Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Verba

Autorius: Eligijus

Verba – tai magiška žalioji šakelė, kuria plakant suteikiama žmogui ar gyvuliui augumo ir gyvybės jėga, kartu jį apsaugant nuo ligų.

Žodis “verba”, giminingas lietuviškiems žodžiams “virbas”, “virbalas”, patekęs į lietuvių kalbą iš slavų kalbos XII – XIV a., dar prieš krikščionybę.

Verbų atsiradimas

Seniau tikrąja verba buvo laikomas tik kadagys. Visoje Lietuvoje buvo skirtingos verbos. Vienur buvo tik kadagys, kitur jau puošnesnės ir išradingesnės, ant virbo prikomponuotos gėlės. Suvalkijoje nebuvo kitokios verbos kaip kadagio. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusią berželio ar žilvyčio šakelę. Senesnės moterys dėdavo ir pernykščio ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštelę. Pačios puošniausios verbos buvo Vilniaus apylinkėse. Tai buvo ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš įvairiaspalvių žolynų.

Verbų skirtingumas

Verbų rūšių ir rišimo būdų nėra daud, tačiau pačios verbos labai skirtingos ir įvairios. Verbos padarymas labai priklauso nuo meistro amžiaus, darbo įgudžiū, mokėjimo derinti spalvas. Rodos tokios pačios verbos ištiesų yra labai skirtingos. Jos viena nuo kitos skiriasi spalvų gama, ornamentu, raštų ritmu. Dauguma meistrų turi savo mėgstamiausius raštus. Jais dažniausiai riša. Vieni meistrai suriša kuklias, pedantiškas verbas, kiti – labai ryškias, kontrastingas, ir pasipūtusias.

Verbų gaminimo sezonas prasidėdavo jau nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų Sekmadienio. Nežiūrint to, kad jau pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rikdavo ir džiovindavo.


Verbų darymas

Verbų gamybai tereikia peilio, žirklių ir siūlo. Aplink 30 – 50 cm. ar net 1 metro ilgio tiesaus lazdyno daroma verba. Viršuje stipriai pririšama lendrūno, nendrių, smilgų ar kitokių augalų kuokšteliai. Suformavus viršūnę ir dešine ranka pamažu sukant virbą, su kaire prie jo gjostomi žolynai ir renkamas raštas. Dirbant siūlas turi būti gerai įtemptas.

Verbų rūšys

Ryšėajai, įvairiai derindami augalų rišimo prie virbų būdus, padaro be galo įvairių verbų. Visos jos savaip įdomios, skirtingos. Nėra nei vienos visiškai vienodos verbos. Pagal formą verbas galima suskirstyti į penketą rūšių: volelines, rykštelines, plokščiąsias, figūrines ir vainikines.

Volelinės verbos daromos iš samanų , kraujažolių, įvairiaspalvių žiedelių. Jie išdėstomi kuokšteliais aplink virbą.

Tai seniausias raštas. Besikeičiančios spalvos kartojasi per visą verbą.

Rykštelinės verbos dažnai buna su smulkiomis viršūnėmis, o kartais ir be jų. Dažnai šios verbos rišamos iš kultūrinių sausučių, šlamučių žiedų, įterpiant motijukų, pataisų, katpėdėlių ar javų kuokštelių. Kaitaliojant žiedelių spalvą galima surišti vis skirtingą verbą.

Plokščiosios verbos savo forma primena paukščio plunksną. Nuo pat viršūnės iki pat apačios iš vienos ir kitos virbo pusės rišama motiejuko ar rugio varpa. Iš abiejų pusių dedami skirtingų spalvų žiedai,todel verba pasukus kita puse, atrodo,kad butų vėl kita verba. Dažnai pririštų varpų viršūnes prilenkiamos prie koto ir jos primema širdelės formos rėmelį.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->