Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Verslo organizavimo formos

Autorius: Jurgis

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įsigijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės, investicinės akcinės bendrovės.

Verslas, tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Be prekinių mainų teikiama ar gaunama nauda nebus verslas.

Verslo organizavimas susijęs su prekių ar paslaugų paklausa, ekonominėmis bei materialinėmis gamybinėmis sąlygomis.

Nuo verslo organizavimo formos pasirinkimo priklauso tiek įmonės steigimo procesas (jo trukmė ir lėšų sąnaudos), tiek turimų finansinių, intelektinių bei darbo jėgos resursų panaudojimas.

Rinkos ekonomikos šalyse tokie svarbiausieji firmų organizavimo tipai:

• individualios (personalinės) įmonės;

• tikrosios ūkinės bendrijos;

• komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;

• akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės;

• žemės ūkio bendrovės;

• kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).
Smulkus verslas organizuojamas kuriant vadinamąsias, personalines ar ūkines bendrijas. Čia gamybinės apimtys yra nedidelės, gaunamas didesnis pelnas kapitalinių įdėjimų atžvilgiu negu stambiajame versle, greičiau ir su mažesnėmis išlaidomis įdiegiamos techninės pažangos naujovės gamybai, paslaugoms, technologijoms bei rinkoms plėtoti.

Stambusis verslas (beveik be išimčių) organizuojamas akcinėse bendrovėse, čia pagaminama didžioji dalis produkcijos tenkanti pardavimui.
Individualioji verslo įmonė – tai įmonė (firma), sukurta vieno ar kelių fizinių asmenų (šeimos narių) bendrosios jungties nuosavybės teise su visiška turtine atsakomybe. Individuali (personalinė) įmonė apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys – negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys). Individualioji įmonė yra lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Jos labiausiai paplitusios ir populiarios, nes jas lengviausia ir pigiausia organizuoti. Savininkas pats perka reikiamas medžiagas, samdo personalą, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam pačiam, jis su niekuo nesidalija jomis, išskyrus valdžią, apmokėdamas valstybei pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas (pajamas) arba pelną.
Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien tik savininkas ir jo šeimos nariai.
Pažymėtina ir tai, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitai keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė. Jeigu individualių (personalinių) įmonių vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą.

Tačiau ši įmonių rūšis turi ir trūkumų. Nusprendęs steigti tokios rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už jas savo turtu atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje individualioms (personalinėms) įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko paskolą veiklos plėtrai.

Kartais tikslinga kurti bendrijas dviejų ar daugiau partnerių, kurie dalijasi atsakomybe už verslo organizavimą. Šiuo atveju kiekvienas partneris atlieka tam tikrą verslo dalį, gauna sutartą dalį pelno, o prireikus padengia ir dalį susidariusių nuostolių.

Ūkinė bendrija – apibrėžiama kaip kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Ūkinė bendrija apibūdinama kaip privatusis neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.

Ūkinė bendrija gali būti dviejų formų:

1. tikroji ūkinė bendrija

2. komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.
Tikrąją ūkinę bendriją sudaro tikrieji nariai. Tikrųjų narių turtas nėra atskirtas nuo bendrijos turto, taigi jos nariai atsako solidariai visu savo turtu pagal bendrijos prievoles. Ieškinį bendrijos nariams galima pareikšti netgi ir po bendrijos likvidavimo ar jungtinės veiklos sutarties pakeitimo bei atnaujinimo įregistravimo vietos savivaldybėje.

Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje be tikrųjų narių yra ir nariai komanditoriai. Tikrųjų narių padėtis komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje yra tokia pati, kaip ir tikrojoje ūkinėje bendrijoje. Nariai komanditoriai atsako už bendrijos prievoles tik tokia apimtimi, kiek tai numatyta jungtinės veiklos sutartimi.
Jeigu jungtinė veiklos sutartis nenumato kitaip, nariai komanditoriai atsako tik tuo savo turtu, kurį jie perdavė arba turėjo perduoti komanditinei ūkinei bendrijai. Taip pat nariai komanditoriai neturi tikriesiems nariams priskirtinos bendrijos atstovavimo teisės. Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys komanditorius.

Ūkinė (partnerinė) bendrija – tai neturinti bendrovės statuso dviejų arkelių fizinių ar juridinių asmenų valdoma nuosavo verslo organizacija. Ūkinėje bendrijoje partneriai (bendrasavininkiai) dalijasi žiniomis ir finansiniais ištekliais. Partnerinę firmą įsteigti paprasta. Paprastai pasirašoma sutartis, kurioje smulkiai nurodoma, kas ką darys ir kaip bus skirstomos ūkinės bendrijos pajamos. Tai apsaugo nuo galimų nesusipratimų. Kadangi ūkinę bendriją sudaro daugiau žmonių nei individualiąją įmonę, todėl galima didesnė specializacija ir vadybos pasidalijimas, ši verslo organizacija gali ir disponuoti ir didesniais finansų ištekliais. Tačiau ji turi ir savo neigiamybių, tai ribotas finansavimas ir neribota atsakomybė. Partneriai atsako už visus bendrijos įsipareigojimus. Jei verslas sužlugtų, tai jo kreditoriai turi teisę išieškoti skolas iš bet kurio partnerio ar visų partnerių. Didžiausia blogybė- galimi partnerių nesutarimai, dėl jų įmonė gali iširti.
Akcinė bendrovė – tai tokia verslo organizacija, kurią valdo daug asmenų ir kuriai steigti reikalingas atitinkamų valdžios organų leidimas. Akcinės bendrovės nuosavybė paskirstoma akcijomis, dėl to bendrovės savininkai vadinami akcininkais (bendrasavininkiais). Akcinėse bendrovėse (korporacijose) verslo organizavimas susijęs su ribota savininkų atsakomybe, kuri reiškia, kad savininkai (akcininkai) yra atsakingi už akcinės bendrovės įsipareigojimus (skolas) tik savo akcijų verte ir tik ją jie gali prarasti, kitaip tariant, tik investuotą finansinį kapitalą (pinigines lėšas).

Pagrindinis privalumas, išskiriantis ūkinę bendriją iš kitų įmonės rūšių, yra galimybė sujungti kelių asmenų lėšas į bendrą dalinę nuosavybę. Tokia nuosavybės forma yra stiprus psichologinis akstinas sutelkti visus pajėgumus bendram tikslui – įmonės pelnui pasiekti.
Pažymėtina, kad ūkinėje bendrijoje gali būti vedama supaprastinta buhalterinė apskaita. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir individualiai (personalinei) įmonei, ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata. Trūkumas – tikrųjų narių neribota turtinė atsakomybė pagal bendrijos prievoles.

Žemės ūkio bendrovė apibūdinama kaip privatus ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės dalyvių skaičius yra trys. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.

Žemės ūkio veikla dėl užsienio rinkų reikalavimų produktų kokybei ir Lietuvoje vyraujančių žemės ūkio veiklos standartų yra gana rizikingas verslas. Verslo pradžiai ypatingai svarbi žemės ūkio verslo patirtis ir protingas pradinių investicijų paskirstymas. Tačiau asmeniui, pasiryžusiam pradėti tokią veiklą, yra gana daug papildomų lengvatų mokesčių srityje, taip pat papildomos finansavimo galimybės.
Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti į finansinę paramą iš specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.
Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) apibrėžiama kaip grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų (kitaip tariant, kooperatyvo narių) savanoriškai įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama ir kuris yra skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti bei veikiantis narių iniciatyva ir rizika.
Kooperatinė bendrovė už savo prievoles atsako tik savo turtu ir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla. Kooperatinę bendrovę gali sudaryti ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys.
Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose), yra tik nustatyta, kad pajus gali būti piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis, išskyrus žemę. Kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai plėtoti. Beje, įstatymas numato apribojimus bendrovės steigimo procese dalyvauti užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.

Akcinės bendrovės
Labiausiai paplitusi įmonių rūšis Lietuvoje yra uždaroji akcinė bendrovė. Bendrovė – tai privatusis, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurios įstatinis kapitalas padalintas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią jie privalo įmokėti už akcijas.
Akcinės bendrovės akcijos, skirtingai nei uždarosios akcinės bendrovės akcijos, gali būti platinamos viešai per vertybinių popierių biržas.
Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie būtinai turi įsigyti steigiamos bendrovės akcijų.
Svariausias argumentas pasirenkant verslui šią įmonės rūšį – bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Tai reiškia, kad akcininkas atsako tik ta pinigų suma, kurią jis įnešė už akcijas. Taigi asmuo, turintis įstatymo reikalaujamą minimalaus įstatinio kapitalo dydžio pinigų sumą, nerizikuodamas savo ir savo šeimos gerove (kaip yra personalinės įmonės atveju), gali pradėti verslą, įsteigdamas uždarąją akcinę bendrovę.
Nusprendus pradėti verslą su keliais partneriais, ši verslo organizavimo forma taip pat laikoma palankiausia dėl civilinės atsakomybės atribojimo bei dėl sprendimų bendrovės esminiais klausimais priėmimo mechanizmo. Kiekviena akcija suteikia vieną balsą, todėl lemiamą sprendimų galią visuotiniame akcininkų susirinkime turės daugiausiai akcijų įsigijęs asmuo. Žinoma, atvirosiose akcinėse bendrovėse gali būti sunku sutelkti sprendimų priėmimo galią dėl neribojamos akcijų prekybos vertybinių popierių rinkoje.
Svarbu ir tai, kad tokia verslo organizavimo forma (ypač atvirojo tipo akcinės bendrovės) ypač palanki siekiant pritraukti papildomas lėšas verslui vystyti.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad įmonės rūšies pasirinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių pradedant verslą. Priimant šį sprendimą reikia įvertinti turimus finansinius resursus, verslo riziką bei detaliai išnagrinėti teisės normas, reglamentuojančias pasirinktos įmonės rūšies veiklą.

Reglamentuojant individualių įmonių veiklą, iš esmės įmanomos dvi individualaus verslo organizavimo formos. Pirmoji forma, kai individuali įmonė yra traktuojama kaip asmens verslas, neatskiriant arba minimaliai atskiriant asmens veiklą nuo įmonės veiklos. Įmonė tokiu atveju yra teisių ir pareigų visuma, kuri nėra atribota nuo savininko asmens.
Antroji forma – individuali įmonė detaliai reglamentuojama kaip įmonė, didesniu ar mažesniu lygiu suteikiant jai visus juridinio asmens bruožus, išskyrus atsakomybės už prievoles apribojimą. Pateiktas įstatymo projektas numato griežčiau reglamentuoti Individualios įmonės statusą, sunorminti įmonės perleidimą, savininko teises ir pareigas, reorganizavimą, nustatyti griežtesnį savininko ir įmonės turto atskyrimą. Tai rodo, kad greičiausiai pasirenkamas antrasis individualios įmonės reglamentavimo kelias. Deja, jis yra sudėtingesnis, labiau biurokratizuotas ir dažnai apribojantis asmens teises. Einant šiuo keliu būtų panaikinamas ir esminis šios įmonės formos (individuali įmonė) privalumas – jos paprastumas. Sutinkame, kad dabartiniu metu taip pat nėra aiški individualios įmonės koncepcija ir kad ją reikėtų sukonkretinti. Tačiau taip pat manome, kad įtvirtinti individualių įmonių reglamentavimo konceptualias nuostatas, ypač žengiant esamų galimybių apribojimo keliu, reikia tik įvertinus galimas pasekmes.

Efektyviausia įmonių organizavimo forma yra akcinės bendrovės. Pasaulyje daug žymių firmų yra organizuotos kaip akcinės bendrovės

Pagrindiniai akcinės bendrovės pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:

1. galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas;

2. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;

3. galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;

4. neribotas egzistavimo laikas. Akcinės bendrovės egzistavimo stabilumas garantuojamas tuo, kad pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš veiklos, ši ir toliau egzistuoja: pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas;

5. valdymo centralizavimas. Vyriausiasis akcinės bendrovės valdytojas yra jos prezidentas. Konkrečioms funkcijoms vykdyti jis gali skirti įvairius vykdytojus, bet galutinis sprendimas visais svarbiausiais akcinės bendrovės valdymo klausimais priima jos prezidentas. Tai padidina valdymo priėmimo operatyvumą;

6. profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą.

Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:

4. didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios įmonės ar ūkinės bendrijos, turinčios fizinio asmens statusą;

5. įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas. Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką.

Lietuvoje 1994m. liepos 5d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas, kuris „Reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą, ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas“.

Akcinė bendrovė yra juridinių ir fizinių asmenų sąjunga, kuri, siekdama konkrečių ūkinių prekybinių tikslų, jungia savo kapitalą. Šis sąjungos bendras kapitalas suprantamas kaip įstatinis kapitalas yra padalintas į tam tikras dalis, o kiekviena tokia įstatinio kapitalo dalis vadinama akcija.

Akcinių bendrovių klasifikacija. Skiriamos atviros (viešos) ir uždaros akcinės bendrovės. Paprastai atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius neribojamas (minimalus akcinės bendrovės steigėjų skaičius yra 5 asmenys – akcininkai). Atvirosios akcinės bendrovės akcijos platinamos viešai, parduodamos biržoje. Uždarosios akcinės bendrovės minimalus steigėjų skaičius yra 2 asmenys – akcininkai. Paprastai uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas, taip pat ribojamas viešas jos akcijų platinimas bei jų pardavimas biržoje.

Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė negali sudaryti daugiau kaip 50% šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės kapitalas – ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.

Akcinės bendrovės turtą sudaro akcinis kapitalas, kreditinės lėšos ir kiti aktyvai. Plėtojantis ir didėjant bendrovei, jos akcinio kapitalo dydis kinta. Pagal idėją, akcinis kapitalas yra lėšų minimumas, kurį akcinė bendrovė visada garantuoja savo kontrahentams, prisiimdama įsipareigojimus ir sudarydama įvairias sutartis. Todėl akcinis kapitalas yra nekeičiamas. Jis yra padengtas akcijomis.

Bendrija yra dviejų fizinių ir vieno juridinio asmens bendrosios jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė komercinei-ūkinei ir kitokiai įstatymų nedraudžiamai veiklai.

Literatūra
1. „Naujausias Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas su papildymais priimtais iki 1998m. liepos 1d.“

2. .A. Levinsonas. Akcinės bendrovės steigimas ir valdymas. V., 1990 m.

Rašykite komentarą

-->