Studijoms.lt

“Baltaragio malūnas” – tai svarbiausias ir savičiausias K.Borutos romanas, kurį būtų galima priskirti padavimui ar pasakai, nes jame gausu pasakos elementų. Jame sukurtas senasis lietuviškas pasaulėvaizdis, kur žmonių meilė, išmintis susiduria su piktomis galiomis.

Nė vienas K.Borutos knygos žmogus nebuvo taip skaudžiai pralaimėjęs ir tragiškai žuvęs, kaip “Baltaragio malūne”. Meilės kova prieš siautėjantį blogį dar niekad nebuvo tokia beviltiška kaip čia. Romane mitologinės būtybės, perkeltos į Lietuvos kaimo aplinka, tampa visiškai realios, net kasdieniškos. Fantastiniai įvykiai, įsibrovę į žmonių likimus, įgauna grėsmės. K.Boruta neskaido romano veiksmo į realybės ir sąlygiškumo plotmes. Iš mitologinių sakmių , gamtos detalių, emocijų jis lipdo vientisą žmogaus būtį, apgaubtį senojo kaimo atmosferos, kur gyvenimo realybė, mitologiniai vaizdiniai, prietarai yra susiję vienas su kitu. Viskas konkretu, paprasta ir aišku. Keisčiausi nutikimai prasideda ir baigiasi matomoje vietovėje, kaip ir pasakose. Tik “Baltaragio malūne” pasakos siužetą valdo psichologinė žmogaus būsena, kuri daugiausia būna prieštaringa, neišsprendžianti. Romano siužetas pagrįstas antgamtinių jėgų aktyvumu, kaip ir senieji epai. Romano žmogus turi grumtis su pačiu velniu dėl savo laimės ir likimo, o perkūnas nuspiria įsisiautėjusį velnią tik tada, kai jau viskas prarasta. Romanas pradedamas tradicine pasakos forma – velnio ir žmogaus sutartimi. Tai ir pasaka “Velnio piršlybos” ir “Velnias ir lietuvis”. Šių pasakų velnias liko apgautas, o neturtingas žmogus tapo turtuoliu. O “Baltaragio malūne” žmogus liko prieš velnią pralošęs. Tai gal vienintelis iš svarbesnių skirtumų tarp romano ir pasakų. Kada pradeda Pinčukas tarnauti velniui, tada prasideda nuotykių grandinė, iškelianti romane žemdirbio išmintį ir humorą. Velnias dažnai lieka kvailio vietoj. Tai pagrindinis pasakų motyvas išaukštinantis žmogaus išmintį. Tokia yra pasaka “Kaip bernas velnią apgavo”, “Visi į krepšį”, “Velnio piršlybos”, “Velnio kumelė”, “Velnias ir lietuvis”. Velnias lengvai pasiduoda žmogaus galiai, kuri stumia jį į juokingą padėtį, jį tarsi civilizuoja: “Pagaliau taip priprato Pinčukas prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir savo velnišką prigimtį pradėjo prarasti”.

Pinčuko išvaizda taip pat kaip pasakose. Jis ekstravagantiškas tarsi dvaro ponaitis, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, šiek tiek juokingas: striukas bukas su kepeliušuku, virš kaktos iššokę du ragučiai, nosis su viena skylute, o viena koja – gryno arklio kanopa. Tokia velnio išvaizda, kaip ir jo gyvenvietė – klampios pelkės, kaip jo darbas iki gaidžių, atkeliavo iš lietuviškų pasakų. Jis lengvai išlenda pro rakto skylutę ar kaminą, laksto padebesiais, pasiverčia pelėda ar šikšnosparniu, drebina langus obuolmušių žvengimu, suspaudžia merginą nematomom rankomis, ištaria burtą nuo krinta arkliai. Jis įspėja žmogaus mintis, mato jo likimą, duoda patarimus, kurių neįvykdžius laukia mirtis, kaip arkliavagio žuvimas. Sutrypdamas žmogaus laimę ir atimdamas gyvybę, jis šaiposi ir kvatoja. Daryti žmogui bloga reikalauja pati velnio prigimtis. Pinčukas virsta blogio priežastimi, įgydamas krikščioniško velnio bruožų, įsiskverbusių į lietuvių liaudies pasakas. Pinčukas grasina keršyti, tai įprasta velniams pasakose. Pinčuko galybė pribloškia žmogų ir drebina gamtą: “kad sužvengs – net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo”.

Pinčukas romane atlieka ir tokių funkcijų, kurių pasakose neįžvelgiama: velniukas persikrausto į romano herojaus sąmonę, dalyvauja jo ginče su savimi, gyvena jo vidiniu sąmyšiu, nerimu, baime ir tampa žmogaus bejėgiškumo prieš patį save simboliu.

K.Boruta iš liaudies sakmių ir pasakų nužiūrėjo tik keistų įvykių seką, nepaaiškinamą realiomis aplinkybėmis, ir neapibrėžto laiko plotmę.