Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vestuvės

Autorius: Virginija

Turinys

1. Įvadas ………………………………………………… 3

2. Matriarchalinė šeima ………………………………… 4

3. Patriarchalinė šeima ……………………………………………… 4

4. Senųjų vestuvių papročiai …………………………… 5

4.1 Žmonos vogimo papročiai ………………………. 6

4.2 Žmonos pirkimo papročiai ……………………. 7

4.3 Naminės vestuvės ………………………………..8

4. Išvados ………………………………………………….10

ĮVADAS

Vestuvės – viena iš svarbiausių bendruomenės ir šeimos švenčių. Naujos šeimos kūrimas rūpi visiems, ne tik patiems jauniesiems. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. Šiandien vestuvės trunka trumpiau, o ir papročių išliko mažiau. Vis dėlto vestuvių prasmingumas ir svarba išlieka, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu.

Pirmoji vestuvių papročių dalis – piršlybos – šiandien jau beveik išnykusi. Kadaise ją sudarė tokios sudėtinės dalys: atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės. Kaimiškose vestuvėse buvo išlikę daug patriarchalinių papročių (jaunosios grobimas, pirkimas ir pan.). Šių dienų vestuvėse svarbiau pažymėti kuriamos šeimos reikšmę, atsisakant patriarchalinių papročių ir taip įtvirtinant lygias vyro ir moters teises.

Antroji vedybų papročių ciklo dalis – pačios vestuvės. Svarbiausia vestuvių dalis – jungtuvės ir su jomis susijusios apeigos. Senesnės žinios liudija, jog lietuviai vestuves keldavo rudenį apie Vėlinių metą, lapkričio mėnesį. Šiandien dažniau vestuvės keliamos šiltu metų laiku – vasarą. Manyta, kad per mėnulio jaunatį susituokusieji ilgiau išliks jauni, pilnatyje – bus turtingesni.

Rengiantis vestuvėms, svarbu turėti tinkamus vestuvinius drabužius. Pagrindinė spalva – balta, siuvinėjimuose ir ornamentuose gali būti raudonos spalvos. Svarbus Aušrinės žvaigždės ženklas – aštuoniakampė žvaigždė. Žalčio ženklais puošiami jaunosios drabužiai, kaip ir papuošalai.

MATRIARCHALINĖ ŠEIMA

Lietuvių, kaip ir kitų pasaulio tautų, šeima nuėjo ilgą plėtotės kelią nuo endogaminės iki egzogaminės, nuo matriarchalinės porinė iki patriarchalinės monogaminės šeimos. Apie tai byloja nemažai archeologinių, ikonografinių, rašytinių, lingvistinių šaltinių.

Apie ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija įvairios medinės ir akmeninės moterų statulėlės. Statulėlių randama ne tik medinių ar akmeninių tačiau ir gintarinių, kurių keletas buvo rasta Juodkrantėje. Šios statulėlės randamos ne tik Lietuvoje, bet ir teritorijose kur anksčiau gyveno baltai. Manoma, kad statulėlės, vadintos bobomis, buvo sudievintos. Jos buvo laikomos namų židinio globėjomis, moterų saugotojomis, derliaus deivėmis.

Nuo seniausių laikų lietuviams buvo įprasta gerbti moterį, motiną, žmoną. Tai liudija ir Prūsų teisynas. Jame buvo rašoma, kad vyras, sužeidęs ar užmušęs moterį, turėjo atlyginti dvigubai, o moteris padariusi skriaudą vyrui – viengubai.

Apie Lietuvoje gyvavusį matriarchatą liudija ir tai, kad dar XVIII – XIX amžiuje gyvavęs paprotys santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams paveldėti pagal motinos liniją, taip pat nesantuokiniams vaikams vadintis motinos pavarde ir priklausyti tik motinai.

Lietuvoje buvusį matriarchatą taip pat liudija daugelio vietovardžių bei senųjų gyvenviečių moteriškos giminės pavadinimai, pvz.: Dieveniškės, Eišiškės, Juodiškės ir kt.

PATRIARCHALINĖ ŠEIMA

Sunku tiksliai nustatyti kada

Lietuvoje atsirado patriarchatas . Manoma, kad patriarchatas susijęs su lydiminės bei ariamosios žemdirbystės atsiradimu, bei plitimu. Tuo metu pagrindine darbo jėga tampa vyrai.

Lietuvoje patriarchatas formavosi ypač sparčiai kai pradėjo plisti ariamoji žemdirbystė su traukiamąją gyvulių jėga, metaliniai įrankiai.Patriarchatas, kaip manoma, įsigalėjo žalvario amžiaus viduryje. Vyras šiuo metu šeimoje tampa svarbesni už moteris. Tačiau moteris nėra išstumiama iš ūkio veiklos. Vyras tampa svarbiausiu žemės darbininku, o ant moters pečių gula visi namų ūkio darbai. Moteris buvo gerbiama kaip vaikų motina, augintoja ir auklėtoja, taip pat švento namų židinio prižiūrėtoja.

Nepaisant svarbaus moters vaidmens šeimoje dažnai pabrėžiamas moters menkavertiškumas. Tai atsispinti tautosakoje. Yra sakoma „trumpas plaukas – ilgas protas, ilgas

plaukas – trumpas protas“; „ką boba padarys, nei velnias neišardys“.

Didžioji patriarchalinė šeima suklestėjo II tūkstantmetyje prieš Kristų. Buvo gyvenama

didelėmis šeimomis, susidedančiomis iš 20 – 40 narių, kurios maitinosi bendrai. Archajinė didžioji lietuvių šeima susidėjo iš 2 – 3 kartų daugelio monogaminių šeimų. Tokios šeimos nariai gyvendavo ir dirbdavo drauge.

Patriarchalinėje šeimoje vyrai turėjo daugiau teisių negu moterys. Jie privalėjo rūpintis tiek materialine , tiek moraline didžiosios šeimos gerove, visi nelaimėje vienas kitam padėti.

Patriarchalinėje visuomenėje šeima buvo monogaminė. Monogaminė šeimos forma turėjo garantuoti žmonos ištikimybę vyrui ir neabejotiną vaikų kilmę pagal tėvą. Nesantuokinius vaikus ir jų motinas pradėta smerkti ir bausti. Merginos, praradusios skaistybę, buvo išjuokiamos, žeminamos šeimos ir visuomenės akyse. Į vaikino nusižengimą skaistybei buvo žiūrima atlaidžiai. Tai byloja, jog atsiradus patriarchatui vyrai įgavo daugiau moralinių laisvių, kas išliko ir iki šių dienų.

XVIII amžiaus pabaigoje XIX amžiaus pradžioje didžiosios šeimos ėmė nykti. Liko tik paprotys gyventi kartu. Jau XIX amžiaus antroje pusėje neišsidalijusių šeimų buvo reta. Daugiausia žmonės gyveno mažomis šeimomis. Kartais visas kaimas vadinosi ta pačia pavarde. Nėra abejonės, kad toks kaimas kilo iš išsidalijusių didelių šeimų. Tokių kaimų gyventojai gražiai sutardavo, būdavo solidarūs.

SENŲJŲ VESTUVIŲ PAPROČIAI

Pastarųjų šimtmečių ir ankstesniųjų vestuvių apeigose bei jų tautosakoje išliko atskiroms istorinėms epochoms būdingų religijos, simbolikos, magijos elementų, susijusių su vėlių bei dangaus kūnų kultu.

Santuokų formos per šimtmečius keitėsi.iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais . Vienas iš porinės santuokos reliktų yra paprotys atvykus jaunajai į vyro namus pirmiausia pašokti su piršliu po to su visais jaunojo broliais ir kitais jo giminaičiais. Pats paskutinis būdavo jaunasis.

Porinė šeima formavosi grupinės santuokos gelmėse. Didžiosiose šeimose daugėjant gyventojų ėmė keistis požiūris į lytinius santykius. Moterys siekė įteisinti laikiną ar nuolatinį santuoką su vienu vyru. Be to buvo pastebėtas ir kraujomaišos kenksmingumas. Buvo pradėtos drausti kraujo giminaičių santuokos ( kraujo giminėmis buvo laikomi žmonės iki 5 – 6 kartos).

Matriarchato laikų porinių matrilokalinių santuokų reliktais galima laikyti būsimojo

jaunikio nedrąsų elgesį per piršlybas jaunosios namuose. Būsimasis jaunikis nedrąsiai įeidavo į trobą ir tylia stovėdavo prie durų. Piršlys tuo metu prašydavo jaunosios tėvų juos priimti.

Apie buvusias porines matrilokalines santuokas kalba žiedynų paprotys: jauniesiems pasikeitus žiedais, giminėms palinkėjus laimės, jaunasis puldavo ant kelių, apkabindavo jaunosios tėvų kojas, dėkodavo už dukrą, už visas malones ir pažadus.

Matriarchate sutuoktuvių esmė buvo jaunuolio ir merginos susitarimas gyventi drauge, išlikęs ir iki šių dienų. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Pora bendrą gyvenimą dažniausiai pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą ir meilę.

Žmonos vogimo papročiai

Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro reikšmei šeimoje, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminei, neturėjo teisės palikti savo turtą vaikams, todėl buvo siekiama, kad žmona ir vaikai gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal moters liniją.

Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Vietoj porinės matrilokalinės šeimos susikūrė patrilokalinė monogaminė šeima, pagrįsta vyro viešpatavimu. Patrilokalinės monogaminės šeimos tikslas – turėti vaikų, kurių tėvas būtų neabejotinas. To pasekoje tikri jo vaikai galės paveldėti tėvo turtą. Monogaminės santuokos ypatumas buvo tas, kas šią santuoką galėjo nutraukti tik vyras. Moteris buvo priklausoma nuo vyro, turėjo laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės.

Patriarchato laikais keičiantis santuokos formai kūrėsi ir nauji papročiai, susiję su motes išėjimu iš gimtųjų namų pas vyrą. Iš pradžių moterys išėjimui iš savo namų labai priešinosi. Šimtmečiais besiklosčiusias tradicijas buvo sunku sulaužyti. Moterys kaip įmanydamos priešinosi išėjimui į vyro namus. Vyrai pradėjo vartoti prievartą, pradėjo žmonas grobti, o vėliau ir pirkti. Žmonos vogimo papročiai žaidimo formoje išliko ir iki šių dienų. Jaunoji su pamergėmis vagiama tikinti gauti išpirką iš jaunikio, bei pabrolių. Vogimas taip pat atsispindi ir šokyje, kai šokio metu pasikeičiama pamergėmis.

Žmonų vogimas išliko labai ilgai. Ilgainiui jis tapo tik simboliniu aktu vestuvių apeigose, nes žmonas grobti buvo uždrausta įstatymais. Pagal senovinę teisę, vyras sugautas grobiant moterį, būdavo baudžiamas pinigais, kartais net mirties bausme: galvos nukirtimu ar užmušimu.

Apie nuotakos grobimą kalbama ir senosiose vestuvių dainose.

Pavyzdžiui dainoje „Treji gaidžiai sugiedojo“


Aš išėjau ant dvaro- Už skobnelių užsodinta,

Klėtis atdaryta; Tai ji gailiai verkė.

Jau klėtelė atdaryta, – Vai broleliai, mani mieli,

Jau dukrelės nėra. Reikėj atjoc vakar-

-Vai, sūneliai, mani mieli, Oi aš vakar vakarėly

Balnokit žirgelius, – Buvau valnystėlėj.

Vai jūs jokit tais kelalais, Ėmė mani totoriai


Kur dukralį vežė. Už baltų rankelių,

Kaip dajojom žalių girių- Vedė mani totoraičiai

Ugnelė kurinta, Per dzidzį dvarelį,

Aplink ugnį, aplink kaitų- Čerškindami, barškindami

Sesulės vaikščiota, Aukso pentinėliais.

Ant vejalalės, ant žaliosios Užsodino totoraičiai

Rūtelė barscyta, Už baltų skobnelių;

Ant liepelės, ant krasnosios Ir užmetė baltų plotkų,

Kasnykai narscyta. Kaip lado lytelį;

Kap dajojom dzidzį dvarų Ir užvožė kepurėlį

Ty sasulį radom, – Kaip tamsių naktelį.


Motina ryte atsikėlusi neranda dukrelės, žadina sūnus ir liepia joti ieškoti pavogtos sesers. Broliai randa seserį uošvės dvarelyje.

Daugelis vestuvinių dainų rodo prievartą, vartotą senovėje prieš jaunąją ir jos šeimą. Daugelyje dainų sakoma, kad jaunasis pas mergelę joja ginkluotas, prie uošvės dvaro šaudo, išsiveža dukterį motinai nežinant.

Vogtinių vestuvių tradicijoms priskiriama ir paprotys jaunavedžio palydovams uždaryti vartus, jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas išvežant jaunąją.

Žmonos pirkimo papročiai

Žmonos pirkimo papročiai atsirado įsigalėjus patriarchatui, kai tradicinė matrilokalinė

santuoka virto patrilokaline. Taip buvo mėginama sukurti monogaminę šeimą iš buvusios nepraktiškos matrilokalinės porinės šeimos. Ankstesnėse santuokose vyrai, eidami gyventi pas žmonas, turėjo duoti nedideles dovanas, tai imdami žmonas į savo namus turėjo duoti daugiau dovanų, t.y. ją išsipirkti – užmokėti jos šeimai už prarastą darbo jėgą. Ilgainiui šis geranoriškas vyro gestas virto tikru žmonos pirkimu. Motes vaidmuo šeimoje sumažėja, paveldėjimas pagal moters liniją išnyksta. Tai buvo viena iš radikalių revoliucijų visuomenėje.

Nemažai žmonos pirkimo reliktų išliko tradicinėse vestuvių apeigose ir tautosakoje. Tai piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vadinimas preke, derėtuvės, žiedo, kasos mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, jaunosios pulko pirkimas, dovanos ir pan.

Už nuotaką mokėdavo jaučiais, žirgais, pinigais ir kt. Mokestį už nuotaką vadino kriena arba kiaune,

vėliau virtusia dovanomis. Jaunasis turėjo išsipirkti jaunąją iš uošvės. Jis siūlė tam tikrą sumą pinigų,

uošvė derėjosi; gavusi pageidaujamą sumą, motina atiduodavo dukterį.

Išnykus mokesčiui už jaunąją atsirado pasoga, duodama išvykstančiai moteriai kaip dovana.Vėliau tai buvo kaip tėvų namuose jos uždirbta dalį. Kraitis buvo merginos asmeninė nuosavybė.

Prieš jaunosios išvykimą į vyro namus , dar kitaip vadinamus vargo šalimi, buvo renkama

mezliava . Mezliavos rinkimas yra labai senas paprotys, rodantis, kad jaunasis jaunąją turėjo išsipirkti iš tėvų namų.

Mezliavą pradėdavo didysis pajaunys. Jis kviesdavo svečius iš eilės mesti pinigus „ant miežio syvo, ant kviečių pyrago“ pridėdamas : “vaduok savo seserį, arba kaimynę“. Jaunoji per mezliavą sėdėdama užstalėje verkdavo. Pasibaigus mezliavai pinigai būdavo atiduodami jaunajai.

Lydėdami jaunąją į vyro namus, pajauniai pagaudavo gaidį ir nuveždavo į naujuosius namus, kad jaunosios namų gerovė pereitų

į vyro namus. Išleidžiant jaunuosius, jaunimas dainuodavo vestuvines dainas. Taip jie atsisveikindavo su kaitai šaliai „parduota“ jaunąja.

Naminės vestuvės

Naminės vestuvės – tai vestuvių apeigos vykusios jaunosios namuose. Svarbiausi naminių vestuvių papročiai ir apeigos formavosi patriarchalinėje santvarkoje, kuriantis partilokalinės šeimos pagrindais pagrįstai monogaminei šeimai.

Naminės santuokos liekana yra mergvakaris, kai jaunieji susitaria būti sutuoktiniais dalyvaujant piršliui ir kitiems vestuvių veikėjams. Tą patį vakarą jaunieji padarydavo sanderybas ir atlikdavo pintuves – pasikeisdavo žiedais. Šių tradicijų buvo laikomasi dar XIX amžiuje.

Kartais naminės vestuvės vykdavo per žiedynas. Nuotakos tėvas sukviesdavo gimines, draugus, kaimynus, susodindavo jaunuosius krikštasuolėje. Jaunoji duodavo jaunajam rūtų. Jaunasis gavęs rūtas užsikišdavo jas už atlapo, nusimaudavo žiedą ir atiduodavo nuotakai, ši savo žiedą atiduodavo jaunajam.

Kai kur naminių sutuoktuvių apeigos buvo atliekamos per piršlybas arba kai motina, atiduodama dukterį jaunikiui, įduodavo jam žiedą ir rūtas kaip dukters nekaltybės simbolį.

Nemažai naminių santuokų papročių elementų išliko Mažosios Lietuvos lietuvių piršlybų tradicijose. Vestuvės prasidėdavo atklausais ir pirmuoju piršlių atjojimu į merginos namus. Piršlį su jaunikiu pasitikdavo merginos tėvas. Sužinojęs , kas tas atvykėlis, tėvas pakviesdavo motiną ir dukterį. Tai būdavo susipažinimas. Antrą kartą piršlys ir jaunikis atvykdavo su rūtų vainiku.

Jaunosios tėvai keldavo vaišes su apeigomis. Sutartą dieną piršlys atvykdavo trečią kartą. Po trečio jaunikio apsilankymo jaunosios tėvai ir giminės vykdavo į jaunojo namus žvalgyboms. Ten būdavo puotaujama. Kai jaunoji pasirodydavo duryse, svečiai atsistodavo, piršlys ir jaunasis pasisodindavo

ją už stalo, visi valgydavo ir gerdavo, giedodavo šventas giesmes, šokdavo. Po to piršlys pranešdavo: „Jau užgerta ir merga suderėta“. Tokia buvo senovinė santuoka. Santuoka bažnyčioje dar buvo nereikšminga.

Naminių vestuvių metu vykdavo ir apeiginis plaukų – kasos kirpimas. Tai buvo sakralinio giminės ryšio nutraukimo, išėjimo iš jos aktas. Kartu buvo nutraukiamas ryšys namų židiniu ir dievais. Jaunosios martuotuvės – gaubimas arba maskavimas nuometu ar kepure buvo siejamas su

jos perkėlimu į naują šeimą.

Daug naminės santuokos liekanų išliko ugnies apeigose. Su šventa ugnimi jaunoji buvo ne tik išleidžiama į vyro namus, bet ir pasitinkama kaip jaunamartė. Su ugnimi buvo atliekamas maršios šokis. Šį šokį šokdavo didelėje priemenėje ar pirkioje.

Išvykdama iš tėvų namų jaunoji veždavosi ir ugnies. Paprastai jaunoji ugnį veždavosi moliniame puode. Puodą su ugnimi jai įduodavo motina arba vyresnioji šeimos moteris. Atėjusi į vyro namus jaunoji pirmiausia apdovanodavo ugnį. Nuotaka tik įžengusi į vyro trobą, pirmiausia prieidavo prie židinio ir ant jo padėdavo raudoną juostą, kuri simbolizavo amžinai degančias raudonas žarijas. Tuo buvo išreiškiamas noras, kad žarijos visuomet degtų.

Per vestuvių apeigas svarbi vieta tekdavo stalui. Tai buvo senovinė kulto vieta, kur degdavo vaškinių žvakių šventoji ugnis. Jis taip pat buvo susijęs su prosenių bei namų dievų kultu. Per apeigas tai buvo tarsi namų altorius. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimos apeigas stalą bučiuodavo. Daug kur Lietuvoje buvo labai senas paprotys išvykstantiems iš namų tris kartus apeiti aplink stalą ir jį pabučiuoti.

Slenkstis taip pat yra archainės reikšmės simbolis. Po slenksčiu gyveno kai kurios namus saugančios dievybės. Vyravo paprotys pernešti jaunąją per slenkstį. Išnešant jaunąją per slenkstį, buvo siekiama jos namų dievybėms, židinio dievams bei prosenių vėlėms parodyti, kad jaunoji iš namų išeina ne savo valia, o prievarta. Įnešimas per slenkstį į vyro namus jų dievams turėjo parodyti, kad ji čia atvyko ne savo noru.

Naminėse vestuvėse svarbų vaidmenį atliko duona, duonos apeigose išliko archaiškiausių apeigų elementų. Marti atėjusi į seklyčią pabučiuodavo didelį duonos kepalą, bučiuodavo rankas anytai, šešurui ir duodavo jiems dovanų.

Vanduo, duona ir ugnis buvo laikomi jungties simboliais. Marti įeidama į vyro namus, paragavusi tų namų duonos ir išgėrusi vandens turėjo tapti sava. Plačiai žinomas achajinis paprotys žengiančius per slenkstį jaunuosius apiberti grūdais, tai turėję padaryti juos vaisingus ir turtingus.


Svarbiausia vestuvių apeigose – vestuvių apeiginė duona, vadinama karvojumi. Karvojus buvo tradicinis vestuvinis „svočios pyragas“. Per vestuvių puotą jaunosios namuose gaubėjai apgaubus jaunąją svočia patiekdavo karvojų. Karvojau s nevalgydavo, jis išbūdavo iki vestuvių pabaigos.

Karvojus laikomas simboline, šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų. Jis būdavo

kepamas iš tos pačios duonos tešlos, bet išpuošiamas įvairiomis pynėmis, viršus apdedamas iš tešlos iškeptais rateliais, paukščiukais, triušeliai, kiškučiais, nulipdomas šaulys, šaunantis į stirną arba volungę. Iškeptas buvo apkaišomas rūtomis, žiedais, putino ar vyšnios uogomis. Ant viršaus būdavo pastatomos balto vaško žvakutės. Pabrolys padėdavo karvojų ant stalo ties piršliu. Karvojus stovėdavo kol degdavo žvakutės. Kai užgesdavo žvakutės piršlys raikydavo karvojų. Pirmiausia jo atpjaudavo jaunajai, paskui šešurui ir anytai, vėliau apdalydavo visą vyro giminę ir svečius.

Toks karvojaus dalijimas simbolizavo jaunosios įvedimą į vyro bendruomenę.

Svarbiausias senovinių namie atliekamų santuokų aktas buvo atliekamas prie protėvių židinio ir dievų akivaizdoje, todėl jis buvo laikomas sakrališku, neliečiamu, nesugriaunamu, amžinu.

IŠVADOS

1. Keičiantis žemdirbystės formai, atsiradus naujiems metaliniams įrankiams išaugo vyro viešpatavimas šeimoje. Moteris tarsi nustumiama į šalį, tampa priklausoma nuo vyro. Tai sąlygojo santuokos formų keitimąsi. Buvo pereita nuo porinės matrilokalinės iki patrilokalinės monogaminės santuokos.

2. Pereinant iš matrilokalinės santuokos į patrilokalinę, ėmė keistis ilgus šimtmečius nusistovėjusios tradicijos, paveldėjimas pagal moters liniją išnyko. Moterys buvo priverstos palikti savo namu ir išeiti pas vyrą. Moterys palikti savo namų nenorėjo,

tam atkakliai priešinosi. To pasekoje atsirado žmonų grobimas, o vėliau pirkimas.

3. Vestuvių apeigose svarbiausią vaidmenį vaidino „naminės vestuvės“. Kurių metu buvo nuperkama jaunoji, suderėtas kraitis. Naminių vestuvių metu jaunoji atsisveikindavo su savo namais, šeima, namų dievais. Senovėje bažnytinė santuoka dar nebuvo reikšminga.

4. Svarbiausią vaidmenį vestuvių apeigose vaidino sakralinė duonos, vandens, ugnies, druskos reikšmė. Tai turėję garantuoti jauniesiems gerovę, nušalinti bei apakinti visokias blogybes.


Naudota literatūra

1. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. – V., 1999.

2. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. – V., 1991.

3. Vyšniauskaitė A. Kulmis P. Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. – V., 1995.

Rašykite komentarą

-->