Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vestuvių dainos

Autorius: Deivydas

Vestuvinės dainos yra gausiausios lietuvių liaudies dainuojamosios poezijos žanras. Katalogo duomenimis, yra užrašyta apie 90 000 jų variantų, o tai sudaro apie 20% visų lietuvių liaudies dainų.

Vestuvinės dainos yra skirtingos kilmės, amžiaus, tematikos bei meninės formos. Jos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių. Ilgą laiką šios dainos buvo dainuojamos tik vestuvėse. Jos papildė vestuvių apeigas, išryškino jų turinį. Dalies dainų apeigiškumas išbluko, o kai kurios dainos iš viso tebuvo silpnai su apeigomis suaugusios. Ryškių apeigiškumo bruožų nebeįgijo vėliau (XIX – XX a.) sukurtos dainos. Apeigų silpimas veikė vestuvinių dainų repertuarą. Vienos jų drauge su atitinkama apeiga visiškai išnyko, kitos, atitrūkusios nuo apeigų, virto paprastomis lyrinėmis dainomis. Ilgainiui per vestuves imta dainuoti lyrinių dainų, nieko bendra neturinčių su šeimos kūrimo papročiais, nuotaika ar net tematika.

Vestuvinių dainų sukūrimo bei gyvavimo laikas labai nevienodas. Gilioje senovėje sukurtos dainos mūsų laikus pasiekė nuolat kisdamos: vienos jų nyko, atsirado kitos, į jas įsiterpė nauji motyvai ir poetiniai vaizdai, atspindintys konkretaus laikotarpio dvasią. Dauguma užrašytų vestuvinių dainų sukurta feodalizmo laikais. Tačiau nemaža jų atsiremia į žymiai senesnes tradicijas, pirmykštėje bendruomenėje susidariusius papročius, jos išlaikė senosios patriarchalinės šeimos sudarymo momentų, senojo lietuvių tikėjimo, magijos, protėvių kulto pėdsakų, teisinių papročių liekanų.

Vestuvines dainas nuo kitų liaudies dainų skiria pati liaudis: nusako jų funkciją, susieja jas su atitinkama apeiga. Prie daugelio dainų yra nuorodos, kad tas kūrinys yra vestuvinė daina, neretai pažymima konkreti jų funkcija: dainuojama per piršlybas, per pragėras, pinant vainiką ir t.t.

Vestuvinės dainos skirstomos į rūšis. Aš aprašysiu keletą iš jų: piršlybų dainos, sutartuvių dainos, išvažiavimo į jungtuves dainos, sugrįžimo iš jungtuvių dainos.

Piršlybų dainos. Šių dainų, Lietuvių liaudies dainų katalogo duomenimis, yra per 14 000 variantų. Piršlybų dainos yra sutapusios su vestuvių apeigų ir papročių ciklo pradžia, žinomos visame krašte, pastebėtos visų etnografų ir tautosakininkų. A. Juška “Svotbinėje rėdoje”, smulkiai aprašęs vestuvių apeigas, piršlybas skirsto dar į keletą dalių: stebėjimą, sanvedybas, pažintuves, mėglavimąsi, piršlybas, sanderybas bei sugertuves.

Pažintuvių, piršlybų ir žvalgytuvių dainose atsiskleidžia jaunųjų išgyvenimai, kuriuos jie patiria susipažinimo metu bendraudami, ieškodami savo išrinktųjų. Džiaugsmas radus savąją mergelę ar bernelį, ilgėjimasis ir kiti meilautiniai išgyvenimai yra būdingi šių dainų motyvai. Dainos atkuria vykstančio į piršlius bernelio ir piršlių belaukiančios mergelės nuotaikas, išreiškia pažiūras, svajones, kokio asmens vienas ar kitas trokšta.

Populiari daina “Gerk gėręs, broleli” išsako mergelės baiminimąsi tekėti už prasiskolinusio bernelio. Sprendžiant iš įvaizdžių, ji nėra labai sena: dainoje minimos ir “gazietos”, kur rašoma apie skolas, ir studentai, kurie tai perskaito. Tačiau dainos tema, matyt, buvo aktuali, nes ji labai paplito, jos užrašyta daugiau kaip 700 variantų iš visų Lietuvos kampų.

Iš piršlybų dainų išryškėja ne tik svarbiausi motyvai, dėl kurių nenorima tekėti, vesti. Jos atspindi ir idealias paskatas. Be darbštumo, tvarkingumo, dainose iškeliami ir kiti teigiami žmogaus būdo bruožai. Bernelis svajoja ir žvalgosi, kad mergelė būtų meili, protinga, gerai išmokyta, klusni. Ideali nuotaka turi būti graži ir iš išorės, ir iš vidaus, o kai tokios darnos nėra, kyla dvejonių. Bernelis gėrisi mergelės meilumu, gražumu, o kartu susimąstęs: kas žino būdelį, mergelės išmonėlę. Bernelis siekia, kad mergelė būtų ir “širdies patiekėlė”, ir “galvos priglaudėlė”. Tik tokių dvasinių savybių asmuo gali patenkinti natūralų laimės troškimą.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->