Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Velykų papročiai ir tradicijos

Autorius: Darius

Tikslai: Auklėjamieji: ugdyti draugiškumą, dėmesingumą, meilę ir pagarbą liaudies Tradicijoms;

Pažintiniai:plačiau supažindinti su liaudies papročiais, tradicijos ir smulkiąja Tautosaka.

Metodai: Pasakojimas, pokalbis, žaidimas, lenktyniavimas, įpareigojimas.

Priemonės: Margučių marginimo priemonės, kiaušinių marginimo raštų pavyzdžiai, Kiaušinių margintojo karaliaus karūna, margučių paroda loveliai Margučiams ridenti, Velykos lizdelis, vištos gūžta, sūpuoklės, didelis Kiaušinis.

Literatūra:

1. Lietuvių tautosaka – V., 1968

2. Dzūkų melodija – V., 1981

3. Lietuvių kalendorinė šventė – V., 1990

4. Dundulienė P. Lietuvių etnografija – V., 1982

5. Prisiminkime tautos papročius – V., 1989

6. Žurnalas „ Tautinė mokykla“ ,1990

7. Kudirka J. „Velykų šventės“ ,1990

8. Vaičekauskienė J. „Velykų šventės“ ,1998

Pasiruošimas renginiui:

Iš anksto su mokiniais aptariamas scenarijus muzikos mokytojas padeda, išmokstame dainas „Velykos atėjo“, „Margučiai“, lituvių liaudies žaidimai „Kiškelis, nabagėlis“. Prieš šventę mokiniai atsineša po porą išmargintų kiaušinių – paruošiama margučiams paroda. Tėvai paruošia sūpuokles, kiaušinių ridenimo lovelius, papuošia salę verbomis, sausom gėlėm, sužaliavusiais berželiais ir karklo šakom.

Šventės eiga:

Tyliai groja liaudies muzika, vaikai sėdi prie stalo.

Muzikos vadovė:

Linksma diena mums nušvito –

Visi trokštam džiaugsmo šito

Kėlės Kristus, mirtis krito –

Džiaugsmas mums nušvito

Kaip atpildas tiems, kurie ieško

Kaip antausis tiems, kurie netiki.

Kiekvienam kitokia ir visiems sava.

Turi būti šventė.

Mokytoja kalba apie gamtos pabudima, paukštelių sugrįžimą. Sakomi patarlės ir priežodžiai apie pavasarį, paukščių garsų pamėgdžiojimai. „Uždėjo didžioji gamta kūrėja ant svarstyklių lėkščių Dieną ir Naktį. Pasvyravo lėkštės, pasvyravo ir toli, kur stovi diena ėmė leistis žemėn. Diena pasunkėjo ir persvėrė naktį. Ir tada ateina pavasaris. O tada ir su juo ir didžiosios šventės – Velykos. Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji diena buvo vadinama Ugnies diena žmonės nešdavo iš bažnyčios į namus šventintą ugnį. Dažniausiai gyvą šventintą ugnį parnešdavo uždegę beržo pintį. Pintį dar vasarą susirasdavo ir parsinešdavo iš miško, išmirkydavo šarme, išdžiovindavo, plonesniame kampelyje pradurdavo skylutę, įverdavo patogų įsitverti vielos pasaitėlį. Senų senovėje ugnį nešdavo ir su pančiais, geriau papuvusių, arba iš senų skudurėlių supintą ir drobe suvyniota rūkle. Suvyniota į lininę drobę, ji neišsiliepsnodavo, tik rusendavo. Pašventintą ugnį apnešdavo aplink trobesius, kad jie nesudegtų. Ir kiaušinius virdavo ant pašventintos ugnies. Buvo tikima, kad Velykų diena iki pietų negalima eiti į svečius. Jei kas ateina anksčiau, sakoma, kad blusas iš savo namų atneša.

Raibulė Velykoms kiaušinį padėjo.

Didžiavosi juo, nes iš gaidžio girdėjo,

Kad tas jos stipruolis pavirs margučiu.

Margučių bus daug, ir vaikai eis lenkčių –

Visi kiaušinius ir ridens, ir daužys.

Raibosios margutis – tikra geležis!

Ne viena jis taukštels smailiuoju galu

Ir pats išdidžiai pasiris po stalu.

Antroji diena buvo vadinama Dievo Perkūno diena. Šią dieną visi eidavo kiaušiniauti. Atėjusiems reikėdavo būtinai duoti kiaušinių, nes kitaip buvo tikima vištos nedės. Antrą ir trečia dieną visi lasydavo vandenį. Vandenį nešdavo ąsočiuos, buteliuos, mediniuos induos. Buvo paprotys skubėt pasisemti šventinto vandens – kas pirmas, tas tais metais apsidirbs, bus laimingas. Velykų vandenį saugodavo iki Sekminių. Ketvirtoji diena vadinama Ledų diena. Šia dieną žmonės namuose nieko nedirbdavo. Buvo tikima, kad jeigu tą dieną judinsi žemę, tai ledai gali išmušti javus. Velykų papročiuose kiaušiniui skirta ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimas, gamtos prisikėlimas, pavasario simbolis. Todėl Velykos be margučių – ne Velykos.

Vaikų viešnia:
Apžiūrim atsikėlę,

Apieškome namus…

Velyke Velykėle,

Ar jau buvai pas mus?

O gal tu jau padėjai

Margutį prie kitų?

Juk pernai taip žadėjai,

Kad švęsim vėl kartu…

Na, nežadėjai nieko.

Esi juk nežinia…

Bet mus kvieti visus

Velykine švente.

Visi vaikai jau klausia:

„Kur ta vaikų viešnia?

Ta paslaptis tyliausia

Su širdimi dosniausia?“
Zuikučio radinys:
Kieno kiaušiniai kanapėti!

Kieno jie? Negaliu atspėti!

Kiek daug margučių, kiek margų!

Bet jiems sumušt užteks jėgų, –

Kikeno Strigsis, radęs gūžtą. –

Smagu, kada margučiai dūžta!“

Jau bandė siekt letenėle,

Bet žiūri, kad mama šalia…

„Matau, ką sumaniai! Aš tau!”

„Gerai, mamyte… Supratau“

Kiaušinių karaliaus rinkimas. Vaikai padeda išrinkti gražiausią kiaušinį.

Vedėja: Ačiū už įdomų pasakojimą, tad norėtume paprašyti, kad dalyvautumėte mūsų

Šventėje.

Įrieda Zuikienė su karučiais.

Vaikai: – Kas ten rieda?

Zuikienė: – Zuikis puikis.

Vaikai: – Ką jis veža?

Zuikienė: – Margučius.

Vaikai: – O iš kur?

Zuikienė: – Iš tėviškėlės.

Vaikai: – O pas ką?

Zuikienė: – Pas vaikučius.

Sveiki, vaikai! Atvykau į jūsų šventę, atvežiau daug margučių ir ką tik išsiritusį viščiuką. Vaikučiai, man labai patinka strikinėti, šokinėti ir šokti. Gal pažaiskime žaidimą?

(lietuvių liaudies žaidimas „Kiškelis, nabagėlis“)

Zuikienė: Jei įminsi mano mįslę,

Mano mįslę keturgyslę.

Tai velykinį margutį

Dovanosiu tau, vaikuti.

Mįslė: „Ponaičiukas be skylės, ir jo rūbai be skylės.“ (Kiaušinis)

Vedėja: Pagal lietuvių tautos papročius per Velykas muša kiaušinius, kad visus metus turėtų kiaušinių valgyti. Eime ir mes, vaikučiai, mušti kiaušinių.

(Vaikai eina prie stalo.)

Pirmą Velykų dieną mušdavo tiktai kiaušinio smaigalį, o antrą dieną – bukąjį galą. Sumuštąjį kiaušinį pasiima tas, kurio kiaušinis liko sveikas. Mušti kiaušinius pradėdavo šeimininkas. (Mušti kiaušinius pradeda vedėja.)

Įeina lalauninkai (mokytojai)šeimininkai šių namų ,brangios viešnios, ar leisite apgiedoti, namelius palinksminti?

Labas vakars, pon gaspador! – Ei lalo,

Labas vakars, pon gaspador!

Ar jau miegi saldų miegą? – Ei lalo,

Išsibudink, pasijudink! – Ei lalo.

Ar tu duosi mums laluoti? –Ei lalo,

Atsikėlė gaspadorius, – ei lalo

O ir langą atsidarė, – ei lalo.

Lalauninkai mieli broliai, – ei lalo,

Lalauninkų sunkus kelias, – ei lalo,

Tamsią naktį reik bandyt, – ei lalo,

Juodą purvą reik braidyt, – ei lalo.

Lalauninkų šlektas pelnas, – ei lalo.

Lalauninkai meldžia poną, – ei lalo,

Auksinėlį į demoną, – ei lalo,

Šeštokėlį į smukelį, – ei lalo.

Tavo dvare buliai baubia, – ei lalo,

Tavo stoniai žirgai žvengia, – ei lalo,

Povai laksto, plunksnas barsto, – ei lalo.

Tavo lauke, dievui dėkui, -ei lalo,

Kur užarta, te juoduoja, – ei lalo,

Kur akėta, te lygiuoja, – ei lalo,

Kur užsėta, težaliuoja, – ei lalo.

Šventas Jurgis rasą krėtė, – ei lalo,

Šventas Jonas mėšlą vežė, – ei lalo,

Švens Jokūbas rugius kirto, – ei lalo,

Šventa Ona pėdus rišo, – ei lalo,
Vedėja: Gal jūs, vaikučiai, mums padainuotumėte apie velykas?

(vaikai dainuoja „Velykos atėjo“.)

Ačiū jums, vaikučiai už tokią dainelę. Na, o dabar palauksime, pakiaušiniausime.

Lalauninkai, prisirinkę kiaušinių, dėkoja:

„Kiek davei tu man kąsnelių, kad Dievas tau duotų tiek paršelių“.

„Kad tau Dievulis duotų saldų miegelį, kad tu susapnuotum savo bernelį, kad jis atneštų tau aukso žiedelį, užmautų ant baltų rankelių.“

Jei nieko negauna:

„Kad tavo vištos po pečium išstipo, kad tu jų su arkliu neištrauktum. Kad tau vanagai visus vištelius ištąsytų“.

„kad jūsų vištų uodegos užsiraukytų, per amžius nedėtų, o viščiukus jūs patys išperėtume“.

Lalauninkai: pagal mūsų senolių papročius tas merginas, kurios neturi kiaušinių lalauninkai, sodindavo į vištos gūžtą ir liępdavo tųpti tol, kol ji

Zuikienė: O dabar visi vaikai

Eisim ridinėt margučius.

Bet prieš tai labai prašau

Padainuokit man tuojau.

Vaikai dainuoja dainą :

Kiškuti kiškutėli

Duok man vieną kiaušinėlį.

Mažutį mažuliuką

Kaip saulutės spinduliuką.

Zuikienė kviečia vaikus ridinėti kiaušinius. Aptariamos ridinėjimo taisyklės. Vaikiai ridinėja kiaušinius. Apdovanoja tuos, kurie surenka daugiausia kiaušinių.

Zuikienė: Jūs žinote vaikučiai, kad supimasis turėtų padėti greičiau sužaliuoti javams, greičiau užaugti. Supasi dėl to, per visus metus butų linksmi. Tad pasisukime, vaikučiai, gal ir mes užaugsime dideli, būsime linksmi.

Vaikai išsiskaičiuoja:

Cingu vingu sietu vietu,

Kad linai geriau darėtų.

Tulink mulink, šuldu buldu

Pirmas pasisupsi tu.

Vaikai supasi, dainuoja sūpuoklinę dainą „Kas man supa“.

Lalauninkai padeda dainuoti sūpuoklines dainas: „Supkit, meskit“, „Kas ti supas“.

Zuikienė: Laistytis vandeniu reiškė nuplauti per žiemą susikaupusias blogybes, atsinaujinti.

Zuikienė apiprausinėja vaikus. Vaikai prausia vienas kitą.

Vedėja: kviečiu jus, vaikučius , į margučių parodą.

Popietės pabaigoje mokytoja padėkoja visiems už aktyvų dalyvavimą ir palinki linksmai švęsti Velykas namuose.

Vaikų Velykos

Džiaugiasi Sauliukas, krykščia atsikėlė:

„aušta Velykėlės! Mūsų Velykėlęs!“

Prikelia Andriuką ir Sigutę sesę.

Dūksta, verčia kūlio! Atvelykį tęsia!

Margučius išbando. Linksmina šeimyną.

Pas Mataušą lekia – mylimą kaimyną…

Ir Mataušo kiemas nuo vaikučių lalo.

Mataušienė dengia Velykėlių stalą…

Rašykite komentarą

-->