Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Verslo samprata, verslas ir jo organizavimo formos

Autorius: Elena

Verslininkystės raidos istorija ilga. Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji keitėsi ir tobulėjo. Taigi verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. Verslininkystės procesus sieja keturios stadijos: naujų idėjų paieška ir socialiniai bei ekonominis jų įvertinimas (naują idėją grindžiantys veiksmai, idėjos vertingumas, idėjos ir verslininko tikslų atitikimas ir kt.); verslo plano rengimas (pagal verslo plano struktūrą); verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška (turimi ištekliai, trūkstami ištekliai, išteklių pritraukimo būdai ir kt.); įkurtos verslo įmonės vadyba (struktūra, stilius, sėkmės veiksniai, verslininkystės kliuviniai ir kt.). Visi šie etapai eina nuosekliai. Taigi verslininkystės sampratą galima būtų sukonkretinti. Ji gali būti vertinama įvairiais požiūriais: ekonominiu, verslo vadybos ir asmeniniu.

,,Ekonomisto požiūriu, verslininkas – tai asmuo, kuris sujungia lėšas, darbą, medžiagas ir kt. Tokiu būdu, kad išauga visuminė jų vertė. Kartu jis inspiruoja pokyčius, plėtoja inovacijas ir radikaliai keičia ankstesnę tvarką. Psichologo požiūriu, verslininkas – tai žmogus, kurį veikti skatina atitinkami motyvai – pavyzdžiui, troškimas ką nors gyvenime pasiekti arba įgyti savarankiškumą. Kitų verslininkų požiūriu, jis reiškiasi kaip pavojingas varžovas, arba, priešingai, kaip partneris, tiekėjas, pirkėjas arba paprasčiausiai žmogus, turintis idėjų. Kaip sakoma, į tokį žmogų negaila investuoti pinigų. Politinės ekonomijos požiūriu, verslininkas – tai žmogus, kuris didina ne vien savo, bet ir nacionalinį turtą, kuris atskleidžia išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas‘‘ .

,,Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Turtą kuria tie, kurie labiau rizikuoja nei kiti savo pinigais, nuosavybe, karjera, kurie negaili laiko privataus verslo plėtojimui, kurie siūlo pirkėjams naują prekę arba paslaugą. Šita prekė arba paslauga nebūtinai privalo būti kuo nors tobulai nauja, svarbiausia – kad verslininkas gebėtų suteikti prekei, paslaugai naują kokybę, didinti vertę, eikvodamas tam būtinas jėgas ir lėšas.

Kiekvienas čia teikiamų apibrėžimų nagrinėja ,,verslininko‘‘ ekonominę kategoriją įvairiais požiūriais. Tačiau visi jie apima tokias sąvokas: naujumą, organizacinį talentą, kūrybiškumo pradmenis, turto (nuosavybės) gausinimą ir ryžtą rizikuoti. Iš tikrųjų verslininkų esama visose srityse – švietimo, medicinos, mokslo, teisės, architektūros, gamybos, socialinėje ir paskirstymo srityje.

Kai kurie autoriai teikia, anot jų, visus verslumo elgsenos tipus aprėpiantį apibrėžimą: ,,Verslininkystė – tai ko nors naujo, turinčio vertę, kūrimo procesas, reikalaujantis laiko ir jėgų, numatantis asmeninę finansinę, moralinę ir socialinę atsakomybę; procesas, kuris galų gale teikia piniginių pajamų ir asmeniško pasitenkinimo pasiektais rezultatais‘‘. Verslininkystės plėtojimo tikslas, vaizdžiai tariant, verslo ,,kelrodė žvaigždė‘‘, yra teisėtas turto (nuosavybės) gausinimas, efektyvus jo naudojimas.

R.Stačiokas apibendrina verslininkystės ir verslininko sampratą istoriniais laikotarpiais:

Apie 1850 metus pr.Kr. Seniausiame raštijos šaltinyje (senovės knygų rinkinyje biblijoje) pažymėtas komercijos, t.y. pardavimo ir pirkimo, faktas. Vienas žymiausių Biblijos veikėjų Abraomas (vadinamas ,,daugelio tėvu‘‘ arba hebrajų tautos pradininku) sudarė prekybinį sandėrį su hetitu Ephronu. Iš jo Abraomas privatinėn nuosavybėn gavo lauką su ola. Tam tikra prasme Ephroną galima laikyti istoriniu verslininko prototipu, kuris kaip komercinės veiklos rezultatą realizavo kitam asmeniui dalį savo turto kaip prekę, atnešusią piniginių pajamų.

972-932 metai pr.Kr. Garsiausias Izraelio karalius Saliamonas tarpininkavo plėtojant tarp įvairių kraštų komercinius santykius. Jo nurodymu į Izraelį veikiausiai buvo gabenami arkliai iš Kilikijos, vežimai iš Egipto, kuriuos po to parduodavo Sirijoje. Spėjama, kad Tadmorą (Palmyrą) Saliamonas užkariavo galbūt todėl, kad pirkimas su savo prekių karavanais būtų lengviau pereiti Sirijos dykumą.

384-322 metai pr.Kr. Aristotelio teikiamas terminas ,,chrematistika‘‘, t.y. menas investuoti ir kaupti kapitalą. Šį terminą autorius kildino iš žodžio ,,chrema‘‘ – turtas, valda. Antikos pasaulyje nebuvo pramoninio kapitalo, bet nemažą vaidmenį jau vaidino prekybinis ir piniginis kapitalas. Jį ir šioje srityje veikiančius žmones (anų laikų chrematistas – tai tarsi dabartinis verslininkas) pavaizdavo Aristotelis: ,,….Mene susikrauti turtą, kiek jis pasireiškia prekybinėje veikloje… visi, užsiiminėjantys pinigų apyvartomis, stengiasi padidinti savo kapitalus…‘‘

1274-1300 metai. Keliautojus į tolimas užjūrio šalis domino vadinamoji prekybos praktika, t.y. prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, socialinių ir ekonominių santykių kituose kraštuose raiška, čia gyvenančių žmonių buitis ir papročiai. Vienas ryškiausių prekybos praktikos plėtotojų yra Markas Polas. Jis pirmasis europietis, pasiekęs Kiniją ir čia sėkmingai plėtojęs aktyvią verslo veiklą.

Apie 1450 metus. Įsitvirtina terminas ,,antrepreneris‘‘ (etimologinis dabartinio termino ,, verslininkas‘‘ atitikmuo). Jis prasmės požiūriu buvo vartojamas apibūdinti (1) parodų, įvairių muzikinių renginių organizatorių ir (2) stambių gamybos ir statybos projektų vadovą.

Apie 1610-1620 metus. ,,Antrepreneris‘‘ – asmuo, sudaręs su valstybe kontraktą, kurio finansinė vertė buvo aptarta iš anksto. Tokį kontraktą sudaręs ekonominis subjektas savanoriškai užsikrauna visišką atsakomybę už kontrakto sąlygų įvykdymą. Pasisekus patikėtą reikalą (pavyzdžiui, strategiškai reikšmingų rangos ir architektūros projektų – pilių ir gynybinių bastionų, fortifikacinių įrenginių, visuomeninių pastatų, bažnyčių, vienuolynų statyba ir pan.) atlikti mažesnėmis išlaidomis, ,,antrepreneriui‘‘ atitekdavo visa piniginė nauda (pelnas).

1716 metai. Prancūzijoje pradeda funkcionuoti vadinamoji ,,Lo sistema‘‘ – poveikis verslui ir jame aktyviai besireiškiantiems asmenims per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą.

1725 metai. Ričardas Kantilijonas: – tai žmogus, veikiantis ekonominės rizikos sąlygomis; kapitalo teikimo (nuomos) gamybiniam ir komerciniam naudojimui funkcija atskiriama nuo verslumo funkcijos.

1797metai. Fransua Bodo: verslininkas – asmuo, kuris visiškai atsako už savo ūkinius sprendimus ir elgseną; tai ekonominis subjektas, kuris planuoja, organizuoja, valdo ir kontroliuoja verslo įmonę.

1803 metai. Žanas Batistas Sėjus verslininko pelną traktavo kaip natūralų kapitalo (privatinės nuosavybės) padarinį. Anot Ž.B.Sėjaus, pajamos už kapitalą skiriasi nuo vadinamųjų verslo veiklos pajamų. Pelnas suskyla į palūkanas ir įmninko pajamas. Palūkanas pasisavina kapitalo savininkas, o įmoninko pajamas – įmonės vadovas.

1876 metai. Frensis Volkeris: dera skirti ūkininkavimo subjektus, kurie teikia (nuomoja) kitiems kapitalą ir už tai gauna procentus, ir tuos, kurie gauna pelną organizacinių gebėjimų ir praktinių mokėjimų dėka.

1934 metai. Jozefas Šumpėteris: verslininkas – tai energingas žmogus, veikiantis ekonomiškai saikingos rizikos sąlygomis.

1964 metai. Albertas Šapiro: verslininkas – tai žmogus, pasižymintis iniciatyva, rezultatyviai organizuojantis socialinių ir ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominės rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir finansinius nuostolius.

1980 metai. Karlas Vesperis: verslininką įvairiai apibūdina ekonomistai, psichologai, jo partneriškos veiklos dalyviai (kiti verslininkai) ir politikai.

1983 metai. Gifordas Pinšotas: intrepreneris ir antrepreneris. (Intrepreneris – tai asmuo, plėtojantis ūkinę veiklą jau funkcionuojančios verslo įmonės sąlygomis, skirtingai negu antrepreneris – verslininkas, kuris steigia įmonę.

1985 metai. Robertas Chizričas: verslininkas – tai ko nors naujo, turinčio vertę, kūrimo procesas, o verslininkas – tai žmogus, kuris skiria tam visą būtiną laiką ir jėgas, prisiima finansinės, psichologinės ir socialinės rizikos naštą, už tai gaudamas pinigų ir pasitenkinimą pasiektais rezultatais.

Verslininkystė savo ruožtu apibrėžiama kaip naujovių, pasižyminčių socialine ir ekonomine verte, kūrimo ir veiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas. Ji, suprantama, reikalauja iš žmogaus daug laiko ir energijos, verčia imtis finansinės, moralinės ir socialinės atsakomybės. Kartu tai – procesas, duodantis piniginių pajamų ir nemažo asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais. Apibendrinant visa tai, galima teigti, kas verslas – tai ūkinė veikla, kurią sudaro prekių gamyba ir komercija (pirkimas ir pardavimas), jų tarpusavio sąveika. Komercija įmonėje – ne tik reikiamų gamybinių išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas, bet ir pagamintų daiktų bei paslaugų pardavimas. Taigi komercija plačiąja prasme – ne vien prekyba vartojimo reikmenimis, bet ir prekyba gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, taip pat komercinė bankininkystė, darbuotoj samdymas, žemės pirkimas arba nuoma, komercinis draudimas ir kita panaši veikla. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gamybos produkcijos kiekį ir kūrybiškai organizuoti gamybinę komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Ši verslininko funkcija yra tokia svarbi ekonomikoje, kad net
apibūdinama kaip santykinai savarankiškas gamybinis išteklių valdymas ir vadinama verslu. Taigi verslumas yra ketvirtas gamybos veiksnys, jungiantis tris pirmuosiuose gamybos veiksnius: kapitalą, darbą ir gamtinius išteklius (žemę). Šios gamybos veiksnio duodamos pajamos yra verslininko pelnas. Verslininko uždavinys – pasirinkti tokias gamybinių išteklių rinkas ir išteklių pirkimo laiką, kad produkcijos vieneto gamybos išlaidos būtų mažiausios. Be gamybos išlaidų, įmonės patiria ir realizavimo išlaidų, prie kurių priskiriama: išlaidos reklamai, realizavimo skyrių išlaikymo išlaidos, išlaidos vitrinoms, ekspozicijoms, naujų prekių parodoms rengti ir kt. Realizavimo išlaidos didina tam tikro gaminio paklausą, o gamybos išlaidos didina to gaminio pasiūlą. Todėl verslininkui svarbu rasti geriausią gamybos ir realizavimo išlaidų derinį.

Svarbūs verslo plėtojimo rezervai yra natūrinės gamybos įtraukimas į prekinių ryšių sferą, valstybinių įmonių savarankiškumo plėtimas ir privatizacija. Šiuos rezervus efektyviau naudojant, bus galima užsiimti ūkine veikla, grindžiama verslo principais. Pagrindiniai ekonominiai verslo principai tokie: pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija, pelno siekimas, prekių mainų abipusė nauda, komercinė paslaptis, ekonominė rizika, ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus. Ieškant verslo plėtojimo galimybių, reikia atsižvelgti į didžiulę verslo formų įvairovę.
Verslininkystės istorija siekia senuosius amžius. Ji atsirado vykstant darbo pasidalijimui, plėtojantis prekybai. Netgi Biblijoje randame užuominų apie verslininkystę. Tačiau terminą ,,verslininkas‘‘ pirmasis sumanė ir moksliškai apibūdino anglų ekonomistas, bankininkas ir demografas Ričardas Kantiljonas XVIII amžiaus pradžioje. Vystantis amatams, prekybai, vis labiau ryškėjo verslininkystė kaip gamybos, prekybos procesas tenkinti žmonių poreikius. Verslininkystė – tai pradžia šiandieninės pramonės, nes išsiskyrė atskiros ūkio šakos, susiformavo pramonė ir prekyba.
VERSLININKYSTĖ LIETUVOJE
Ekonominiai sunkumai, atkūrus nepriklausomybę. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1990 m.), prasidėjo naujos ekonomikos plėtojimo etapas. Iškilo uždavinys pertvarkyti jos struktūrą, įvertinus rinkos, politinius laimėjimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Naują ekonominę politiką įgyvendinti buvo sunku: reikėjo parengti įstatymus, teisinius normatyvinius ir kitus dokumentus; trūko praktinės patirties ir kt.

Šalies pramonę ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualiosios, bendros su užsienio šalimis įmonės ir pan. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializaciją, stambios įmonės smulkinamos į mažesnes ir pan. Priimti privatizavimo įstatymai, normatyviniai dokumentai dėl patirties stokos menkino privatizavimo proceso efektyvumą, kas tiesiogiai ar netiesiogiai neigiamai paveikė gamybą; pramonę tebėra apėmusi ekonominė krizė, bet tai laikini sunkumai, juos tauta įveiks.

Siekiant pramonės būklės pagerėjimo, įvertinus visas ekonomines, socialines, politines sąlygas, reikia susiformuluoti aiškų tikslą – kokią pramonę norime turėti artimiausią dešimtmetį. Tai kompleksinė pramonės plėtros programa, apimanti ne tik pramonę, bet ir užsienio ekonominę politiką, mokesčių sistemą ir pan. Tačiau nenuosekliai ir numatytu laiku nevykdoma programa nebus įgyvendinta. Šalies vyriausybės priedermė reikalauti, kad suinteresuotos įmonės, vyriausybės nariai programą vykdytų ir sudarytų vykdymui tinkamas sąlygas, galimybes. Kadangi trūksta finansinių, materialinių išteklių, reikia išskirti pirmenybines pramonės šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Juk ikikarinė mūsų krašto pramonės struktūra daugiausia ir buvo pagrįsta turimomis žaliavomis, medžiagomis ir jų importu.

Pertvarkant dabartinę šalies pramonę, integruojant ją į tarptautinę rinką, svarbus darbas – produkcijos standartizavimas ir sertifikavimas. Parengti reikiami normatyviniai dokumentai, kuriama materialinė bazė, nes anksčiau, esant Sovietų Sąjungos rinkos įtakai, į tai niekas nekreipė deramo dėmesio, nekėlė jokių reikalavimų.

Greta stambaus verslo Lietuvoje sparčiais tempais daugėja smulkaus verslo įmonių, kuriose pradėtos įvairios verslo formos ir rūšys. Net buvusios stambios įmonės suskaldytos į keletą įmonių, kurios ir sudarė pagrindą verslo įvairovei. Tačiau dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių verslininkystės plėtra šalyje netenkina nei pačių verslininkų, nei vartotojų.

VERSLININKYSTĖS JURIDINĖS FORMOS IR RŪŠYS
Rinkos ekonomikos sąlygomis verslo įmonės klasifikuojamos pagal įvairius rodiklius. Pagal smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą verslo subjektai grupuojami į keturias grupes:
• Fiziniai asmenys, patento galiojimo laikotarpiu;

• Individualios įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai;

• Smulkios įmonės, turinčios ne daugiau kaip 9 darbuotojus;

• Vidutinio dydžio įmonės, turinčios iki 50 darbuotojų.

Priklausomai nuo įmonės verslo poreikio tenkinimo pobūdžio jos skirstomos į atskiras kategorijų grupes:
• gamybinės įmonės;

• technologija paremtos įmonės;

• verslo finansinių ir profesinių paslaugų;

• turizmo, mažmeninės prekybos, sveikatos, švietimo, pramogų paslaugų;

• vietos paslaugų įmonės.
Prie pirmosios
grupės priskiriamos įmonės, kurių veikla pagrįsta gamyba. Prie antrosios grupės priskiriamos tos verslo gamybos įmonės, kuriose dirba aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, pritaikoma naujesnė pažangesnė technologija. Trečiajai kategorijai priskiriamos įmonės, kurių veikla pagrįsta finansinėmis bei profesinėmis paslaugomis. Ketvirtosios kategorijos įmonių veikla aiški iš pavadinimo. Penktajai kategorijai lieka mažos verslo įmonės, kurios užsiima remontu, namų apdaila. Dažniausiai – tai žemos kvalifikacijos ir mažo kapitalo firmos.

Verslo įmonės klasifikuojamos gali būti ir pagal kitus požymius, pavyzdžiui, pagal gamybos priemonių nuosavybės formas. Šiuo atveju įmonės būtų:

• privačios nuosavybės, kurių turtas yra privati nuosavybė;

• valstybinės nuosavybės, kurių turtas yra valstybės nuosavybė;

• savivaldybės nuosavybė, kurių turtas yra savivaldybių nuosavybė;

• mišrios (partnerystės) nuosavybės, kurių turtas yra mišrios nuosavybės.
Tačiau verslo vadyboje reikalinga ir detalesnė įmonių klasifikacija, įvertinti įvairius galimus ir esamus kriterijus. Atsižvelgus į tai, pasirenkame ir atitinkamus vadybos metodus ir principus.
VERSLO EKONOMINIAI PRINCIPAI
Verslas grindžiamas tam tikrais tarpusavio sąveikos ekonominiais principais. Pagrindiniai verslo principai yra šie: pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija; prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui; pelno siekis; gamybinės komercinės veiklos paslaptis; ekonominė verslo rizika; visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus; neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini, ir prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė.

Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencijos principas leidžia verslininkui laisvai pasirinkti ūkinės veiklos sritį, t.y. ką gaminti bei realizuoti, tiekėjus, rinką, laiką ir kt. Tai sąlygoja konkurenciją ir nulemia verslo sėkmę.

Prekinių mainų abipusės naudos pirkėjui ir pardavėjui principas pagrįstas tuo, kad pardavėjas ir pirkėjas turėtų abipusę ekonominę naudą. Šiuo atveju pardavėjas prekiniuose mainuose atiduoda mažesnės vertės prekę ir gauna didesnės vertės negu už ją atidavė. Jeigu šis principas būtų pažeistas, silpnėja verslo efektyvumas, krenta jo prestižas.

Pelno siekio principas skatina didinti verslo efektyvumą, efektyviai panaudoti visus turimus išteklius, kuo geriau organizuoti savo veiklą, mažinti nuostolius, siekiant gauti pelną.

Gamybinės komercinės veiklos paslapties principas reikalauja, kad būtų laikomasi komercinės veiklos paslapties.. Komercinės veiklos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo specialios informacijos, kuri brangiai kainuoja, norint pagerinti gamybos technologiją, darbo organizavimą ir kt. Pagaliau sėkminga prekyba neįmanoma be patikimos informacijos, Kiekvienas verslininkas šią informaciją kaupia, ji yra jo turto bei nuosavybės sudedamoji dalis ir negali būti parduodama kietiems rinkos dalyviams.

Ekonominės verslo rizikos principas reikalauja verslo sėkmės priklausomybės nuo tam tikro rizikos laipsnio, pasirenkant vienus ar kitus ūkinės veiklos sprendimus.

Reikia siekti, kad rizika versle sąlygotų kuo mažiausius materialinius finansinius nuostolius, užtikrintų didžiausią gamybos efektyvumą ir pelną.

Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principas reikalauja verslininkų atsakomybės už savo veiklos rezultatus, priimtus komercinius, ūkinius ir kitus įsipareigojimus, kad jie padengtų padarytos žalos nuostolius ir kitus įsipareigojimus, kad jie padengtų padarytos žalos nuostolius. Galiausiai verslininkas pats atsako už savo pasirinkimą rinkoje, savo padėtį konkurencijoje.

Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini principas paaiškinamas tuo, kad negalima verstis prekyba samdomų žudikų paslaugomis, t.y. tuo, kas susiję su pavojumi žmogaus gyvybei. Šis principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį.

Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio principas reikalauja, kad abu rinkos sandėrio dalyviai(pirkėjas, pardavėjas) kontroliuotų vienas kitą t.y. kad būtų aukšta prekės kokybė, pateikiamos laiku ir teisingai apmokėjimo sąskaitos, nebūtų dokumentų klastočių ir kt. Pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė padeda apsisaugoti nuo galimos apgaulės rinkos sandėryje, pastebėti ir laiku ištaisyti klaidas. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjų ir pardavėjų savybių, nuo jų elgsenos rinkoje.

Trumpai aptarus verslo ekonominius principus, galima teigti, kad jei vienas nuo kito priklauso ir veikia kompleksiškai praktikoje.
PAGRINDINĖS VERSLININKYSTĖS KLIŪTYS
Dabartinė Lietuvos verslininkystė susiduria su įvairiomis jos plėtrą stabdančiomis kliūtimis. Apie tai dažnai rašoma spaudoje, kalbama konferencijose ir pasitarimuose. Verslininkystės plėtros kliūtys apibendrintos monografijoje ,,Verslininkai apie verslą‘‘. Šios monografijos autoriai moksliniais tyrimais nustatė pagrindines verslo plėtros kliūtis, kurios iš esmės atitinka ir praktinę Lietuvos būklę. Didžiausias stabdys yra apyvartinių lėšų stoka. Tai susiję su prekių apyvarta, nes vartotojų perkamoji galia menka. Verslo plėtrą apsunkina ir netobuli verslą reguliuojantys normatyviniai aktai, bankų kreditų teikimo tvarka.

Tačiau visa tai nuolatos kuriasi, vienos verslininkystės plėtros priežastys išnyksta, o kitos atsiranda. Be to veikia bendra mikro ir makro aplinka. Apibendrinant šalies verslininkystės plėtros patirtį bei turimus kitų šalių mokslinių tyrimų rezultatus, pagrindines kliūtis galima būtų sugrupuoti į kompetencijų stokos; informacijos apie rinkos trūkumo; lėšų trūkumo ir kt.

Karlo Vesperio išvardintos 12 bendrų verslininkystės kliūčių:
PAGALBA IŠ APLINKOS KLIŪTYS

(asmeninės paskatos) (asmeniniai suvaržymai)
1.Rinkos kontaktai A. Gyvybingos koncepcijos trūkumas
2.Vietinės kompanijos B. Nepakankamas rinkos pažinimas
3.Vietinės darbo jėgos C. Techninių įgūdžių stoka galimybės
4.Techninis išsilavinimas D. Pradinio kapitalo trūkumas ir pagalba
5.Tiekėjų kreditai ir pagalba E. Verslo žinių stoka
6.Vietiniai rizikuojantys F. Nepagrįstas pasitenkinimo savimi, kapitalistai motyvavimo trūkumas
7.Rizikuojantys nebijantys G. Socialinė gėda sumanūs bankininkai
8.Gabūs vietiniai patarėjai H. ,,Prirakinimas‘‘ prie darbo, arba ,,auksinės grandinės‘‘

9.Verslininkų išsilavinimas

I. Terminų ir laiko spaudimas,

10.Sėkmingų vaidmenų trukdymas modeliai

J. Teisiniai suvaržymai, reguliavimas, biurokratizmas
K. Protekcionizmas, monopolija
L. Patento draudimai
PALANKESNIŲ SĄLYGŲ VERSLO PLĖTRAI FORMAVIMAS
Lietuvos verslo analizės duomenys rodo, kad šalyje nėra palankių verslui sąlygų. Siekiant formuoti palankesnes verslo sąlygas, reikėtų spręsti šias problemas: politinės aplinkos palankumo; teisinės aplinkos sutvarkymo; mokesčių normatyvinės bazės tobulinimo; biurokratinių kliūčių verslo plėtrai panaikinimo; smulkiojo verslo sąlygų tobulinimo ir strateginių priemonių įgyvendinimo.

Šalies politinės situacijos kaita turi pernelyg didelės įtakos verslo sąlygoms. Jos nuolat kaitaliojamos, destabilizuojamos. Nuolat eksperimentuojama, o tai neigiamai veikia verslo plėtrą. Dažniausia pamirštami ankstesnių vyriausybių priimti įsipareigojimai ir nutarimai, nevykdomos rinkimų programos ir kt.

Analizuojant priimtus teisės aktus ir kitus normatyvinius dokumentus, pastebima prieštaravimų ir netobulumų, kurie dažnai įsigalioja atbuline data, nėra teisiškai įteisinta baudžiamoji atsakomybė šalies ūkio subjektų tarpusavio savalaikiam atsiskaitymui už prekes ir paslaugas ir kt.

Šalyje veikianti mokesčių tvarka yra nestabili, paini, be sistemos, esama paslėpto mokesčių didinimo per įvairias rinkliavas. Neigiamą įtaką verslo veiklai turi įvairūs išankstiniai mokesčiai ir mokėjimai. Labai sudėtingas mokesčių surinkimas, atskaitos sistemos, įstatymuose numatytos baudos yra antikonstitucinio pobūdžio ir kt.

Būtina tobulinti įmonių registravimo, perregistravimo bei likvidavimo tvarką. Ši procedūra per daug sudėtinga. Arba smulkios ir vidutinės įmonės privalo vesti tokią pat apskaitą ir atskaitomybę, kaip ir stambios įmonės. Tai verčia samdyti buhalterį, juristą, kuriuos dėl menkų veiklos apimčių sunku išlaikyti. Neracionali, ilga ir sudėtinga įmonių bankroto procedūra ir kt.

Verslininkai dažnai susiduria su muitinių darbo biurokratizmu kuris komplikuoja užsienio politiką, daro legalų verslą nekonkurencingą.

Atskirų įstatymų leidimai ir įvairūs ribojimai iškreipia normalias konkurencijos sąlygas, iki galo nepanaudojamos vietinės rinkos imlumo didinimo galimybės irk t.

Nepakankama institucijų parama Lietuvos įmonėms prisistatyti užsienyje, įeinant į rinkas ir jas plėtojant.

Taigi norint išspręsti šias problemas ir sudaryti palankias sąlygas verslo plėtrai Lietuvoje, reikėtų: parengti verslo plėtros ilgalaikę ekonominę strategiją; sudaryti palankias stabilias verslo sąlygas; panaikinti prieštaravimus ir dubliavimąsi normatyviniuose aktuose bei įstatymuose; sunorminti ir sureguliuoti mokesčių pagrindų įstatymą; reglamentuoti tikrinančių verslo įmones institucijų veiklą, numatant kompleksinių tikrinimų periodiškumą; panaikinti muitinių darbo biurokratizmą ir kt.

literatūra:

..verslo vadyba”

Rašykite komentarą

-->