoka taikoma tik žmogui. Taikoma ne bet kokiam žmogui, bet pasiekusiam tam tikrą išsivystymo lygį. Žmogui, kuris pradeda suprasti ir išgyventi save, sąvąjį „Aš“, kaip vientisą ir skirtingą nuo kitų žmonių. Kaip vystosi asmenybė. Pagal lenkų profesorių Blažovič, yra 2 besiformuojančios asmenybės kriterijai:

a) žmogų galima laikyti asmenybe, jeigu jo motyvuose yra hierarchija.

b)Sąmoningas elgesys

Kitas psichologas Leontjevas teigė, kad asmenybė gimsta 2 kartus:

a)pirmąkart ikimokykliniam amžiuje

b)antrą kartą paauglystėje

Todėl mes šiame referate bandysime vadovautis Leontjevo nuomone ir nagrinėti vidinius asmenybinius konfliktus, nes paauglystės amžiuje asmenybei iškyla daug kritinių klausimų, vidinių nesutarimų su savimi. Šiame referate bandysime panagrinėti priežastis, įtakojančias mokinių vidinį gyvenimą, sukeliančias vidinius konfliktus.

Paauglių statuso įtaka jų asmenybės formavimuisi

Draugystė – pats reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nepanorės gyventi be draugų , net jei turėtų visas kitas gėrybes.

A r i s t o t e l i s

Socialinėje psichologijoje didžiulis dėmesys yra skiriamas paauglystės amžiaus tarpsniui. Šį laikotarpį nagrinėjo daug pasaulio ir Lietuvos psichologų: Z. Froidas, K.Jungas, C.Rodžersas, R.Campbell, J.Kolominskis, G.Navaitis, R.Želvys, A.Jacikiavičius, A.Suslavičius ir kt. Jie nurodo, kad nuo bendravimo su bendraamžiais sėkmės priklauso paauglio asmenybės vystymasis. Anot V.J.Černiaus, rimtas bendravimas prasideda vaikui pradėjus lankyti mokyklą, o sugebėjimas bendrauti išvystomas nuo devynerių ar dešimties metų. Jo nuomone nuo dvylikos-aštuoniolikos metų vyksta didžiausias mokymasis bendrauti emocinėje ir socialinėje srityje ir mažesnis – intelektualinėje.

,,Vaikų kolektyvas mokykloje – tai ne tik suaugusiųjų pedagoginių pastangų rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys. Todėl visas klasėje besireiškiančias tarpusavio bendravimo formas galima suskirstyti į tris santykių sistemas:

-dalykinius (oficialius, formalius) santykius,

-asmeninius(emocinius) santykius,

-humanistinius santykius (pastarieji nėra būdingi visoms klasėms-jie atsiranda tik aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose bendruomenėse) ’’.

Amžius. Į amžių,

kaip į statusą lemiantį veiksnį, mokslininkų požiūris yra labai prieštaringas.Vieni teigia, kad vyresnių paauglių statusas klasėje aukštesnis negu jaunesnių, kiti atvirkščiai.Mokslininkai vieningai sutinka, kad nuo amžiaus priklauso vaiko aktyvumas, socialiniai įgūdžiai ir kt. ,,Jei vaiko socialinio elgesio įgūdžių sistema ne pagal amžių gerai išsivysčiusi, jis mielai priimamas į vyresnių draugų ratą, bet bendraamžiai ir jaunesni vaikai su juo nelinkę bendrauti’’.

Charakteris. Nagrinėjant paauglių socialinį statusą klasėje nekyla abejonių dėl charakterio savybių įtakos mokinių pasirinkimams. Remdamiesi J.Kolominskio tyrimais, galime teigti, kad aukšto statuso mokiniai pasižymi sąžiningumu, draugiškumu, mokėjimu bendrauti, turtinga fantazija, iniciatyvumu, savarankiškumu. Žemo statuso mokiniams dažnai būdingas nesugyvenamas, afektinis charakteris, kuris pasireiškia grubumu, užsispyrimu, nesivaldymu, melavimu. .M.Barkauskaitė teigia, kad ekstravertiško charakterio vaikas yra populiaresnis klasėje. Pedagogai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad emocionalią asmenybę traukia rami, vyraujančią- paklusni, nedrasią – ryžtinga.

Temperamentas. ,,K.Jungas teigia, kad kiekvieno žmogaus paklusnumą kitam pirmiausia lemia jų vidinio gyvenimo, elgsenos panašumai, t.y. temperamentų atitikimas’’.

Gabumai. Mokinių gabumai yra vienas iš svarbiu jo statusą lemiančių veiksnių. ,,Sugebėjimai – tai individualios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčio, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti, išmokti bei įgyti į gūdžių. Remiantis V.J.Černiaus teigimu, keturiolikmečio smegenys ir nervinė sistema pasiekia suaugusio dydį, bet ir po to vyksta tolimesnis brendimas. I.Konas teigia, kad tarpasmeniniai santykiai ir jų motyvų dinamika labai priklauso nuo protinės vaiko raidos. Vienodo amžiaus mokinių gabumai yra skirtingi. Keturiolikmetis vidutiniškai moka apie trisdešimt aštuonis tūkstančius žodžių, bet kai kurie bendraamžiai žino dvigubai daugiau, kiti – daug mažiau.

Draugai. M.Koskeniemis teigia, kad mokiniui pradėjus draugauti su klasės atstumtais, jo statusas ima blogeti. Nors J.Kolomonskis nurodo, kaip vieną iš žemo statuso mokinio integracijos metodų, tai jo prijungimas (grupinis darbas pamokoje, ilgalaikė užduotis) prie aukšto statuso mokinio. Nustatyta, kad žemo statuso mokinio suartėjimas su populiariu, paprastai, pakelia mokinio statusą. Remiantis šių mokslininkų teiginiais, galime daryti išvadą, kad jų požiūris prieštaringas, bet draugų poveikis mokinio statusui yra reikšmingas.
Šeima. Šeima – svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius, kurie yra priimami, vertinami klasės mokinių arba atstumiami, ignoruojami. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas, nesupratingumas, pareigų nevykdymas (daugėja probleminių asocialių šeimų, 1998m jų užregistruota virš 15 tūkstančių, o jose gyveno 34tūkstančiai vaikų) apsunkina paauglių gyvenimą. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis,sunkiau užmezga ir palaiko su jais stabilesnius emocinius ryšius. Taigi šeima yra vienas iš reikšmingiausiu socialinio statuso veiksnių.
Bendravimo patirtis. Mokinių statusui didelę įtaką turi bendravimo patirtis, bendravimo įpročiai, įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė būklė. Bendravimo patirtis – tai sistema nerašytų taisyklių, suprantamų ir priimtinų kiekvienam individui. Individas turintis didesnę bendravimo patirtį lengviau užmezga kontaktus, randa įdomių būdų ir formų bendravimui palaikyti. Mokiniai turintys didesnę bendravimo patirtį, greičiau suvokia klasės bendruomenės tikslus, normas, geriau jaučia socialinį klasės klimatą. M.Barkauskaitė savo darbuose ypač teigiamai vertino bendravimo patirtį tų sričių, kurios tam tikru laiku, tam tikroje situacijoje tampa aktualios, reikšmingos visai klasei, kiekvienam jos individui.

Kiekvieno mokinio statusas priklauso ne nuo vieno, o nuo daugelio veiksnių, iš kurių pagrindinį vaidmenį atlieka asmenybės savybės ir klasės, kurioje ji mokosi, ypatumai, taip pat mokytojas, šeima, bendravimo patirtis. Norint pedagogui išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia mokiniams padėti užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą klasėje, o tai padaryti galima tik išsiaiškinus mokinio nepatenkinamą statusą lemiančius veiksnius. Paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje yra labai reikšmingas asmenybę formuojantis veiksnys. Turėdamas tam tikrą statusą, atlikdamastam tikrą vaidmenį, paauglys ima vykdyti visuomenės keliamus reikalavimus. Izoliacijos sukeltos neigiamos emocijos dažnai skatina paauglį nederamai elgtis, o tai sudaro pagrindą formuotis neigiamoms asmenybės savybėms. V.Satr nuomone, visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiškas bendravimas. Nepilnamečių nusikaltimų skaičius per paskutinius 25 metus padidėjo daugiau negu 3 kartus, o jų augimo tempai 1,5 karto viršijo 14-17 metų amžiaus gyventojų skaičiaus augimo tempus. 1999m. vasaros birželio – rugpjūčio mėn. šalyje nustatyti 642 vaikai, padarę nusikaltimus, 1998m. tuo pat laiku -502. Statistiniai duomenys liudija greitą nusikaltimus padariusių jų amžiaus jaunėjimo tendenciją. 1971m. tik kas šeštas septintas nepilnametis buvo jaunesnis nei 16 metų, o 1994 metais – jau kas trečias ketvirtas. Palyginus su 1998m. vasarą, 1999m. daugiau negu ketvirtadaliu padaugėjo administracinių teisės pažeidimus padariusių nepilnamečių. 1998m. buvo nustatyti 1659 tokie vaikai, o 1998m.- 2107 vaikai, 1/5padarė teisės pažeidimus neturėdami 14 metų. Didelis nesimokančių ir nedirbančių paauglių skaičius (iki 16m. 1998m buvo 271, o 1999m. – 270 ).

Tarp vaikų plinta toksinių medžiagų vartojimas (1998m. buvo užregistruoti 297, o 1998m.-329 tokie nepilnamečiai).

Susilpnėjus šeimų dėmesiui vaikams, jų nesaugumas šeimoje, klasėje atveda paauglius į gatvę (1998m užregistruoti 158, o 1999m.-189 valkataujantys nepilnamečiai).

Problema – dėl ekonominių, socialinių problemų Lietuvoje padidėjo paauglių įsitraukimas į priklausomybes, teisės pažeidimus, nusikaltimų įvykdymą, didelė dalis šių nepilnamečių yra žemo statuso. Susidariusi situacija neramina tėvus, pedagogus, visuomenę.

Viena iš priemonių, gelbstinčių situaciją – tai socialinių pedagogų etatų steigimas mokyklose.

Ypatingą dėmesį skirti paauglystės amžiaus tarpsniui. Šis perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo amžių, dažnai išgyvenamas sunkiai ir audringai. Tai laikotarpis, kai bendraamžiai turi labai daug įtakos paauglio socialiniam gyvenimui. Kaip nurodo G.Navaitis, 34-46% į psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo sunkumų su bendraamžiais. Dauguma psichologų sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją.

Žemo statuso mokinių adaptavimas į klasės bendruomenę, tai siekis nors minimaliai patenkinti mokinio bendravimo poreikį, ugdyti teigiamas emocijas, keisti jo paties ir klasės požiūrį į save. Tai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis ilgo, kruopštaus, individualaus bei komandinio darbo.

Savižudybių skaičiumi garsėjančia Lietuva susidomėjo BBC televizija

Europoje savižudybių skaičiumi pirmaujančios Lietuvos problemos sudomino Didžiosios Britanijos visuomeninės televizijos BBC kūrybinę grupę. Apie savižudybių prevenciją Lietuvoje BBC žurnalistai kalbėjosi su sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku. „Lietuvoje iš tiesų daug savižudybių, tačiau bandome šią problemą spręsti. Turime patvirtinę savižudybių prevencijos, kitų profilaktinių programų”, – sakė ministras J. Olekas.

Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės nuomone, valstybinė savižudybių prevencijos programa labai kritikuotina, nes skubotai parengta ir neveiksminga. „Valstybiniu mastu savižudybių prevencijos srityje nieko rimta nedaroma, bet nenorima to pripažinti”, – sakė D. Gailienė. Profesorės teigimu, vienas seniai žinomų neveiksmingų būdų vykdyti tariamą savižudybių prevenciją – važinėti po mokyklas ir skaityti paskaitas.

Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje nusižudė beveik 1,5 tūkst. žmonių. 1990 metais 100 tūkst. žmonių teko 26 savižudybės, o 2003-iaisiais – jau 42.

Skaičiai byloja, jog kasmet nusižudo vis daugiau vyrų. Pernai buvo pasiektas savotiškas rekordas – jų nusižudė net šešis kartus daugiau nei moterų. Nors kaime ir mieste 2003 metais nusižudė daugmaž tiek pat žmonių, 100 tūkst. kaimo žmonių teko 64 savižudžiai, o iš šimto tūkstančių miesto gyventojų nusižudė 31 žmogus.

Statistikos departamento duomenimis, daugiausia per praėjusius metus nusižudė 45-49 metų amžiaus Lietuvos piliečių. Mažiausiai savižudybių – keturios per metus – užfiksuota tarp dešimties – keturiolikos metų vaikų.

D. Gailienės teigimu, vaikams, aplink matantiems tiek daug savižudybių, kurioms niekas nesipriešina, pradeda formuotis nuostata, kad savižudybė – visai priimtinas poelgis. „Prieš dešimt metų taip manė 34 proc. paauglių. Šiandien savižudybė – priimtinas poelgis net 62 proc. moksleivių”.

Pasak sveikatos apsaugos ministro, teisingesnį požiūrį į gyvenimą formuos ir savižudybių prevencija mokyklose, nuo rugsėjo rūpinsis vaikų sveikatą ugdymo įstaigose prižiūrėsiantys visuomenės sveikatos specialistai, o poliklinikose – šeimos gydytojai. „Tikiuosi, vis daugiau bendrosios praktikos gydytojų taps tikrais šeimos draugais ir sudėtingoje psichologinėje situacijoje atsidūrusį žmogų paskatins kreiptis pagalbos į kaimynus, bendruomenę, psichikos sveikatos specialistus”, – sakė ministras.
“Lietuvoje veikia apie 70 psichikos sveikatos centrų. Tačiau savižudybių nemažėja”, – pastebėjo VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja D. Gailienė.

Ankstyvoji vaikystė

Ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais, žaidimų metais vadinamas vaiko amžius nuo dviejų iki šešių metų. Terminas “žaidimų metai” pabrėžia žaidimų svarbą vaiko raidoje. Žaidžiama visą gyvenimą- nuo vaikystės iki senatvės, tačiau dviejų- šešių metų amžiaus vaikai žaidžia daugiausiai- taip jie įgyja naujų sugebėjimų, socialinės patirties, ugdo savo motorinius sugebėjimus, žaisdami vaidmeninius žaidimus susipažįsta su socialiai priimtomis elgesio normomis.

Žaidimo prigimtis ir funkcijos

Vaikų vaidmeninius žaidimus aiškina trys psichosocialinės raidos teorijos. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Froidas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo ir pasąmonės pasireiškimo formas, kurios labiau artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija. Froidas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį: priešingai, jis į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Žaidimui priešingas dalykas yra ne rimtumas, o tikrovė. Vaikai puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus ir noriai ieško paramos savo įsivaizduojamiems objektams ir santykiams juntamuose ir matomuose realaus pasaulio objektuose. Froidas taip pat teigia, kad vaikas nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Fantazuojant galimi ir kankinantys išgyvenimai, tačiau jie vis vien malonūs, nors tikrovėje būtų skausmingi. Froidas pastebėjo, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja išgyvenimus, kurie buvo kankinantys, atkartoja skausmą kėlusias procedūras. Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Froid naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, vaiko žaidimas leidžia pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. A. Froid nuomone, reikia kreipti dėmesį į vaiko pasirinktas žaidimo temas ir veiklą, nes vaikas žaisdamas gali vaizduoti agresiją, tėvų priešiškumą ir panašiai. Taip pat žaidimas gali gydyti, padëti vaikui išspręsti emocines problemas. Žaidimo terapijos paskirtis yra ne tik aiškiau pamatyti vaiką kankinančius konfliktus, bet ir padėti jam surasti alternatyvius būdus tiems konfliktams spręsti. V.Axline požiūris į žaidimo terapiją kitoks – žaidimui sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai reikštis nebijodamas, kad gydytojas gali jo veiksmus įvertinti neigiamai. Tokios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti, ir nors ši terapija ilgai trunka (kartais su vaiku dirbama kelerius metus), dažnai pasiekiama gerų rezultatų. Bihevioristinės krypties atstovai kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonės konfliktais. Jie teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Kognityvinei krypčiai atstovaujantys psichologai didesnę reikšmę teigia vaiko sugebėjimui suprasti. Jų teigimu, vaikas tik sugebėdamas mąstyti simboliais gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir žaidimo sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau mažų vaikų, kurių neriboja realybė ir logika, vaidmeninis žaidimas yra spontaniškiausias ir originaliausias. Priešoperacinio mąstymo periodas kaip tik labai tinkamas vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas dar sunkiai skiria realybę nuo fantazijos. Vygotskis ir jo pasekėjai akcentuoja kitą žaidimo aspektą, kalbėdami apie vaidmenino žaidimo socialinę prigimtį. Jie teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje, vaidmeniniamežþaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau – atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti tam tikrą įsivaizduojamą situaciją. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei. Bruneris nurodė tokias pagrindines žaidimo funkcijas: žaidimas tarsi sušvelnina klaidų padarinius. Žaidimas – rimta veikla, tačiau ji nesukelia vaikui įtampos, žaidimas yra viduje motivuota veikla. Žaidimas – savotiškas aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas, tačiau tai visai nereiškia, kad vaikas nesiekia tikslo ir nesinaudoja tam tikromis priemonėmis tam tikslui pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės. Bruneris atkreipė dėmesį į tai, kad vaikui labai greitai pabosta žaidimas, kurio sąlygų keisti neįmanoma. Vaikas labai retai žaidžia chaotiškai – dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą susigalvotą scenarijų.

Asmenybę nulemiantys vidiniai veiksniai

Išvada

Kiekvienas asmuo neišvengia vidinių asmenybinių konfliktų. Vieni tai išgyvena lengvai, kitiems reikia psichologų pagalbos, įvairių medikamentų, atsiranda ir tokių žmonių, kurie prieš save pakelia ranką. Tai yra natūralus gamtos procesas. Vieni yra stipraus charakterio ir tai išgyvena langvai, neturi kasdieninės depresijos. Vidiniai asmenybiniai konfliktai ypač pasižymi paauglystėje, todėl būtina visuomenei atkreipti dėmesį. Kiekviena mokykla privalo turėti gerą psichologą kuris gebėtų padėti kritinėse situacijose esantiems vaikams. Suteikti galimybę vaikams išsikalbėti, pritaikyti tinkamus testus asmenybės formavimuisi. Tik pačio žmogaus didelis noras ir atsivėrimas kitiems leis išvengti didelių asmenybinių konfliktų

Naudota literatūra

“Raidos psichologija”, Rita Žukauskienė, Margi raštai, Vilnius 1996

“Psichologija”, Aleksandras Zaporožecas, Mintis, Vilnius 1967

“Psichologai apie žmogaus raidą” Kaunas, Šviesa, 1999

www.psywww.com

Rašykite komentarą

-->